RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS Lapkritis/November 1979 Volume XXX No.10
325 |
A. Saulaitis, S.J. |
|
327 |
P. Daugintis, S.J. |
|
330 |
V. Brizgys ir A. Deksnys |
|
331 |
J. Petraitis |
|
335 |
J. Miškinis |
|
337 |
B. Markaitis, S.J. |
|
338 |
A. Tamošaitis, S.J. |
|
344 |
V. Maciūnas |
|
350 |
Komitetas |
|
351 |
V. Kasnis |
|
353 |
P. Daugintis, S.J. |
|
354 |
A. Nockūnas, M.I.C. |
|
355 |
J. Vaišnys, S.J. |
|
357 |
D. ir G. Vakariai |
|
359 |
Red. |
|
360 |
A. Grigaitis |
|
360 |
J. Pr. |
Šis numeris iliustruotas Algirdo Grigaičio nuotraukomis. Tema — Žmonės, sutikti gatvėje.
STATEMENT OF OWNERSHIP, MANAGEMENT AND CIRCULATION
“Laiškai Lietuviams” (Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Rev. Joseph Vaišnys, S.J. The managing editor is Mrs. Al. Likander. The offices of editors, publishers and management are located at 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a preess run of 2700 copies. 2640 copies were distributed to paid individual subscribers by mail, free distribution—35 copies, None (0) distributed to news agents and none (0) sold through dealers. Total distribution-—2675 copies; of single issue nearest filing date: press run—2700, mail subscription—2640, free distribution —35, total distribution—2675 and left-overs—25. Annual subscription—$8.00, single copy is 80c. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices.
A. SAULAITIS, S.J.
Iš motinos rankos ant duktės karsto duobėn byra gintaro gabalėliai. Negaila jai visos pintinėlės, kai širdis tokia sunki. Ir šventinta žemė kitaip šventesnė, suartinta su ta, kurioje pagimdyta ir auginta. Tu, Viešpatie, geriausiai pažįsti žmogaus širdį — įmesk savo šviesos žiburėlį motinos širdin, kaip tuos gintaro gabalėlius.
*
Užmigo žemė, rašė Maironis, laidodamas savo draugą. Sniego sluoksniu apdengti kapai tokie ramūs, Viešpatie. Po ja žemė ilsisi naujam pavasariui, kaip čia nuvargęs žmogus prisikėlimui su Kristumi.
*
Kodėl, Viešpatie, tėvo žingsniai pagreitėja kapų puošimo dieną, kai priartėja prie sūnaus paminklo? Ne meniško akmens grožis jį traukia, nei tas neišdildomas skausmas ar tuštuma, bet ta meilė saviškiams, kuri pražydi, kai mūsų mylimieji Tavo glėbyje.
*
Žmona, motina su vaikais stovi prie tėvo karsto, susiėmę rankomis ir už pečių, priglaudę veidus prie vienas kito ir prie Tavęs, kuris tėvo pasėtą meilę ir švelnumą, gerą širdį ir rūpestį kitais auginsi savo paslaptingu būdu.
*
Nors šalta ir drėgna, taip labai nejaučiame lietaus dažnėjančių lašų, kai lankome kapus. Ne tik ta tyli viltinga ramybė, bet nežūstančių vertybių Dvasia gyvenimo smulkmenas suprasmina giliai viduje.
*
Dar daug ko nesuprantu, Viešpatie, kai stovime ant mirties tikrovės slenksčio. Bet viena jau Tu išmokei — apie meilę ir atramą be žodžių.
Algirdo Grigaičio nuotrauka
Nežinau, kodėl, Viešpatie, bažnyčioje pamokslo žodžiai taip tuščiai skamba. Ar tie sakiniai tiek daug kartoti, kad prilygsta oro pranešimui žiemą? Ar nuliūdusius Kristaus vardu paguosdama Bažnyčia turi asmeniškai nuo sakyklos nulipti į mūsų tarpą taip šiltai ir ramiai, kaip Tu esi mūsų tarpe dieną naktį.
Paruošė P. DAUGINTIS, S.J.
Popiežiaus Jono Pauliaus II S. Amerikoje apsilankymo proga duodame santrauką jo kalbos, pasakytos š.m. rugsėjo 2 d. Jungtinių Tautų posėdyje. Nors ji pasakyta valstybių atstovams ir aukštiesiems diplomatams, tačiau ji ir mums daug pasako. Kadangi jos klausėsi įvairių ideologijų asmenys, tai nemaža dalykų popiežius tegalėjo pasakyti tik bendra, netiesiogine forma. Tačiau galvojantis skaitytojas lengvai supras, ką popiežius norėjo pasakyti.
Kalbos pradžioje Šv. Tėvas padėkojo Jungtinių Tautų organizacijai ir jos generaliniam sekretoriui dr. Kurt Waldheim už pakvietimą čia atvykti.
KODĖL KALBA JUNGTINIŲ TAUTŲ ATSTOVAMS?
"Nuo pat Jungt. Tauty organizacijos įsikūrimo Šv. Sostas, kurio suverenitetas dabar apribotas mažyte Vatikano valstybe, visad ją pripažino, rėmė ir vertino, kaip aukščiausią tarptautinio gyvenimo forumą. Katalikų Bažnyčia, visas tautas, kultūras, šalis ir žemynus apimanti bendruomenė, tai daro ne tiek dėl politinių motyvų, kiek dėl savo moralinės ir religinės misijos. Juk ši organizacija taip pat vienija ir jungia tautas. .. Ji gerbia ir priima religinį bei moralinį pobūdį tų reikalų, kuriais Bažnyčia rūpinasi dėl tiesos ir meilės pasiuntinybės, jos pasauliui nešamos. ..
Sutikdamas visos žemės tautų atstovus, naudojuosi šia proga pasiųsti savo sveikinimus visiems šioje planetoje gyvenantiems vyrams ir moterims... Kiekvienas jų yra apdovanotas žmogaus asmens orumu, gyvena savąja kultūra, patyrimais, troškimais, įtampom, kentėjimais ir teisėtais lūkesčiais. Jų santykiai yra tiek tautinės, tiek tarptautinės politinės veiklos pagrindas. Juk pagaliau ši veikla kyla iš žmogaus, yra žmogaus vykdoma ir yra dėl žmogaus... Iš tikrųjų, kas įteisina kiekvieną politinę veiklą, yra tarnyba žmogui, yra sutelktinis ir atsakin-gas dėmesys jo žemiškosios egzistencijos problemoms socialinėje plotmėje, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus gėris.
Kiekviena kultūringa tauta ar valstybė turi metų kalendoriuje savo šventes bei nedarbo dienas. Vienos jų mini istorinio įvykio datas ar valstybės įžymaus asmens gimtadienį, kitos įprasmina tautos laimėjimus, mirusiųjų pagerbimą ar padėką Dievui už derlių ir kt. Krikščionių tautos dar turi nuo seno Bažnyčios joms skirtas tos šalies ar valstybės šventųjų globėjų šventes. Lietuviai, kaip sena ir nepriklausomai gyvenusi tauta, švenčia savo kraštui brangias bei svarbiais įvykiais pažymėtas dienas. Nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausios tokių švenčių buvo vasario 16-ji — Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir suvereninės valstybės atkūrimo diena, kovo 4-ji — šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, diena ir rugsėjo 8-ji — Tautos šventė, primenanti Vytauto Didžiojo skirtą karaliumi vainikavimo dieną. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, nė viena tų dienų neleidžiama švęsti. Negalime turėti net viešų pamaldų bažnyčiose. Vietoje tų istorinių švenčių pavergėjas ir vietos ateistai bando primesti mūsų krikščioniškai tautai svetimų minėjimų ir švenčių. Kas galėtų tautai daromą tą dvasinę skriaudą atsverti ir išlaikyti brangias tradicijas? Tai lietuvių tautos dalis gyvenanti laisvuose kraštuose. Visiems džiugu, kad išeiviai lietuviai, karo išblokšti ar gimę svetur, nepamiršo vasario 16-tos šventės. Vienur ji minima prasmingiau — su pamaldomis, kitur pasitenkinama viešu susirinkimu, prakalbomis, kultūrine programa. Ne visų švenčiama Lietuvos globėjo šv. Kazimiero šventė ir rugsėjo 8-ji diena. O tos dvi šventės yra svarbios lietuvių tautai. Jų reikšmę supranta ir Lietuvos nepriklausomybės priešai. Carų valdymo laikais buvo net atimta iš lietuvių šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, o šiandien pavergėjas tą Lietuvos globėjo šventovę yra pavertęs į ateistinį muziejų krikščionybės išniekinimui. Šv. Kazimiero relikvijos išneštos iš Vilniaus katedros į priemiesčio bažnyčią, o pati katedra išniekinta.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS LIETUVIŲ VYSKUPŲ LAIŠKAS LIETUVIAMS
JUOZAS PETRAITIS
Kristus, paleidęs apaštalus į pasaulį, neviliojo jų jokiomis gražiomis iliuzijomis ir pažadais, bet aiškiai juos perspėjo, kas jų laukia: "Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios” (Jn 15,20). Tas įspėjimas galioja ne vien tik pirmiesiems apaštalams, kurie, išskiriant šv. Joną, visi mirė kankinių mirtimi, bet ir visiems visų laikų Kristaus sekėjams, krikščioniškos idėjos skelbėjams ir jos vykdytojams.
Antra vertus, Kristus nepalieka savo Bažnyčios netikrai ir abejojančiai ateičiai, bet užtikrina, kad jos ir pragaro vartai nenugalės.
Ar pragaro vartai jau atsidarė visu savo platumu kovai su Kristaus Bažnyčia? Mūsų akimis žiūrint, atrodytų, kad taip, nes kova už žmogaus sielą vyksta pasauliniu mastu, nors būdai ir priemonės Vakarų ir Rytų pasaulyje skiriasi. Vakarų pasaulis, paskendęs technologijos sukurtoje prabangoje, norėdamas atsipalaiduoti nuo jį varžančių Dešimties Dievo įsakymų, meta šūkį “Dievas yra miręs”. Reiškia, ir Jo įsakymai nebegalioja. Rytų, t.y. komunistinis pasaulis, pasinaudodamas visa valstybine galia, bando Dievą numarinti prievartos keliu.
Palikdami nuošaliai Vakarus, pažvelkime į prievartos keliu vykdomą žmogaus dvasinį formavimą, arba geriau sakant — deformavimą "plačioje tėvynėje”, o ypač jos mažoje dalelėje, kurią mes vadiname "didvyrių žeme”. Teisingesnis jos vardas yra "didvyrių, kankinių ir šventųjų žemė”, nes tie, kurie tai prievartai nepasiduoda, yra ne tik didvyriai, bet tampa kankiniais ir tam tikromis sąlygomis — šventaisiais.
Visiems yra aišku, kad komunistinė sistema yra pagrįsta tik jėga ir prievarta, tad įrodinėti, kad komunistinėje imperijoje vyksta religinis persekiojimas, būtų tik neužtarnautos garbės atidavimas jos vadams, kurie visais propagandos trimitais skelbia, kad pas juos esą visiška ir visiems sąžinės laisvė. Teisinga — kiekvienas turi laisvę garbinti Dievą, bet tik taip, kad tik vienas Dievas tai tegirdėtų. Kitaip — būsi fiziškai sunaikintas, jei nepasiduosi ateistinio perauklėjimo procesui.
JONAS MIŠKINIS
Šiais 1979 metais spalio 30 d. sukako 130 metų nuo kun. Jono Pabrėžos mirties. Jis buvo gimęs 1771 m. sausio 15 d., mirė 1849 m. spalio 30 d.
Ši sukaktis lietuviams prisimintina ir brangi tuo, kad J. Pabrėža pirmasis pradėjo lietuvių kalba rašyti mokslinius botanikos veikalus. Jis buvo pirmasis botanikos floristas, padėjęs pagrindus tolimesniam vystymuisi Lietuvoje. Jis daug dirbo ir rašė, rūpinosi lietuvių kultūra tokiu metu, kai nebuvo galimybių spausdinti lietuviškos knygos, o skaitytojų tebuvo nedaug.
GYVENIMO VINGIAI
Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužinskaitė, gyvenę Vėčių kaime, Skuodo valsčiuje, buvo gan susipratę valstiečiai, turėję bajorų teises. Sūnus Jurgis mokėsi Lenkimų pradžios mokykloje, o 1785 m. įstojo į Kretingos gimnaziją ir gyveno Kretingos pranciškonų bendrabutyje. 1791 m. baigė gimnaziją aukso medaliu ir po metų įstojo į Vilniaus universitetą, kuris tuomet vadinosi Vyriausiąja Lietuvos Kunigaikštystės mokykla. Ten jis dvejus metus mokėsi medicinos. Be to, klausė ir kitų dalykų: botanikos, istorijos, chemijos.
Botanikos paskaitas klausė pas prof. F. Špicnagelį, kuris, būdamas gydytojas, plačiai pasakodavo apie vaistinguosius augalus ir tuo būdu puikiai nuteikdavo savo auditorijos klausytojus taikomajai botanikai. Jis vadovavo ir augalų apibūdinimo pratimams. Jurgis Pabrėža čia turėjo progos matyti, kaip apibūdinamos augalų gentys ir rūšys. Tačiau, studijuodamas Vilniuje, augalų pažinimo pilnai neįsisąmonino, nes vėliau tarp kitko rašė, kad, savarankiškai dirbdamas Žemaitijoje, daug vargo turėjęs, augalus apibūdindamas be vadovo, neturėdamas specialios literatūros.
Tuo metu kaip tik kilo T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas. Jo numalšinimą lydėjo žiaurios represijos ir sutrikimai kultūriniame lietuvių gyvenime, kurie net sutrukdė Jurgiui Pabrėžai baigti studijas Vilniaus universitete.
Skaityti daugiau: BOTANIKAS KUN. J. PABRĖŽA, SENOJO VILNIAUS UNIVERSITETO AUKLĖTINIS
BRUNO MARKAITIS, S.J.
Kas yra buvęs Florencijoje ir aplankęs Santa Croce, t.y. Šventojo Kryžiaus baziliką, tas prisimena, kad — be romaninės architektūros pėdsakų ir daugialypio stiliaus — ši bažnyčia yra savotiškas mauzoliejus, priglaudęs pasaulinio garso žmonių kaulus. Visokiausių asmenų čia prilaidota. Įvairiausių profesijų atstovų įmūryta į sienas ir grindis. Tačiau svarbiausią vietą šioje bazilikoje, kaip mauzoliejuje, užima meno ir mokslo žmonės. Pradėkime su Dante Alighieri. Toliau Petrarca, Galileo Galilei, Michelangelo Buonarotti, Gioachino Rossini, filosofas Bruni, politinių mokslų pradininkas Machiavelli ir kiti. Vadinasi, vyrauja kūrėjai, kurių darbai praturtino tautos kultūrą, kurių vardais ir laimėjimais šiandien didžiuojasi visa Italija.
Čia būtų gera proga prisiminti, kad anais senais laikais suvienytos Italijos nebuvo. Jos nebuvo nuo Romos imperijos žlugimo iki 1870 metų, kada Roma buvo paskelbta Italijos sostine. Istorija kalba apie dviejų Sicilijų karalystę, susidėjusią iš Sicilijos ir Neapolio, kurią ilgą laiką valdė burbonų dinastija. Skaitome apie popiežiškąją valstybę, kurią jos saulėleidyje buvo okupavusios Napoleonų kariuomenės. Žinome apie laisvuosius Venecijos ir Genujos miestus, apie savotišką Florencijos demokratiją, kuri vėliau išvirto j diktatūrą. Neužmirškime Milano kunigaikštijos, kurią kaip ir visą Apeninų pusiasalio šiaurę, po Napoleono karų buvo užėmusi Austrija. Be to, anais laikais pats žodis "italas” su šiandienine sąvoka ir prasme neegzistavo. Italija gimė prieš gerą šimtą metų su Garibaldi ir jo raudonmarškiniais taip, kaip suvienyta Vokietija pasirodė Europos politinėje tikrovėje ir žemėlapyje su Bismarku. Iš visa tai gal sektų išvada, kad mums būtų ne pro šalį dažniau žvelgti į valstybę, jos vystymąsi ir tęstinumą ne tik dabarties tragedijoje, bet taip pat ir istorijos perspektyvoje. Juk, sakykime, Ticijanas priklausė Dožų Venecijai, Leonardo da Vinci Sforcų Milanui, Michelangelo Medici Florencijai. Šiandien jie visi laikomi ir vadinami italais, lyg tai anų senų laikų istorija, valdžios, politika, teritorijos būtų buvę tokios pat kaip šiandien.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
RUOŠIUOSI APALAŠŲ TAKUI
Vienas anglų vyskupas ir geras žodžio meistras, Jonas S. Vaughan, savo pamokslų rinkinyje nurodo, kad esama dviejų rūšių teologijos. Teologija, sako jis, yra mokslas apie Dievą. Ji surašyta daugybėje mokslo veikalų ir storų dulkėtų tomų, kurie randami seminarijų, universitetų ir viešųjų bibliotekų lentynose. Bet teologija taip pat randama po atviru dangumi, kalnuose ir giriose, jūrose ir upėse, ypač žvaigždėtuose skliautuose, kurie sužiba viršum mūsų galvos. Iš tikrųjų visa gamta yra tartum kokia didinga knyga, pasakojanti apie Dievą, parašyta ir iliustruota jo paties ranka. Gerus ir gražius vyskupo žodžius galime vainikuoti prisiminimu, kad iš šios knygos žmones apie Dievą mokė ir mūsų Atpirkėjas.
Kunigui patariama protarpiais savo turimas teologijos žinias pakartoti ir pagilinti. Todėl praėjusios vasaros atostogas nutariau praleisti ten, kur šios Dievo parašytos knygos Amerikoje dar yra likęs gerokas neapgadintas gabalas — Apalašų kalnuose, ilgu kaspinu nusitiesusiuose per 13 rytinių valstybių. Suprantama, tokiems džiugiems kursams reikia truputį pasiruošti, nes kitaip jų metu gali būti stipriai rūškanas veidas.
Svarbiausias ruošimosi darbas tenka galvai ir kojoms: galvai — suplanuoti, ko kelionei pasiimti, kojoms — užsigrūdinti, kad be vargo, nesiskųsdamos tarnautų, nuo ryto iki vakaro nešdamos keliautoją ir jo kuprinės krūvį grubiais, kalnuotais, duobėtais, balotais takais arba kur visiškai nėra jokio tako. Trumpai, galva ruošiasi planuodama, o kojos — žingsniuodamos.
Algirdo Grigaičio nuotraukos
Vincas Maciūnas
Vilniaus universitete itin buvo puoselėjami gamtos ir realieji mokslai. Prof. Stanislovas Jundzilas didžiai nusipelnė, rinkdamas ir tyrinėdamas Lietuvos augmeniją. Jo pastangomis Vilniaus botanikos sodas tapo vienu iš puikiausių Europoje ir turėjo daugiau kaip 6500 augalų rūšių. Taip pat vienas iš turtingiausių buvo ir Vilniaus universiteto mineralogijos rinkinys, turėjęs apie 20.000 vienetų. Pažymėtinas yra ir 60-ties meteorologinio stebėjimo stočių tinklas, bene didžiausias tuo metu visame pasaulyje, suorganizuotas Vilniaus universiteto prie mokyklų ir jo prižiūrimas. Rusų mokslo akademija ir Švietimo ministerija, labai i-vertindama Vilniaus universiteto darbą, rekomendavo tokias meteorologines stotis steigti prie visos Rusijos mokyklų.
XIX amžiaus pradžia mūsų kultūros istorijoje įdomi ne tik aukštu moksliniu Vilniaus universiteto iškilimu, bet ir tuo pat metu pasireiškusiu lietuvišku literatūriniu sąjūdžiu. XVIII amžiuje, kai Mažojoje Lietuvoje savo nemirtingus hegzametrus kūrė Donelaitis, Didžiojoje buvo tikri mūsų raštijos nuopuolio laikai. Joje vyravo tokie leidiniai, kaip garsioji Bromą atverta ing vieč-nastį, kurios kalba buvo taip prišiukšlinta lenkiškais skoliniais, kad dabar sunkiai besuprantama, lenkiškai nemokantiems. Betgi XIX amžiaus pradžioje susirado nemaža literatų, ypač Žemaičiuose, kurie norėjo parodyti, kad, Simano Stanevičiaus žodžiais betariant, "taip gražiai ir dailiai gal žemaitiškoj kalboj ką nors rašyti ir aukštas giesmes ar dainas dainuoti, kaip ir kitose jau išdailintose kalbose”. D. Poška, A. Klementas, pats Žemaičių vyskupas kunigaikštis J. A. Giedraitis, S. Valiūnas, S. Stanevičius, Aukštaičiuose A. Strazdas (čia tik žinomesnius vardus suminėjome) lietuviškai rašė eiliuotus laiškus, satyras, epigramas, pasakėčias, istorines dainas, odes, idiles. Rūpindamiesi savo gimtąja kalba, tas pats D. Poška, L. Uvainis, Kiprijonas ir Kajetonas Nezabitauskiai, A. Butkevičius, S. Stanevičius, J. Plateris ir dar kiti tyrinėjo lietuvių kalbą, sudarinėjo jos žodynus, rašė gramatikas. Vienas kitas, pvz. Simanas ir Emerikas Stanevičiai (nebroliai), rinko lietuvių liaudies dainas. Vėlgi dažnas domėjosi Lietuvos istorija ir stengės kelti jos garbę. Tą lietuviškąjį patriotizmą savotiškai simbolizavo Poškos Baublys, pirmasis mūsų senienų muziejėlis, pagarsėjęs ir už Lietuvos ribų. Jis buvo aprašytas Vilniaus ir Varšuvos spaudoje, o A. Mickevičius prisiminė jį savo Pone Tade.
Skaityti daugiau: Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį minint (II)
Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai įamžinti medalis jau nukaltas ir platinamas. Šio įspūdingo medalio autorius yra mūsų žymusis skulptorius Vytautas Kašuba, o leidėjai — Akademinis Skautų Sąjūdis.
Medalis yra baroko stiliaus, tai priduoda jam puošnumo ir pabrėžia universiteto seną amžių. Pirmoje medalio pusėje yra senųjų universiteto rūmų vaizdas. Šioje pusėje randame šv. Jono bažnyčią ir varpinę, laikrodžio bokštą, senąsias sienas ir universiteto kiemus. Čia taip pat yra Vilniaus miesto herbas su šv. Kristupu. Antroji medalio pusė sukurta pagal 18-tojo šimtmečio universiteto antspaudą. Šioje pusėje Vytis yra apsuptas herbais, vaizduojančiais universiteto steigėjus bei rėmėjus — įvairius didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir didikus. Viršuje matyti popiežiaus Grigaliaus XIII herbas, o apačioje Vilniaus vyskupo Protasevičiaus, kurio pastangomis universitetas buvo įsteigtas.
Skaityti daugiau: Vilniaus universiteto sukaktuvinis medalis
(Gyvenimo vaizdeliai)
Vytautas Kasnis
Juodikis, lyg vėjas, įlėkė pro duris.
— Kaip seniai, seniai matėmės, — purtėme vienas kito pečius.
— Kuo pavaišinti? — pasiūliau. — Gal konjakėlio, skačiuko?
— Nop! — išskėtė rankas ir staiga atsistojęs pradėjo vaikščioti po kambarį, mosikuoti rankomis, lyg nuo ko gindamasis. — Nop! Nei vyno, nei alaus. Užtenka tu biaurybių. Ežerus pripyliau, upes užtvindžiau. Nė lašelio daugiau. Duok šalto pieno stiklą, — kiek apsiraminęs atsisėdo.
— Prisimeni mano seną posakį: gerkim, būsim draugai! Ir gėriau su draugais draugystės vardan, svečiuose, raginau ir išmokiau žmoną gerti, pasistiprinant per pietus, paskiau ėmiau smaguriauti vienas. Ir taip pragėriau žmoną, vaikus, darbą, — kuo toliau vis balsiau ėmė kalbėti.
—Sako, alkoholizmas paveldimas, jis pasigauna silpnuolius. Gal ir taip, gal ir ne. Žinai, tėvas visai negėrė, broliai taip pat nesivijo stikliuko, tik retkarčiais pasmaguriaudavo. O aš ėmiau ir užsikoriau ant buteliuko kaklo, kad jį kur šimtas pypkių! — gardžiuodamasis pienu, kiek aprimo.
P. Daugintis, S.J.
Taip pavadinta knyga apie prelatą Zenoną Ignatavičių (Ignonį). Ją parašė San Paulo lietuvių poetas rašytojas Klemensas Jūra (Jūraitis), gerai pažinęs jį ir besidarbuojantį Rio de Janeiro mieste, ir vis atvažiuojantį San Paulin, ir su juo draugavusį.
Klem. Jūra knygą parašė įdomiai ir vaizdžiai, daug kur panaudodamas paties kun. Zenono užrašus, dienoraštį ir jo knygą "Saboat — Dio degli eserciti”. Knygą jis parašė su didele šilima, meile ir pagarba jam.
Autorius turi gyvą vaizduotę ir lengvą plunksną. Gyvu stiliumi jis aprašo monsinjoro gyvenimą, darbus, asmenybę. Jo gyvento laiko bei darbo aplinkybės kai kur net per plačiai pavaizduotos. Bet tai turbūt dėl paties kunigo Zenono pageidavimo "kuo mažiau išskirti jo asmenį, rūpestingiau nusakant laiko ir vietos įvykius, kuriems skyrė daugiau reikšmės. .(9 psl.).
Skaitant knygą, taip ir kyla ir vis keičiasi nauji vaizdai. Tai jo vaikystė Vilkijoje prie plačiojo Nemuno krantų ir pabėgėliuose Ukrainoje. Tai studijų metai Kauno Kunigų seminarijoje ir būnant jos prefektu. Vaistininkas Kaišiadoryse pirmosios rusų okupacijos metu. Sunkiaisiais 1941-44 metais karo kapelionas Baltgudijoje tarp lietuvių batalionų karių ir gudų katalikų unitų. Ten jis, ne kartą statydamas savo gyvybę pavojun, uoliai ir nuostabiai apaštalavo. Vėliau tremtinys, pabėgėlis Vokietijoje. Paskui Šv. Kazimiero kolegijos Romoje organizatorius ir pirmasis jos vicerektorius.
Kun. A. Nockūnas, M.I.C.
Kun. J. Burkaus knyga "Arti tikslo” lietuvių religinėj literatūroj užpildo žymią spragą, nes apie skaistyklą nelengva surasti smulkesnių žinįų. Tai galima tvirtinti ir apie patį Šv. Raštą, kuriame randamos tik kelios užuominos. Šis trūkumas privedė net prie to, kad daugumas protestantų visiškai neigia skaistyklos buvimą. Tiesa, krikščioniškoji tradicija šią tiesą pastoviai mokė nuo pat pirmųjų amžių iki mūsų laikų. Bet ir joje daug smulkmenų nerandame.
Šios knygos autorius pirmiausia tiksliai perduoda Šv. Rašto ir krikščioniškosios tradicijos mokslą apie skaistyklą. Bet norėdamas plačiau šį klausimą nušviesti, jis cituoja ne tik įvairių teologų nuomones, bet gausiai mini įvairius pasisakymus ir iš privačių apreiškimų Bažnyčios kanonizuotiems šventiesiems bei kitiems mistikams. Nors Bažnyčia neįpareigoja tikinčiųjų tokius apreiškimus priimti, bet nė nedraudžia, jei tik jie neprieštarauja jos pačios oficialiam mokslui.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS
FRAZEOLOGIZMAI SU ŽODŽIU LIEŽUVIS
Šiame skyriuje jau esame rašę apie lietuvių kalbos frazeologizmus su žodžiais galva, burna, akys, ausys, gerklė. .. Mūsų liaudies kalboje yra labai daug panašių frazeologizmų ir su žodžiu liežuvis.Čia paminėsime kai kuriuos šios rūšies frazeologizmus, iliustruodami juos pavyzdžiais iš liaudies šnekamosios kalbos arba iš mūsų rašytojų veikalų. Manome, kad tai bus naudinga ypač mūsų jaunimui, norinčiam praturtinti savo lietuvių kalbą ir paįvairinti stilių.
Daugiausia vaizdingų posakių su žodžiu liežuvismūsų liaudis yra sukūrusi, norėdama vaizdžiai apibūdinti žmogų, kuris apkalba, šmeižia, nešioja gandus, daug plepa ir pan.
liežuvi laidyti— šmeižti, keikti: Ta moteris gaus kada nors už liežuvių laidymą.
liežuvius nešioti— apkalbėti: Aš jį labai išbariau už liežuvių nešiojimą.
ilgą liežuvį turėti— liežuvauti: Su ilgu liežuviu niekur neįtiksi.
pikti liežuviai— apkalbėtojai: Pikti liežuviai žinojo priežastį ir ėmė šaipytis (Simonaitytė).
šimtą liežuvių turėti— greitai sklisti: IŠ patyrimo žinojau, jog bloga naujiena turi šimtą liežuvių, ilgas kojas ir toli nubėga ( Petkevičaitė-Bitė).
Paruošė DANUTĖir GEDIMINAS VAKARIAI
PENKTOJI LENKŲ MOKSLININKŲ KNYGŲ PARODA LIETUVOJE
Dvi didžiosios Lenkijos knygų leidyklos "Orpan” ir "Osolineum” parodoje išstatė penkių šimtų su viršum pavadinimų knygų. Ypač dideli istorijos, filosofijos ir gamtos skyriai. Šios parodos byloja apie nuolatinį lietuvių ir lenkų mokslininkų bendradarbiavimą. Šią parodą globoja Lenkijos Respublikos Mokslų akademijos leidinių platinimo centras ir Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumas. ("Tiesa”)
* Molėtų rajone, Kulonių kaime esančioje Lietuvos Mokslų akademijos astronominėje observatorijoje, įvyko antrasis Lietuvos astronomų draugijos suvažiavimas. Suvažiavimo dalyviai atidarė pirmąjį Lietuvoje astronomijos muziejų. Į šį muziejų jau perkelta kai kurie iš seniausios Europoje Vilniaus universiteto observatorijos dangaus kūnams stebėti prietaisai.
Netrukus Kaldinių observatorijoje bus iškeltas milžiniškas kupolas ir prasidės teleskopo sustatymo darbai. Šis teleskopas bus seniausias Pabaltyje, kuriuo bus tiriamos ne tik žvaigždės, bet ir jų keliai.
"Laiškai lietuviams” organizuoja ekskursiją į Europą 1980 m. birželio 14 - liepos 2 d. Aplankysime šiuos miestus: Romą, Asyžių, Florenciją, Veneciją, Innsbrucką, Miuncheną, Oberammergau (Kristaus kančios vaidinimus), Baden-Baden, Liucerną, Ziurichą, Kopenhagą. Ši 19 dienų kelionė su viešbučiais ir maistu kainuos apie 1700 dol.
Lėktuvu išskrisime iš Niujorko, o Europoje važinėsimės autobusu. Ypatingas šios ekskursijos tikslas — aplankyti garsiuosius Oberammergau Kristaus kančios vaidinimus, kurie būna kas 10 metų. Romoje dalyvausime audiencijoje pas popiežių, turėsime ekskursijas į Tivoli, Capri ar kitur, pagal dalyvių pageidavimus.
Ekskursijai vadovaus "Laiškų lietuviams” redaktorius T. Vaišnys, S. J. Registruotis galima jau dabar "Laiškų lietuviams” adresu arba kelionių biure: American Travel Service Bureau, 9727 S. Western Ave., Chicago, Ill. 60643.
Algirdas Grigaitis
Atokiausi ir tuo pačiu vienišiausi žmonės yra miesto žmonės. Kuo didesnis miestas, tuo vienišesni jo gyventojai. Jie gyvena gretimuose butuose, atskirtuose pėdos storumo siena, bet jie ne tik tarpusavyje nebendrauja, bet daugeliu atveju jie net nežino, kas yra jų kaimynai.
Tai įtaka aplinkos, kurią aš vadinu miesto džiunglėmis. Šis miestiečių vienišumas ypač ryškiai pastebimas gatvėse. Šį jų vienišumą ir bandau parodyti čia spausdinamose nuotraukose. Visi atrodo, lyg jiems šalia stovintis žmogus visai neegzistuotų. Jie tik tiek mato kitą žmogų, kiek reikia, kad į jį neatsimuštų. Jokio kito santykio tarp šių žmonių nėra.
Miesto džiunglės susideda ne vien iš gatvės cemento ir asfalto. Jos turi ir savo, jei taip galima pavadinti, dvasinį momentą. O šis momentas pasižymi totaliu neturėjimu žmogiškos šilimos. Tik pažiūrėkite į juos: kiekvienas stovi užsidaręs savo kevale, susirūpinęs tik savimi, daugumas jų susiraukę, lyg susipykę. ..
• Čekoslovakijoje saugumo policija suėmė 9 katalikų veikėjus, jų tarpe kelis kunigus, kurie reiškėsi, gindami žmogaus teises.
• Seniausias kardinolas Alberto di Jorio, turėjęs 95 m. amžiaus, mirė rugsėjo 4 d. savo bute netoli Vatikano.
• Floridos univerniteto biofizikos prof. dr. Philip Callahan, išanalizavęs Guadalupes Dievo Motinos paveikslą Meksikoje, nerado išaiškinimo, kad tas paveikslas būtų natūraliu būdu tiek ilgai nuo XVI šmt. taip tvirtai išsilaikęs ir prileido jo stebuklingo kilimo galimybę, kaip tai sako tradicija.
• “Views of the News” organizacija, kurioje dirba jėzuitas kun. Kenneth Baker, iš apklausinėjimų nustatė, kad 64% katalikų JAV-se dalyvauja Mišiose ir dažniau, ne vien sekmadieniais, o 92% dažnai eina šv. Komunijos. Beveik visas 100% pasisakė, kad tikėjimas jiems daug ką reiškia, ir 91% pabrėžė, kad katalikų mokyklos yra svarbus reikalas. Apie 85% pasisakė už palikimą kunigų nevedusiais ir 87% pageidavo, kad seselės dėvėtų abitus. Minėtoji organizacija turi Savo radijo programą Catholic Views Broadcasts, Inc.
• JAV-se auga perskyrų skaičius. Pvz. Cook apskrity 1978 m. buvo 45.759 vedybos ir 29.790 perskyrų.
“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS
Ateinančių metų pradžioje švenčiame “Laiškų lietuviams” 30 metų sukaktį. Sukaktuvinių metų proga skelbiame dvidešimt pirmąjį straipsnio konkursą. Konkurso temos: 1. Laišku lietuviams” vieta mūsų spaudoje; 2. Kaip aš suprantu tikėjimą; 3. Mišrių šeimų klausimas. Mišri šeima gali būti tautiniu, religiniu, o taip pat ir kultūriniu atžvilgiu.
Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną į atskirą vokelį, atsiųstas redakcijai iki 1980 m. kovo mėn. 1 dienos. Tas pats asmuo gali rašyti visomis trimis temomis. Už geriausius rašinius skiriamos 4 premijos: I — 150 dol. (mecenatai dr. Milda ir Stasys Budriai), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatas Vytautas Vizgirda), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).
Premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” iškilmingos vakarienės metu balandžio mėn. 13 d. Jaunimo Centre.