RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS
Balandis / April 1979 Volume XXX No.4
|
109 |
Stasys Yla |
|
|
112 |
Alfonsas Grauslys |
|
|
116 |
V. Bagdanavičius |
|
|
123 |
Simas Sužiedėlis |
|
|
129 |
Dr. A. Garūnas |
|
|
132 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
|
134 |
D. ir G. Vakariai |
|
|
137 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
139 |
Skaitytojai |
|
|
141 |
J.Pr. |
|
|
144 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas Ramintos Jelionytės nuotraukomis. Raminta studijuoja fotografijos meną Columbia College. Ji yra dalyvavusi keturiose išeivijos lietuvių foto parodose.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
STASYS YLA
Velykų rytas mums visuomet yra be galo mielas, net ir tada kai mus kas nors slegia. Šventiška nuotaika, kuria visi gyvena, ir visa aplinka mus užkrečia. Prisikėlimo ryto saulė nužeria ne tik mūsų veidus, bet ir mūsų dvasią.
Tačiau dabar, kai mūsų tėvynė nelaisva, atrodo, kad ir Velykų rytas yra ne toks. Atrodo, lyg kas būtų kietą uolą užritęs ant mūsų krūtinių. Mus slegia sielvartas dėl tėvynės, rūpestis dėl artimųjų. Bet gal dar labiau už viską mūsų sielą yra užgulęs nemalonus slogutis dėl mums padarytos neteisybės. Ir tada mes kartojame žodžius, kuriuos moterys, eidamos prie Kristaus karsto, ištarė: "Kas mums atris akmenį?” Taip, kas mums atleis tuos varžtus, užgulusius krūtinę?
Bet kai mes taip klausiame, tai dar nesame žuvę. Mes nesam apatiški dėl savo prislėgtos buities. Mes ieškome išgelbėjimo, norime nusimesti naštą, nublokšti ją nuo savo pečių. Mes norime išsilaisvinti. Kai mus užslegia didi našta, kai ištinka didis skausmas, mes instinktyviai puolamės purtytis ir įtempiame visas savo jėgas.
Ramintos Jelionytės nuotrauka Pirmieji pavasario pumpurai
Blogiau būna, kai mūsų sielą apiberia smulkūs grumstai, apnyksta maži nusikaltimai, užberia mažos piktos skeveldros. Galbūt jau ir tada mes jaučiamės nejaukiai, bet gyventi, rodos, dar galima. Geriau, žinoma, kad to nebūtų, bet šauktis dėl to pagalbos, ieškoti, kas palengvintų padėti, atrodo, lyg būtų kiek nerimta. Taip ir gyvenam metai iš metų. Truputį pasikankiname, lyg būtų įsimetusi kokia ne per daug sunki chroniška liga, bet kartu ir pasiguodžiame — galgi praeis, galgi apsiprasiu.
Tokioje padėtyje esantiems žmonėms darosi blogiau ir blogiau dėl to, kad jie neieško radikalių priemonių pataisyti savo padėčiai. Priešingai, jie vengia net eilinių priemonių, vengia net žmonių, kurie jiems tai primintų, net vietų ar knygų, kurios apie tai kalbėtų. Vengia, nes tada būtų sunkiau. Geriau juk nejudinti žaizdos — tada mažiau skauda.
ALFONSAS GRAUSLYS
Kiekvienam, bent kiek pažįstančiam krikščionišką religinį gyvenimą, nereikia aiškinti, kas yra Asyžius (ital. Assisi) ir kas asyžietis. Tačiau jeigu tame nedideliame Italijos mieste nebūty gimęs, augęs ir veikęs šv. Pranciškus, Asyžius būtų mažai kam žinomas pasaulyje.
1946 m. liepos mėnesį man teko didelė privilegija tris savaites pagyventi Asyžiuje. Tai vadinu privilegija, nes nedaug kam iš pažįstamųjų ten teko ilgėliau pabūti (ekskursijos ten sustoja tik keliom valandom). O pajusti ir įsigyventi į šį didįjį krikščionybės šventąjį, labiausiai pasauliui primenantį Kristų, reikia laiko.
Asyžius — tai rėmai, į kuriuos įrėmintas šventasis, nes jame tiek šio šventojo pėdsakų, ir jo dvasia plazda virš šio viduramžio pavidalu išsilaikiusio ir šventojo dvasia dvelkiančio miesto. Ekskursijos teįstengia vien tuos rėmus pamatyti, o jo dvasiai pagauti reikia (neįmanomų didesniam žmonių skaičiui) ilgesnės tylos ir susitelkimo.
O pažinti šventąjį ir jo dvasios pasaulį labai naudinga, nes tai šventasis, kuriuo domisi visas krikščioniškasis pasaulis. Jam simpatizuoja nekrikščionys ir net netikintieji. Tą juo domėjimąsi įrodo gausūs raštai ar rašytojų pasisakymai apie jį. Šio šventojo gyvenimo bei dvasios įtaka juntama ir šiandien. Apskritai, didžiųjų šventųjų gyvenimo ir veikimo vietos ir jų asmenybės, tartum magnetas, traukia į save dvasingumo besiilginčius žmones. Tai pajutau ir pamačiau, būdamas Asyžiuje.
BRONIUS KUZMICKAS
Kaip žmonės vieni nuo kitų besiskirtų, visų jų dvasiniam pasauliui yra daugiau ar mažiau būdingas optimizmas, pasitikėjimas savimi ir kitais, palankumas jiems, tikėjimas savo ateitimi ir panašūs teigiami jausmai. Šitokie jausmai padeda gyventi, įveikti sunkumus, suartėti su kitais žmonėmis, aktyviai įsitraukti į darbą, visuomeninę veiklą. Kas turi daugiau optimizmo, pasitikėjimo savimi ir kitais, žinoma, ne naivaus ir iliuzinio, tas yra drąsesnis, stipresnis, tur būt, ir laimingesnis.
Tačiau šitokius teigiamuosius jausmus išlaikyti visais gyvenimo atvejais nėra paprasta ir lengva. Beje, tai daug priklauso nuo individualių žmogaus ypatybių. Kai kurie žmonės, matyt, iš prigimties yra veiklūs, veržlūs, drąsūs, optimistiškai nusiteikę, psichiškai atsparūs. Ne mažiau čia lemia ir individualioji žmogaus patirtis, konkrečios jo gyvenimo aplinkybės, taip pat pasaulėžiūra, įsitikinimai, vienoks ar kitoks sąmoningas nusistatymas.
Tačiau ne kas kita, kaip gyvenimo aplinkybės, konkretūs kasdienos įvykiai mūsų optimizmą ir pasitikėjimą kartais silpnina ir slopina. Priežastys esti įvairios: nelauktai ištinka nesėkmės darbe, prarandamas artimas žmogus, nepalankiai susiklosto gyvenimo aplinkybės, neišsipildo ilgai puoselėti siekiai, kyla aštrūs dvasiniai konfliktai. Šitokie įvykiai kiekvienam sukelia skaudžius ir ilgalaikius nerimo, nusiminimo, nusivylimo, apatijos, nepasitikėjimo savimi ir panašius jausmus. Nuo įvairaus pobūdžio nesėkmių niekas nėra saugus. Todėl ypač svarbu, kaip mes jas išgyvename, į jas reaguojame, kaip sugebame nuo jų atsigauti. Tur būt, geriausias būdas saugotis gyvenimo negandų yra išsiugdyti atitinkamus savo asmenybės bruožus, susidaryti tvirtas, tačiau realistiškas pažiūras ir įsitikinimus mūsų individualybei.
Maironio libreto "Kame išganymas” analizė
VYT. BAGDANAVIČIUS
NEATRASTAS MAIRONIO KŪRINYS
Yra keletas priežasčių, dėl kurių Maironio libretas "Kame išganymas” nebuvo susilaukęs platesnio visuomenės dėmesio. Paliekant nuošaly antikatalikiškus kai kurių literatūros kritikų nusiteikimus, kurie šiam ryškiai katalikiškam veikalui vertinti galėjo būti nepalankūs, norime iškelti dar porą priežasčių, dėl kurių šis Maironio kūrinys pasiliko beveik užmirštas.
Viena priežastis — moderniųjų literatūros kritikų nusiteikimas prieš visuomeninę tematiką poezijoje. Vienas žymus mūsų literatūros kritikas, 1938 m. grįžęs po vienos studijinės kelionės iš Vokietijos, savo studentams skundėsi, kad Vakarų Europoje visi yra per daug susirūpinę visuomeniniais klausimais. Tuo jis norėjo pasakyti, kad jie nesigilina į meniškus literatūros klausimus. Iš to jo nusiskundimo aišku, kad visuomeninė tematika tuometinėje mūsų literatūros kritikoje negalėjo turėti didelio dėmesio.
Kita priežastis, dėl kurios tas Maironio veikalas nebuvo pasidaręs populiarus, yra jo sudėtingumas. Modernioji Vakarų poezija šio šimtmečio pradžioje buvo šūkių poezija. Jos dvasios tėvas, kuriuo visi sekė, buvo Paul Valery. Taip ją apibūdina T. S. Eliot savo studijoje apie Paul Valery reikšmę ("To criticise the critic”, London 1965, 34 psl.). Dėl to šio šimtmečio poezija yra susitelkusi prie trumpo įmantraus eilėraščio. Modernieji poetai sukuria koncentruotą vaizdą, išreikštą keliais posmais, bet jie nesileidžia į tų vaizdų visuminę analizę, apžiūrinėdami juos iš visų pusių, pastebėdami jų konfliktus, juos lygindami ir derindami. Tai yra anapus moderniosios poezijos nusiteikimo ribų. T. S. Eliot tai laiko būdingu Vakarų kultūros reiškiniu mūsų laikais. Jis šį reiškinį net vertina, bet vis dėlto jį laiko dėmesio trūkumu labiau komplikuotam išgyvenimui. Tai taip pat paaiškina, kodėl sudėtingas ir temomis turtingas minėtas Maironio kūrinys nėra susilaukęs visuomenės dėmesio.
Simas Sužiedėlis
Jėzuitai ištisus du šimtmečius (1569-1:773) buvo pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Savo mokyklų tinklu jie apėmė visą Lietuvos valstybę su priklausančiomis jai Latvijos, Gudijos ir Ukrainos sritimis. Dėmesys buvo nukreiptas į vidurinį ir aukštąjį mokslą. Vilniaus akademijoje arba universitete ir aštuoniose kolegijose dėstė apie 300 jėzuitų. Po baisaus maro, bado ir kitų nelaimių, užneštų Šiaurės karo (1701-1721), Vilniaus universitetas pamažu atsigavo ir pasinešė į mokslinę pažangą, nuo kurios atsiliko per tą sunkmetį ir rusų bei švedų siautėjimą Lietuvoje. Buvo atnaujinti nutrūkę ryšiai su Europos mokyklomis, pertvarkyta mokymo programa, įvesta naujų dėstomųjų dalykų — istorijos ir geografijos, naujųjų kalbų (vokiečių, prancūzų), gamtos bei tiksliųjų mokslų. Šalia įprastos aritmetikos ir algebros, pradėta dėstyti geometrija ir trigonometrija, geodezija, kosmografija. Vilnius netrukus tapo žymiu Europoje matematinių mokslų centru. Įrengti buvo fizikos ir mechanikos kabinetai, chemijos laboratorija, astronomijos observatorija. Universiteto dėstytojų nuo 15 (1752) pakilo iki 40 (1773). Vieni buvo pakviesti iš užsienio, kiti ten buvo gilinę savo studijas. Studentų vidurkis siekė 800. Bet kaip tiktai tuo metu, kai universitetas stipriai pasitempė, rūpindamasis pasekti mokslo pažanga, neteko savo steigėjų ir mokytojų, kurie su dideliu triūsu 200 metų ugdė aukštąją Lietuvos mokyklą.
Dr. A. Garūnas
Pirmuosiuose trijuose šių metų "Laiškų lietuviams” numeriuose rašėme apie aktualią šių dienų problemą— dėl ko vaikai bėga iš namų. Šiame numeryje "Atgarsių” skyriuje jau yra kelių skaitytojų pasisakymai ir mėginimai išspręsti šį klausimą. Tačiau daugelis turbūt norėtų aiškesnio sprendimo, autoritetingos nuomonės. Manome, kad šiam tikslui bus naudinga perspausdinti dr. A. Garūno straipsnį "Šių dienų vaikų auklėjimo problemos”, kuris buvo 1972 m. lapkričio mėn. "Laiškuose lietuviams”. ]ame yra paduotos medicinos, psichologijos ir pedagogikos specialistų nuomonės apie vaikų auklėjimą ir apie priežastis, dėl ko jaunuoliai pradeda naudoti narkotikus. Manome, kad dažnai dėl tų pačių priežasčių jie nutaria ir iš namų bėgti. Tad šis straipsnis gal bus geriausias atsakymas į tas problemas ir tuos neaiškumus, dėl ko vaikai bėga iš namų.
Redakcija
Šių dienų vaikų auklėjimo problemos yra labai skirtingos, palyginus su šios srities problemomis prieš 30-40 metų arba su problemomis nepriklausomoje Lietuvoje. Anais laikais buvo autokratinė sistema šeimoje, tėvų pareigos, auklėjant vaikus, buvo daug lengvesnės, paprastesnės — tėvai pasakė, ir vaikai paprastai klausė. Auklėjimas buvo paremtas tradicija, viena generacija išmokdavo iš kitos. Deja, šiais laikais tie metodai gerai neveikia, tėvai turi išmokti naujų auklėjimo metodų, paremtų abipusiu respektu tarp tėvų ir vaikų. Tėvų pareiga surasti būdus, kad vaikai kooperuotų, parodytų respektą tėvų nurodymams ir visa šeima dalintųsi atsakomybe.
A. Saulaitis, S.J.
(Lietuvėnai— tai rašančiojo pasirinktas žodis. Juo pavadinti lietuvių kilmės asmenys, kuriuos ne visi sąmoningai ar pasąmonėje vadintų lietuviais, tokiais "tikrais, kaip mes”. Lietuvėnai nebemoka ar dar nemoka lietuviškai, priklauso kažin kelintai kartai ir mišrioms šeimoms, gyvena toli ir išsiblaškę, o svarbiausia, jie nesuvokia, kad reikėtų ginčytis dėl smulkmenų — procedūros, išvaizdos ir asmeninės garbės, kol Roma dega.)
HEKTORUI
Malonu iš Tavo mamos išgirsti, kad po mūsų pašnekesio apie lietuvių kultūrą namo sugrįžai užsidegęs lietuviškais reikalais ir, kaip mama sako, "degąs meile Lietuvai”, Tavo senelių kraštui. Ypač džiaugiuosi, kad nepasipiktinai prilyginimu, kad lietuviai yra tikriausi tarakonai, kurių per šimtmečius ir dabar nesugeba išnaikinti išorės priešai ir vidaus nelaimės.
ELZBIETAI
Dėkoju už malonų Kalėdų pasveikinimą, pasirašytą ne tik Tavo itališkos kilmės pavarde, bet ir senelių šeimos lietuviškąja. Siunčiu dar kelis Lietuvos vaizdų atvirukus, kad galėtum pamatyti, kokia Lietuva graži. Smagu, kad savo senelių kilmės vietos — Rumšiškių bažnyčios vaizdelį pakabinai ant sienos savo namuose.
Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI
VILNIAUS OBSERVATORIJA GARSĖJA VISOJE TARYBŲ SĄJUNGOJE
Vilniaus universiteto astronomijos observatorija yra viena seniausių Europoje. Išlikę iki šiandien seniausi astronomijos ir matematikos rankraščiai Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje rašyti 1629 ir 1632 m. Pirmoji knyga astronomijos klausimais išspausdinta 1639 m.
1865 m. Vilniaus observatorijoje pradėta daryti saulės vaizdus, norint sužinoti joje vykstančius pasikeitimus. Tai buvo pirmoji pasaulyje mokslininkų grupė, kuri domėjosi astrofizika. Jie padarė daug gerų saulės vaizdų, kuriuos šiandien galima pamatyti observatorijos istorinių rinkinių saugykloje.
1876 m. Vilniaus observatorijoje įvyko gaisras, kuris padarė daug nuostolių, ir 1881 m. ji buvo uždaryta.
Vilniaus observatorija veikė 128 m. ir buvo įsigijusi per šimtą įvairių astronominių prietaisų bei įrankių. Vilniaus universiteto bibliotekoje dar ir šiandien galima pamatyti kai kuriuos išlikusius senosios observatorijos prietaisus bei įrengimus. Kai kurie iš jų atnaujinti.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
NETAISYKLINGAS PRIELINKSNIŲ VARTOJIMAS
Jau esame rašę apie kai kurių prielinksnių netaisyklingą vartojimą. Dabar pakalbėsime apie prielinksnių nuo, pagal, palei, pas vartoseną. Nurodysime kai kuriuos jų netaisyklingo arba bent nepatartino vartojimo atvejus. Kartais prielinksniai netaisyk
NUO
Prielinksnis nuo vartojamas su kilmininku. Tačiau reikia įsidėmėti, kad nors yra sakoma toli nuo namų, toli nuo sodo ir pan., bet bendrinėje kalboje nebūtų gera sakyti arti mio namų (=arti namų), arti nuo sodo (=arti sodo). Su prieveiksmiu arti neturėtų būti vartojamas prielinksnis nuo.
Prielinksnio nuo konstrukcijos netinka tiksliai kilmės vietai nusakyti, pvz.: Atvyko atstovai nuo (=iš) trisdešimt įvairių šalių. Jis buvo kilęs nuo Italijos ( =iš Italijos).
Laiką žyminčius verstinius posakius kartas nuo karto, laikas nuo laiko geriau yra keisti lietuviškais laiko prieveiksmiais kartais, kartkartėmis, retkarčiais ir pan. Pvz.: Kartas nuo karto (= Kartais, kartkartėmis, retkarčiais) jis pas mus užeina. Laikas nuo laiko (= Kartais, kartkartėmis, retkarčiais) vis iškrinta naujo sniego.
Tarmėse prielinksnio nuo konstrukcijos, reiškiančios objektą, vartojamos su veiksmažodžiais atimti, gauti, pirkti, išgirsti, sužinoti ir kt., su kuriais bendrinėje kalboje geriau šio prielinksnio nevartoti. Pvz.: Negražu atimti nuo (=iš) elgetos lazdą. Nuo jo (= Iš jo) nieko negausi. Pirkau arklį nuo ( =iš) savo kaimyno. Apie tą įvykį išgirdau nuo ( =iš) ten dalyvavusių asmenų. Šią žinią sužinojau nuo ( =iš) savo draugo.
Kokiam nors dalyvavimui ar atstovavimui nusakyti geriau tinka ne prielinksnio nuo, bet iš konstrukcijos. Pvz.: Nuo (= Iš) mūsų šeimos ten dalyvavo tik tėvas ir motina. Nuo (=Iš) mūsų klasės buvo pasiųsti penki atstovai.
Prielinksnio nuo konstrukcijos netinka veikėjui reikšti. Pvz.: Šie vaistai man yra prirašyti nuo daktaro (=daktaro).
KODĖL VAIKAI PABĖGA...
Š.m. sausio ir vasario mėn. “Laiškuose lietuviams” spausdintas D. Bindokienės straipsnis “Kodėl vaikai pabėga iš namų” susilaukė nemažo ir gana teigiamo skaitytojų susidomėjimo. Gauta atsiliepimų raštu, telefonu ir gyvu žodžiu, pasakytu kur nors susitikus.
Dalis atsiliepusiųjų sakėsi ir patys susidūrę su panašiomis situacijomis savo šeimose arba artimųjų draugų tarpe. Vaikų pabėgimo iš namų problema rimtai egzistuoja ir gana plačiai minima amerikietiškoje spaudoje, bet, kiek žinome, mūsų žurnalas yra pats pirmasis lietuvių spaudoje palietęs šią problemą. Skaitytojai pagiria šio žurnalo ryžtą viešai iškelti problemą, apie kurią dažnai vengiama kalbėti. Teko nugirsti tik vieną nepasitenkinusį, kad tokiu būdu mūsų vaikams “kemšamos į galvą pavojingos mintys ir rodomi blogi pavyzdžiai”.
Pr. Alšėnas cituoja straipsnį iš Toronto dienraščio “Star” (1979. II. 3), kuriame pateikiama statistika apie paauglių mergaičių nėštumą (vien tik Ontario provincijoje per dvejus metus padaugėjusį 76%). Nėštumas neretai užbaigiamas abortu. Šį straipsnį Alšėnas riša su Angelės istorija, kuri, pabėgusi iš namų, nerūpestingai gyvena su “draugu”. Ar daug tokiai lietuvaitei trūksta, kad ji pati atsigultų ant abortinio stalo ” — baigia savo pastabas Pr. Alšėnas.
• Lenkijoje, Opale Stare miestely, gyventojai, išgirdę, kad lenkas išrinktas popiežiumi, per naktį ant mūrinių namų išmūrijo bokštus ir taip pasistatė sau bažnyčią. Tūkstančiai susirinko, kai ji' buvo šventinama palaimintojo Maksimilijono Kolbės garbei. Už savaitės Varšuvos komunistai pareikalavo tą jų bažnytėlę nugriauti, kaip buvo prieš 10 metų nugriauta ankstyvesnė tos vietos bažnyčia. Gyventojai suorganizavo budėtojus ir patvarkė, kad pavojaus atveju būtų skambinama varpais, pasiryžę subėgti tūkstančiais bažnyčios saugoti.
• Skrajojantis universitetas veikia Lenkijoje. Studentai slapta renkasi ideologinėms paskaitoms. Studijų ir maldų grupes, susirenkančios privačiuose namuose, sutraukė apie 100.000 Lenkijos jaunimo.
• Thomas Merton, konvertitas rašytojas, teologas ir kritikas, prisimintas 1978 m. pabaigoje, minint jo mirties dešimtmetį. Net liberalus “New York Times” pažymėjo, kad ir po mirties Mertono įtaka auga. Apie jį ir jo kūrybą parašyta apie 50 disertacijų. Jis pats yra parašęs apie 50 knygų. Prie Bellarmino centro, Louisvilleje, Kentucky, yra įsteigtas Mertono centras, kur atgabenta jo biblioteka ir kiti turėti asmeniški daiktai.
• Liublino, Lenkijoje, katalikų universitetas 1978.XI.12 atšventė savo 60 m. gyvavimo sukaktį. Ta proga kard. Wyszinski priminė, kad tas universitetas yra davęs didelį įnašą į Lenkijos kultūrinį ir religinį gyvenimą.
Ramintos Jelionytės nuotraukos
Kovo 10d. buvo "Laiškų lietuviams” metinė šventė. Šios šventės buvo pradėtos ruošti prieš dvidešimt metų, švenčiant šio žurnalo pirmąjį dešimtmetį. Tada buvo paskelbtas ir pirmasis straipsnio konkursas. Šių metų šventė ypatingai gerai pasisekė — žmonių prisirinko pilnutėlė Jaunimo centro didžioji salė. Ne visi buvo iš anksto užsisakę bilietus, todėl kai kuriems net maisto šiek tiek pritrūko. Už tai atsiprašome.
Pirmiausia buvo įteiktos premijos konkurso laimėtojams (tiksliau sakant, laimėtojoms). I premija — Aldonai Kamantienei, iš Darien, Ill.; II — Daliai Staniškienei, iš Clevelando; III — Ninai Gailiūnienei, iš W. Hartford, Ct.; IV — Eglei Paulikienei, iš Lisle, Ill. Tad visos premijos atiteko moterims! Mecenatų vardu žodį tarė dr. Leonas Kriaučeliūnas, o laureačių — Aldona Kamantienė.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Vida Augulytė ir Juozas Masilionis. LIETUVIU LITERATŪRA. Trumpas tautosakos ir lietuvių literatūros istorijos kursas su chrestomatija ir literatūros istorijos pagrindais aukštesniosios lituanistinės mokyklos penktajai klasei. Išleido Čikagos Aukštesnioji lituanistinė mokykla 1978 m. Kieti viršeliai, 416 psl., kaina 7 dol.
Anatolijus Kairys. LAISVĖS SONATA. Poema. Iliustravo Diana Kizlauskienė. Išleido “Dialogas” 1979 m. Didelis formatas, kieti viršeliai, 78 psl., kaina 6 dol.
M. Čapkauskas. PALYGINIMŲ ŽODYNAS. Viršelis dail. R. Bukausko. Išleista 1979 m. Mont-realyje. 295 psl., kaina nepažymėta. Čia yra surinkta daugybė mūsų liaudies ir įvairių rašytojų veikaluose užtiktų palyginimų.
Arėjas Vitkauskas. LYRE FRUIT in light syrup. Autoriaus eilėraščiai anglų kalba. 32 psl., kaina nepažymėta.
LITUANUS. Vol. 25, No. 1. Šį numerį redagavo V. S. Vardys. Administracijos adresas: 6621 S. Troy, Chicago, 111. 60629.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Nr. 2 (78). Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Spaudai paruošė mokyt. D. Bindokienė, talkininkaujant mokyt. I. Bukaveckienei.
Lietuvių fotografų išeivijoje PARODA. Didelio formato kietais viršeliais leidinys, kuriame sutelkta keli šimtai nuotraukų iš pirmiau išėjusių keturių leidinių (1972, 1973, 1974 ir 1975). Išleido Lietuvių foto archyvas. Redagavo Algimantas Kezys, S.J.
Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams
100 dol. aukojo — T. G. Kijauskas, S.J.
30 dol. aukojo — kun. J. Pragulbickas.
25 dol. aukojo — S. Jurskytė.
10 dol. aukojo — S. Barzdukas.