RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Gegužis/May 1979 Volume XXX No. 5

MOTINOS DIENA

145

 Kristina Parėštytė

MEILĖ DIDŽIAJAI MOTERIAI

148

 Stasys Yla

GERAS DRAUGAS — RETAS PAUKŠTIS

150

 Aldona Kamantienė

DIDYSIS RŪPESTIS ŽMOGUMI

152

 P. Daugintis, S.J.

ASYŽIUS IR ASYŽIETIS (II)

155

 Alfonsas Grauslys

NEŽENGTAS ŽINGSNIS

158

 A. Saulaitis, S.J.

GYVENIMO ŽODIS

161

 Chiara Lubich

EILĖRAŠČIAI

164

 V. Peseckas

IŠEIVIJA IR VILNIAUS UNIVERSITETAS

165

 Vincentas Liulevičius

NE TOKS, KAIP KITI

168

 K. T.

VLADO ŠLAITO “NESU VĖJO MALONĖJE”

169

 R. Šilbajoris

TĖVYNĖJE

173

 D. ir G. Vakariai

KALBA

176

 J. Vaišnys, S.J.

ATGARSIAI

178

 Motina

ATSIŲSTA PAMINĖTI

180

 Red.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

KRISTINA PAREŠTYTĖ

     Švęsdami Motinos dieną, turime puikią progą pagalvoti ne tik apie motiną, bet ir aplamai apie moters vaidmenį mūsų visuomenėj. Tad pažvelkime trumpai į šių dienų moterį, į jos laimėjimus bei vargus ir jos įtaką į šeimyninį gyvenimą.

     Norėdami geriau suprasti šių laikų moterį, turime iš naujo pergalvoti kai kuriuos įsigyvenusius mitus ir įsitikinimus. Mums, pavyzdžiui, visados buvo pasakojama, kad šeima yra visų motery siekiamas idealas, kad tas vienetas pasižymi kilnumu, meile, dorybe ir t.t. Tiesa, tokio pasakymo negalime visai paneigti, nes iš tikrųjų yra daug šeimų, kurioms toks apibūdinimas labai tinka. Bet pažvelkime giliau. Prie kiekvienos gražios ir darnios šeimos galime pridėti lygų skaičių šeimų, kurias sudaro nusivylusios žmonos, nepatenkinti vyrai, kažin kokiais keliais nuėję vaikai. Mes pripratę kalbėti apie kažkokį nuostabų motinišką instinktą. Bet ar ta sąvoka nepradeda blėsti, kai paskaitome, kiek pasaulyje per metus yra padaryta abortų, kiek ligoninėse guli apmuštų vaikų, kiek jaunų porų yra apsisprendę visai vaikų neturėti! Mes taip pat mėgstame romantiškai žiūrėti į praeitį, lyg senovėje viskas būtų buvę aišku, paprasta ir gera. Tačiau, atsiskleidę bet kokią istorijos, sociologijos ar antropologijos knygą, pamatysime, kad moteris per ilgus amžius buvo pažeminta, uždaryta, be balso, ir kad šeimos, kaip mes ją dabar suprantame, išsivystymas, visai nebuvo jai palankus.

     Senesniais laikais moters padėtis gal ir buvo pastovesnė, bet tik dėl to, kad moteris mažai teturėjo pasirinkimo. Mokslas, tarnyba, reikšmingas dalyvavimas viešoj veikloj jai buvo uždrausta, neprieinama. Anot vieno rašytojo, viena iš didžiausių gyvenimo ironijų yra tai, kad moteriai, kuri kadaise buvo laikoma nieko neišmanančiu sutvėrimu, kaip tik buvo pavestas vienas iš sunkiausių ir atsakingiausių uždavinių — auginimas ir auklėjimas jaunosios kartos. Vis dėlto, neturėdama kitos išeities, moteris griebėsi už to šeimininkavimo

Aušros Vartų Marija jėzuitų koplyčioje, Čikagoje

(K. Varnelio vitražas). A. Kezio, S.J. nuotrauka.

ir vaikų auginimo, nes tai buvo vienintelė sritis, kur ji galėjo pasireikšti ir kur jai buvo galima pamatyti savo darbo ir pasiaukojimo vaisius. Ilgainiui moteris, kaip ir visi prislėgti žmonės, pradėjo nerimauti, kilti, protestuoti. Iš to ir išaugo įvairūs moterų sąjūdžiai, kurie ir dabar reiškiasi mūsų tarpe.

STASYS YLA

     Daug sukurta įvairių vertybių moteriai, bet tiek, kiek sukurta didžiajai Moteriai Marijai, niekas negalės įsivaizduoti. Myli ją visi — visos tautos, visi laikai, bet ar myli ją kas nors taip, kaip lietuvis? Pijus XI mus gerai pažino ir visiškai neperdėjo, sakydamas, kad Lietuva — Marijos žemė (1927 m.). Lietuvio prisirišimas prie Marijos prasideda su Vytautu. Šis valdovas nebuvo sentimentalus ir, kaip neofitas, nebuvo per daug karštas, o vis dėlto Mariją jis laikė didžiąja savo valstybės ir savo žygių globėja. Jis jai statė šventoves Trakuose, Kaune, Veliuonoj, Raseiniuose, Krekenavoj, Darsūnišky ir kitur. Jos paveikslą, gautą dovanų iš Konstantinopolio imperatoriaus, vežiojosi su savim visur, kur tik keliaudavo imtis atsakingų žygių. Net savo vainikavimo iškilmes jis paskyrė Marijos gimimo dieną —: rugsėjo aštuntąją. Lietuvai karalius turėjo atsirasti tą dieną, kurią gimė ir dangaus karalienė Marija.

     Kito valdovo, šv. Kazimiero, meilė Marijai jau virto ištisu kultu. Kas rytas jis kalba Marijos garbei valandas, šeštadieniais jos garbei pasninkauja, kuria himnus ir žavisi kitų sukurtais. Marijai sukurtą giesmę "Mano siela, tark kasdieną garbę skaisčiai Motinai” jis taip pamėgsta, kad net mirdamas prašo ją įdėti į karstą. Ji buvo atrasta sveikutėlė po 120 metų kartu su sveikais jo paties palaikais.

     Nuo valdovų neatsiliko nė kiti didikai. Lenktyniaudami jie kuria jai šventoves ir puošia jos altorius. Ir liaudis reiškia jai savo jausmus, kaip tik išmano. O liaudis turėjo skonį. Ji sukūrė skausmingų Dievo Motinų taip originaliai meniškų, kad ir šiandien mes stebimės jų originalumu ir graibstome kaip retas brangenybes.

 ("Laiškų lietuviams” konkurse I premiją laimėjęs straipsnis)

ALDONA KAMANTIENĖ

     Draugystės temomis rašė senieji graikų ir romėnų rašytojai, jos buvo aktualios pirmiesiems krikščionims, nemažai apie tai pasisakė Šekspyras, vėliau romantikai rašytojai, poetai ir muzikai. Vieni draugystę suprato kaip intelektualinį bendravimą, kiti kaip psichologišką ir jausminę realybę, dar kiti kaip krikščionių bendravimą su Dievu. Romantikai draugystę suprato kaip sentimentalų jausmų išreiškimą kitam žmogui.

     Draugystė yra viena iš pačių svarbiausių žmogaus buities vertybių. Jos atsiskleidimas gali padaryti žmogaus gyvenimą be galo gražų ir prasmingą, o jos stoka — tuščią ir bereikšmį.

     Modernioje civilizacijoje žmonės spiečiasi į didmiesčius, apartmentus, viešbučius. Žmonės liečiasi alkūnėmis miestų traukiniuose, lėktuvuose ir didžiose krautuvėse. Ir vis dėlto tame dideliame žmonių skruzdėlyne žmogus jaučiasi vienišas. Daugelis tokių žmonių atsiduria naktiniuose klubuose, smuklėse ar kitose pramogų vietose. Jie nesąmoningai ieško bendravimo su kitais. Jeigu tokiose vietose ir surandama draugystė, tai ji būna trumpalaikė. Čia žmonės neturi vieni kitiems ką pasakyti. Pastebėkime, apie ką žmonės kalbasi kokteiliniuose susibūrimuose: "Kaip tau einasi, kaip tavo šeima, tu gražiai atrodai, labai malonu tave pamatyti, tikiuosi, vėl greitai pasimatysime”. Tokia žmonių komunikacija yra bereikšmė. Atliekamas tik tam tikras įprastas formalumas. Klausėjas būtų nustebęs, jeigu pradėčiau jam pasakoti, kaip iš tikrųjų man einasi. Jis nėra pasiruošęs klausyti ir nesitiki iš manęs jokio ilgo atsakymo. Jis pasitenkina mano formaliu "ačiū, gerai, malonu. ..” Šie žmonės yra drauge, bet dvasioje jaučiasi vieni. Šis jausmas labai gerai yra išreikštas Paul Simon dainos žodžiuose:

     "Žmonės kalba, nieko nepasakydami, žmonės klauso negirdėdami, žmonės rašo dainas, kurių balsiai nedainuos, niekas nedrįsta sudrumsti tylos...” Draugystei reikia daugiau negu tik sutikti kitą žmogų arba būti su juo, nors ir tokia "draugystė” palengvina bent laikinai žmogaus vienišumą. Dažnai kreipiamės į kitą žmogų arba kalbame apie jį kaip "mano draugas”, nors iš tikrųjų tik retkarčiais ir tik prabėgom jį sutinkame. Tikrai draugystei tarp dviejų žmonių yra reikalinga intelektualinė ir dvasinė komunikacija arba dialogas. Į tai įeina protas, jausmai ir visa žmogaus būtis.

 (Pirmoji Jono Pauliaus II enciklika "Redemptor hominis”)

P. DAUGINTIS, S.J.

     Šių metų kovo mėn. vidury paskelbta I-oji naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, pavadinta "Žmogaus Atpirkėjas” (Redemptor hominis). Visa enciklika yra tartum tėviškas susirūpinimas žmogumi, tikinčiuoju ir visa žmonija. Enciklikos pradžioje jis su didele pagarba rašo apie savo pirmtakus popiežius: Joną XXIII, Paulių VI, Joną Paulių I. Taip pat apie jų ir II Vatikano susirinkimo užsibrėžtus tikslus: vyskupų kolegiališkumą, ekumenizmą. Jis jiems pritaria ir kviečia vykdyti, nenueinant į kraštutinumus.

     Ką naujasis popiežius, tęsdamas jų darbą Bažnyčioje, turėtų daryti, artinantis antrajam tūkstantmečiui į galą? Atsakymas tegali būti toks: mūsų dvasia, protas ir širdis eina vienintele kryptimi — Kristaus Išganytojo link, į Kristų, žmogaus Atpirkėją. Mat, Bažnyčia turi gyvą sąmonę, kad Kristus yra Dievo Sūnus, kad per jį ir jam viskas gyvuoja, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, o Bažnyčia, jo Kūnas, yra tarsi sakramentas arba ženklas ir prietnonė glaudžiam susijungimui su Dievu ir visos žmonių giminės vienybei. Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, kalba žmonėms ir kaip žmogus. Kalba jo gyvenimas, žmogiškumas, jo ištikimybė tiesai, jo visus apimanti meilė ir mirtis ant kryžiaus.

ATPIRKĖJAS IR ŽMOGUS

     Jis tapo ir pasaulio Atpirkėjas. Juk ir dabar, ir "iki šiol kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina, pajungta tuštybei” (Rom 8, 19). Ir toji didžiulė žmogaus pasiekta pažanga, ypač mūsų amžiuje, rodo tą įvairiopą pajungimą tuštybei. Užtenka prisiminti tik keletą reiškinių, pvz. vis nuolat iškylančius ginkluotus konfliktus, galimą vieni kitų sunaikinimą atominėmis bombomis ir kitais panašiais ginklais, negerbimą negimusios gyvybės... Argi šis naujosios epochas, skraidymo tarpplanetinėse erdvėse, niekad anksčiau negirdėtų technikos laimėjimų pasaulis nelaukia, kad "būtų išvaduotas iš pragaištingos vergovės?” (plg. Rom 8,22).

ALFONSAS GRAUSLYS

    Mūsų lietuvių religinė literatūra (kaip ir apskritai literatūra) šiame šimtmetyje nebuvo turtinga, todėl ir čia svarstomąja tema medžiagos beveik neturime. Jei kur nors mūsų periodinėje spaudoje buvo kas nors rašęs apie šv. Pranciškų Asyžiaus miesto rėmuose, tai tik labai trumpai. Šalia kai kurių nedidelių knygelių apie šventąjį teturime tik dvi dėmesio vertas knygas: 1. Johannes Joergensen, Šventas Pranciškus Asyžietis, 1926, iš vokiečių kalbos išvertė kun. J. Bikinas, 266 psl., Šv. Kazimiero draugijos leidinys, Nr. 405; 2. Antanas Maceina, Saulės giesmė, išleido prel. Pr. M. Juras, Brookly-nas, N.Y., 1954 m., 454 psl. T. Valiaus viršelis. Nei viena, nei antra šių knygų nėra asmeniška reakcija į šventąjį šiandieninio Asyžiaus fone, tačiau netiesiogiai mūsų svarstomąją temą liečia, todėl jos abi vertos dėmesio.

    Johannes Joergensen (1866-1956), danų rašytojas ir poetas, priklauso prie trijų didžiųjų tos tautos literatų, šalia Anderseno pasakų ir religinio filosofo Kierkegaardo kūrybos. Jo "Pranciškaus gyvenimas” yra labiausiai žinomas šiuo klausimu religinis veikalas. Jo religinė kūryba susideda iš 72 tomų. Šioje kūryboje yra keletas šventųjų biografijų ir keturios knygos šv. Pranciškui Asyžiečiui ir jo sukeltam religiniam pranciškonų sąjūdžiui pagerbti. Dalis jo kūrybos yra išversta į 18 kalbų. Joergensen yra didžiausias danų katalikų rašytojas.

    Jis gimė liuteronų šeimoje, negaudamas joje rimto krikščioniško auklėjimo. Jausdamas dvasinę tuštumą, ieškojo tiesos filosofijoje, nihilizme, anarchizme ir ateizme. Sulaukęs 28 m. amžiaus, susitinka su dvasingais žmonėmis, skaitydamas jų raštus. Tarp kitko jo vėlesnei kūrybai turėjo įtakos viduramžių vokiečių krikščionys mistikai: Sense, Tauler; taip pat ir prancūzai: E. Heilo ir L. Bloy. Jis ir asmeniškai susipažįsta su kai kuriais atsivertėliais į katalikybę. Šių pastarųjų sudomintas, su vienu iš jų jis nuvyksta į Asyžių, kur ilgiau pagyvena. Tenai Angelų Marijos bazilikoje prasideda jo dvasinis lūžis: pirmą kartą jis ten atsiklaupia... Paskui, mąstydamas ir studijuodamas, po kelių mėnesių tampa giliai tikinčiu kataliku. Po to dar keletą kartų vyksta į Asyžių ilgiau pabūti, o vėliau ten pradeda net metais gyventi, labai pamildamas tą šventąjį. Jis ten įsigyja namą, nusiperka Asyžiaus kapinėse pasilaidojimui vietą, bet. .. grįžęs apsilankyti į gimtąjį kraštą, netikėtai miršta.

A. SAULAITIS, S.J.

     Turbūt kiekvienas žmogus kartais atsistoja kelyje prie slenksčio ar kliūties, kurią peržengęs pakreiptų (ar leistų Viešpačiui pakreipti) savo gyvenimą arčiau naujų (kad ir ne visai žinomų) galimybių. Galima manyti, kad tokį žingsnį tenka žengti ir bendruomenėj, kuri yra daugiau negu savo dalių visuma. Šiame rašinėlyje aprašomas šuolis būtų žmonių veiksminga atsakomybė tikinčiųjų bendruomenėje.

     Kol visi laikėmės Dievo įsakymų (t.y., Senojo Testamento įstatymų), viskas buvo gerai. Lietuvių tarpe atsiranda vis daugiau asmenų, kurie, dalyvaudami vietinėse parapijose bei sąjūdžiuose, pasigenda panašių tikinčiųjų šeimos gyvumo apraiškų mūsų tarpe. Kartais net tiek, kad vystosi asmeninė įtampa dėl dalyvavimo vienoje ar kitoje bendruomenėje: vieni išsprendžia klausimą, lankydami vietinės parapijos pamaldas iš vakaro šeštadienį, o sekmadienį — atlikdami pareigą lietuviškoje sumoje; kiti bando suaugusiems seminarų, kursų, rekolekcijų ar skaitybos vaisius įpiršti lietuviškos parapijos vadovybei. Dar kitų turbūt nematome, nes jie jau toli nuo lietuvių bažnyčios.

     Viešesnėje plotmėje galima pasiskaityti mūsiškės ir vietinės religinės spaudos arba pažinti vietinę parapiją. Kiek randame lietuviškų pavardžių naujai įšventintų ar naujoms pareigoms vyskupo paskirtų diakonų, Eucharistijos ministrų? Kuriose mūsų parapijose ar įstaigose parapiečių komitetas yra veikli ir atsakominga ne tik administracijos, bet ir pastoracijos dalis (jei ne širdis)? Kodėl?

     Neseniai teko būti vietinėje parapijoje, kurios trys kunigai dirba kartu su keturiais diakonais ir 20 Eucharistijos ministrų. Vienas diakonas atsako už suaugusiųjų lavinimąsi ar religinį švietimą, kitas su Eucharistijos ministrų pagalba planuoja ir aplanko ligonius, namuose būnančius senelius, trečias vadovauja liturginei bei sakramentų (krikštų, vedybų) ruošai. Dar kita parapija (Pietų Amerikos mažųjų bendruomenių pavyzdžiu) susibūrusi į keliolika grupių po 50 -100 šeimų, kurios išvysto savo "bažnytinį” gyvenimą, o jų seniūnai kas mėnesį su klebonu planuoja bendruomenės krikščioniškus patarnavimus. Tai nereiškia, kad visos vietinės parapijos vienokios, o mūsiškės kitokios. Diakonų, Eucharistijos ministrų, seminarų, kursų, suaugusiųjų švietimo ir evangelizacijos sąjūdžiai yra Bažnyčios ateitis.

CHIARA LUBICH

"Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta”. (Mt6,33)

    Visa Evangelija yra tartum revoliucinis šūkis. Nėra žmonių žodžių, kurie prilygtų Kristaus žodžiams. Tik pasiklausykite: "Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita (t.y. kasdieniniai reikalai) bus jums pridėta”.

    Paprastai pirmutinis žmonių rūpestis yra ieškojimas visa to, kas reikalinga užtikrinti gyvybei. Gal ir tu taip elgiesi. Bet Jėzus tau pateikia kitokį požiūrį ir kitokį gyvenimo būdą. Jis reikalauja iš tavęs visiškai skirtingo elgesio nuo to, kuris paprastai vartojamas, ir to reikalauja ne tik vieną kartą, bet visada. O tai reiškia — visų pirma ieškoti Dievo karalystės.

    Kai su visa savo būtybe būsi susiorientavęs link Dievo ir darysi visa, kad Jis tau ir kitiems viešpatautų (t.y. visa valdytų savo įstatymais), tada Tėvas tau duos tai, kas kasdien yra reikalinga.

    Bet jeigu rūpinsies pirmiausia savimi, tada užsiimsi tik šios žemės dalykais ir tapsi jų vergu. Matysi šios žemės gėrybėse savo svarbiausią problemą, visų savo pasiryžimų tikslą. Tada kils tavyje didelė pagunda pasikliauti vien savo jėgomis ir gyventi, lyg Dievo visai nebūtų.

    "Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta”. Šiais žodžiais Jėzus viską apverčia aukštyn kojom. Jei tavo svarbiausias rūpestis bus Jis, jei gyvensi tik dėl Jo, tada visa kita nesudarys jokios problemos tavo gyvenime, bet bus tik priedas.    

    Ar tai ne utopija? Ar tai neįvykdomas žodis tau, modernusis žmogau, gyvenantis šiandien industrijos užkariautame pasaulyje, kur viešpatauja tik konkurencija ir dažnai ekonominė krizė? Tau tik norėčiau priminti, kad medžiaginiai sunkumai ir kova dėl buities nebuvo mažesni Galilėjos gyventojams, kai Kristus pasakė šiuos žodžius.

    Tai nėra jokia utopija, o tik tavo gyvenimo pagrindas: ar gyveni tik sau, ar gyveni Dievui.

Vytautas Peseckas

KELIONĖ

Ne lygumos, ne upės, ne veidai
Ir ne atsiminimai tolsta,
Bet vienas as kažkur taip sau. . .
Galbūt, sakau, likimas.
Srovė. Gal vėjas.
Galbūt taip reikia,
Taip plaukti nežinia.
Norėtųsi sustot ir grįžti,
Bet negali.
O krantas tolumoje tirpsta.
Ir tirpsta viskas:
Upės, lygumos, veidai. . .
Ir praeitis, kaip sfinksas,
Paskęsta migloje toli. . .

❖ ❖ ❖

Einu.
O nežinau, kur eiti.
Aplink tie svetimi, tie dideli,
Tie prakeikti kalnai.
Atsisuku. Ir šiaurės vėjas
Sustoja prie manęs.
Pasklinda kvapas
Pušų ir jūros, prakaito ir kraujo,
Ir dūmų žemės, degančios kovoj.
O lygumos!
. .
Ir šauksmas tolimas
Žaibais supurto mano kūną.
O Dieve! .
.

Vincentas Liulevičius

     Šiemet švenčiame 400 metų sukaktį nuo Vilniaus universiteto įkūrimo. Verta minėjimo ir pasididžiavimo sukaktis, nes Vilniaus universitetas suvaidino labai didelį vaidmenį Lietuvos kultūrai. Todėl rusai, po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, šnairavo į šią instituciją. Gavę progos, po 1831 m. sukilimo iš dalies universitetą uždarė, o 1842 m. visai likvidavo.

     Lietuviai svajojo apie Vilniaus Universiteto atgaivinimą. Ta kryptimi veikė Lietuvoje. Neatsiliko ir užsienyje gyveną. Tad trumpai pažvelkime į išeivijos lietuvių pastangas Vilniaus universitetui atkurti ir paramą įsikūrusiam Lietuvos Universitetui Kaune.

1. AMERIKOS LIETUVIŲ PASTANGOS

     Amerikos lietuvių laisvamanių suvažiavimas (1905. VI. 8) Filadelfijoje tarp kitų nutarimų reikalavo: ...teatgyja lietuviškas universitetas Vilniuje” (Lietuvos universitetas, 126-127 psl.).

     Amerikos lietuviai jau pirmajame Amerikos Lietuvių Katalikų kongrese (įvykusiame 1906.IV.17-18) Wilkes-Barre, Pa., nutarė "Atgaivinti universitetą Vilniuje” (Pirmasis Amerikos Lietuvių Katalikų kongresas, Shenandoah, Pa., 1906 m., 19 psl.).

     1913 m. prie Katalikų Federacijos buvo suorganizuotas Tautos Iždas (P. Ruseckas / red.), Pasaulio Lietuviai, Kaunas, 1935 m., 79 psl.), kaip tos federacijos autonominė šaka, kurio tikslas — kad katalikiškoji Lietuva, kaip tėvynėje, taip ir Amerikoje, turėtų nuolatinį pinigų šaltinį, kuris gaivintų ir remtų kiekvieną svarbų ir naudingą kultūros darbą. Ir pridėta pastaba, kad rems tik tas lietuvių kultūrines įstaigas, organizacijas bei darbus, kurių tikslas ir veikimas nėra priešingi Katalikų Bažnyčios tikybos ir doros mokslui. Pinigus telks, įrašant jo nariais lietuvių parapijas, draugijas bei pavienius asmenis ir išleidžiant bei platinant "Tautos Iždo” ženklelius bei atvirukus (Keturių Metų Amerikos Lietuvių R.K. Federacijos Veikimas, Chicago, Ill., 1918 m., 19 psl.).

K. T.

     —    Tu ne toks, kaip kiti vyrai! — kartą tarė žmona.

     Pagaliau! Bent kartą prisipažino. O tai vis niekaip neįtikau. Tai grindis prastai išploviau, tai sriubą persūdžiau, tai užmiršau įpilti muilo miltelių į skalbimo mašiną. .. Arba nuperku pieno, o ji įsigeidžia vaisių sunkos. Nuperku sunkos — įsigeidžia pieno. Žodžiu, ne gyvenimas, o gyvas pragaras. Stengiausi ir plušau kaip begalėdamas. Atrodė, kad mūsų šeimyniniai santykiai pagaliau pagerėjo. Žmona mažiau barasi, mažiau priekaištauja. Kai pasakė, kad aš ne toks, kaip kiti vyrai, iš laimės pasijutau devintam danguj.

     —    Ko vaipaisi? — tėškė ji, negailestingai atimdama tą žavingą džiaugsmo akimirką. Kiti vyrai, kaip vyrai. O tu. ..

     —    Ko iš manęs pagaliau nori? Negeriu, nerūkau, nelakstau paskui visokius sijonus. Algą visuomet visą parnešu.

     —    Rado kuo girtis! Irgi mat, dorybė atsirado.

     —    Ar aš neskalbiu, grindų neplaunu, į krautuves nelakstau? Juk tu pati nei automobilio vairuoti nemoki, kur dingtum be manęs?

     —    Liaukis gi tu, dorybių dorybe! Nuvažiuoji, išskalbi? Taip ir turi būti. Teisės juk dabar lygios. Abu lygiai dirbame, tai abu ir namie turime darbuotis. Aš tau ne vergė kokia, tu manęs nenusipirkai, o paėmei iš meilės.

R. Šilbajoris

     Vladas Šlaitas. Nesu vėjo malonėje. Southfield, Michigan: Ateitis, 1978, 110 psl. Aplankas Vilijos Eivaitės.

     Poezijos kalba visuomet buvo kokia nors prasme "speciali”, nors konkretūs požymiai, skiriantys ją nuo kasdienės kalbos ir nuo beletristikos, mainosi laiko būvyje. Lietuvių lyrikoje ilgą laiką dalinomės su rusais ir vokiečiais ta pačia tradicine silabotonine eilėdara, bet pastaruoju metu poetai neretai nuo jos traukiasi, ieškodami naujų formų. Tarp tokių "maištininkų” randame ir Vladą Šlaitą, šiaip jau visais kitais atžvilgiais gana konservatyvų žmogų. Jis atsisako tradicinio ritmo ir rimo, bet neatsisako poeto vardo, tvirtina rašąs eilėraščius, o ne dirbtinai eilutėmis sukarpytą prozą. Tai reiškia, kad Šlaito eilėraščio tekstas vis vien yra savita visuma, organizuota vadovaujantis kokiais nors pastoviais principais, iš kurių dalis gali priklausyti ir tradicinei poetikai, o kita galbūt yra paties Šlaito sau nusistatyta. Kadangi eilėraščių turinys esmiškai išplaukia iš formos, tai, aptardami jų struktūrą, tuo pačiu bent dalinai apibrėžiame ir Šlaito-poeto profilį.

     Viena iš pačių esmingiausių eilėraščio savybių yra jame glūdinti pasikartojimų sistema. Atsisakęs rimo ir kirčiuotų skiemenų lygaus, ritmiško išdėstymo, poetas kartoja kokius nors kitus elementus, kaip, pavyzdžiui, šiame jo eilėraštyje:

     Pavasaris provincijos miestelyje
     buvo daugiau, negu pavasaris miestelyje.
     Tai buvo meilės ir svajonių pareiškimas
     raudono gaidžio saksofonui amžinai
     jaunam pavasariui jaunystę grojant.
     Pavasaris provincijos miestelyje
     buvo daugiau, negu svajonių pareiškimas.
     Tai buvo meilės ir širdies prisirišimas
     prie savo gimtojo miestelio, amžinai
     jaunam pavasariui jaunystę grojant.

(“Pavasaris lietuviškoj provincijoj”. 48 psl.)

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVOS TSR KNYGŲ RŪMAI

     Į Knygų rūmus iš visų respublikos poligrafijos įmonių yra siunčiami du spaudiniai. Vienas iš spaudinių aprašomas ir padedamas amžinajam saugojimui į tam tikras kartonines dėžutes.

     Šiuose rūmuose šiandien dirba 86 bibliografai. Rūmų vedėjas yra senas bibliografas A. Ulpis. Jis yra įsteigęs lituanistkos fondą, kuriame surinkta gausybė leidinių, rašančių tiesiogiai ar tik užsimenančių apie Lietuvą. Knygų rūmai spausdina mėnesinį "Spaudos metraštį”. Prieš kelerius metus pasirodė pirmasis "Knygos lietuvių kalba (1547-1861)” tomas. Baigiama ruošti in antroji knyga, apimanti 1547-1861 m. laikotarpį.

     "Tiesa” giriasi, kad dabar Lietuvoje veikia šeši su puse tūkstančio bibliotekų, kurios turi aštuoniasdešimt penkis milijonus knygų.

“TIESA” APIE LIETUVOS MOTERIS

     Lietuvoje visais laikais gyveno daugiau moterų negu vyrų, bet jaunesni vyrai moteris viršydavo. 1939 m. tik 22 procentai Lietuvos moterų gyveno miestuose. Šiandien miestuose moterų gyvena 59 procentai.

     Lietuvoje dienos gimimų vidurkis 141 kūdikis. 48 procentai visų respublikos moterų yra gimusios jau po Antrojo pasaulinio karo.

     1971 m. Lietuvoje darbininkais ir tarnautojais vyrų ir moterų buvo po lygiai. Kolūkiuose moterų dirba daugiau. Moterys daugiausia dirba sveikatos, švietimo, fizinės kultūros ir socialinio aprūpinimo įstaigose. Čia jų užtinkama net 83 procentai. Agronomės, zoologės ir veterinarės sudaro 40 procentų.

     Kolūkių pirmininkėmis yra 12 moterų, toks pats skaičius ir tarybinių ūkių direktorėmis.

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS PRIELINKSNIŲ VARTOJIMAS

     Šį kartą pakalbėsime apie prielinksnių per, po, prie, prieš, pro vartoseną. Kartais, ypač nusižiūrėjus į kitas kalbas, jie vartojami netaisyklingai.

PER

     Jau š.m. sausio mėn. numeryje, atsakant į vieno skaitytojo klausimą, buvo trumpai užsiminta apie prielinksnių per ir pro vartoseną, reiškiant judėjimą kiaurai, pvz.: Žiūri pro langą-, Įėjo pro vartus. Ten rašėme, kad tokiais atvejais bendrinei kalbai teiktinesnis prielinksnio pro vartojimas, bet nebūtų klaida čia vartoti ir prielinksnį per, pvz.: Žiūri per langą; Įėjo per vartus. Taip vartojama ypač vakarų aukštaičių pietinėje dalyje.

     Prielinksnio per konstrukcijomis dažnai nusakomas veiksmo būdas, pvz.: Atgausime laisvę tik per kovas. Susikursi geresni gyvenimą tik per darbą. Tačiau kai norima labiau pabrėžti veiksmo priemonę, o ne būdą, geriau vartoti įnagininką: Tau paskambinsiu per telefoną ( = telefonu). Tautos kultūrą galima pakelti tik per geriau sutvarkytas mokyklas (= geriau sutvarkytomis mokyklomis').

     Prielinksnio per konstrukcijas galima vartoti, kai kalbama apie veiksmą, kam nors tarpininkaujant, pvz.: Tų valstybių atstovai kalbėjosi per vertėją. Tačiau kai kalbama apie patį veikėją, o ne apie tarpininką, per kurį kas kitas atlieka veiksmą, tai prielinksnio per konstrukcijos nevartotinos, pvz.: Klientai aptarnaujami per padavėjas ( = Klientai aptarnaujami padavėjų-, Klientus a pt ar nauja pad a vejos ).

APIE VAIKŲ IŠĖJIMĄ IŠ NAMŲ

     Paskaičius D. Bindokienės straipsnį “Kodėl vaikai pabėga iš namų” (š.m. sausio ir vasario mėn. nr.), kyla daug minčių. Pirmiausia, ačiū Bindokienei už šiuos straipsnius. Mes, lietuviai, linkę kai kurias problemas “užtušuoti” ar išvis paneigti, tarytum apie jas nekalbant jos savaime prapuls... o iš tiesų atviri pasisakymai, diskusijos gali padėti tiems, kurių šeimose tokių tragedijų, ar vadinamųjų tragedijų dar neįvyko.

     Sakau “vadinamųjų”, nes ne kiekvienas jau suaugusio vaiko išėjimas iš namų yra tragedija. Kartais tai pats geriausias dalykas ir vaikui, ir tėvams. Yra vaikų, kurie laimingi gyvena tėvų prieglobsty, kol sukuria savas šeimas. Bet yra ir tokių, kurie, pasiekę tam tikrą amžių, nori būti savarankiški, savaip tvarkytis, išbandyti savo sparnus. Taip, sutinku su Angelės motina: meilė ir rūpestis vaikais niekad nepasibaigia, bet iš lizdo išskristi ir išmokyti skraidyti mes turime jiems padėti. Lizde apglobus juos laikyti yra ne tik neprotinga, bet ir pražūtinga, nes kada nors jie vis vien turės iš to lizdo išskristi. Bus didesnė tragedija, kai jie nukris žemėn ir susižeis vien dėl to, kad mes, tėvai, jų neišmokėm laiku ir teisingai skraidyti. . . Turime kur nors nubrėžti liniją: kada gi pagaliau sūnų ar dukrą laikom suaugusiu ir su juo elgiamės, kaip su suaugusiu Šiame krašte turbūt tokia linija nubrėžiama baigus gimnaziją, atseit, kai jaunas žmogus jau sueina 18 metų. Žinau, daug šio amžiaus jaunuolių dar yra labai nesubrendę ir patys sunkiai versis. Sulaikys juos namuose ir finansai, ir studijos. Tačiau tie, kurie ryžtasi palikti namus, neturėtų būti tėvų smerkiami, o kaip tik gauti tėvų moralinę - dvasinę paramą, kad šis išsiskyrimas būtų draugiškas, o ne skaudus abiem pusėm. Tikrai neskatinu vaikų išsikraustymo iš namų, bet jei šis atsiskyrimas neišvengiamas, turime mokėti ir galėti tai priimti ir toliau gyventi savo gyvenimą. Nes gi vaikai nėra mūsų nuosavybė, o tik dovana iš Dievo, duota mums trumpam laikui, užauginti ir padėti jiems tapti savarankiškais. Labai neteisinga galvoti ir sakyti, kad jie kažką mums skolingi: meilė nenuperkama ir neatmokama, gi visa, ką mes savo vaikams darome, darome, nes juos mylime.

• “Laisvės Varpas”, tokiu pavadinimu lietuvių radijo valanda Brocktone, vadovaujama Petro Viščinio, laimėjo premiją už religinę programą. Konkursą religinių, patriotinių, meno programų ir interview skelbė Amerikos Lietuvių Taryba. Mecenatas kun. J. Prunskis.

•    Kenijos naujasis prezidentas Arap Moi, išrinktas po Keniattos mirties, pirmame savo susitikime su katalikų vyskupais pažymėjo, kad vyriausybė ir toliau rems Katalikų Bažnyčios veiklą, saugodama visų piliečių laisvę. Kenijoje dabar yra 14 katalikų vyskupijų, kurių dešimtį valdo vietiniai vyskupai.

•    Į Sovietų Sąjungą baptistų bažnyčiai Danijos biblinė draugija pasiuntė 25.000 egz. Šv. Rašto knygų, gavusi valdžios leidimą.

•    Popiežius Jonas Paulius II yra parašęs dramą “Auksakalio įmonė”, kuri 1960 m. buvo išspausdinta lenkų žurnale “Znak”. Šią dramą nusprendė prieš Velykas perduoti Italijos radijas. Auksakalis dirba vedybų žiedus. Drama išryškina vedybinio gyvenimo prasmę.

•    V. Vokietijos organizacija Pagelbėti kenčiančiai Bažnyčiai surinko 100.000 dolerių ir juos įteikė popiežiui Jonui Pauliui II, kad paremtų Rytų Europos vyskupų darbus.

•    Jaunų katalikų bendrija Speyer vyskupijoje, V. Vokietijoje, surinko 150.000 markių pagelbėti nuo sausros ir liūčių nukentėjusiems Flores salos gyventojams Indonezijoje.

•    Eugene Ionesco, modernus dramaturgas, Prancūzų Akademijos narys, yra katalikas. Savo pasikalbėjime su “Circle” korespondentu jis pareiškė: “Kadangi žmogus nusigręžė nuo Dievo, prarasdamas tikėjimą, žmonija gyvena išsekime, chaose, dvidešimto šimtmečio tamsiame amžiuje. . . Tautos būtų skaidresnės ir sveikesnės, jeigu jos turėtų daugiau dvasios žmonių savo vadovybėje. Pasaulis būtų geresnė vieta, jeigu moralė būtų stipresnė už politiką ir jeigu tikėjimas būtų stipresnis ir už politiką, ir už moralę drauge.

Henrikas Nagys. PRISIJAUKINSIU SAKALĄ. Eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1978 m. Apipavidalinimas Vytauto O. Virkau. Kieti viršeliai, 69 psl., kaina nepažymėta.

Lidija Šimkutė. ANTRASIS ILGESYS. Eilėraščiai. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1978 m. Kieti viršeliai, 78 psl., kaina nepažymėta.

Juozas Kralikauskas. ĮKAITĘ VILNIAUS AKMENYS. Premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos knygos k ubas 1979 m. 186 psl., kaina 5 dol.

Aloyzas Baronas. LAIVAI IR UOSTAI. Romanas. Išleido Liet. knygos fondas 1979 m. Viršelis Nijolės Vedegytės-Palubinskienės. 276 psl., kaina 7 dol.

Petras Gudelis. JONIŠKĖLIO APSKRITIES PARTIZANAI. II dalis. Viešos veiklos laikotarpis (1919.III.22-XI.20). Spaudė Pranciškonų spaustuvė Brooklyne 1979 m. 220 psl., kaina 10 dol.

Nuoširdi padėka “Laiškų lietuviams” rėmėjams

25 dol. aukojo Aldona Kamantienė.

13 dol. aukojo kun. A. Bernatonis.

12 dol. aukojo J. Naikelis.

Po 10 dol. aukojo: J. Kaknevičius ir J. Kučėnas.

Po 7 dol. aukojo: B. Beleškienė, M. Tumienė, A. Žemaitaitienė.

Po 5 dol. aukojo: A. Stankaitis, L. Laukienė, E. Jodinskienė.