ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

RUOŠIUOSI APALAŠŲ TAKUI

     Vienas anglų vyskupas ir geras žodžio meistras, Jonas S. Vaughan, savo pamokslų rinkinyje nurodo, kad esama dviejų rūšių teologijos. Teologija, sako jis, yra mokslas apie Dievą. Ji surašyta daugybėje mokslo veikalų ir storų dulkėtų tomų, kurie randami seminarijų, universitetų ir viešųjų bibliotekų lentynose. Bet teologija taip pat randama po atviru dangumi, kalnuose ir giriose, jūrose ir upėse, ypač žvaigždėtuose skliautuose, kurie sužiba viršum mūsų galvos. Iš tikrųjų visa gamta yra tartum kokia didinga knyga, pasakojanti apie Dievą, parašyta ir iliustruota jo paties ranka. Gerus ir gražius vyskupo žodžius galime vainikuoti prisiminimu, kad iš šios knygos žmones apie Dievą mokė ir mūsų Atpirkėjas.

     Kunigui patariama protarpiais savo turimas teologijos žinias pakartoti ir pagilinti. Todėl praėjusios vasaros atostogas nutariau praleisti ten, kur šios Dievo parašytos knygos Amerikoje dar yra likęs gerokas neapgadintas gabalas — Apalašų kalnuose, ilgu kaspinu nusitiesusiuose per 13 rytinių valstybių. Suprantama, tokiems džiugiems kursams reikia truputį pasiruošti, nes kitaip jų metu gali būti stipriai rūškanas veidas.

     Svarbiausias ruošimosi darbas tenka galvai ir kojoms: galvai — suplanuoti, ko kelionei pasiimti, kojoms — užsigrūdinti, kad be vargo, nesiskųsdamos tarnautų, nuo ryto iki vakaro nešdamos keliautoją ir jo kuprinės krūvį grubiais, kalnuotais, duobėtais, balotais takais arba kur visiškai nėra jokio tako. Trumpai, galva ruošiasi planuodama, o kojos — žingsniuodamos.

     Dėl pasiimtinų daiktų galvos daug laužyti nereikėjo: keliavus dviračiu ir su juo trejetą ketvertą savaičių dieną naktį likdavus po atviru dangumi, buvo iš patirties aišku, kas su savimi turėti svarbu. Tik čia teko dar radikaliau braukti lauk iš sąrašo visa, kas nebūtina. Mat dviračiu važiuojant pasiimti daiktai spaudžia ne kūną, bet padangas, o keliautojo judesius veikia tik netiesiogiai. O pėsčiam žingsniuojant jų svoris betarpiškai krinta į pečius ir kojas. Gal jokiai kitai kelionei, kaip pėsčiojo, taip negalioja ši praktiška taisyklė: prieš išvykstant susidėti ant lovos, stalo ar grindų tuos daiktus, kurie laikomi kelionei labai svarbiais, tada pusę iš jų atskirti ir palikti namie; vėliau pamatoma, kad net taip negailestingai išravėtų daiktų pakanka su kaupu.

Tad ruošimosi galvai kaip ir nebuvo, nebent susiorganizuoti žemėlapius. Bet ruošimosi kojoms reikėjo įdėti. Miestiškas gyvenimo stilius jas padaro plonaodes, glebnas, neįdirbtais raumenimis. Tokiomis neparuoštomis išėjus, sunkoki ir standūs kalnų kelionės batai per kelias valandas pritrintų pūslių, paraližiuojančių ir tolimesnės kelionės džiaugsmą, ir tempą. Būtų keliaujama spjaudantis, keiksnojant, kas kelintas žingsnis išsišiepiant ar sukandant dantis. O anokie batai keliavimui laukine gamta reikalingi, nes gerai gina kojas nuo susitrenkimo į akmenis, kyšančias šaknis, savo poaukščiais aulais apjuosę kulkšnis, saugo nuo išsinarinimo, neslystančiais vagotais padais iš specialios medžiagos tartum siurbte siurbiasi prie kopiamos uolas. Kelias savaites prieš kelionę su tokiais batais kone kasdien išeidamas po 4—6 mylias pavaikščioti, dažnai su pilnu kuprinės krūviu ant pečių, savo kojas buvau kaip reikiant užgrūdinęs. Laiko šitoks vaikščiojimas negaišina, nes gerina sveikatą, ilgina amžių ir į dvasią atskraidina daug naudingų minčių, kurios šiaip gal net neateitų, bent ne taip gausiai. Aplamai paimtas organizmas, jutau, buvo neblogai tokiam keliavimui paruoštas dviračio sporto.

     Kaip Apalašų tako keliautojai maitinasi? Su maistu daro įvairiai. Vieni eina apsirūpinti jo atsargomis į netoliese pasitaikančius miestelius: ten arba perkasi, arba atsiima iš pašto savo pačių ar giminių pasiunčiamą paketais. Kiti maisto iš anksto pasislepia žemėje — tose vietose, kur taką protarpiais kerta koks nors vieškelis ir tokiu būdu galima privažiuoti automobiliu. Aš nutariau maistu apsirūpinti dar kitokiu būdu, nedaug kieno tenaudojamu: gyventi iš pačios gamtos. Maine valstybės žemėlapis rodo, kad ji tiesiog prisėta ežerų ežerėlių ir išvagota upelių, kuriuos kelionės brošiūros sako esant labai žuvingus. Todėl pasiimta įkelis gabalus išardoma meškerė žadėjo pateikti į mano stalą šviežiausios ir skaniausios žuvies. Ten, be to, atrodė gausu kitų dviejų gardėsių, šiaip gaunamų tik rinktiniuose restoranuose, ir už nežemą kainą. Tie du gardėsiai yra varlių kojos ir vėžlių sriuba (bei pati mėsa). Spėjau, kad mano vaišių stalui ten bus apstu dar vieno epikūriško patiekalo — sraigių, kurios kiekvienam gastronomui žinomos prancūzišku vardu escargots. Pagaliau augalų pasaulis nusimanančiam teikia puikiausių salotų, šakniavaisių ir kitų gėrybių. Kas Dievo duotas valgomas gamtos dovanas pažįsta, tas joje vasarą ne badmiriauja, o puotauja, kaip vykusiai nurodo vienas daug kam žinomas šios srities autoritetas Bradfordas Angier. Dėl visa ko nutariau turėti ir žemėje iš anksto pasislėpęs maisto atsargų.

     Bus niekinamai pasišaipančių, kad jie tai negalėtų tokiu būdu maitintis "žolelėmis ir šaknelėmis”. Daug ką galima į tai atsakyti. Viena, su pasigailėjimu žiūrintys į "maitinimąsi žolelėmis ir šaknelėmis” patys ieško tų žolelių ir šaknelių pagalbos, kai suserga, nes jos yra didžiausias vaistų šaltinis sveikatai atstatyti, kaip žmonės nuo seno yra patyrę. Antra, kas kita yra jų valgomi kalafijorai, rubarbarai, šparagai, salotai, rūgštynės, salierai, špinatai, svogūnai, ko-

Kun. Anicetas Tamošaitis, S.J., prie motociklo netoli savo vardo miestelio Kvebeko provincijoje pakeliui į Apalašu kalnus.

pūstai, bulvės, morkos, porai, ropės, ridikėliai, burokai, jei ne žolės ir šaknys? Trečia, laukinė gamta teikia ne vien "žolelių ir šaknelių”, bet taip pat gausybę uogų, kitokių vaisių, grybų, sėklų, riešutų, syvų, prieskonių, nebekalbant apie žuvis, žvėris ir paukščius — taigi skaniausio deserto, prakando, pagrindinio patiekalo, sveikatingo kavos ir arbatos pakaitalo, į kuriuos niekur neprivaryta nei cukraus, nei riebalų, nei kafeino, nei chemikalų, nei dirbtinių dažų, kurie visi joja ant sprando moderniajam žmogui, kelia komplikacijas organizme ir spartina jo žingsnį į kapus.

SU ILGESIU Į KELIONĖS TIKSLĄ

     Kelionei reikalingi daiktai buvo iš anksto supakuoti kuprinėje. Atėjus pirmajai su ilgesiu lauktai atostogų dienai, liko ją tik prisirišti užpakalyje savęs ant motociklo ir pasileisti į rytų pusę — Maine valstybę. Lazdą (kuri keliaujančių su kuprine yra maždaug tokio ilgumo, kaip vyskupo) turėjau prisikabinti iš šono, nes buvo per ilga imtis skersai. Šalia jos turėjau pasikabinęs ir lengvą, šmaikštų kastuvą vietomis pasislėpti žemėje maisto atsargų. Motociklą planavau palikti pas kokį nors patikimą žmogų Mil-linocket miestelyje, arčiausiame prie Katah-dino kalno, nuo kurio Apalašų takas šiaurėje oficialiai prasideda.

     Nuvažiuoti pasirinkau pro Kanados pusę, o grįžti — pro Amerikos. Pakeliui pernakvojau pas gimines kanadiškėje Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje. Jų namuose visuomet esu mielai laukiamas ir priimamas svečias. Kitą dieną jau buvau Kvebeko provincijoje, kuri dėl prancūzų įtakos tuojau išsiskiria ne tik gyventojų kalba bei charakteriu, bet ir pačių vietovių veidu, krintančiu į akį ypač miesteliuose. Daug kas ten pakutena širdį kaip sava lietuviui, suaugusiam su kontinento Europa. Kvebeko žemėlapyje netoli pravažiuojamo kelio pastebėjau miestelį, pavadintą mano globėjo vardu — Šv. Aniceto, St.-Anicet. Aišku, kad negalėjau jo neaplankyti. Gal tai vienintelė šiuo vardu vietovė visame pasaulyje.

     Įvažiavęs atgal į Ameriką netoli Maine valstybės, apsirūpinau jos leidimu žvejoti ir pradėjau strateginėse vietose, kur Apalašų taką kerta vieškeliai, pasislėpti maisto atsargų. Tarpe kitų valgomų daiktų, visur pasislėpiau žemėje po vieną ar du džiovintus lietuviškus sūrius, kurių man buvo prigaminusi viena tikrai aukso širdies tautietė Čikagoje. Šalia maisto, kiekvienoje ar kas antroje vietoje pridėjau kuro krosnelei, žvakę, popierinių skepetaičių, kišeninės lemputės baterijų. Nors tas atsargas slėpiau tik penkiose vietose, bet tam reikėjo kone dviejų dienų, nes dėl kalnų reikia važiuoti dideliais vingiais. Kalnai (o su jais slėniai ir vieškeliai) driekiasi maždaug iš šiaurės į pietus, o Apalašų takas Maine valstybėje raitosi iš rytų į vakarus. Todėl nors pačiu taku viena strateginė vieta nuo antros palyginti ne taip jau daug nutolusi, vieškeliu nuo vienos į kitą nuvažiuoti galima tik darant dideles, ilgas kilpas. Slėpdamas maisto atsargas patyriau, kad kastuvas kaip ir nereikalingas, nes daug greičiau ir parankiau jas palikti po akmenimis, kurių visur radau iki valiai. Aišku, jog reikėjo lapelyje popieriaus nusibraižyti kiekvienos vietos planą, po kokiais akmenimis, prie kurio medžio maistas paslėptas, kad vėliau galėčiau jį atrasti.

     Visa su maisto atsargomis sutvarkęs, atvažiavau į Millinocket miestelį palikti motociklo. Dairiausi, kur galėčiau pradėti klausti, pas ką geriausiai palikus. Žiūriu — netoliese atviros ugniagesių būstinės durys, prie jų ant suolo sėdi du tarnautojai. Jau beveik temo. Pasisveikinęs sakau savo reikalą: esu iš Čikagos, atvykau gerą trejetą savaičių eiti Apalašų taku; ar jie negalėtų patarti, kur jų mieste palikus motociklą. Pridėjau, kad už vargą su mielu noru tiek ir tiek sumokėsiu. Vienas ugniagesių atsakė sutinkąs pats jį savo dideliame garaže pasaugoti. Kada grįšiu iš kelionės, jei nebus jo tarnybos valandos, iš ugniagesių būstinės radijo telefonu jis pasiekiamas bet kuriuo dienos ar nakties metu. Padavė užrašęs man savo vardą, pavardę, adresą ir telefoną, užsirašė ir mano, taip pat kur pranešti, jei man bekeliaujant kas atsitiktų ir nebepasirodyčiau. Duodamo atlyginimo tuo tarpu nepriėmė, nes man pačiam galį pasidaryti trumpa su pinigais. Geresnės ir saugesnės vietos palikti motociklui nebegalėjau rasti.

     Maine valstybėje gana daug ežerų, upių ir vietovių tebevadinami indėnų vardais, kurių ne visus lengva ir ištarti. Čia tik keletas pavyzdžių: Nehumkeag, Nessowadnehunk, Pemadomcook, Passagassawaukeag, Pennesseewassee, Molechunkamunk, Wassataquoik. Millinocket miestelis, kur palikau motociklą, indėniškai reiškia "daugelį salų” (nes ten sueina keli ežerai). Ir Katahdino kalnas, nuo kurio Apalašų takas pradeda raitytis, yra indėnų kilmės — reiškia "didžiausią kalną”. Kalnas iš tikrųjų masyvus, pasitraukęs į šalį nuo kitų, ir vienas kelių aukščiausių visame Apalašų take. Jį supa didžiulis 200.000 akrų pločio Baxter valstybinis parkas, pavadintas nuo buvusio Maine valstybės gubernatoriaus Parcivalio P. Baxter, kurio jis yra dovana.

     Dar prieš atsirandant greitkeliams, kai pats automobilis dar tebebuvo palyginti retenybė, šis vyras įžvelgė, kad Katahdino apylinkės su savo laukinės gamtos žava smarkiai nukentės, jei nebus imtasi žingsnių jos išsaugoti, kol dar yra laiko. Jis penkis terminus tarnavo savo valstybės seime ir du terminus valdė ją kaip gubernatorius. Tuo metu pakartotinai kreipė savo seimo kolegų ir įtakingų piliečių dėmesį į tas apylinkes kaip didelę brangenybę. Tačiau šie dėl įvairių priežasčių nesijudino ko nors imtis, kad būtų išsaugota ateities kartoms. 1925 m. jis iš savo ilgametės aktyvios tarnybos valstybei pasitraukė, bet žinojo, kad reikia ką nors daryti tam, galima sakyti, šiaurinių miškų gamtos brangakmeniui išsaugoti. Nutarė naudoti savo paties privačias lėšas. 1930 m. įsigijo netoli 7.000 akrų, kuriuose buvo Katahdino kalnas, ir tą savo nuosavybę užrašė Maino valstybei — su sąlyga, kad bus laikoma ir naudojama kaip laukinės gamtos šventovė. Vėliau jis dar pripirko savo lėšomis žemės, padidindamas parko plotą iki 200.000 akrų. 1931 m. Maine valstybės seimas iš dėkingumo šiam didžiam ir dosniam vyrui parką oficialiai pavadino jo — Baxter — vardu. Jo vardu pavadinta ir Katahdino kalno viršūnė — Baxter Peak.

PRIE KATAHDINO KALNO

     Prie to kalno papėdės Millinocket miestelyje pernakvojus, laukų keliais mane nuvežė iš vakaro užsisakytas taksis, rytą prisistatęs su pavyzdingu punktualumu. Jo šoferis, labai mielo būdu mainietis, paaiškino, jog sulygta kaina aukštoka todėl, kad jis, veždamas keliautojus prie Katahdino kalno, prarandąs jau kelintą duslintuvą. Maine valstybė šio žymaus kalno aplinką, pagal gubernatoriaus Baxter pageidavimą, yra pasiryžusi išlaikyti gražiai primityvią. Artėjant prie kalno, ypač pervažiavus jį iš tolo supančio parko ribas, netrukdo pasirodyti, kad ir keliai užlaikomi tikrai pagal šio pasiryžimo dvasią: labai primityvūs, su išlindusiomis medžio šaknimis ar iš žemės kyšančiais akmenimis. Suprantama, kad visa tai automobilio apačioje prikabintam duslintuvui neišeina daug į sveikatą.

     Atvykstančius į parką prie vartų sargas užregistruoja, įteikia žemėlapį ir lankymosi taisykles. Registravimasis reikalingas lankytojų saugumui. Kaip sakyta, parko plotas milžiniškas — 470 kvadratinių kilometrų, su laukinėmis giriomis, kalnais, kur lengva pasiklysti, ištiktam nelaimės likti be pagalbos. Nesiregistravus, niekas apie tave nežinos, ir tavęs nepasiges, neieškos. O užsirašius ir nurodžius, kur einama, kada apytikriai planuojama grįžti, ilgėliau po to laiko nepasirodžiusiojo parko pareigūnai nedelsdami ima ieškoti. Šioje srityje jie turi daug patyrimo.

     Prie lankymosi taisyklių gaunamas pridėtas lapas apie elgesį su meškomis, kurių parke esama apie šimtą. Jo kalnuotas paviršius, platūs miškai ir gausoki vandenys teikia lokiams puikias gyvenimo sąlygas. Pavasarį ir vasarop jie čia randa maitinimuisi sultingų žolių ir kitokių žalumynų; vėliau vasarą prisirpsta aviečių ir mėlynių; rudenį jie metasi į riešutus ir kitas uogas. Laukinės juodosios meškos žmonėms pavojaus nekelia, dūlina nuo jų šalin. Bet meška turi didelę silpnybę niekada neatsisakyti lengvai gaunamo maisto. O kai įpranta jo gauti, tada ir lenda prie žmonių, tuo pačiu darydamasi jiems pavojinga. Todėl lape parko lankytojai įspėjami neduoti pamatomoms meškoms maisto, visas jo atliekas sąžiningai sudėti į specialias dėžes, kur šie žvėrys negali prieiti.

     — Jei mešką myli ir nori, kad liktų parke, jos nešerk, — dedama į širdį lankytojui.

     — Ėmusi maisto elgetauti dėl pavojaus turės būti išvežta arba sunaikinta.

     Kitos protingos taisyklės įspėja, dėl meškų jokiu būdu neimti maisto naktį į palapinę; nesiruošti nakvynės arti vietų, kur virta; nakvojant ne prie automobilio ar jo neturint, maistą ir kitus stipriau kvepiančius daiktus pakabinti tarp dviejų medžių, kad nepasiektų.

     Užkopti į Katahdino kalną ir sugrįžti atgal užima didžiąją dienos dalį. Šiam tikslui ir paskyriau pirmąją savo Apalašų kelionės dieną. Papėdėje iš trijų pusių įruoštos stovyklos lankytojams. Iš tos, kur pradėjau kopti, prie kalno akmenyje yra bronzos lenta su šiais gubernatoriaus Baxter žodžiais:

     Žmogus gimsta mirti.
     Jo darbai tesitęsia trumpai.
     Pastatai trupa, paminklai genda, turtai dingsta.
     Bet Katahdinas su visa savo grožybe amžiams liks Maine žmonių kalnas.