P. Daugintis, S.J.
Tenka prisiklausyti įvairių dalykų, sakomų mokslo vardu apie evoliuciją, todėl ryžausi pažiūrėti, kokioje padėtyje dabar yra evoliucijos klausimas. Pastudijavau, ką rašo rimti mokslininkai ir objektyvūs šaltiniai: Lietuvių enciklopedija, VI t., 136-147 psl.; Pr. Jucaitis "Aiduose”, 1976 m., 6 nr., 258-266 psl.; New Catholic Encyclopedia, 1967 m., VI t., 685-696 psl. ir XVI t. (išleistas 1974 m.), 175-177 psl.; žurnalas "Stimmen der Zeit”, 1978 m., liepos mėn. nr., 479-489 psl. Noriu čia su skaitytojais pasidalinti surinktomis žiniomis, svarstymais ir išvadomis.
Evoliucija, kilusi iš lotyniško žodžio "evoludo”, reiškia palaipsninį kitimą arba vieną iš tapsmo formų gamtoje bei visuomenėje. Čia rašysime tik apie biologinę, gamtinę evoliuciją.
EVOLIUCIJOS TEORIJOS
Evoliucijos teorijos įrodinėja ir daugel jų šalininkų skelbia, kad: 1. dabartiniai augalai ir gyviai yra kilę iš praeityje gyvenusių giminingų organizmų, 2. tie organizmai buvo žemesnės formos, 3. visi pasikeitimai vyko dėl priežasčių, kurios ir šiandien tebeveikia, todėl daugelį jų galima stebėti eksperimentiniu būdu.
Yra įvairių evoliucijos teorijos atspalvių. Juos galima suskirstyti į penkis pagrindinius pagal tai, kiek jie pripažįsta svarbos atsitiktinei variacijai, arba pakaitai, ir aplinkos įtakai.
1. Senoji evoliucijos teorija. Pradedant Aristoteliu ir baigiant mūsų dienomis, daug kas pripažįsta evoliuciją gamtoje, tačiau nepripažįsta anų dviejų veiksnių svarbos. Pagal biologą Nageli (miręs 1891) gemalinė plazma yra suma visų paveldimų pradų, būdingų kuriai nors rūšiai; gyviai turi vidinį palinkimą tobulėti.
2. Neodarvinizmo teorija. Darvinas 1859 m. paskelbė: visos rūšys kyla is natūralios atrankos. Tai vyksta dėl organizmų prisitaikymo aplinkai ir retkarčiais pasitaikančių pakitimų. Taip dėl natūralios selekcijos išlieka stipresnis gyvis ir tobulėja labiau naudojami organai. Tai persiduoda ir ateinančioms kartoms. Tokiu būdu, organizmui labiau pasikeitus, pasidaro nauja rūšis, t.y. kuri, poruojantis su ankstyvesne, yra nevaisinga. Taip visi gyviai yra palengva išsivystę iš bendro protėvio.
Įrodymai pirmiausia imami iš paleontologijos. Juo senesni geologiniai žemės sluoksniai, tuo juose randamos fosilijos, iškasenos — daugiausia stuburinių gyvių liekanos — primityvesnės; ir kuo arčiau prie dabartinių sluoksnių, tuo panašesnės į mūsų laikų. Iš dabar turimų radinių susidaro gana aiškus gyvių keitimosi ir organizmų tobulėjimo vaizdas.
Be to, zoologai pagal gyvių panašumą ir giminingumą sudaro vis aukštyn kylančių gyvių sistemą, lyg kokį genealogijos medį. Tai amžiais vykęs kitimas arba filogenezė. Tą filogenezę kiekvieno gyvio embrionas pakartojąs savo išsivystymo individualioje raidoje — ortogenezėje, nuo kiaušinėlio iki subrendusio gyvio, kaip tvirtino E. Haeckelis (1929).
Neodarvinistai, kaip T. H. Huxley (1895), E. Weismann (1914), G. Simpson, T. Dobzhansky, S. Wright ir daugelis dabartinių Amerikos bei Europos geologų, praplėtė šią teoriją ir parėmė naujais įrodymais iš gyvulių prisitaikymo sąlygoms ir aplinkos įtakai, ypač pakitimais, vykusiais dėl gyvių geografinio paskirstymo. Kuo skirtingesnės gyvenimo sąlygos ir kuo seniau įvyko tos pačios rūšies gyvių izoliacija, tuo didesnis rasių skirtingumas, pvz. Japonijos rasių, atsiskyrusių nuo Azijos ir Galapagos salų ir atsiskyrusių nuo Amerikos žemyno. Tarp tų rasių skirtumai yra tokie dideli, kad reikia kalbėti jau apie skirtingas rūšis.
3. Neolamarkizmo teorija. Prancūzas biologas J. B. Lamarck (1829) skelbė: gyvių evoliucija vyko dėl to, kad organizmui yra įgimtas palinkimas tobulėti ir paskirų individų įsigytos savybės pasidarė paveldimos.
Neolamarkizmas dabar teikia didesnę reikšmę paveldėjimo veiksniams ir organo atliekamai funkcijai, negu aplinkai. Jo šalininkai sukūrė įvairias autogenezės teorijas: ortogenezės, aristogenezės, nomogenezės.
4. Mutacijų teorija. Pagal ją atskira vidinė mutacija arba pasikeitimas yra svarbiausias rūšių kilmės veiksnys. Anot De Vries (1935), rūšys susidaro dėl pavienių pasikeitimų, o aukštesnės kategorijos, pvz. žinduolių, dėl daugelio vis prisidedančių pasikeitimų, o pagal R. Goldschmidt (JAV) ir O. H. Schwindelwolf (V. Vokietija) — iš atitinkamų stambesnių pasikeitimų arba makromutacijų.
5. Naujoji evoliucijos arba moderniosios sintezės teorija. Ji jungia įvairių teorijų įžvalgas su naujais mokslų duomenimis ir tvirtinimais, einant į vieną dinamišką evoliucijos sampratą, į moderniosios sintezės evoliucijos teoriją.
Pagal šią teoriją, atsitiktinai pasitaikiusios mutacijos tampa evoliucinių pasikeitimų pagrindu. O natūralinė atranka leidžia išlikti tik labiausiai tinkamiems pasikeitimams. Pagaliau geografinė, genetinė ir lytinė izoliacija veda atsilaikiusius pasikeitėlius į jų individualizaciją, į savitumą, būdingą naujai rūšiai.
Mutacijos vyksta dėl pakitimų ląstelių branduoliuose esančių chromozomų ir genų, kurios yra paveldėjimo nešėjos. Kartais, ląstelėms besidalijant per pusę, chromozomų dalijimasis ima ir sustoja, pvz. dėl chemikalo colchicino įtakos. Tokie branduoliai turi dvigubą chromozomų skaičių. To gyvio atskiri organai išauga didesni, negu normaliai. O jei toks dalykas pasitaiko nevaisingame hibride, pvz. mule, jis tampa vaisingas.
Kartais chromozomų junginiai, kaip kokie siūleliai, pertrūksta, paveikti chemikalų ar jonizuojančių spindulių. Paskui susijungia kitais galais ar kitokia juos sudarančių genų ar alelių tvarka. O tų genų yra šimtai. Tai turi didelės reikšmės gyvių savybėms.
Visa tai sudaro įvairiausių galimybių genetinėms mutacijoms, pasikeitimams. Tai parodo ir vis nauji atidengimai biogenetikoje ir eksperimentai biochemijoje, pvz. ląstelės branduolio DNA ir kitų rūgščių kodekso iššifravimas, atidengimas.
Daugelis moderniosios sintezės evoliucijos šalininkų nepripažįsta atsitiktinai įvykstančių mutacijų. Bet evoliucionistai be jų nepajėgia išaiškinti nė evoliucijos. Todėl labiausiai užsispyrusieji teigia: reikia pripažinti dar nežinomus įstatymus, kad būtų galima išaiškinti kartais taip greitai vykusią evoliuciją.
Užtat dalis biologų, draug su neolamarkistais, reikalauja pripažinti paveldėjimu perduodamas mutacijas, ar tai mažiukes vis prisidedančias, ar net stambias makromutacijas. O daugumas biologų labiau linkę pripažinti organizmuose veikiantį "mechanišką” priežastingumą ir tikslingumą, kaip dvi tos pačios gyvos būtybės tikrovės puses.
Be to, šie biologai rūsį supranta dinamiška ir daug platesne prasme. Įprastinę gyvio rūšies sąvoką, pagal morfologinius, anatominius panašumus ir tarpusavio vislumą, jie išplečia į populiaciją, į didesnę vietos, rasių, porūšių ir skaičiaus atžvilgiu tarpusavyje besikryžiuojančių gyvių grupę. Populiacijoje vidinė evoliucijos mechanika veikia ne tik paskirus individus, bet ir visą grupę. Todėl ir aplinkos, ir geografinės, ir maitinimosi bei veisimosi izoliacijos įtaka yra daug stipresnė ir skirtingesnė visos populiacijos apimtimi. Taip atsiranda naujų, skirtingų variacijų, net rasių ir rūšių (tikrąja prasme).
PRIEŠINGI ARGUMENTAI
Tačiau evoliucijos teorija turi nemaža ir priešininkų. Daug biologų ir kitų žymių gamtos mokslo žinovų jos nepripažįsta, remdamiesi priešingais evoliucijai faktais. Paminėsime tik keletą. Tik norime pastebėti, kad ir jie pripažįsta gyviuose vykstančią tam tikrą evoliuciją, bet siauresne prasme — mikroevoliuciją. Ji kartais vadinama genetiniu pasikeitimu, pvz. kai iš cukrinio runkelio laukinės formos "beta vulgaris” išvedama atmaina "maritima”, turinti maždaug penkis kartus daugiau cukraus, arba kai iš laukinių gyvulių išvedamos naminių gyvulių veislės.
Pirmiausia jie neigia natūralinės selekcijos kuriamąją galią. Pagal biologą B. Rensch, natūralinė atranka paprastai paskatina didesnį prisitaikymą. Tačiau galų gale tai veda į paveldėjimo linijos išmirimą. Selekcija dažniausiai panaikina genų kombinacijas. Ir iš viso išliko tik 1% prieš kokį 1oo milijonų metų gyvenusių rūšių. Visos kitos išmirė.
O kiti paleontologijos duomenys nepatvirtina vienpusiškai aukštesnių gyvių rūšių kilimo iš žemesnių ar iš vieno bendro protėvio ar primityvios ląstelės. Mat, nerasta tų bendrų ankstyvesnių protėvių prieš kambro (geologinio žemės laikotarpio) periodą. Didelė gausybė labai įvairių pilnai išsivysčiusių rūšių atsirado (pagal randamas iškasenas) kambro periode. Toks faunos ir floros naujų rūšių gausumas staiga atsirasdavo ir vėlesniais geologiniais laikotarpiais.
Tose iškasenose nerandamos nė pereinamosios formos. Priešingai, pagal jas, kai kurios aukštesnės gyvių formos ir rūšys atsirado anksčiau už žemesniąsias, pvz. žinduoliai anksčiau už paukščius (pagal E. Mayr), o okeano periode beždžionės anksčiau už kitas žemesnes žinduolių rūšis.
Be to, yra tokių gyvių rūšių, kurios neevoliucionavo nė per 90 milijonų metų, pvz. R. Afrikos pakrantėse sugauta 5 pėdų ilgio žuvis Latimeria.
Taip pat nėra iškasenų, rodančių naujai prasidedančių ar besivystančių organų atsiradimą. Tačiau yra atrofijos radinių. Yra dėsnis, kad naudojami organai didėja, o nenaudojami mažėja. Tačiau kai kurie tų rudimentinių organų, kaip dabar sužinota, tebėra naudingi, pvz. apendiksas padeda nugalėti ligas, ypač vaikystėje.
Dabar pripažįsta net ir mokslininkai evoliucionistai, kaip G. Simpson, A. C. Hardy, jog ortogenija nėra filogenezės pakartojimas, t. y. gyvio embrionas nepereina šimtatūkstantinės evoliucijos stadijų. Yra tik išorinis panašumas.
Naujieji genetikos ir biochemijos atidengimai taip pat neįrodo evoliucijos teorijos. Pagal Michigano universiteto prof. N. Moore, chromozomų skaičius ląstelių branduoliuose neparodo jokio filogenetinio arba kilmės ryšio tarp vadinamųjų primityviųjų ir aukštesniųjų organizmų. Algė (maurų rūšis) thromozomų turi 140, arklys 140, gorila 48, o žmogus 46. Taigi primityvesnieji jų turi net daugiau. Panašus dalykas ir su DNA (deoksiribonukleinės rūgšties) kiekiu. Pagal DNA, žmogus (3,2) stovi tarp rupūžės (3,7) ir karvės (2,8).
Atsitiktinai pasitaikiusieji pasikeitimai negali iš tikrųjų būti pagrindas išsivystyt naujoms rūšims, veikiant aplinkai ir izoliacijai. Mat, pagal atliktus bandymus, pasikeitimų pasekmė yra patologiniai, liguisti pakitimai, defektai ir nenormalumai (B. Rensch). Todėl pasikeitimai negali kildinti naujų rūšių (E. Mayr).
O vis dėlto kai kurie biologai, pvz. Heinz Woltareck, drįsta skelbti: "Šiandien nė vienas inteligentas neabejoja evoliucijos tiesa!” Tačiau sąžiningas evoliucionistas Ernst Mayr rašo: "Faktas, kad sintetinė teorija yra priimta, dar nėra įrodymas, kad ji teisinga”. O kitas mokslininkas G. A. Herkut dar aiškiau pasako: "Įrodymai, kurie palaiko evoliuciją, nėra pakankamai stiprūs. Į ją galima žiūrėti tik kaip į hipotezę”.
EVOLIUCIJA IR KATALIKŲ PASAULĖŽIŪRA
Kaip matėme iš pateiktų faktų, svarstymų ir žymių gamtininkų pasakymų, evoliucijos teorija dar nėra įrodyta ir nežinia, ar galės kada nors būti visiškai įrodyta. Kaip gamtos mokslų hipotezė, net jeigu ir visiškai įrodyta, ji turi pasilikti gamtinio, patirtinio žinojimo plotmėje. Jokie gamtos mokslų žinovai ir kiti mokslininkai neturi pagrindo, todėl ir teisės, perkelti jos į filosofinio ir teologinio pažinimo plotmę arba į pasaulėžiūrinę, religinę sritį.
Mat, biologijoje, kaip ir kituose moksluose, tekalbama apie patirtinės tikrovės pažinimą, nekeliant ir negalint kelti šių mokslų vardu klausimo apie nepatirtinį, antgamtinį arba transcendentini tikrovės pagrindą, pvz. kodėl iš viso yra ši tikrovė, ta galinti ir nebūti būtis; kodėl viena būtis yra negyva, kita gyva, dvasinga ir t.t. Tai filosofijos ir teologijos dalykas.
Mokslinė evoliucijos teorija yra ir turi būti neutrali filosofijos ir religijos atžvilgiu. O taip pat ir religijai bei filosofijai reikia neutralumo evoliucijos atžvilgiu. Nesvarbu kaip yra buvę praeityje, bet popiežius Pijus XII savo enciklikoje "Humani generis” (1950) aiškiai paskelbė, kad ir generalinė evoliucija, net ir žmogaus kūno, gali būti moksliškai studijuojama tiek antropologų, tiek teologų, tik reikia pripažinti, kad žmogaus sielą betarpiai Dievas sukūrė.
EVOLIUCIONIZMO RŪŠYS
Filosofinis evoliucijos aiškinimas, kaip faktais pagrįstos ar nepagrįstos tikrovės, tikro ar netikro dalyko, priklauso nuo išeities taško. Apskritai kalbant, filosofija, pripažįstanti evoliuciją, yra vadinama evoliucionizmu, Žymusis evoliucijos teorijos kūrėjas Charles Darwin, o dabar daugelis neodarvinizmo sekėjų ją aiškina mechanistine filosofija. Tai mechanistinis evoliucionizmas. Žymesnieji jo atstovai yra T. H. Huxley, E. Haeckel, o mūsų laikais H. von Ditfurth, H. J. Bogen, Salvador E. Luria ir kiti.
Daugelis jų (bet ne pats Darvinas) neigia Sutvėrėjo Dievo reikalingumą evoliucijai suprasti. Medžiaga esanti amžina ir pilna įvairių galimybių. Tos galimybės, veikiamos įvairių pasaulio jėgų ir medžiagų (chemikalų, kosminių spindulių), tampa aktualios. Taip per ilgus amžius atsitiktinai kyla nauji pasikeitimai, Prie tam tikro taško tie kiekybiniai pasikeitimai tampa kokybiniais — naujomis būtybėmis ir naujomis rūšimis. Pagaliau... ir homo sapiens (žmogus). Tai ateistinis evoliucionizmas. Labiausiai jis skelbiamas ateistinio dialektinio materializmo (K. Markso) ir kaip kokia religija praktikuojamas sovietinio komunizmo.
Daug kam visa medžiaga atrodo amžina, turinti įvairiausias galimybes, didžiausias galias ir esanti persunkta kitomis beveik dieviškomis savybėmis. Tai vadinamasis panteistinis evoliucionizmas. Jam atstovauja C. L. Morgan, S. Alexander ir kiti.
Pirmiau amerikiečiai gamtininkai ir kiti mokslininkai, kaip C. S. Pierce, John Fiske, William James, laikėsi labiau mechanistinio evoliucionizmo, paskui — Hegelio idealistinio evoliucionizmo:, idėjų pasaulis ir gamtos pasaulis nuolat keičiasi. Vėliau John Dewey (1952) juos sujungė į savo instrumentalizmo filosofiją. Po to G. G. Simpson, T. Dobzhansky, H. Miller, L. White, H. Shapley ir kiti bandė išplėsti evoliucijos teoriją į visas gyvenimo plotmes. Dabar tam tikras ideologinis evoliucionizmas Amerikoje yra perėmęs daugelį gyvenimo sričių.
Pagal vitalistinį evoliucionizmą (A. Fouillėe, 1912) medžiaga ir dvasia, gyvenimas ir sąmonė veikia gamtoje kaip vienas principas, vitalinis, gyvybinis pradas, galia. Pagal Hans Driesch (1941) — tai teleologinis arba tikslingumo pradas. Henry Bergson (1941) tai vadina "élan vital”, gyvybinis impulsas. Ši samprata vadinama teleologiniu ar net dvasiniu evoliucionizmu.
Teistinis evoliucionizmas. Didelę įtaką ir atgarsį dabar turi paleontologo jėzuito Pierre Teilhard de Chardin (1955) mokslas. Jis nesąmoningai maišydamas (kaip ir daugelis kitų mokslininkų) mokslines, filosofines ir teologines plotmes bei jungdamas naująją evoliucijos teoriją, Bergsono "élan vital” ir krikščioniškąją teologiją, bandė sukurti vientisą, teleologinę, evoliucinę universo viziją, pasaulėžvalgą.
Juk evoliucijos teorija, kaip matėme, iš esmės nėra sukūrimo priešginybė ar Sutvėrėjo Dievo neigimas. Neatsakydama, iš kur būtis (tai filosofijos dalykas), ji jau prileidžia būtį ir tyrinėja tolimesnį vystymąsi jau esančioje būtybėje.
Filosofiškai imant, nėra esminio skirtumo, ar pasaulis su savo būtybėmis buvo iš karto sukurtas, ar jam buvo suteiktas tikslingumo pradas, teleologinės jėgos, įgalinusios jį, veikiamą aplinkos, palaipsniui išsivystyti, evoliucionuoti.
Taigi teistinis evoliucionizmas, priimdamas evoliuciją, kaip galimą, bet dar neįrodytą dalyką, tvirtina:
1. Medžiaga negali būti amžina, nes turi turėti savo nebūtino buvimo pagrindą, pirmąją savo egzistavimo priežastį, Kūrėją Dievą.
2. Atsitiktinumas negali būti priežastis naujų savybių, kilusių iš galimybių, nes tiek tos galimybės turi turėti savo priežastį, kiek tų paskiros būtybės galimybių ribotumas praktiškai neprileidžia pasireikšti atsitiktinumui (t.y. "pataikyti” kaip tik į tas kelias galimybes, reikiamas gerėjimo, tobulėjimo krypčiai).
3. Reikia Kūrėjo Dievo, kuris suteikia gyviams ir kitoms būtybėms dinamines galias tobulėti: palengva ar staigiomis transmutacijomis, pakaitomis iš gyvio su vienomis savybėmis išsivystyti į gyvį su kitomis, aplinkai ir gyviams savitarpyje veikiant.