P. P.
Jau prieš daug metų mirė mano vyras. Vargau, augindama dvi dukras. Vienišas vyriškis, irgi su dviem vaikais, siūlė susituokti ir auginti vaikus kartu. Labai norėjau su juo nesiskirti, nes žinojau esant gerą žmogų. Tačiau vyresnioji duktė stojo piestu. Girdi, esu išdavikė ir dar kitokia. Jeigu aš taip pasielgsiu, jos išeisiančios iš namų. Paklausiau dukters. Mano gerbiamas žmogus apgailestavo, bet jis susirado sau draugę, su kuria ir šiandien gražiai gyvena. Vaikai suaugo. Mano dukterys ištekėjo, turiu neblogus žentus, anūkus. Rodos, mane myli, bet aš jaučiuosi vieniša. Auginu anūkus, gaminu valgį, tvarkaus namuose. Kai žuvo vyresniosios dukters vyras, ji po metų ištekėjo. Vaikus ir toliau prižiūriu aš. Kai priminiau, kad gal nereikėtų tekėti, geriau auginti vaikus, kaip tada aš padariau, ji pasakė: "Kodėl, mama, mane lygini su savimi. Tau ir taip gerai”. O jeigu būčiau tada dukters neklausiusi, šiandien turėčiau kam pasiguosti. Dviese ir anūkus būtų lengviau auginti.
Mano patarimas — nebūkite, vaikai, egoistai, nevaržykite tėvų. Tegul jie nebūna vieniši senatvėje. Vaikai niekuomet neatstos gero draugo. O tėvai neturėtų vaikų atsiklausti. Mes, tėvai, vaikus užauginame, išleidžiame į gyvenimą, tai ko gi jie dar iš mūsų nori? Turto jiems vis negana. Žinau vieną gerą žmogų, prieš kelerius metus likusį našliu. Vaikai seka kiekvieną jo žingsnį. Visi jie turi savo šeimas, butus, mašinas. Tėvas taip pat turi namą ir mašiną, kurią jau atėmė jaunėlis, kad nevežiotų "kažkokios ten”, o gyvenimo draugės neleidžia parsivesti dėl to, kad jai gali likti namas. Ir blaškosi žmogus ir šen, ir ten, nes "vaikai neleidžia”.
• Visame pasaulyje, kaip praneša Vatikano laikraštis “L’Osservatore Romano”, 1977 m. buvo išventinti 6.034 nauji kunigai, mirė 6.820 kunigų, o pasitraukė iš kunigystės pareigų 2.506.