RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Vasaris/February 1979 Volume XXX No.2

Šio numerio iliustracijos: 38, 54 ir 55 psl. — Dalios Ancevičienės kūrinių nuotraukos; 71 psl. — kai kurios premijuotos nuotraukos iš 1978 m. foto parodos Jaunimo Centre.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

STASYS YLA

     Laisvė yra didi žmogaus ir tautos dovana. Ji išskiria žmones ir tautas, padeda jiems pasiekti gražių laimėjimų, bet gali juos ir pražudyti, atimti visa, kas su dideliu vargu buvo sukurta. Tautų, kaip ir žmonių, laisvė turi plačias galimybes, bet ji žino ir savo ribas. Toli, nuostabiai toli galima nueiti galimybių keliu, bet kartais galima ir nebesugrįžti arba sunkiai beatrasti kelią atgal. Taip, tautos turi ribotus fizinius ir dvasinius išteklius ir joms nevalia šitų išteklių pereikvoti. Jei kas to nepaiso, nubaudžia pats save. Taip nubaudžia pačios save tautos, kurios pereikvoja dvasinę energiją. Nubaudžia tuo, kad netenka dvasinės pusiausvyros, darosi silpnavalės, apatiškos. Tada joms vis tiek, kas vyksta jose ir šalia jų — gera ar bloga, pavojinga ar naudinga. Jos gali matyti gėrį, bet nei jo siekti, nei juo žavėtis nebenori ir nebepajėgia. Jos gali matyti ir jausti pavojų, bet nuo jo nebėga, jam nesipriešina, priešingai — jos pasyviai jam pasiduoda.

     Tokia tauta darosi tarsi Evangelijoje minima dirva, kurioje labai sunku prigyti kokiai nors gerai sėklai. Greičiau joje įleidžia šaknis blogis dėl to, kad jam beveik nesipriešinama. Išvargę tautos nervai ieško padirginimo ir raminančio narkotiko. Taip tautos ima save svaiginti ir ištvirkti. Jos ieško pramogų ir betiksliai blaškosi. Tai ir nuveda jas į pražūtį. Jos pražudo pačios save, kaip Babilonas, Asirija, Roma ir kt.

Dalia Ancevičienė

     O kaip su mūsų tauta? Žinome, kad ji išgyveno dvi dvasines savo dirvos atmainas. Šimtmečiais glūdėjusi rimtyje, ji išėjo į didžiąsias pasaulio istorijos arenas, atliko savo jėgoms pernelyg neproporcingų žygių; pati būdama maža, sukūrė penkiasdešimt kartų už save didesnę valstybę. Taip ji pereikvojo Kūrėjo duotus energijos išteklius, pavargo ir vėl turėjo grįžti į atvangos padėtį. Kartą pavargusi, ji galėjo visai neprisikelti, kaip ir anos minėtos valstybės bei tautos. Bet ji, šimtmečiais vargdama, pamažu ėmė vėl atsigauti, ir jai atėjo naujas laisvės ir vaisingos kūrybos laikotarpis.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS IR DIEVO VALIA TAUTOJE

Roma, 1978 m. lapkričio 16 d.

Brangieji Tėvai ir Broliai Kristuje,

Pax Christi!

     1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII savo bula "Dum attenta” vilniškei Jėzaus Draugijos kolegijai suteikė universiteto teises ir privilegijas. Šios keturių šimtų mėtų sukakties minėjimas teikia man džiugią progą kreiptis į Jus specialiu laišku, ženklinančiu mūsų glaudžią, brolišką draugystę.

     Jėzaus draugijos apaštalavimą Lietuvos Bažnyčiai liudija ilga ir girti verta istorija. Ką tik minėtas Vilniaus universitetas per daugelį šimtmečių buvo dvasios ir kultūros centras, kuriame puoselėta ne tik filosofija ir teologija, bet taip pat literatūra, teisė ir retorika. Nors kraštas daugel kartų buvo nusiaubtas šėlstančio karo, Lietuvos provincija 1608 m. tapo nepriklausoma ir išaugo į didžiausias Jėzaus draugijos provincijas. 1756 m., prieš būdama padalyta į dvi, turėjo 21 kolegiją, 11 rezidencijų, 60 misijų stočių, o narių — 1114, jų tarpe 289 scholastikus ir 341 brolį.

     Šalia mokslinio darbo ir jaunuomenės švietimo bei auklėjimo, Jūsų provincijos tėvai ir broliai ypatingai daug nusipelnė plačiųjų masių evangelizavimu. Jau 1585 m. pranešama, kad išverstas į lietuvių kalbą Petro Kanizijaus Trumpasis katekizmas. Po to ėjusiais dešimtmečiais leidžiamos gimtąja kalba maldaknygės, giesmynai ir pamokslų knygos. Šis glaudus ryšys su plačiosiomis masėmis didžiai pasitarnavo puoselėti jose pamaldumui, jungti į Bažnyčios šventes, ypač ruošti procesijas ir lankyti šventas vietas. Visa tai daug padėjo, kad krikščionių tikėjimas nepasirodė kaip svetimas atėjūnas, bet savaime prisitaikė tautos būdui.

Skaityti daugiau: TĖVO GENEROLO LAIŠKAS LIETUVIAMS JĖZUITAMS

J. VENCKUS, S.J.

     Iš kiekvieno kultūringo inteligento laukiamos kai kurios ypatybės. Domėtis vien sportu ir žinoti visų žaidėjų pavardes dar būtų kaip ir per maža. Iš kiekvieno mokytesnio piliečio pageidaujama ir laukiama, kad nusimanytų apie muziką, kad būtų susipažinęs su savo tautos ir pasaulio žymiųjų menininkų gyvenimu ir jų kūriniais, kad kartais nueitų į operą, dalyvautų mokslo suvažiavimuose, simpoziumuose, kad būtų susipažinęs su žymesniaisiais tiek savo tautos, tiek pasaulio rašytojais, kad būtų skaitęs jų veikalus. Jeigu mokėsi susitvarkyti laiką, tai jo užteks ir skaitymui, ir sportui, ir kitokioms naudingoms pramogoms. Tad ir šiuo straipsniu norėtume šiek tiek supažindinti skaitytojus su žymiuoju anglų rašytoju Jonu Miltonu (John Milton).

     Jis yra renesanso žmogus, lyg atsibudęs iš giliai krikščioniško viduramžio. Viduramžiai pasibaigė Amerikos atradimu 1492 m. Buvo atrastas naujas kontinentas ir nauji žmonės. Kitas svarbus įvykis — tai reformacija. Katalikybė nustojo labai daug gerų narių Europoje. Kilo klausimas, kas užvaldys naujus atrastus kraštus: katalikai ar protestantai? Kas toliau tęs naujus mokslo atradimus, kas dėstys universitetuose, kokia bus naujoji karta?

Jonas Miltonas

     Miltonas buvo ne krikščioniškos, bet pagoniškosios Graikijos ir Romos humanistas. Visas mokslas tada mokyklose sukosi apie graikų ir lotynų rašytojus. Žmonės geriau pažinojo graikų dievų svetimoterystes, visokias legendas ir tautų mitologiją, negu krikščioniškojo mokslo katekizmą. Net ir nedidelio miestelio burmistras savo inauguracijos kalbą turėjo pasakyti lotyniškai. Reformatoriai užėmė aukštas vietas valdžioje ir universitetuose, atimdami katalikų bažnyčias ir vienuolynus su visais turtais. Jie pasidarė labai turtingi. Katalikais pasiliko neturtingos lotynų tautos, o anglosaksai, tapę protestantais, sukūrė naują civilizaciją ir kultūrą.

Skaityti daugiau: JONAS MILTONAS

JONAS MIŠKINIS

     Baigęs mokslus, Pestalozzi daug rašė socialiniais ir pedagoginiais klausimais. Be to, parašė romaną "Lienhard und Gertrud”, kuris yra pasaulinės pedagoginės literatūros šedevras. Lietuvos nepriklausomybės metais šis romanas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir labai mėgstamas skaityti ypač mokytojų.

     Pestalozzi buvo vienas iš pačių pagrindinių naujosios pedagogikos šulų. Jis nuo vaikystės dienų ryžosi aukotis artimui, tačiau kartais tai nebuvo lengva, turėjo daug kliūčių ir nesėkmių. Jo gyvenimo kelias buvo sunkus, vargingas ir vingiuotas.

     XVIII amžiaus pabaigoje Šveicarijoje įvyko didelių politinių permainų. Senieji valdovai buvo pakeisti naujaisiais. Anuomet buvo skelbiami šūkiai: "Visi žmonės lygūs — nėra nei ponų, nei beteisių valstiečių”. Vietoj daugybės savarankiškų valstybėlių, vadinamų kantonais, buvo paskelbta viena Šveicarijos respublika.

     Kai kuriems kantonams tai nepatiko. Jie sukilo. Prancūzų kariuomenė, kuri tuomet buvo užėmusi Šveicariją, neva norėdama ją ginti nuo austrų, labai žiauriai numalšino sukilėlius. Ypač teko nukentėti Stanco miestui: jis buvo beveik visai sugriautas, išdegintas, daugybė vyrų ir moterų išžudyta. Daugiau kaip 300 šeimų liko be pastogės. Keletas šimtų vaikų liko našlaičiais. Tai labai sujaudino visos Šveicarijos gyventojus. Visur imta rinkti aukos nelaimingiesiems Stanco gyventojams. Pestalozziui buvo pasiūlyta vykti į Stancą rūpintis našlaičiais, kurie apiplyšę ir alkani klajojo miesto griuvėsiuose.

Skaityti daugiau: PESTALOZZI — ŽYMUSIS PEDAGOGAS (1748-1827)

Rabindranath Tagore

MANO DAINA

Ši mano daina apglėbs tave su muzika, mano kūdiki, tarytum brangios meilės rankos.
Ši mano daina palies tavo kaktą, kaip laiminantis pabučiavimas.
Kai tu būsi vienas, ji bus greta tavęs ir šnibždės tau į ausį.
Ir jei tu būsi tarp minios, ji tave apsaugos nuo išdidumo.
Mano daina bus, kaip pora sparnų tavo sapnams, ir neš tavo širdį į nežinojimo ribą.
Jis bus, kaip artima žvaigždė viršuje, kai tamsi naktis išsities tau ant kelio.
Mano daina bus tavo akių vyzdžiuose, ir tavo žvilgsnis eis į visų daiktų širdį.
Kai mano balsą nutildys mirtis, mano daina kalbės tavo gyvoje širdyje.

DOVANA

Aš norėčiau tau ką nors duoti, mano kūdiki, nes mes plaukiame šalin pasaulio srovėje.
Mūsų gyvenimas yra vienas nuo kito atplėšiamas, ir mūsų meilė bus pamiršta.
Bet aš nesu toks kvailas tikėti, kad galiu tavo širdelę nupirkti su dovanom.
Jaunas yra tavo gyvenimas, ilgas yra tavo kelias, ir meilę, kurią tau duodame,
išgeri vienu gurkšniu ir paskui nusigręžęs pabėgi nuo mūsų.
Tu turi žaislų ir draugų. Kas gali pykti, jei tu nei laiko neturi, nei galvoji apie mus?
Bet mes turime daug laiko ir savo senatvę, kurioje skaičiuojame praėjusias dienas,
ir širdyje saugome tai, ko mūsų rankos amžinai neteko.
Upė teka greit ir dainuoja, pralauždama visus pylimus.
Bet kalnas palieka stovėti ir mąsto, ir stebi ją su meile.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

PRANYS ALŠĖNAS

     Dr. Albert Schweitzer (miręs 1965 m.) kartą pasakė šiuos labai reikšmingus žodžius: "Žmogus yra etiškas tik tada, kada gyvenimas jam yra šventas. Etiška yra gyvenimą prižiūrėti ir ugdyti, o neetiška — jį sunaikinti. Šioji etika yra universali, ji išplaukia iš religijos”.

     Ch. Bunsen teigė, kad intelekto kultūra be religijos — tai tik civilizuotas barbarizmas ir maskuotas gyvuliškumas.

     Mūsiškis J. Biliūnas kartą buvo išsireiškęs, kad žmogaus protas siekia ne toliau jo nosies, o jausmai ir tikėjimas — iki paties Dievo. Fiziškai silpnėdamas, Biliūnas traukėsi nuo socialdemokratijos ir pakrypo į mistiką. Jis ieškojo Dievo ir jį surado. Taip rašo V. Kapsukas jo biografijoje.

     Sokratas, nors ir būdamas pagonis, prieš mirtį teisme savo paskutinį žodį šitaip baigė: "Bet jau užteks, nes mums reikia eiti: man mirti, o jums gyventi. Betgi kuris iš mūsų eina į geresnį užsiėmimą, žino tik vienas Dievas”.

     Voltaire buvo pasakęs, kad jei Dievo nebūtų, tai reikėtų jį išrasti. Dėl to daugelis mano, kad Voltaire buvo tikintis.

     B. Pascal sakė: "Laimė nėra nei mumyse, nei už mūsų, bet mūsų susivienijime su Dievu”.

Skaityti daugiau: MINTYS APIE RELIGIJĄ

Paulius Rabikauskas, S.J.

     Minint Lietuvos universiteto 400 metų jubiliejų, mintys savaime skrieja į tuos laikus, kada jis pradėjo žengti savo pirmuosius žingsnius smalsus protas klausia, kaip jis prašvito, tas mokslo šviesulys, Lietuvos lig tol bežvaigždėje padangėje.

     Nekartosiu visų tų Vilniaus universiteto atsiradimo aplinkybių, apie kurias jau daug kartų buvo rašyta: kaip jis buvo numatytas įsteigti jau 1565 metais, ir tik karaliaus Žygimanto Augusto neryžtingumas bei Lietuvos protestantų pasipriešinimas sukliudė plano įvykdymą, arba kaip nuo 1570 metų, kai Vilniuje buvo atidaryta jėzuitų kolegija, tiek kolegijos fundatorius vyskupas Valerijonas Protasevičius, tiek ir patys jėzuitai, skatinami taurių lietuvių, lūkestingai nekantravo, kada pagaliau jie galės išvysti Lietuvoje savo universitetą. Verčiau žvilgterėkime į patį universiteto įsteigimą, sutelkdami dėmesį prie lemiamųjų dokumentų, visų pirma Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro privilegijų, kuriomis jis Vilniaus kolegijai suteikė universiteto titulą ir teises.

PIRMOJI KARALIAUS STEPONO PRIVILEGIJA (1578 M.)

     Ne bet kas anuomet galėjo įsteigti universitetą. Amžių bėgyje buvo nusistovėjusi norma: naujo universiteto įsteigimas yra imperatoriaus arba popiežiaus prerogatyva. Nes pagrinde universiteto žyme buvo laikoma galia teikti mokslo laipsnius su "teise visur mokyti” (ius ubique docendi). O tokią universalią galią ir teisę galėjo duoti tiktai tas, kurio autoritetas buvo "visur” pripažįstamas, t.y. Šv. Romos imperijos valdovas ir popiežius. Buvo betgi kraštų, pvz. Ispanija, kuriuose imperatoriaus autoritetas maža tesvėrė. Juose universitetus steigė ir tvarkė karaliai. Tokie universitetai būdavo vadinami "karalystės atžvilgiu universitetais” (studia generalia respectu regni), nes jų suteikti mokslo laipsniai būdavo pripažįstami daugiausia tiktai toje karalystėje (plg. Liet. enc. XXXII, psl. 231/2). Bet ir ten vis būdavo stengiamasi gauti bent iš popiežiaus universiteto privilegiją. Dėl to nenuostabu, kad net toks nuo Bažnyčios atsimetęs Prūsijos hercogas Albrechtas, norėdamas Karaliaučiuje įsteigti universitetą, kreipėsi į imperatorių (kataliką!) ir net į popiežių, prašydamas būsimajai aukštajai mokyklai privilegijų (plg. S. d’Irsay, Histoire des universitės, I, Paris 1933, psl. 324). Jų negavęs, turėjo pasitenkinti savo suvereno Lenkijos karaliaus leidimu. Todėl nėra ko stebėtis, kad ir Vilniaus universiteto reikalu jo fundatorius vysk. Protasevičius pirmiausia rašė popiežiui (1576 m. liepos 8 d.). Tačiau Romos kurija, kaip ir buvo galima laukti, neskubėjo — norėjo, kad pirma apie tai pasisakytų karalius, į kurį, kaip katalikiškos šalies valdovą, nebuvo galima neatsižvelgti.

Skaityti daugiau: Karaliaus Stepono Batoro privilegijos Vilniaus universitetui

Dalia Ancevičienė

DALIA VERBICKAITĖ - ANCEVIČIENĖ meną studijavo Illinois universitete. Dirbdama vienoje žymioje žaislų projektavimo kompanijoje, savo išradingumu padėjo tai kompanijai įsigyti nemaža patentų. Dar ir dabar daugelis vaikų Amerikoje ir kitur žaidžia jos suprojektuotais žaislais. Toliau meno studijas ji tęsė Čikagos Meno institute. Jau daug metu su savo darbais pasirodo įvairiose Amerikos meno galerijose ir parodose. Šis “Laišku lietuviams” numeris yra iliustruotas jos meno kūrinių nuotraukomis.

Skaityti daugiau: DALIA VERBICKAITĖ - ANCEVIČIENĖ

P. Daugintis, S.J.

     Tenka prisiklausyti įvairių dalykų, sakomų mokslo vardu apie evoliuciją, todėl ryžausi pažiūrėti, kokioje padėtyje dabar yra evoliucijos klausimas. Pastudijavau, ką rašo rimti mokslininkai ir objektyvūs šaltiniai: Lietuvių enciklopedija, VI t., 136-147 psl.; Pr. Jucaitis "Aiduose”, 1976 m., 6 nr., 258-266 psl.; New Catholic Encyclopedia, 1967 m., VI t., 685-696 psl. ir XVI t. (išleistas 1974 m.), 175-177 psl.; žurnalas "Stimmen der Zeit”, 1978 m., liepos mėn. nr., 479-489 psl. Noriu čia su skaitytojais pasidalinti surinktomis žiniomis, svarstymais ir išvadomis.

     Evoliucija, kilusi iš lotyniško žodžio "evoludo”, reiškia palaipsninį kitimą arba vieną iš tapsmo formų gamtoje bei visuomenėje. Čia rašysime tik apie biologinę, gamtinę evoliuciją.

EVOLIUCIJOS TEORIJOS

     Evoliucijos teorijos įrodinėja ir daugel jų šalininkų skelbia, kad: 1. dabartiniai augalai ir gyviai yra kilę iš praeityje gyvenusių giminingų organizmų, 2. tie organizmai buvo žemesnės formos, 3. visi pasikeitimai vyko dėl priežasčių, kurios ir šiandien tebeveikia, todėl daugelį jų galima stebėti eksperimentiniu būdu.

     Yra įvairių evoliucijos teorijos atspalvių. Juos galima suskirstyti į penkis pagrindinius pagal tai, kiek jie pripažįsta svarbos atsitiktinei variacijai, arba pakaitai, ir aplinkos įtakai.

     1. Senoji evoliucijos teorija. Pradedant Aristoteliu ir baigiant mūsų dienomis, daug kas pripažįsta evoliuciją gamtoje, tačiau nepripažįsta anų dviejų veiksnių svarbos. Pagal biologą Nageli (miręs 1891) gemalinė plazma yra suma visų paveldimų pradų, būdingų kuriai nors rūšiai; gyviai turi vidinį palinkimą tobulėti.

Skaityti daugiau: Evoliucija ir katalikų pasaulėžiūra

D. Bindokienė

KALBA RŪTA

     Galiu papasakoti, kodėl išėjau iš namų, bet iš to naudos niekam nebus — vis tiek nebūsiu suprasta. Mano tėvai ir seserys nesupranta, kaip aš galėjau taip kvailai pasielgti. Mano tetos ir močiutės su tėtuku tik galvomis kraipo ir stebisi. Tiesą pasakius, aš ir pati nelabai suprantu, kodėl taip pasielgiau. Žinau tik, kad nepadariau klaidos.

     Man reikėjo laisvės, reikėjo atrasti save ir suprasti, ko noriu iš gyvenimo. Namuose to padaryti negalėjau. Aš jau beveik aštuoniolikos metų, ir iki šiol mano gyvenimas buvo toks vienodas, toks tvarkingas, kad žinojau, ką kurią dieną darysiu, ką valgysiu, ką kalbėsiu, kur eisiu. Juk tai tikra stagnacija! Ar ne laikas paieškoti nuotykių, naujų pergyvenimų, kol esi jauna ir neapkrauta visokiom kasdienybės smulkmenom?

     Aš turbūt gimiau skaute. Tėtė juokdavosi, kad mane vystydavo skautiškos spalvos vystyklais! Kiekvieną sekmadienį ištikimai lankiau sueigas, kasmet važiuodavau į stovyklas. Kai buvau visai maža, mama kartu važiuodavo — dirbdavo ir virtuvėje ar pan., o vėliau viena stovyklaudavau. Nesakau, kad man nepatiko. Bet kartais pasidarydavo baisiai nuobodu: tos pačios draugės, tos pačios dainos, tie patys laužai, šūkiai ir programos. Skautybė gerai mažiem vaikam, bet mano amžiaus žmonėms ji vaikiška ir nuobodi. Tėvai tikėjosi, kad aš liksiu skaute visą amžių, bet išėjo kitaip.

Skaityti daugiau: Kodėl vaikai pabėga iš namų (II)

Kristina Parėštytė

     Reta profesija reikalauja tiek daug įvairių talentų iš žmogaus, kiek mokytojavimas. Žmogui, atsistojusiam prieš klasę, neužtenka akademinio pasiruošimo. Jam reikia ir kantrybės, ir įžvalgumo į skirtingų asmenų charakterį, ir sugebėjimo įsigyti pasitikėjimą bei garbę, tuo tarpu parodant autoritetą ir įkvepiant norą dirbti. Mokytojas — ne vien mokslinių faktų dėstytojas. Būti mokytoju reiškia būti ir psichologu, ir auklėtoju, ir patarėju, ir draugu. O darbo vaisiai ne visados vienodi. Pasitenkinimo ir laimėjimo momentus dažnai pakeičia abejojimas ir nusivylimas. Nors pati nesu baigusi formalių pedagogikos kursų, tačiau, dirbdama lietuvių mokykloje, esu turėjusi progos šį tą apie mokytojavimą pastebėti ir praktiškai patirti.

     Mokant kitus, galima ir pačiam nemažai išmokti. Norint, kad pamoka sklandžiai praeitų, reikia paaukoti laiko pasiruošimui ir įsigilinimui į temą. Neįmanoma kitus mokyti, jei pats nesupranti dėstomo dalyko. Mokytojas, kuris aiškiai svyruoja ar simuliuoja, greitai gali prarasti savo autoritetą ir mokinių pasitikėjimą.

  –     Be abejo, dirbant su vaikais ar paaugliais, nepaprastai daug galima išmokti apie jų psichologiją, elgesį, vystymąsi. Jau po poros pamokų nesunku atspėti, kurie mokiniai gabesni, kurie atsilikę, kurie rimtesni, kurie linkę išdykauti. Pirmasis įspūdis, žinoma, ne visada yra tikslus. Kartais mokytojo, nuomonė apie kai kurį vaiką lieka visiškai pagrįsta, o kartais tenka ją pakeisti, Mokinių klasė nėra kažkokia neišskiriama masė, bendratis. Ją sudaro paskiri ir kartais labai nepanašūs vienas į kitą asmenys. Kiekvienas mokinys, ar tai vaikas, ar jau paaugęs jaunuolis, turi savo ypatingus charakterio bruožus, savo asmeniškas mintis ir nusiteikimą, o taip pat ir savotiškas problemas, susijusias su augimu, brendimu. Mokytojas turi įvertinti kiekvieną mokinį atskirai, bet jis taip pat ir turi suprasti tą grupinę psichologiją, kuri veikia, kai tie paskiri asmenys sueina kartu ir vienas kitam daro įtaką.

Skaityti daugiau: Apie mokytojavimą

Antanas Saulaitis, S.J.

     Ant altoriaus stalelio ar prieš jį padėti visokie daikteliai: kriauklė, plunksna, rankdarbis, knyga, kryželis, keli žiedeliai. Žvakėmis apšviestoje koplytėlėje sėdi jaunimo stovyklos vadovai ir vadovės. Aukojimo metu kiekvienas padeda kokį nors savo ženklą ar simbolį. "Čia dedu stiklinį popierių — viena pusė rupi, šiurkšti, o kita švelni, taip kaip ir aš. Prašau Viešpatį, kad man padėtų vystyti švelnesnę pusę”. "Man ši kriauklė reiškia draugystę, nes ją gavau iš draugės, su kuria stovykloje kartu vadovaujame ir draugaujame”.

     Mišiose didžiausia aukojimo dovana buvo šluota: "Dievas mane labai myli ir padeda augti ir bręsti. Labai noriu, kad jis iššluotų mano širdies, mano dvasios kampelius, kad jo šviesa galėtų apimti mane visą”. (Klausimas: Ką Dievas daro su tom visom mūsų dovanom? Atsakymas: Kaip duoną ir vyną atnešame Dievui aukoti, o jis mums gražina toli gražu didesnę Kristaus Kūno ir Kraujo dovaną, taip ir mūsų dovanėlės mums atiduodamos naujai įprasmintos).

     Kai stovykloje vaikai sumiega, vyresniųjų stovyklautojų globojami, stovyklos jauni ir vyresni vadovai pavieniui ar po kelis per pievą tyliai eina tradicinei savo savaitinei liturgijai koplytėlėje. Skaitymų mintį ir tekstus parinko dienos metu, surašė tikinčiųjų maldos prašymus, giesmių tvarką. Ne tik stovykloje, bet ir per metus laukia šios intymios valandėlės, kada Dievo akivaizdoje atsakomybė už kitus švenčiama ypatingu būdu.

Skaityti daugiau: Bendruomenėn jungianti malda

Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI

VILNIAUS UNIVERSITETO MINĖJIMAI

    Lietuvos dailininkai ir Vilniaus universiteto atstovai tarėsi dėl pasiruošimo universiteto 400 metų jubiliejui. Numatyta rugsėjo mėn. atidaryti didelę respublikinę dailės parodą, kurioje viskas būtų tik apie Vilniaus universitetą. Sudaryta šešiasdešimt sutarčių su atskirais dailininkais. Daugiausia bus kuriami portretai. Numatyta į šį jubiliejų įjungti Dailės instituto studentų kursiniai ir diplominiai darbai. Pasitarime kalbėjo universiteto rektorius J. Kubilius.

    Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas šiais metais pradėjo antrąjį dešimtmetį, nes 1968 m. dvilypis istorijos ir filologijos fakultetas suskilo ir virto dviem savarankiškais fakultetais. Iš vienuolikos universiteto fakultetų — jis vienas didžiausių, jame per 1200 studentų. Jį sudaro trylika katedrų, kuriose dirba apie 220 dėstytojų: dešimt profesorių bei mokslo daktarų, per aštuoniasdešimt docentų bei mokslo kandidatų.

    Jubiliejaus proga planuojama dvejos varžybos, kuriose gali dalyvauti kalbininkai ir literatai. Pirmoji tema: "Aš žinau Vilniaus universiteto praeitį ir dabartį”, antroji tema: "Filologija 78”.

    1945-977 m. šis fakultetas parašė 120 monografijų, 240 straipsnių rinkinių, per 200 vadovėlių bei mokymo priemonių, apie penkis tūkstančius mokslinių straipsnių, per šimtą didesnių grožinės literatūros vertimų. Iki šių metų išleista 3852 absolventai.

    Į Dzūkijos sostinę Alytų buvo nuvykęs pats universiteto rektorius J. Kubilius vadovauti Vilniaus universiteto jubiliejaus minėjimui. Šia proga dar buvo atvykusi grupė mokslininkų, kurie skaitė paskaitas apie šią garsią Lietuvos mokslo įstaigą. Kultūros rūmuose buvo suruošta dainų ir šokių koncertas. Jubiliejaus proga universiteto dienos rengiamos ir kituose Lietuvos miestuose.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skydų tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas- PROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS PRIELINKSNIO ANT VARTOJIMAS

–    Prielinksnis ant paprastai nurodo, kad kas nors yra viršuj, susiliesdamas su kito paviršiumi, pvz.: Knyga guli ant stalo. Paukščiai tupi ant stogo. Kai nesusiliečiama, dažniausiai sakoma virs, pvz.: Paukščiai skraido virs stogo.

    Konstrukcijos su prielinksniu ant gali rodyti ir tokį paviršių, ant kurio dar nieko nėra, bet į kurį einama ar linkstama eiti, pvz.: Lipsiu ant kalno. Sėsk ant žirgelio. Lyja jam ant galvos.

    Prielinksnis ant gali būti vartojamas, nurodant objektą, į kurį nukreiptas veiksmas, išreikštas veiksmažodžiais pykti, niršti, bartis, rėkti, turėti akį, griežti dantį ir pan., pvz.: Aš ant tavęs pykstu. Jis ant manęs labai niršo. Nesibark ant savo žmonos. Dėl ko taip rėki ant to vaiko? Mokytojas ant to mokinio turi akį. Visi ant jo griežia dantį.

    Tačiau gana dažnai prielinksnis ant, ypač dėl svetimų kalbų įtakos, vartojamas netaisyklingai. Gal daugiau klaidų čia daro senesnioji karta, kuriai neigiamos įtakos yra padariusios slavų kalbos.

    1.    Kai vieta, kurioje kas yra ar į kurią vyksta, nėra susijusi su paviršiumi, konstrukcijos su prielinksniu ant nevartotinos: Buvau ant koncerto ( = koncerte). Einu ant susirinkimo (=į susirinkimą).

–    2.    Kai nurodomas objektas, į kurį nukreiptas veiksmas, išreikštas veiksmažodžiais mokytis, mainyti, atsakyti, skųstis ir pan., konstrukcijos su prielinksniu ant bendrinėje kalboje nevartotinos: Mano draugas mokosi ant agronomo (= agronomu). Tą aparatą išmainiau ant laikrodžio (=į laikrodį). Tuos vaistus išbandė ant jūrų kiaulyčių ( = su jūros kiaulytėmis). Už tai jis turėjo atsakyti ant savo kailio (=savo kailiu). Jis ant manęs ( =manimi) visuomet skundžiasi.

Skaityti daugiau: Kalba

    BIRUTĖ BARODICAITĖ pradėjo baleto pamokas pas Simą Velbasį. Paskui perėjo į Ellis Du Buolay baleto mokyklą. Pirmieji jos pasirodymai buvo su Illinois Ballet Co. Po to pateko į Ruth Page Lyric Opera Ballet, su kuria gastroliavo po visą Ameriką ir Kanadą. Po trejų metų išvažiavo į Europą ir ten šoko Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Grįžus į Čikagą, vėl pradėjo šokti su Čikagos Baleto kompanija iki 1978 m., kai kompanija užsidarė. Šiuo metu dėsto baletą Lou Conti mokykloje. Savo karjeroje yra šokusi ''Gulbių ežero”, "Spragtuko”,

Birutė Barodicaitė

"Miegančios gražuolės”, "Raymonda” ir kituose klasiškuose bei modernaus stiliaus baletuose. Lietuvių visuomenei ji nėra per daug pažįstama, todėl bus gera proga ją pamatyti "Laiškų lietuviams” koncerte.

    VIOLETA KAROSAITĖ taip pat pradėjo pirmuosius baleto žingsnius pas Simą Velbasį. Toliau studijas tęsė pas Berniece Holmes. Išvykusi į Los Angeles, gilino baleto studijas pas Leon Varkas, Madame Nojinska, Panaiejf, Irena Kosmowska, Bakeffi ir kt. Šoko Greek teatre ir Santa Monica Ballet Co. Lietuvių Bendruomenės surengtose gastrolėse su Jaunučiu Puodžiūnu aplankė didesnes lietuvių kolonijas JAV ir Kanadoje. Paskui šoko su Čikagos Lyric Opera baletu, Ruth Page Ballet Co., o taip pat su International Ballet Co. Daugelį metų šoko "Spragtuką” McCormic Place, o taip pat ir Čikagos lietuvių operos pastatymuose. Mokytojauja Ruth Page baleto mokykloje ir Hyde Park Community Center. 1978 m. atidarė savo mokyklą Crestwood, Ill.

Violeta Karosaitė

P. Krukonis — I prem. spalv.

B. E. Lišauskas — I prem. j.-b.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas