Kristina Parėštytė
Per jaunimo kongreso studijų dienas išryškėjo tai, kas, lietuvių jaunimui šiuo metu yra svarbiausia ir opiausia. Ypač nemažai buvo pasisakyta apie ryšių palaikymą su Lietuva. Jei anksčiau lietuvių visuomenė labai jautriai reaguodavo į šį klausimą, tai dabartinis lietuvių išeivijos jaunimas į šį reikalą žiūri daug blaiviau. Jis ir kongrese jau nebediskutavo, ar ryšiai su tėvyne yra reikalingi, bet nagrinėjo tų ryšių ir santykių galimybes, prileisdamas, kad tie ryšiai yra būtini.
Studijų dienų aplinka turėjo jei ne lemiamą, tai vis dėlto savotišką įtaką tokiam žmonių nusistatymui. Pirmą kartą kongresas įvyko Europos žemyne. Ypač Vokietijoje, kur atstovai suvažiavo tartis, labai jautėsi tas geografinis, fizinis Lietuvos artumas; tuo labiau, kad, pasitraukus iš tėvynės, daugeliui mūsų tėvų teko Vokietijoje gyventi. Be to, studijų dienose dalyvavo ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus lietuvių, kurie visai neseniai iš Lietuvos atvyko į Vakarus. Savo įspūdžiais dalinosi Tomas Venclova ir Icchochas Meras. Buvo ir jaunų asmenų, kurie intymesniuose tarpusavio pokalbiuose su atstovais pasakojo apie neseniai paliktą Lietuvą, apie įvairius savo pergyvenimus okupuotame krašte ir aplamai apie Lietuvos jaunimo nusiteikimą bei padėtį. O didžiausią įspūdį turbūt padarė "Alma mater” savilaidos žurnalo tiesioginis kreipimasis į išeivijos jaunimą, sveikinant kongresą ir linkint daug darbo vaisių. Staiga jaunimas pajuto, kad jie nedirba tuštumoje, kad jų veikla iš tikrųjų turi atgarsius ir pasekmes Lietuvoje. Tai paskatino ne vieną atstovą rimčiau ir su didesne atsakomybe svarstyti išeivijos jaunimo problemas ir veiklos būdus.
Būtų verta bent labai trumpai pasvarstyti priežastis, kodėl ryšiai su tėvyne yra reikalingi ir kodėl jaunimas jų ieško. Galima sakyti, pavyzdžiui, kad Lietuvos ir išeivijos jaunimą jungia bendri tikslai ir siekiai. Ir išeivijoje, ir Lietuvoje vyksta kova dėl tautybės išlaikymo. Tėvynėje jaunimas turi atsilaikyti prieš rusifikaciją, o mes taip pat rūpinamės, kad lietuvių kalba ir aplamai lietuvių kultūra neišnyktų, gyvenant nepalankioje aplinkoje. Tikriausiai nebūtų klaidinga teigti, kad daugumas Lietuvos jaunimo, kaip ir mes, priešinasi žmogaus teisių pažeidimams ir tiki laisvu politiniu ir religiniu apsisprendimu. Deja, Lietuvos jaunimo veiklos galimybės yra labai ribotos. Jiems trūksta informacijos, negali laisvai pareikšti savo nuomonės. Kiekvienas laisvesnis judesys yra valdžios varžomas.
Kaip tik dėl to išeivijos jaunimas turėtų palaikyti ryšį su bendraamžiais Lietuvoje. Per asmeniškus susitikimus galima jiems perduoti daug žinių apie išeivijos veiklą, galima supažindinti juos su ta istorija ir literatūra, kuri jų mokyklose yra nuslėpta ar suklastota. Žinodami, kad kas nors rūpinasi jų reikalais ir padėtimi, jie su didesne viltimi žiūrės į ateitį ir nesijaus beviltiškai izoliuoti. Antra vertus, išeivijos jaunimas galėtų daug efektyviau veikti, jei geriau suprastų, su kuo kovoja. Taigi jam reikėtų susipažinti su tarybine santvarka, reikėtų skaityti pogrindžio spaudą, kurioje uždokumentuota žmonėms daromos skriaudos, disidentų pavardės ir aplamai pasisakymai apie politinį, socialinį ir religinį krašto gyvenimą. Mūsų jaunimas taip pat rodo norą susipažinti su dabartinės Lietuvos literatūra ir menu. Nors kūryba ten yra varžoma, tačiau ji vis dėlto atspindi tam tikrą gyvenimo tikrovę ir vystosi tiek, kiek sąlygos leidžia. Kadangi išeivija yra lietuvių tautos dalis, mes turėtume didžiuotis savo tautos kūrybiniais laimėjimais ir nenusukti veido nuo tėvynės, kuri yra tikrasis lietuvybės šaltinis.
Išeivijos veikla nenutrūks, jei jaunimas patirs, kad jis kovoja dėl gyvos tautos, kuri žiūri į jį kaip į laisvą savo balsą ir iš kurios jis pats gali semtis įkvėpimo ir tautinės dvasios.
• John Wayne, pirmaujantis filmų aktorius, prieš mirtį perėjo į katalikybę.