RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS Spalis/October 1979 Volume XXX No. 9
|
289 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
292 |
Danguolė Sadūnaitė |
|
|
293 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
296 |
Vincas Maciūnas |
|
|
301 |
Vytautas Kasnis |
|
|
303 |
P. P. |
|
|
303 |
Antanas Saulaitis, S.J. |
|
|
308 |
Viktoras Nakas |
|
|
310 |
Kristina Parėštytė |
|
|
311 |
Studentai |
|
|
314 |
Laima Steikūnaitė |
|
|
315 |
Kristina Veselkaitė |
|
|
316 |
Stefanija Stasienė |
|
|
317 |
Ilona Gražytė - |
|
|
319 |
Red. |
|
|
320 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
|
322 |
J. Pr. |
|
|
323 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas dail. Vandos Aleknienės kūrinių nuotraukomis.
LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Popiežiaus apsilankymo JAV proga gal būtų pravartu trupučiuką pažvelgti, ką naujo atnešė jo atsisėdimas į Šv. Petro sostą.
Jonas Paulius II yra pirmas popiežius neitalas nuo šešioliktojo amžiaus pradžios. Taip pat jis yra pirmasis popiežius, kilęs iš komunistų valdomo krašto. Tai yra tikrai svarbios naujenybės. Tuoj po jo išrinkimo jau visiems buvo aišku, kad teologiniais ir liturginiais klausimais jis daugiau laikysis konservatyvesniosios linijos, bet niekas negalėjo numatyti, kad jis bus taip liberalus Vatikano ir popiežiaus protokolo srityje. Jau pirmosiomis popiežiavimo dienomis pasirodė, kad protokalas jam nebus tikslas, o tik labai antraeilė priemonė. Jeigu jis mato, kad tie protokolo varžtai neleidžia pasireikšti žmogaus paprastumui ir nuoširdumui, jis jų ramia sąžine atsisako. Sakoma, kad Vatikano pareigūnams tai sukelia didelių problemų — jie kartais nežino, kaip pasielgti, nes jie jokiu būdu negali numatyti, kaip popiežius vienu ar kitu atveju pasielgs.
Tuo savo nuoširdumu ir paprastumu Jonas Paulius II tuoj laimėjo ir iš pradžių gana abejingas italų širdis. Pirmiau popiežiai buvo vadinami Vatikano "kaliniais” — niekur iš Vatikano neišvykdavo. Paulius VI jau dažniau pradėjo tą tradiciją laužyti, o dabar atrodo, kad Jonui Pauliui II toji tradicija visiškai neegzistuotų. Jau jis ne kartą lankė Romos parapijas, kai kurias įstaigas ir net tolimus kraštus. Šį mėnesį lankėsi JAV ir labiausiai lietuvių apgyventoje Čikagoje.
Praėjusį rugpjūčio mėnesį visą pasaulį apskriejo per televiziją žinia, kad popiežius Dolomitų kalnuose (Šiaurės Italijoje) pasiekė Marmolada kalno viršūnę (3.270 m. aukščio). Kaip tik tada kalnuose užėjo sniego pūgos. Lipimas į kalną buvo sunkus ir pavojingas, kai kurie norėjo popiežių atkalbėti, bet jis nenusileido. Ten jis atlaikė mišias ir palaimino Marijos statulą. Daly-
Vanda Aleknienė Tik sapnas
vavo apie 500 žmonių iš įvairių Šiaurės Italijos vietų, nežiūrint smarkoko šalčio ir sniego, užlipę ant to kalno. Netoli buvo ir Jono Pauliaus I gimtinis Canale d’Agordo miestelis. Popiežius aplankė buvusio popiežiaus seserį ir brolį Edvardą Luciani su gausia šeima. Savo paprastumu ir nuoširdumu visiems jis padarė neužmirštamą įspūdį.
Danguolė Sadūnaitė
APSILANKYMAS CAPE COD RUGPJŪČIO MĖNESĮ
Ir kai pamačiau
tą paslaptingą sodą jūros,
besidalinantį dovanomis
su paslaptingu sodu dangaus . . .
nieko daugiau nenorėjau matyti
tą rytą.
KARŠČIAVIMASIS LIETUMI
Ir jeigu būčiau norėjusi
vaikščioti saule, laukuose?
— — — — — —
Tiktai tavo sausra verčia mane
išsitiesti— upe;
karščiuotis,
visą dieną karščiuotis lietumi.
Ir kaip išgirsiu tave,
sakyk, kaip išgirsiu -—
anksti rytą, vasara,
paukščių čiulbėjime?
Kaip matysiu,
dienai skylant į violetinį vakarą?
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
ROBINZONIŠKO GYVENIMO TRAUKA
Prieš pustrečio šimto metų pasirodė anglo Danieliaus Defoe knyga Robinzonas Kruzas. Ji iki pat šiandien tebemėgstama skaityti visokio amžiaus ir luomo žmonių, bet ypač paauglių berniukų. Ilgą laiką veikalas yra buvęs viena labiausiai paplitusių knygų pasaulyje. Jame aprašyti vieno vyro nuotykiai, atsiradus negyvenamoje saloje. Jo gyvenimas toje laukinėje aplinkoje tikriausiai todėl taip traukia skaityti, kad jautriai ir kažkaip pažįstamai suvirpina žmogaus, ypač vyro, būtyje stygą, tebeglūdinčią ten iš to meto, kai mūsų pirmasis protėvis, išėjęs iš Kūrėjo rankų ir atsiradęs niekieno dar neliestoje gamtoje, girdėjo savo prigimtį prabylant, kad jis ir toji gamta yra skirti vienas antram, kad yra šaukiamas kurtis joje gyvenimo sąlygas, daryti ją sau padėjėja.
Tas sąlygų kūrimasis gamtoje, joje gyvenant, su ja draugaujant, ją tyrinėjant ir sau palenkiant, tebejaučiamas mumyse kaip stipriai į būtį įsirašęs polinkis. Todėl vaikus taip traukia noras statytis iš lentgalių medyje namelį ir ten gyventi, miegoti palapinėje po atviru dangumi, per kiaurą dieną varlinėti po pievas ir laukus arba stačiai pabėgti iš namų į gamtą — miškus, vandenis, olas, nuošalias apleistas lūšnas, kaip Marko Twaino Tomas Sawyeris ir Hukleberis Finas. Juo daugiau ta gamta laukinė ir paslaptinga, juo labiau traukia būti pažinta, apvaldoma, susidraugauta.
Vincas Maciūnas
Rašydamas apie senus dalykus, imi ir pagalvoji, ar beverta kvaršinti sau galvą tolima ir ne tokia tolima praeitimi, kai štai dabartis yra pilna rūpesčių bei lūkesčių, kai žvelgi ateitin tai su šviesia viltimi, tai su neraminančiu nuogąstavimu. O vis dėlto juk ir himne giedame, kad iš praeities semiamės stiprybės. Žvelgdami atgal, ne tik geriau suprantame ilgametį mūsų tautos istorinį kelią, bet ir randame dalykų, pagrįstai keliančių mūsų pasididžiavimą. Vienas iš jų yra senasis Vilniaus universitetas.
Ne tiek daug tautų turi tokį seną kultūros židinį, kurio istorija siekia jau 400 metų. Militarinė galybė gali laikinai iškelti paskiras tautas, sukurti didžiules imperijas, gąsdinti ir pavergti kitas valstybes, bet tik laikinai. Be gilesnių pėdsakų subyrėjo hunų Atilos ar mongolų Džingischano galybės, palikdamos tik negausius, nors ir klaikius žiaurumo atminimus. Ir mes dabar tik apgailestauti galime, kad istorinės aplinkybės neleido šauniais karo žygiais pasireiškusiems Gediminams, Algirdams, Kęstučiams, Vytautams padėti tvirtus pagrindus mūsų tautinės kultūros ugdymui. Neabejojame, kad tada tautos istorinis kelias būtų nuėjęs palankesne mums linkme, ir svetimos kultūros slopinanti įtaka nebūtų mūsų ilgam užgožusi.
Gerai suprato tai jaunas Vilniaus universiteto studentas Simanas Daukantas, kuris savo pirmame istorijos veikale, rašytame prieš pusantro šimto metų, tvirtino: ". . .noris pačios giminės (dabar pasakytume: tautos) išgaišta, vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali išnaikinti.
Dėl to gi linksminas dar šiandien šviesus grekas (graikas), jog yra mokytoju pasaulio, o didžiuojas stiprus rymionis, jog parašė įstatymus visam svietui! Taigi, kad mokslas ir gudrybė giminės (tautos) yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negal stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurio išsikėlė kitos giminės? Užvis jog kiekvienas gal pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu”.
Skaityti daugiau: Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį minint
(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Kokia yra ideali moteris? Ar iš viso gali būti ideali moteris? Vienam atrodo, kad ji ideali, kitam ne.
Daugumas vyrų ieško idealios moters, ir to idealo apybraižos kiekvieno yra sukurtos labai skirtingai. Kartais realios, kartais pasakiškos. Vaikai turi idealias motinas. Jaunystėje vyrai išsirenka idealią mergaitę, sukuria šeimą su idealiausia iš visų pažintų, iš visų mylėtų mergaičių. Kiek daug prieš akis gražių meilės dienų, koks nuostabiai puikus gyvenimas. Gyvenk ir džiaukis saulėtomis dienomis, kurk pasakišką rojaus pasaulį. .. Taip, kaip pirmomis dienomis gyveno Ieva ir Adomas! Taip, tik pirmomis. Ir jaunavedžiai, jei jie gyventų visą laiką pirmųjų povestuvinių dienų meilės, pagarbos, supratimo, atjautimo nuotaikomis, jei ir gyvenimo kelyje keliautų jų sukurtas, išsvajotas idealios moters paveikslas, kokia būtų didelė gyvenimo laimė!
Ne seniai vienas įtakingiausių žurnalų paskelbė, kad šeimų gyvenimas yra pasibaisėtinoje padėtyje ir kad visa tai gresia tautos ateičiai. Prieš akis turiu kun. Patrick Peyton, C.S.C., laišką, kuriame jis rašo, kad 40 nuošimčių susikūrusių šeimų išsiskiria, ir tas skaičius kasdien didėja. Tūkstančiai baigia šeimos gyvenimą išsiskyrimu, ir vienas iš jų palieka šeimos namus. Pridėkime dar tuos, kur namuose nėra taikos, ramybės, meilės. Tokia yra šiandien mūsų šeimų tragiška padėtis, šeimų, kurias Dievas palaimino, apdovanojo sakramentais.
P. P.
Jau prieš daug metų mirė mano vyras. Vargau, augindama dvi dukras. Vienišas vyriškis, irgi su dviem vaikais, siūlė susituokti ir auginti vaikus kartu. Labai norėjau su juo nesiskirti, nes žinojau esant gerą žmogų. Tačiau vyresnioji duktė stojo piestu. Girdi, esu išdavikė ir dar kitokia. Jeigu aš taip pasielgsiu, jos išeisiančios iš namų. Paklausiau dukters. Mano gerbiamas žmogus apgailestavo, bet jis susirado sau draugę, su kuria ir šiandien gražiai gyvena. Vaikai suaugo. Mano dukterys ištekėjo, turiu neblogus žentus, anūkus. Rodos, mane myli, bet aš jaučiuosi vieniša. Auginu anūkus, gaminu valgį, tvarkaus namuose. Kai žuvo vyresniosios dukters vyras, ji po metų ištekėjo. Vaikus ir toliau prižiūriu aš. Kai priminiau, kad gal nereikėtų tekėti, geriau auginti vaikus, kaip tada aš padariau, ji pasakė: "Kodėl, mama, mane lygini su savimi. Tau ir taip gerai”. O jeigu būčiau tada dukters neklausiusi, šiandien turėčiau kam pasiguosti. Dviese ir anūkus būtų lengviau auginti.
Antanas Saulaitis, S.J.
(1979.VII.11-29 apie 500 lietuvių jaunimo iš 14 kraštų suskrido į savo ketvirtąjį pasaulinį kongresą Anglijoje ir Vokietijoje)
KELIONĖ
Paskutinės ruošos dienos.Aprimo raštinės, nebesusirenka komisijos, per vėlu laišką Europon siųsti, dalyviai renka daiktus ir namuose krauna lagaminus. Mūsų mintys ir akys krypsta į rytus ir į Lietuvos pusę, kurios reikalai svarbi programos, svarstybų dalis ir visų 2-3 metų ruošos siekis. Esame lyg pusiau pakilęs lėktuvas, dar neįgavęs saugaus šuolio, lyg srovės ieškąs paukštis su žvilgsniu į debesis. Gerai, kad ramu, Viešpatie, gerai kad akys kyla aukštyn. Nebėra skubių rūpesčių, kurie išblaškytų mintis, tad čia Tavo akivaizdon atnešame savo viltis, Viešpatie, savo viltis.
Aerodrome.Kai kas nors laukiamas atskrenda, prie vartų lėktuvo variklių nesigirdi. Tik tarpduryje pro kitų galvas ieškai pažįstamo veido. Kai girdi motorų ūžesį, visada atsisveikini, matydamas ne vieną, o daug veidų ir mojuojančių rankų. Ir tėvų, motinų akys žiūri nebe į veidus, o į širdį, Viešpatie.
Londone nusileidus.Pilna žmonių, takai tiesiai, žemyn, dešinėn, kairėn, visokių tautybių ir rasių žmonės, nė vieno pažįstamo, kol smulkios mergytės rankose nepamatai mūsų dailaus trispalvio kongreso ženklo ir jį lydinčių rūpestingų akių, stebinčių praeivių eiles. Jau esame saugiai namie tarp savųjų.
STOVYKLA
Registracija.Tris dienas galėjai čia siauroj pastogėj stovėti, kol visi suskrido, Viešpatie. Ne dėl vardo sagties, kambario raktų, vietovės plano, dienotvarkės ar finansų apyskaitėlės. Dėl to džiaugsmo, kad esame viena.
Viktoras Nakas
Šį straipsnelį rašau, būdamas Šeštajame PLJS Ryšių centro suorganizuotame Lituanistikos seminare, kuris paprastai vyksta Ohio valstijos Loyola of the Lakes jėzuitų rekolekcijų namuose. Jaunimas, kuriam teko laimė lankyti šį dviejų savaičių seminarą, žino, kad anglų ar bet kokios kitos nelietuviškos kalbos vartojimas yra griežčiausiai draudžiama nuodėmė. Tokį uždraudimą pateisina jau pats faktas, kad lietuvių kalbos puoselėjimas yra savaime suprantama vertybė seminaro dalyviams. Be to, kursantai mato, kiek pastangų vadovybė rodo sukurti tikrai lietuvišką atmosferą ir, tai vertindami, nepaprastai stengiasi tik lietuviškai kalbėti.
Seminaro paskaitininkai yra ne eiliniai visuomenininkai ar mokytojai, kurie skaito mėgėjiškas paskaitėles, o literatūros, kalbos ir istorijos mokslininkai, kurie atvažiuoja pasiruošę vesti dviejų savaičių universitetinio lygio kursus. Nuėjus į seminaro knygyną, bei biblioteką, galima rasti daug šiapus ir anapus geležinės uždangos išleistų veikalų, romanų, poezijos rinkinių, žodynų, gramatikų, enciklopedijų ir platų pasirinkimą visokios lietuvių spaudos.
Lituanistikos seminaro svarba yra ta, kad jis yra įsikūnijimas jauno lietuvio troškimo gilinti savo lietuviškas žinias. To negalima teigti apie lietuvių šeštadienines mokyklas, nes jas lanko pradžios mokyklos ir gimnazistinio amžiaus jaunimas, kurių tėvai paprastai daro sprendimus savo prieaugliui. Tipiškas seminaro dalyvis yra pilnametis studentas, kuris atvyksta į kursus laisva valia. Seminaro dalyvių kasmet būna tarp 20 ir 40. Tai įrodo porą dalykų. Pirma, PLJS Lituanistikos seminaras pasidaręs tradicija, turinti lojalių rėmėjų. Antra, tas lojalių rėmėjų skaičius nėra labai didelis.
Kristina Parėštytė
Per jaunimo kongreso studijų dienas išryškėjo tai, kas, lietuvių jaunimui šiuo metu yra svarbiausia ir opiausia. Ypač nemažai buvo pasisakyta apie ryšių palaikymą su Lietuva. Jei anksčiau lietuvių visuomenė labai jautriai reaguodavo į šį klausimą, tai dabartinis lietuvių išeivijos jaunimas į šį reikalą žiūri daug blaiviau. Jis ir kongrese jau nebediskutavo, ar ryšiai su tėvyne yra reikalingi, bet nagrinėjo tų ryšių ir santykių galimybes, prileisdamas, kad tie ryšiai yra būtini.
Studijų dienų aplinka turėjo jei ne lemiamą, tai vis dėlto savotišką įtaką tokiam žmonių nusistatymui. Pirmą kartą kongresas įvyko Europos žemyne. Ypač Vokietijoje, kur atstovai suvažiavo tartis, labai jautėsi tas geografinis, fizinis Lietuvos artumas; tuo labiau, kad, pasitraukus iš tėvynės, daugeliui mūsų tėvų teko Vokietijoje gyventi. Be to, studijų dienose dalyvavo ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus lietuvių, kurie visai neseniai iš Lietuvos atvyko į Vakarus. Savo įspūdžiais dalinosi Tomas Venclova ir Icchochas Meras. Buvo ir jaunų asmenų, kurie intymesniuose tarpusavio pokalbiuose su atstovais pasakojo apie neseniai paliktą Lietuvą, apie įvairius savo pergyvenimus okupuotame krašte ir aplamai apie Lietuvos jaunimo nusiteikimą bei padėtį. O didžiausią įspūdį turbūt padarė "Alma mater” savilaidos žurnalo tiesioginis kreipimasis į išeivijos jaunimą, sveikinant kongresą ir linkint daug darbo vaisių. Staiga jaunimas pajuto, kad jie nedirba tuštumoje, kad jų veikla iš tikrųjų turi atgarsius ir pasekmes Lietuvoje. Tai paskatino ne vieną atstovą rimčiau ir su didesne atsakomybe svarstyti išeivijos jaunimo problemas ir veiklos būdus.
Praėjusią vasarą jau šeštą kartą Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos Ryšių centras buvo suorganizavęs Lituanistikos seminarą jaunimui. Dalyvių buvo iš JAV, Kanados, o vienas net iš Kolumbijos. Maždaug pusė dalyvių buvo nauji, dalyvaujantieji dar tik pirmą kartą seminare, o kita pusė — jau dalyvavusieji buvusiuose seminaruose. Čia pateiksime įspūdžius bei pasisakymus trijų studentų, dar tik pirmą kartą dalyvavusių (Pakštaitės, Gečytės ir Slotkaus), ir dviejų — jau antrą kartą atvykusių (Šoliūnaitės ir Matulaitytės ).
RŪTA PAKŠTAITĖ
Liepos mėnesį turėjau pasirinkimą: galėjau praleisti paskutiniąsias atostogų savaites su draugais mieste, arba išvažiuoti į mažą miestelį už Akrono, Ohio, kur susirenka daugiausia man nepažįstami žmonės. Tie žmonės — tai studentai, norintys patobulinti savo lietuvių kalbos mokėjimą, įsigilinti į Lietuvos istoriją bei literatūrą. Darbo būsią nemažai, o už tą malonumą reikėsią užmokėti 130 dolerių.
Iš tikrųjų sprendimas buvo nesunkus. Čikagoje visada turiu progos susieiti su draugais ir papramogauti, bet retai kada sueina rimtesnis būrys jaunimo, kuriam tikrai rūpi pasilikti tikrais, išsimokslinusiais lietuviais.
Tikėjausi seminare sutikti griežtus mokytojus bei profesorius, kas antra diena smarkiai egzaminuojančius, užduodančius marias darbų. Atvažiavusi atradau dr. Klimą ir kun. Vaišnį, kurių darbai nesibaigia su vertimų, linksnių ir kalbos pamokomis, bet tęsiasi kartais iki vėlumos, jiems mielai padedant studentams su vertimų, skyrybos bei rašybos problemomis.
Istoriją dėstė dr. Mačiuika, kurio paskaitose pažinau realistišką dabartį Lietuvoje, su ekonominėmis problemomis ir svyruojančia valdžia. Galbūt nustebau, pirmą kartą susidomėjusi bet kokia istorijos pamoka.
Buvo sunku atsitraukti nuo dr. Maziliauskienės pasakojimų ir analizių "Lietuviškų romanų” pamokoje. Kiekvienas charakteris tapo gyvas. Pasijutau, lyg pati būčiau viską mačiusi — ar kaimuose, ar Lietuvos augančiuose miestuose.
(Vyr. skautės kandidatės Laimos Steikūnaitės tema, skaityta 1979 metais Los Angeles skautų-čių stovykloje— "Vilnius”)
Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt!
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt!
Šiuos dainiaus žodžius jaučiu aš savo širdyje. Nelengva išreikšti tą pasididžiavimą ir džiaugsmą, kad aš esu lietuvaitė. Bandysiu naudoti dainos mintis, kad būtų lengviau išreikšti savo jausmus.
Kiekvienas žmogus turi savo kilmę, bet ne kiekvienas ja domisi, ieško jos pradų — kas yra jų protėviai, iš kur jie kilę ir t.t. Daug yra tokių, kurie nedrįsta ar gėdinasi pasisakyti, kas jie yra. Didžiuotis savo kilme, mano supratimu, yra noras sužinoti kuo daugiau apie savo tautą, kraštą, žmones, papročius, religiją ir t.t., vadinas, nebijoti ir nesigėdinti pasisakyti kas esi!
Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra daug etninių grupių. Pavyzdžiui, mano mokykloje, Hollywood High School, priskai-toma apie 50 skirtingų tautybių. Aš esu viena iš tų 50. Vienos tautybės grupė yra didesnė, kitos mažesnė, ir aš esu vienintelė lietuvaitė.
Mano mokyklos draugai labai domisi, kai pradedu jiems pasakoti apie Lietuvą, rusų okupaciją, lietuviškus papročius ir t.t. Daug tokiems pokalbiams progų turiu istorijos klasėse. Aš jiems pasakoju apie įvairius įvykius mūsų lietuvių kolonijoje, kaip apie šokių grupes, dainų šventes, jaunimo kongresus, skautų stovyklas ir slidinėjimo išvykas. Paminiu įvairius mūsų krašto papročius, kaip Kalėdų švenčių, Velykų, vestuvių ar Joninių. Klausydamiesi jie man tikrai pavydi ir sako, kad aš esu viena iš laimingiausių mergaičių, turėdama tokį įdomų gyvenimą ir būdama tokioje grupėje. Aš jiems aiškinu, kad mūsų lietuviškas jaunimas esame kaip viena laiminga šeima, užtai mano gyvenimas yra laimingas ir įdomus. Mano vardas mokykloje atkreipia visų dėmesį ir visi mane pažįsta kaip "Laima, the Lithuanian”.
Kristina Veselkaitė
Geras draugas. .. Kokia gi čia nepaprasta žmogaus rūšis, kad kiekvienas jo trokšta, ieško? Manytum, kad iš tokio didelio žmonių skaičiaus būtų lengva nustatyti, koks tas “geras draugas” turėtų būti. Bet patyrinėję tuos "geruosius draugus”, matome, kad kiekvienas jų yra kitoks, kiekvienas vienas kitą papildo.
Kai dar buvome maži, draugų būdo savybės nedarė didelio skirtumo. Jei kitam, kaip ir tau, patiko purve ar smėlyje kapstytis, po balas braidyti — tai jis buvo geras draugas. Vėliau pradėjome truputį atsargiau rinktis savo draugus. Buvo žiūrima, ar jis užsiima tuo pačiu sportu, ar mėgsta tas pačias knygas, ar pasikviečia į savo namus pažaisti ir smagiai praleisti laiką. Dažnai bręstantis vaikas nori patirti, kaip draugas išlaiko paslaptis, ypač tas, kai prisipažįstama, koks berniukas ar kokia mergaitė tau patinka. Vaikystės draugai gali pasilikti draugai visą gyvenimą, nors tai retai pasitaiko. Dažnai vaikystės draugai taip pasikeičia, kad jų beveik neatpažįsti. Iš draugų jie pasidaro tik pažįstami, nes jau pamatai, kad yra sunku vienam prie kito prisitaikyti ir ką nors bendra surasti.
Pažiūrėkime, kaip žodyne apibūdinamas "geras draugas”: "Žmogus, artimas savo pažiūromis, veikla, gyvenimo būdu”. Jei šio apibrėžimo pakaktų, kiekvienas turėtų tūkstančius draugų, bet jų draugystė būtų paviršutiniška. O kaip suprasti tai, kad kartais labai skirtingi žmonės būna geri draugai? Atrodo, kad čia pagrindinis žodis yra "geras”. Žodynuose randame, kad šiam žodžiui yra labai daug sinonimų. Geras draugas yra tas, kuris yra teigiamas savo turimomis savybėmis. Draugai turi vienas kitą pakęsti. Draugas turi būti toks "kaip reikia”. Jis sugeba prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, žino, kaip kur elgtis. Jis turi būti doras, laikyti paslaptis, tave užtarti, palaikyti. Jis turi būti žmoniškas, nuolankus, suprasti tavo nuotaikos pasikeitimus. Draugas turi būti malonus, dalyvaująs tavo gyvenime ir tave kviečiąs jo gyvenime dalyvauti. Geras draugas būna gailestingas ir nepiktas-, kai jam padarai skriaudą, tuoj nešoka keršyti. Jis gerai moka savo darbą — visad žino, ką daro ir kokios pasekmės iš to gali kilti. Jis yra gabus ir sumanus, mokąs su tavimi pajuokauti, tave užimti ir įdomiai praleisti su tavim laiką. Draugas, kuris yra naudingas, tau padeda, kai reikia pagalbos. Geras draugas turi tave labiau pažinti negu kiti. Jis visiems yra žinomas, kaip geras žmogus, kurį visi norėtų turėti draugu. Jis tave saugoja, neveda į pavojingas situacijas, tave palaiko ir neapleidžia, kai tave slegia gyvenimo sunkumai.
STEFANIJA STASIENĖ
Sakoma, kad "geras draugas — retas paukštis”. Šis pasakymas, kuris skamba kaip mūsų liaudies išmintis arba patarlė, savyje slepia gyvenimišką tiesą, kuri reikšminga atskiram individui, šeimai ir visai tautai.
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, ir jis nuo amžių gyvena bendruomenėje, draugų ir pažįstamų tarpe. Ankstyvojoje kūdikystėje šis žmogaus bruožas dar nebūna toks ryškus. Kūdikis būna pririštas prie savo artimiausios aplinkos. Jo pasaulis tada yra mama, namiškiai ir visa tai, ką jis savo aplinkoje mato. Vėliau jo pasaulis plečiasi, ir jis susiduria su kitais individais. Prasideda pirmieji draugystės ryšiai, kurie dažnai nenutrūksta ir iki vėlyvesnio amžiaus.
Kai vaikas užmezga pirmuosius draugystės ryšius su kitais savo amžiaus vaikais, tada jis stengiasi ištrūkti iš suaugusiųjų pasaulio ir veržiasi į laisvę, į savo aplinkos pasaulį. Čia jis gali laisvai žaisti, išgyventi vaikišką džiaugsmą ir vaikišką laimę. Didelių pavojų vaikas čia dar nesutinka, tačiau gero draugo reikšmė jau gali turėti lemiamos įtakos į tolimesnį jo gyvenimą. Šis lemiamas momentas turi daug toliau siekiančias šaknis. Juk iš vaikų išauga žmonės, ir jie sudaro kertinius akmenis, ant kurių išauga sveika visuomenė. Žmogaus žmoniškumas priklauso nuo to, ant kokių pamatų jis pastatytas.
Besivystydamas ir bręsdamas vaikas ieško vis naujų draugų. Tai yra būdinga jaunam žmogui, nes jis nori ne tik praleisti laiką su draugu, bet ir pasikalbėti, išsipasakoti savo išgyvenimus, išdiskutuoti sutiktas gyvenime kliūtis bei rasti draugą, kuriam galėtų patikėti slapčiausias savo sielos paslaptis.
Ilona Gražytė-Maziliauskienė
Realistinėse-psichologinėse novelėse skaitytojas susitinka su charakteriais, kurių jis nepastebėtų, jeigu jie gyventų šalia jo. Labiau negu romanuose čia sutinkame antiherojus, mažus pilkus žmones, kurie gyvena savo mažuose, uždaruose pasauliuose ir kurių kova su tikrove nepaženklinta dramatiškais momentais, pritrenkiančiais skaitytoją. Paskutiniajame savo novelių rinkinyje Kazimieras Barėnas rašo apie žmones, pažįstamus iš "Atsitiktinių susitikimų” ir iš "Dvidešimt vienos Veronikos”.
Rinkinyje, pavadintame "Kilogramas cukraus”, vėl matome lietuvių išeivių Anglijoje gyvenimo nuotrupas, karo laikų ir Lietuvos kaimo prisiminimus. Išeivių tematika pasikartoja devyniose iš penkiolikos novelių, ir čia jaučiame daugiausia Barėno dėmesį personažų psichologiniam tikrumui.
Barėno charakteriai grumiasi su aplinka, kuri jų nesupranta ir juos ignoruoja. Ona Karutienė ("Onos Karutienės misija”) piešia ir piešia Lietuvos žemėlapį visiems kitataučiams, bandydama jiems atskleisti Lietuvos praeities didingumą, o jie reaguoja su didžiausiu abejingumu. Išėjus į pensiją, ji tapo mūsų didvyrių portretus ir vėl atsimuša į aklą nesupratimo sieną. Novelė baigiasi Onos Karutienės graudžia, tylia šypsena. Tie žemėlapiai — tai jos paslėptoji aistra, beveik jos egzistencijos pateisinimas, o pažįstamiems anglams įkyri, maža obsesija.
VACLOVO DAUNORO VARGAI
Dainininkas (bosas) Vaclovas Daunoras, gimęs 1937 m. Žagarėje, baigė Lietuvos konservatoriją 1962 metais, bet jau nuo 1960 m. dainavo Vilniaus akademiniame operos ir baleto teatre. Galima sakyti, kad Lietuvoje jis yra mėgstamiausias ir populiariausias dainininkas, tačiau su valdžia visuomet turėjęs tam tikrų problemų 1966 -1968 m. tobulino balsą Milane ir debiutavo Milano teatre "La Scala”, kur atliko Monteronės vaidmenį Rigoletto operoje. Glinkos (1962), Čaikovskio (1966) ir Tulūzos (1971) vokalistų konkursų laureatas. Gastroliavo įvairiuose Sovietų sąjungos miestuose, o taip pat Italijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Egipte, Bulgarijoje ir kt. Jis turi tikrai gražų, malonų, plataus diapozono balsą. Lietuviai juo gali didžiuotis.
Tačiau komunistiniuose kraštuose viską nulemia ne mokslas, darbas, sugebėjimai, bet palankumas partijai. Atrodo, kad Daunoras tuo palankumu niekada per daug nepasižymėjo, užtat jo smarkiai kylanti karjera sustojo ir prasidėjo dideli vargai bei nemalonumai.
Apie tuos jo vargus paaiškės iš vienos kitos citatos, paimtos iš jo pareiškimų, rašytų valdžios pareigūnams. 1978 m. spalio 2 d. jis taip rašė Lietuvos TSR aukščiausios tarybos pirmininkui A. Barkauskui:
"Gerb. Pirmininke, drįstu kreiptis į Jus šiuo labai man gyvybiškai svarbiu reikalu. Ši liūdna istorija, kurią noriu Jums papasakoti, prasidėjo 1975 m. rugsėjo 12 d., kai gavau iš Lietuvos TSR Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro direktoriaus raštą Nr. 582, kuriuo buvau nepagrįstai apkaltintas. Nuo to nelemto rašto gavimo dienos praėjo treji metai, kurie buvo pilni skausmo, šmeižtų, pasityčiojimų, noro negailestingai sužlugdyti mane kaip operos dainininką ir išmesti į šiukšlyną, nubraukti visus mano praeities laimėjimus, palaužti morališkai ir materiališkai mane ir mano šeimą”.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS
MĖGIAMAS AR MĖGSTAMAS?
Vienas skaitytojas klausia, ar reikia sakyti mėgiamas ar mėgstamas. Daugumas žmonių, jo nuomone, sako mėgiamas, bet Lietuvoje išeinančioje spaudoje visur vartojama mėgstamas. Kaip taisyklingiau?
Šiuo klausimu jau esame rašę 1971 m. liepos-rugpjūčio mėn. numeryje. Kadangi tai buvo jau gana seniai, tai čia dar apie tai paaiškinsime.
Mėgiamas (ar mėgstamas) yra esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis. Šie dalyviai padaromi labai paprastai: imamas esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodis ir prie jo pridedama galūnė -mas, pvz.: myli — mylimas, nesą — nešamas, valgo — valgomas, mėgsta — mėgstamas. Tad iš kur atsirado toji forma mėgiamas? Tai yra tarmybė. Kai kuriose tarmėse veiksmažodis mėgti taip asmenuojamas: aš mėgiu, tu mėgi, jis mėgia. Tai darydami esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvį, prie mėgia pridedame galūnę -mas ir gauname mėgiamas. Bendrinėje kalboje ši tarminė forma nevartotina.
LAIKO GALININKAS
Kitas skaitytojas prašo daugiau paaiškinti apie laiko galininko vartojimą. Jis primena, jog mes sakome, kad kas nors įvyko, įvyksta ar įvyks rudenį, vasarą, pirmadienį, naktį, dieną, septintą valandą ir pan., bet klausia, dėl ko nevartojame laiko galininko, kalbėdami apie mėnesius. Juk nesakome, kad kas nors atsitinka vasarį, kovą, gegužį, rugsėjį. Paprastai tokiais atvejais sakome: vasario mėnesį, kovo mėnesį ir t.t.
• Kompozitorius Vivaldi (1678-1740), sukūręs 40 operų, 2 oratorijas, 24 kantatas ir 500 koncertų, buvo kunigas.
• Ketvirtame pasaulio katalikų vyskupų sinode Romoje suvažiavusiems vyskupams sakydamas kalbą, popiežius Jonas Paulius II pabrėžė reikalą kalbėti už tuos, kurie yra priversti tylėti — už esančius už geležinės uždangos. Suvažiavime ir spaudoje buvo pastebėtas negalėjimas atvykti Lietuvos vyskupų.
• Liurdas po Paryžiaus yra labiausiai lankoma vieta Prancūzijoje. Paskutiniais metais Liurdą aplankė 5 mil. maldininkų. Nuo Marijos apsireiškimo 1838 m. Bažnyčia, talkinama gydytojų biuro, pripažino 64 stebuklingus išgijimus. Paskutinis jų — prancūzo Sere Perrin. Jo pusė kūno buvo paralyžiuota, ir jis jau beveik buvo apakęs. Liurde 1970 m. staiga išgijo ir, po ilgesnio tyrimo, 1978 m. jo išgijimas pripažintas gamtinėmis priemonėmis neišaiškinamas, stebuklingas. Liurdas turi 18.300 gyventojų, bet net 380 viešbučių ir namų keleiviams, o taip pat 500 suvenyrų krautuvių.
• Guyanoje buvo nužudytas kun. Bernard Bark, S.J., 54 m., kolegijos dėstytojas; buvo užpultas ir mok. M. James per priešvalstybines demonstracijas. Policija areštavo įtariamą žudiką, kuris pasisakė esąs narys vadinamosios Izraelio namų sektos.
• Niujorke nužudžius gengsterį C. Galante, arkivyskupija nesutiko jo katalikiškai laidoti.
• Prof. Adomas Varnas, šimtametis dailininkas, mirė liepos 19 d. Čikagoje. Jis yra nupiešęs daug portretų, gamtovaizdžių, parūpinęs Lietuvos banknotų bei pašto ženklų piešinius, paruošęs karikatūrų knygą ir Lietuvos kryžių albumą.
• Lenkijoje Kristaus Kūno šventės proga Varšuvoje procesijoje dalyvavo apie 200.000 žmonių, o Krokuvoje apie 150.000.
• JAV katalikai ir mormonai, bendrai veikdami, pradėjo gaminti religinius filmus. Pirmasis — “In Search of Historic Jesus”.
Dailininkė Vanda Aleknienė meną studijavo Čikagos Meno institute ir pas privačius dailininkus. Ji yra dalyvavusi įvairiose amerikiečių ir lietuvių dailinnkų parodose Čikagoje, Clevelande, Mt. Vernon, NIAA (Indiana). Lietuvių Skaučių Seserijos vadija suruošė jos pirmąją individualinę parodą Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, šių metų spalio mėn. 12-21 d. Šis "Laiškų lietuviams” numeris iliustruotas jos kūrinių nuotraukomis.
“Laiškų lietuviams” konkursas
Ateinančių metų pradžioje švenčiame "Laiškų lietuviams” 30 metų sukaktį. Sukaktuvinių metų proga skelbiame dvidešimt pirmąjį straipsnio konkursą. Galima rašyti straipsnį šiomis temomis: 1. "Laiškų lietuviams” vieta mūsų spaudoje-,2. Kaip aš suprantu tikėjimą; 3. Mišrių šeimų problemos. Tas pats asmuo gali rašyti ir tris straipsnius — visomis minėtomis temomis.
Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1980 m. kovo mėn. 1 dienos. Už geriausius rašinius bus skiriamos 4 premijos: I— 150 dol., II — 100 dol., III — 75 dol., IV — 50 dol. Turime tik IV premijos nuolatinę mecenatę S. Rudokienę. Tikimės, kad atsiras savanorių ir kitoms premijoms.
Pirmoji tema siūloma dėl to, kad švenčiame šio žurnalo jubiliejų. Antroji tema, manome, visiems aiški. Rašant straipsnį trečiąja tema, galima pareikšti savo nuomonę, ar mišrių šeimų kūrimą smerkti, ar pateisinti; kokios gali kilti problemos; kaip jas išspręsti; kaip mišrių šeimų išvengti ir t.t.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
LITHUANIAN WRITERS IN THE WEST. An Anthology. Foreword by Michael Novak. Introduction by Rimvydas Šilbajoris. Edited by Alina Skrupskelis. Prints by Giedrė Žumbakis. Lithuanian Library Press and Loyola University Press, Chicago, Ill., 1979. Didelis formatas, kieti viršeliai, 387 psl., kaina 20 dol. Tai meniškai ir profesionališkai išleista žymesniųjų išeivijos poetų, dramaturgų bei rašytojų antologija. Šiam dideliam darbui buvo sutelkta labai daug kompetentingų asmenų: literatu, vertėjų, menininkų. Ši knyga būtų labai graži ir naudinga dovana lietuviškai nekalbantiems, norint juos supažindinti su išeivijos lietuvių poezija, drama, novele.
Kun. dr. Jonas Gutauskas. DIDŽIŲJŲ BENDRIJOS TĖVŲ MINTYS. Išleido “Krikščionis gyvenime” leidykla 1979 m. Kieti viršeliai, 303 psl., kaina 7 dol. Tai naudinga knyga, supažindinanti skaitytojus su didžiųjų Bažnyčios Tėvų (kurie čia visai be reikalo vadinami kažkokios “Bendrijos” tėvais) mintimis.