BRUNO MARKAITIS, S.J.
Kas yra buvęs Florencijoje ir aplankęs Santa Croce, t.y. Šventojo Kryžiaus baziliką, tas prisimena, kad — be romaninės architektūros pėdsakų ir daugialypio stiliaus — ši bažnyčia yra savotiškas mauzoliejus, priglaudęs pasaulinio garso žmonių kaulus. Visokiausių asmenų čia prilaidota. Įvairiausių profesijų atstovų įmūryta į sienas ir grindis. Tačiau svarbiausią vietą šioje bazilikoje, kaip mauzoliejuje, užima meno ir mokslo žmonės. Pradėkime su Dante Alighieri. Toliau Petrarca, Galileo Galilei, Michelangelo Buonarotti, Gioachino Rossini, filosofas Bruni, politinių mokslų pradininkas Machiavelli ir kiti. Vadinasi, vyrauja kūrėjai, kurių darbai praturtino tautos kultūrą, kurių vardais ir laimėjimais šiandien didžiuojasi visa Italija.
Čia būtų gera proga prisiminti, kad anais senais laikais suvienytos Italijos nebuvo. Jos nebuvo nuo Romos imperijos žlugimo iki 1870 metų, kada Roma buvo paskelbta Italijos sostine. Istorija kalba apie dviejų Sicilijų karalystę, susidėjusią iš Sicilijos ir Neapolio, kurią ilgą laiką valdė burbonų dinastija. Skaitome apie popiežiškąją valstybę, kurią jos saulėleidyje buvo okupavusios Napoleonų kariuomenės. Žinome apie laisvuosius Venecijos ir Genujos miestus, apie savotišką Florencijos demokratiją, kuri vėliau išvirto j diktatūrą. Neužmirškime Milano kunigaikštijos, kurią kaip ir visą Apeninų pusiasalio šiaurę, po Napoleono karų buvo užėmusi Austrija. Be to, anais laikais pats žodis "italas” su šiandienine sąvoka ir prasme neegzistavo. Italija gimė prieš gerą šimtą metų su Garibaldi ir jo raudonmarškiniais taip, kaip suvienyta Vokietija pasirodė Europos politinėje tikrovėje ir žemėlapyje su Bismarku. Iš visa tai gal sektų išvada, kad mums būtų ne pro šalį dažniau žvelgti į valstybę, jos vystymąsi ir tęstinumą ne tik dabarties tragedijoje, bet taip pat ir istorijos perspektyvoje. Juk, sakykime, Ticijanas priklausė Dožų Venecijai, Leonardo da Vinci Sforcų Milanui, Michelangelo Medici Florencijai. Šiandien jie visi laikomi ir vadinami italais, lyg tai anų senų laikų istorija, valdžios, politika, teritorijos būtų buvę tokios pat kaip šiandien.
Dabar mums peršasi tolimesnės išvados. Pirmoji. Menas (žinoma, ir mokslas) tautos istorijoje užima nepaprastai svarbią vietą. Juo matuojamas tautos genijus, nusakomas charakteris, aptariama kultūra ir pagrindiniai civilizacijos veiksniai. Antroji išvada. Meno paminklai, net ir po tautos mirties — prisiminkime tik majus, actekus ir inkus — su pagarba, jėga ir nemirtingumu tebekalba apie šias nors nepilnai išsivysčiusias kultūras, kai tos tautos, tautelės ir giminės seniai dingo nuo žemės veido. Trečioji išvada. Pažvelkime į turizmą, į keliavimą bent šio šimtmečio rėmuose. Ar turisto dėmesys daugiausia nekrypsta į tas valstybes, tuos miestus ir vietas, kur daugiausia meno paminklų, į gausiausia žmogiškosios kūrybos grožio, kur genialūs šedevrai veria akį, ramina širdį, pakelia mintį į dausas, o vaizduotei duo-da sparnus? Retas keleivis vyksta į Romą, Paryžių, Londoną, kad išgirstų ir patirtų, kaip sprendžiamos valstybinės, ekonominės ir politinės problemos parlamentuose ir senatuose.
Mūsų tautos ir valstybės tragedija — šios temos rėmuose — glūdi čia, kad ilgus amžius mus vargino ir žudė ne tik gaisrai, maras, badas, bet ypač karai ir invazijos. Kaip žiauriai Lietuvą nuteriojo švedai, kiek meno ir istorijos brangenybių išsigabeno. O kiek sunaikino. 18-me amžiuje — viename įsiveržime į Lietuvos teritoriją — rusai išvežė tik iš Vilniaus 1ooo vežimų, prikrautų įvairiausių meno turtų. O kur vėlesni laikai, kai Napoleonas ir jo gausinga kariuomenė alino Lietuvą. Lietuvos valstybės metrika, siekianti karaliaus Mindaugo laikus, buvo išparceliuota po įvairius kraštus. Turbūt daugiausia jos yra Rusijoje. Daug svarbiausių dokumentų iki šios dienos tebeguli Vokietijos, Švedijos, na ir Lenkijos valstybiniuose archyvuose. Kad Lietuvoje tiek maža liko meno turto, tai nereiškia, kad jo nebuvo.
Lenkai ne retai yra tvirtinę, kad jie Lietuvai yra davę savo kultūrą. Bet tas tvirtinimas yra maža kuo pagrįstas. Iš tikrųjų mes Lenkijai daugiau davėme. Prisiminkime Jogailą ir Jogailaičius, kurių dinastija atnešė Lenkijai aukso gadynę. Jai mes atidavėme savo didikus, o su jais nemaža meninio ir kultūrinio turto. Žinome, kad keletas didžiausių Lenkijos ražytojų yra lietuvių kilmės. Taip pat žinome, iš kur Pilsudskis kilęs. Tai tik keli faktai.
Antra vertus, mūsų architektūrinis menas yra iš esmės renesansinis, kai kur barokiškas. Senasis Vilnius yra labai panašus i senąją Florenciją. Autentiškame lietuvių liaudies mene ir bendroje tautos kūryboje nerandame nei slavizmo, nei germanizmo, nei skandinavų įtakos.
Ar ne nuostabu, kad lietuvis, iš visų pusių puolamas, įtaigaujamas ir naikinamas, pasiliko nenugalimas ir, bent savo kūrybine išraiška, nepriklausomas ir savarankiškas — su savo veidu ir su savo charakteriu. Mums, gyvenantiems už savo krašto ribų, reikia kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę visais mums prieinamais būdais ir priemonėmis. Tačiau nepamirškime meno turto ir meno svarbos. Taip pat nepamirškime istorinio fakto, kad joks kūrėjas nieko rimtesnio ir didesnio nesukuria, jei jis savo menui nepaaukoja viso savo gyvenimo. Drąsiname ir remiame grožinės literatūros kūrėjus. Ar ne laikas būtų skirti daugiau dėmesio ir kitų menų kūrėjams?