RELIGINĖS ir TAUTINĖS KULTUROS ŽURNALAS

Kovas/March 1979 Volume XXX No. 3

Šis numeris iliustruotas Algimanto Kezio, S.J., nuotraukomis iš neseniai pasirodžiusio leidinio “Posters”.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July antf August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $8.00, single copy 80 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

STASYS YLA

     Skausmas mums yra nemalonus, ar jis bus mūsų ar kitų. Kančia visuomet nemaloni. Mes bėgam nuo kančios instinktyviai; bėgam dėl to, kad ji, mums atrodo, atima tai, kas svarbiausia — džiaugsmą ir laimę. Mes norime džiaugtis, norime juoktis, o ne kentėti.

     Bet ar iš tikrųjų kančia tik liūdesį neša? Ar ji negalėtų nešti džiaugsmo? Jei žmogus teturėtų vieną — jautulinį instinktą, tai būtų teisus, iš kančios nelaukdamas nieko gera. Bet žmogus turi dar kitą — dvasinį instinktą, kuris kančioje jaučia ne žmogaus sunaikinimą, bet patobulinimą. Jis numano, kad tikrieji gyvenimo džiaugsmai vargiai galimi be skausmų, vargo ir liūdesio. O jeigu ir galimi, tai nėra tokie patvarūs ir brangūs. Argi būtų taip mielas pavasaris, jeigu jis ateitų ne po kietos žiemos? Mes bėgam instinktyviai nuo skausmo dėl to, kad jis mums, rodos, atima džiaugsmą ir laimę. Kaipgi jis galėtų duoti tai, ką, mūsų manymu, atima?

     Mat, žmogus, turėdamas ne tik jautulinį, bet ir dvasinį instinktą, įžiūri gyvenimo įvykiuose gilesnį ryšį. Kančioje jis mato ne žmogaus ir žmonijos sunaikinimą, bet patobulinimą. Jis numano, kodėl Velykos ateina po gavėnios. Ne dėl to, kad jos tokia eile yra mūsų minimos. Ne. Velykų džiaugsmas — tai tikras gavėnios liūdesio ir skausmo vaikas. Net gyvybė, kuri yra brangiausias mūsų džiaugsmas, argi būtų gaunama ir išlaikoma be skausmo? Jau ir grūdui reikia apmirti, kad iš jo išaugtų naujų grūdų. Ir Kristus juk sako: "Iš tiesų, iš tiesų sakaus jums, jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių” (Jo 12,24). Tai tinka ir fizinės, ir dvasinės gyvybės palaikymui. Argi motina ne po didelio skausmo paima ant rankų kūdikį ir priglaudžia prie savo širdies? Tad ar galima manyti, kad ir dvasinei gyvybei išlaikyti nereikia aukų? Ir Kristus sako, kad kas paaukoja gyvybę šiame pasaulyje, išlaikys ją amžinajam gyvenimui (plg. Jo 12, 25).

Algimanto Kezio, S.J., nuotrauka

     Taip, kas paaukoja savo gyvybę šiame pasaulyje, dar jos nepraranda. Paaukotos gyvybės vaisiai kartais būna taip dideli, kad jais remiasi tautų laisvė ir nepriklausomybė. Argi negrąžino laisvės prancūzų tautai Orleano Mergelės mirtis? O mūsų tautos knygnešių vargas, kančios, kalėjimai ir Sibiras, mūsų savanorių mirtis kovos lauke ar neparuošė , ar neatnešė mums turėtosios nepriklausomybės? Ar pirmųjų krikščionių kankinių kraujas neišugdė Bažnyčios, ar nebuvo sėkla naujiems krikščionių būriams atsirasti? Taip, kančia ir mirtis dažniausiai būna ne be prasmės.

Skaityti daugiau: ŽMOGAUS SKAUSMAS

P. DAUGINTIS, S.J.

     Dabar dažnai tenka girdėti, kad ir pasauliečiai turi teisę dalyvauti Bažnyčios reikalų tvarkyme, o ne tik "savo bažnyčią padėt išlaikyti”, kaip anksčiau buvo mokoma penktuoju Bažnyčios įsakymu. Ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai sudaro Bažnyčią ir vykdo jos uždavinius.

     Visų katalikų pasauliečių teisių (tad ir pareigų) pagrindas yra tiesa: ne tik kunigai yra pašaukti į kunigystę, bet ir pasauliečiai. Mat, krikšto ir sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra tapę panašūs į Kristų. Jie tampa sujungti su Kristaus žmogiškai dievišku gyvenimu, todėl jie dalyvauja Kristaus kunigo, pranašo ir karaliaus galioje arba, kaip anksčiau sakydavo, Kristaus kunigo, mokytojo ir ganytojo galioje. Šį kartą pasvarstysime apie jų dalyvavimą pranašiškoje galioje.

     Tai aiškiai sako II Vatikano susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią (Lux Mundi, 12 ir 35 nr.): "Šventoji Dievo tauta taip pat yra pranašaujamosios Kristaus galios dalininkė... Kristus, didysis pranašas, ir savo gyvenimo liudijimu, ir savo žodžio galia paskelbęs Dievo Karalystę, pranašavimo uždavinį vykdo toliau. . . Tam panaudoja ne vien hierarchiją, bet ir pasauliečius, kuriuos paskiria liudininkais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone, kad Evangelijos šviesa sušvistų kasdieniniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime”.

     Taip Dievas per pranašą Joelį buvo paskelbęs: "Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas, — aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus” (Apd 2,17).

Skaityti daugiau: PASAULIEČIAI - KRISTAUS PRANAŠIŠKOS GALIOS DALININKAI

JONAS MIŠKINIS

     Kovo 3 d. sukanka 1oo metų nuo mūsų žymaus rašytojo Jono Biliūno gimimo. Jis gimė Ukmergės apskr., Anykščių valsčiuj, Niūronių kaime. Mokėsi Anykščiuose ir Mintaujos gimnazijoje, iš kurios už cerkvinį maištą buvo pašalintas. Negalėdamas grįžti atgal, įstojo į Liepojos gimnaziją, kurią baigė 1899 metais. Platino uždraustus lietuviškus raštus, skaitė referatus, paskaitas ir aktyviai dalyvavo pirmajame lietuvių spektaklyje "Amerika pirtyje”. 1900 m. įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, klausė gamtos, ekonomijos ir socialinių mokslų. Neilgai jam teko ten studijuoti, nes prasidėjo studentų tautinis sąjūdis, ir Biliūną iš universiteto pašalino. Jis išvažiavo į Šiaulius ir vertėsi pamokomis. Bendradarbiavo "Dar-bininkų balse” Jono Gražio slapyvardžiu. Vėliau smarkiai kovojo su sulenkėjusiais dvarininkais ir nutautusiais bajorais. Atgal į universitetą nebuvo priimtas. Neturėdamas kitos išeities, išvyko Vokietijon ir stojo į

     Leipcigo aukštąją mokyklą komercijos studijoms. Bestudijuodamas labai susidomėjo literatūra, todėl metė komerciją ir 1904 m. išvyko į Šveicariją. Zuericho universitete studijavo literatūrą ir dailę. Studijuodamas rašė savo išgyvenimus, vaizdelius. Tuo metu gimė žinomos jo apysakos: "Liūdna pasaka”, "Ubagas”, "Brisiaus galas” ir kt.

Skaityti daugiau: JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Pirmiau vis būdavo stengiamasi įrodyti Dievo buvimą ir jo skirtingumą nuo žmogaus nepastovaus būdo: Amžinoji Tiesa, Pirmoji Priežastis, Visatos Kūrėjas, Pilnoji Esybė. Tiek įsitikinę buvo Jėzaus bendraamžiai Dievo skirtingumu, kad palaikė erezija jo pastangas parodyti savo (žmogaus) labai glaudų ryšį su tuo pačiu Dievu. Ligi šių laikų vengėme sakyti, kad pats Jėzus augo, brendo, išmoko, nors visa tai Naujajame Testamente liudininkų pasakyta; galima manyti, kad jeigu Jėzus verkė, juokavo, pyko, gailėjosi, nustebo, atsiduso, kentėjo ir mirė, tai jis galėjo ir išmokti skaityti, pasimokyti staliaus amato, išmokti bent dvi kalbas ir panašiai. Psalmių autoriai žmogiškai apie Viešpatį kalba, priskirdami jam žmogaus jausmus, rūpesčius. Mūsų Rūpintojėlis taip pat rūpinasi žmonių problemomis, nors Kristus jau prisikėlė ir niekuomet nebekentės.

     Tuo atveju būtų galima sakyti, kad ir pats Dievas turi problemų, nors jo patirtis labai didelė, išsami, rūpestinga. Gal kai kur reikėtų Jėzaus Kristaus Tėvą ir mūsų Tėvą palyginti su tėvu ar motina žemėje, kurie jo tėvystę įgyvendina savo vaikučiams. Visų tėvų problemos, atrodo, panašios. Gal taip būtų lengviau suprasti Dievo veikimą, kai skundžiamės jo lėtumu ką nors atlikti, jo besąlyginiais reikalavimais, jo begalinėmis pastangomis žmogų kurti ir palaikyti, jo tyla mūsų maldų ir atodūsių metu.

Skaityti daugiau: KAI KURIOS DIEVO PROBLEMOS

Stasys Yla

     Į šį klausimą galima rasti įvairių atsakymų. Gal įdomiausi pačių moterų.

     Viena ponia įsigijo viešbutį šiltoj kurortinėj vietoj. Jos klientės buvo daugiausia moterys pensininkės, ieškančios gero klimato. Padirbėjusi su jomis metus, ponia rado atsakymą ir į mūsų klausimą:

     —    Moterys neklauso moters kasdieniniuose dalykuose, nepripažįsta jos autoriteto, tai kaip jos klausys dvasiniuose dalykuose, nuo kurių priklauso jų sielos gerovė?

     Kita ponia nuvyko pas trapistus. Buvo sužavėta jų giedojimo, susikaupimo mišių metu. Grįžusi pasakojo:

     —    Dabar man aišku, kodėl moterys negali būti kunigais. Moteris niekad negalėtų būti prie altoriaus taip susitelkusi ir užmiršusi save. Jai vis būtų svarbu, kaip ji atrodo, ką apie ją galvoja kiti.

Skaityti daugiau: KOKIOS KLIŪTYS MOTERIMS TAPTI KUNIGAIS?

K. J. N.

     Sena arabų patarlė sako: "Geriausioji kalba — santūri kalba, apgalvota kalba. Kai tu kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylėjimą”. Tačiau mūsuose dar ne visi ir ne visuomet paiso šio išmintingo senovės pamokymo. Pasiklausę žmonių pokalbių darbe, namuose, gamtoje ir kitur, išgirstame "necenzūriškų” žodžių, nestinga "stiprių” žodelių ir šeimoje, besibarant tėvams. Piktina tai, kad ir aukštąjį mokslą baigusieji tautiečiai įterpia vieną kitą "riebų” žodelį. Būdami korektiški, kol neišlenkia taurelės, vėliau jie ginčo metu vietoj argumentų ar "apipavidalindami” įvairias istorijas bei anekdotus, pasitelkia vulgarius, beprasmiškus žodžius. Besiklausantieji dažnokai liberaliai priima tokį storžievių elgesį, kartais net atsakydami tuo pačiu.

     Tokių žmonių skurdžiame žodyne keiksmažodžiai pagaliau tampa kasdieninės kalbos dalimi. Joks stipresnis jausmas: susižavėjimas, pasipiktinimas, džiaugsmas ar neviltis — neapsieina be "stipraus” žodžio.

     Iš kur mūsų kalboje atsiranda piktžolių, kas jas platina?

     Ne paslaptis, kad dažniausiai keiksnoja vyrai. Sugedo mašina ar sulūžo instrumentas, ar negavo algos pakėlimo, dažnas šias nesėkmes sutinka burnodamas. Toks tautietis neboja keiksnoti ir girdint darbo draugams, žmonai, vaikams. Neatsilieka kartais ir moterys. Šių šeimų liudininkai — vaikai savo įspūdžius perduoda draugams. Teko matyti tokį vaizdą: šešerių metukų Arvydėlis, užpultas pikto šuns, pabėrė keiksmažodžių seriją. Sugėdinus berniuką, jis papasakojo, kad tokius žodžius girdėjęs iš tėvelio, šiam supykus ant mamytės. Arvydėlis aiškino, kad tai "pikti” žodžiai ir juos galima vartoti supykus ant ko nors.

Skaityti daugiau: KALBOS PIKTŽOLĖS

STEPHEN PHILLIPS

Iš moderniosios anglų poezijos (Marpessa)

IDAS MARPESSAI

Jeigu tave myliu, tai ne vien tik dėl tavo kūno,
perkrauto viskuo, kas yra saldu pasaulyje.
Jis— sklidina taurė gėlių kvapo birželyje;
balčiausioji rožė, kvepianti gyvenimo naktį. . .
Ne, ne vien tiktai dėl tavo kūno;
ne dėl jaudinančių linijų ar tavo pražūtingų plaukų tave myliu.
Ir ne dėl tavo veido, kuris tikrai gali iššaukti senų miestų invazijas;
 ne dėl tavo šviežumo, kuris palengva sėlindamas apgaubia mane keistu miegu. . .
Bet todėl, kad begalybė ilsisi ant tavęs.   
Tu esi pilna šnabždesių ir šešėlių.
Tu pasakai man, ką jūra taip ilgai neįstengė pasakyti uoloms;
esi tai, ko vėjai nepajėgė man ištarti;
apie ką tylinti naktis užsimena širdžiai.
Tavo balsas — muzika, girdėta jau prieš gimstant.
Ir veidas tavo atsimintas iš kitų pasaulių.
Už jį buvo mirta, tik nežinau kada;
jis buvo apdainuotas, tik nežinau kur.
Jame visas nuostabumas viliojančių vakarų ir liūdnų jūros horizontų;
šalia tavęs aš įžvelgiu i kitus laikus, kitas šalis;
 į gimimus praeityje; į gyvybę, esančią daugelyje žvaigždžių.
Marpessa, groži vienišas ir tyras,
kaip žvakės liepsna šioje tamsioje šaly pasaulio.
Sielvartas mano esi, ir ankstyvoji šviesa, ir muzika mirštanti.

Skaityti daugiau: Iš moderniosios anglų poezijos

Paulius Rabikauskas, S.J.

     Jau pereitame straipsnyje minėjome, kad vysk. V. Protasevičius, norėdamas savo įkurtą Vilniaus jėzuitų kolegiją pakelti į universitetą, pirmiausia kreipėsi į popiežių 1576 m. birželio 25 (ne liepos 8, kaip klaidingai nurodyta pereitame straipsnyje) dienos laišku. Tokia jau buvo per šimtmečius nusistovėjusi tvarka, kad popiežiaus autoritetas garantuodavo mokslo laipsnių visuotinį galiojimą. Todėl ne retai pirmąjį universiteto steigimo aktą išduodavo popiežius, ir tik po to karalius ar imperatorius, kiek nuo jų priklausė, tas Apaštalų Sosto suteiktas teises patvirtindavo. Šiuo atžvilgiu yra charakteringas Dilingeno (Pietų Vokietijoje) universiteto įsteigimas, įvykęs beveik trejetą dešimtmečių anksčiau negu Vilniuje. Kaip Vilniuje, taip ir Dilingene universitetui fundaciją parūpino vietos vyskupas. Augsburgo vyskupiją, kuriai priklausė Dilingeno miestas, tuomet valdė garsusis kardinolas Ottonas Truchsess’as. Jam prašant, popiežius Julius III 1551 m. balandžio 6 d. pirmas išdavė universiteto įsteigimo bulą. Tik po to buvo kreiptasi į imperatorių, kad jis savo ruoštu patvirtintų popiežiaus jau įsteigtą Dilingeno universitetą. Karolis V 1553 m. birželio 30 dienos dekretu universitetą "imperatorinės galios pilnybe aprobavo” ("de imperialis potestatis nostrae plenitudine ... confirmamus, approbamus, ratificamus, authorizamus...”; žr. Th. Specht, Geschichte der ehemaligen Universität Dillingen, Freiburg 1902, psl. 22-25 ir 609-615). Turbūt ir vysk. Protasevičius tikėjosi panašia procedūra gauti Vilniaus kolegijai universiteto teises. Tačiau jo padėtis buvo kitokia kaip Augsburgo vyskupo. Kard. O. Truchsessas, kaip ir daugelis kitų Vokietijos vyskupų, buvo drauge Bažnyčios hierarchas ir imperijos kunigaikštis (Fürstbischof), kitaip sakant, savo teritorijoje jis turėjo nuo imperatoriaus priklausomo valdovo teises. Ir pats imperatorius Karolis V buvo ištikimas Bažnyčios reikalų gynėjas. Dėl to pop. Julius III nepateikė jokių reikalavimų ir tuoj pat patenkino Augsburgo vyskupo prašymą.

Skaityti daugiau: Popiežiaus Grigaliaus XIII bula Vilniaus universitetui

Skaityti daugiau: A. Kezio, S.J., nuotraukos

R. Bernotėnienė

    —    Labas, — mestelėjo, trinktelėjęs durimis.

    —    Sveikas,— sekė lakoniškas atsakymas. Sušiugždėjo kabinamas lietpaltis, o po to sugriaudėjo:

    —    Kur mano šlepetės?

    —    Nedidelis ponas, gali pasiieškoti, — pasigirdo atsakymas.

    —    Amžina velniava! Kiekvieną kartą kur nors nugrūda. Ot prakeikti namai!

    —    Pasiieškok geresnių, jei šitie nepatinka! — dialogas tęsėsi toliau, keldamas skleidžiamų garsų toną vis aukštyn.

    Barnis užvirė, užkunkuliavo, sutrinko durys, pabiro ašaros, o paskui balsų duete ryškia gija nuvingiavo: "Tu suėdei mano gyvenimą”; "Tai tu suėdei manąjį”...

    Paskui įsiviešpatavo tyla. Tyla, grėsminga kaip Damoklo kardas. Vaikai baukščiai dairėsi į užverktas motinos akis ir tėvo stipriai sukąstus žandikaulius.

    Tokia tyla tęsėsi dvi paras. Paskui jis paskambino jai į darbą: girdi, platina bilietus į teatrą — imti ar ne? Ji panoro. Vakare ėmė aiškintis: jis darbe turėjęs nemalonumų, įvėlęs apskaičiavimuose klaidą ir gavęs iš viršininko pylos. Užtat ir grįžo suirzęs, pasąmonėje nusiteikęs išlieti savo irzlumą.

Skaityti daugiau: Ir pradėti nuo ABC. . .

A. Saulaitis, S.J.

    "Ką tu darai visą dieną?” klausia stovyklautojas kapeliono.

    Ligi šiol daugumas lietuvių jaunimo stovyklų turėjo savo dvasios vadus, kapelionus. Nelengva parapijoje ištisus metus dirbančiam kunigui savo atostogų dvi savaites skirti ne tiek patogiam stovyklos gyvenimui, nelengva ir kitoje įstaigoje tarnaujančiam jungtis į intensyvią progą pabūti su jaunais žmonėmis, kurie vadinami mūsų tautos ateitimi. Kruopščiai paruoštos stovyklos programoje yra užsiėmimų, pokalbių, darbelių, vakarų, sporto. Tai studentų, šeimas auginančių jaunimo vadovų, dirbančių savoje profesijoje jaunų žmonių ar labiau prityrusių nuopelnas. Kol kas reta stovykla teturi religinės programos vedėją, tai religinę programą tenka ruošti pačiam kunigui. (Tai yra, ne kiekvienas kunigas, sako žmonės, tuo pačiu yra ir tobulas tikybos mokytojas ar jaunimo kapelionas, ar religiniais pagrindais veikiančios organizacijos dvasios vadas).

    Kitataučių tarpe, sakoma, nėra įprasta stovykloje turėti nuolatinį kapelioną. Viena priežastis — per daug stovyklų, per maža dvasininkų, kurie galėtų nuo kitų darbų, ypač savaitgalį, pasitraukti. Sekmadienį ar šventą dieną pakviečia pamaldoms kunigą arba įsijungia į miestelio Mišias (ar kitos tikinčiųjų bendruomenės pamaldas). Kai kurie valstybiniai parkai sekmadieniais turi pamaldas ar net nuolatinį kapelioną, kaip ir didesnės stovyklos (pavyzdžiui, skautų tarptautinės džiamborės). Bet kai stovyklaujama daug (JAV vasarą per 40 milijonų asmenų), ne viskas įmanoma. Lietuviai vasarotojai kai kuriose vietose pasikviečia dvasininką ir susirenka kartu susitelkti.

Skaityti daugiau: Vakaras kunigo namelyje

    Šia tema jau buvo rašyta dviejuose praėjusiuose numeriuose. Ten buvo kelių iš namų pabėgusių mergaičių pasisakymai ir kelių motinų pridėti paaiškinimai. Neseniai šia tema buvo duotas rašomasis darbas Čikagos Pedagoginio lituanistikos instituto trečiojo kurso studentams, kurių amžiaus vidurkis maždaug 19 metų. Nė vienas jų nėra iš namų pabėgęs, bet įdomu, kaip jie galvoja apie tuos, kurie pabėga. Čia duosime charakteringesnes ištraukas iš jų rašinių. Nesvarbu, jei bus ir pasikartojimų.

     Lidija Dudėnaitė.Sužinojus, kad vaikas yra pabėgęs iš namų, dažnai žmonėms kyla tokios mintys: tur būt, jaunuolis naudojo narkotikus, buvo tinginys, nežinojo, ko nori iš gyvenimo ir t.t. Deja, be reikalo visuomenė pabėgėlius taip smerkia. Jie taip pat yra žmonės, turi savo jausmus, nori džiaugtis gyvenimu.

     Jeigu vaikas pabėga iš namų, tai savaime aišku, kad namuose jam kas nors nemiela. Viena nepasitenkinimo priežastis gali būti namų atmosfera ir šeimos narių ryšiai su vaiku. Labai svarbu, kad tėvai domėtųsi vaikų užsiėmimais. Vaikas, grįžęs iš mokyklos, norėtų pasidalinti dienos įspūdžiais su tėvais, bet tėvai grįžta iš darbo pavargę ir nenori su vaiku užsiimti. Vaikas pasijunta vienišas, tėvams neįdomus ir nesvarbus. Nusprendžia, kad jis namie nebereikalingas, todėl išeina. Juk vaikui reikia kažko daugiau, negu tik materialinių gėrybių. Jo širdžiai reikia tėvų meilės, pasiaukojimo ir draugystės.

Skaityti daugiau: Dėl ko vaikai pabėga iš namų?

AR KOMUNIZMAS SUDERINAMAS SU MOKSLU?

    Komunistai, kovodami su religija, paprastiems žmonėms stengiasi apsukti galvas, garsiai skelbdami, kad religija jokiu būdu nesuderinama su mokslu. Šitokio teigimo iki šiol dar niekam nėra pavykę įrodyti. Didžiausi pasaulio mokslininkai buvo giliai tikį žmonės. Komunistai, ieškodami savo teigimams argumentų, mėgsta vis iki nuobodumo kartoti tuos pačius Bažnyčios istorijos įvykius, kur kokių nors pavienių asmenų iniciatyva buvo tikrai nemoksliškai ir, galime pridėti, nekrikščioniškai pasielgta. Pavyzdžiui, Bažnyčiai vis prikišama tie tamsieji inkvizicijos laikai. Toji inkvizicija buvo tik kai kurių pavienių asmenų, nors kartais užimančių ir svarbias vietas Bažnyčioje, naivumo padaras. Tai, be abejo, nesiderino nei su mokslu, nei su Kristaus paskelbtąja Evangelija. Bažnyčią sudaro žmonės, o žmonės visuomet gali klysti. Bažnyčią sudaro ne tik šventieji, bet ir nusidėjėliai. Krikščionybė eina su pasaulio pažanga, su mokslu. Ji įvairias mokslo sritis šimtmečiais puoselėjo, tad ji jokiu būdu negali mokslui prieštarauti.

    Bet ar tą pat galima pasakyti ir apie komunizmą? Ar jo doktrina ir metodai yra paremti mokslu? Jokiu būdu. Savo doktriną komunistai dažnai remia melu ir propaganda. Visa Sovietų konstitucija yra melas, nes vienaip parašyta, kitaip elgiamasi praktiškame gyvenime. Rašo, kad religijai palikta laisvė, o visais būdais (dažniausiai labai nemoksliškais) prieš ją kovoja. Čia norime paminėti tik, atrodo, nieku dėtą kalbos klausimą.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas— PROF. PETRAS JONIKAS

PRIELINKSNIO DĖL VARTOSENA

    Prielinksnis dėl paprastai vartojamas priežasčiai ar tikslui reikšti: pvz.: Nemesk kelio dėl takelio. Partizanai kovojo dėl Lietuvos laisvės.

    Kartais prielinksnio dėl konstrukcijos gali reikšti nuolaidą, kai norima pasakyti, jog kas nors laikosi pasyviai ir veiksmui netrukdo, pvz.: Dėl manęs gali sau eiti. Dėl jo tai gali ir dangus griūti — jis nesijaudins. Šitokios konstrukcijos yra daug sklandesnės už pasakymus kai dėl manęs, kai dėl jo. .. Taip pat jos vartotinos, užuot vartojus netaisyklingus vertinius kas liečia mane, kas liečia jį. . .

    Prielinksnio dėl konstrukcijas kai kurie vartoja paskirčiai reikšti, bet šiam tikslui daug geriau tinka naudininkas, naudininkas su bendratimi arba tik viena bendratis. Pvz.: Nupirk maisto dėl vakarienės (= vakarienei). Nusirezgiau tinklą dėl žuvų gaudymo (= žuvims gaudyti). Priskyniau obuolių ne dėl valgymo (=ne valgyti), bet dėl pardavimo (= parduoti).

    Kai kur prielinksnio dėl konstrukcijomis norima nusakyti kokių nors vaistų paskirtis, bet tokia vartosena jau vien dėl dviprasmiškumo bendrinei kalbai netinka. Pvz.: Parnešk vaistų dėl kosulio ( = nuo kosulio). Gydytojas prirašė vaistų dėl šienligės ( =nuo šienligės). Šiuose sakiniuose vartojant prielinksnį dėl, visai neaišku, ar tie vaistai skiriami kosuliui, šienligei pagydyti, ar sukelti.

    Prielinksnio dėl konstrukcijos nelabai tinka nusakyti objektui, kurio labui kas daroma. Pvz.: Turiu pinigų tik dėl savęs ( = sau). Jis taip aukojasi ne dėl tavęs vieno ( = ne tau vienam).

Skaityti daugiau: Kalba

APIE VAIKUS, BĖGANČIUS IŠ NAMŲ

Gerbiamasis Redaktoriau,

    Jau daug metų “Laiškai lietuviams” lanko mūsų namus. Visuomet su malonumu juos perskaitau. Kartais nuo viršelio iki viršelio, kartais išsirinkdama, kas man arčiau širdies.

    Šiuo metu su įdomumu seku D. Bindokienės straipsnių seriją “Kodėl vaikai bėga iš namų?” Man patinka D. Bindokienės stilius ir rašymo būdas. Skaitau jos knygas, straipsnius, ir atrodo, kad vietomis ji tikrai rašo apie mane, vietomis apie gerai pažįstamus asmenis. Opus klausimas, kodėl vaikai bėga iš namų. Buvo laikas, kada galvojau, kad tai tipiška amerikietiška problema, visai neliečianti lietuvių visuomenės (mes juk kitos kultūros žmonės!). Tačiau tą galvoseną teko pakeisti, kai pažįstamų vaikai ėmė bėgti iš namų. Artimų draugių tarpe apie tai nešnekama. Kuri gi mama noriai prisipažins, kad namai niekam tikę, kad tėvai nesugebėjo išlaikyti vaikų namuose, kad vaikai negeri, užsispyrę ir išėjo iš namų.

    O pasikalbėjus, pasidalinus įspūdžiais bei išgyvenimais, būtų lengviau, tačiau vis nesinori savų rūpesčių į viešumą kelti, todėl labai gerai, kad ši problema pradėta nagrinėti jūsų žurnale. Nors sakoma, kad tik džiaugsmas yra vienodas, o kiekviena nelaimė vis kitokia, bet gal iš spausdinamų pasisakymų paaiškės, ką daryti ir ko nedaryti, kad šeima pasiliktų šeima: vyras, žmona ir vaikai.

Skaityti daugiau: ATGARSIAI

•    Katalikų biuras Southwest Asian Resettlement Office ėmėsi JAV-se įkurdinti 3.300 Indokinijos pabėgėlių, kas sudaro 10% iš tų 33.000 pabėgėlių, kuriuos 1979 m. sutinka priimti JAV.

•    Kol vaikas JAV-se pasiekia 18 m. amžiaus, jis mokykloje praleidžia maždaug 11.000 valandų, o televizijos žiūrėdamas praleidžia apie 15.000 valandų ir čia mato apie 18.000 nužudymų.

A. Kezio, S.J., nuotrauka

•    Katalikų Xavier universitetui Cincinnnati mieste US Shoe bendrovė padovanojo 18 akrų plotą, esantį prie universiteto, drauge su pastatais, raštinėmis, sandėliais ir aikšte pastatyti 800 automobilių. Visa ta nuosavybė vertinama 6 mil. dolerių. Toje vietoje buvo centrinė tos bendrovės įstaiga.

Skaityti daugiau: TRUMPAI IŠ VISUR

Kazimieras Barėnas. KILOGRAMAS CUKRAUS. Novelės. Išleido Algimanto Mackaus Knygų leidimo fondas 1978 m. Aplankas ir titulinis puslapis Vlado Žiliaus. Kieti viršeliai, 272 psl., kaina 8 dol.

Algimantas Kezys, S.J. POSTERS, Vol. I ir II. Tai du dideli leidiniai su meniškomis fotografijomis Kiekviename leidinyje yra po 32/17x23 colių/ fotografijas, kurias galima lengvai išimti, jei norima pasikabinti ant sienos. ‘Vienos knygos kaina 75 dol., atskira fotografija — 3 dol. Išleido Lojolos universiteto vardu A. Kezys, S.J. Viršelį piešė Vincas Lukas.

Apie A. Kezio fotografijas labai gerai atsiliepia atitinkama Amerikos spauda, pvz. Čikagos Meno instituto fotografijos skyriaus vedėjas Hugh Edwards jo fotografijose randa “poetinio realizmo, prilygstančiai kontempliacijai”.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

Nuoširdi padėka “Laišku lietuviams” rėmėjams

20 dol. aukojo VI. Gricevičius.

18 dol. aukojo J. Mažeika.

15 dol. aukojo kun. L. Dieninis.

13 dol. aukojo A. Aviža.

Po 12 dol. aukojoj: J. Jodelė, A. Vygantienė, kun. E. Statkus, J. Butikas, S. Vaišvilienė, J. Bičiūnienė, Z. Korius, kun. V. Radvina, A. Mažeikienė.

Po 10 dol. aukojo: L. Kriaučeliūnas, S. Činikienė, kun. S. Gaidelis, J. Sungaila, M. Utz.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas