KODĖL VAIKAI PABĖGA...
Š.m. sausio ir vasario mėn. “Laiškuose lietuviams” spausdintas D. Bindokienės straipsnis “Kodėl vaikai pabėga iš namų” susilaukė nemažo ir gana teigiamo skaitytojų susidomėjimo. Gauta atsiliepimų raštu, telefonu ir gyvu žodžiu, pasakytu kur nors susitikus.
Dalis atsiliepusiųjų sakėsi ir patys susidūrę su panašiomis situacijomis savo šeimose arba artimųjų draugų tarpe. Vaikų pabėgimo iš namų problema rimtai egzistuoja ir gana plačiai minima amerikietiškoje spaudoje, bet, kiek žinome, mūsų žurnalas yra pats pirmasis lietuvių spaudoje palietęs šią problemą. Skaitytojai pagiria šio žurnalo ryžtą viešai iškelti problemą, apie kurią dažnai vengiama kalbėti. Teko nugirsti tik vieną nepasitenkinusį, kad tokiu būdu mūsų vaikams “kemšamos į galvą pavojingos mintys ir rodomi blogi pavyzdžiai”.
Pr. Alšėnas cituoja straipsnį iš Toronto dienraščio “Star” (1979. II. 3), kuriame pateikiama statistika apie paauglių mergaičių nėštumą (vien tik Ontario provincijoje per dvejus metus padaugėjusį 76%). Nėštumas neretai užbaigiamas abortu. Šį straipsnį Alšėnas riša su Angelės istorija, kuri, pabėgusi iš namų, nerūpestingai gyvena su “draugu”. Ar daug tokiai lietuvaitei trūksta, kad ji pati atsigultų ant abortinio stalo ” — baigia savo pastabas Pr. Alšėnas.
Ypač dėkojame skaitytojai O. V. (iš Ohio), kurį eile laiškų komentavo kiekvienos straipsniuose minimos mergaitės problemas. “Motinos turi daugiau skirti laiko savo vaikams, sumažinti kavutes, arbatėles, jaukius suėjimus. ..” Dukterų auklėjimas vis tiek labiau suvirsta ant motinos pečių, o tėvas lieka kiek nuošaliau, todėl motinos pareiga palaikyti artimus ryšius su dukromis. Šiam tikslui reikia būtinai surasti ir laiko, ir energijos.
Galima sakyti, kad buvo reaguota į visus klausimus bendrai, bet kiekviena mergaitė susilaukė skaitytojų reakcijos į savo specifines problemas. Pvz. Lidijai, ištekėjusiai už indo ir dirbančiai fabrike, kad vyras galėtų baigti mokslus, rašo skaitytoja, taip pat ištekėjusi už indo galbūt panašiomis aplinkybėmis ir jau 15 metų su juo sėkmingai gyvenanti. Jos laišką perdavėme Lidijai.
Jaunimas beveik be išimčių kaltina tėvus dėl šeimyninių ryšių nutrūkimo, o suaugusieji, daugiausia tie, kurių vaikai iš namų išėję, yra tų penkių merginų tėvams gana atlaidūs. Galbūt labiausia kritikuojama motina, pakeitusi durų užraktą, kai duktė laiku negrįžo namo. . .
Taip pat buvo išreikšta pageidavimų, kad ir likusiujų penkių mergaičių istorijos būtų spausdinamos, nors jos, kaip esame pirmiau minėję, kartojasi. Galbūt tai padarysime ateityje. Dėkojame visiems už malonų dėmesį tam straipsniui.
Čia dar įdedame dviejų skaitytojų laiškus šiuo klausimu.
Redakcija
Gerbiamasis Redaktoriau,
Sveikinu Danutę Bindokienę Ir “Laiškų lietuviams” redakciją už taip svarbios ir aktualios temos iškėlimą. Tai tikrai sveikintinas reiškinys. Dažnai bijome paliesti nemalonią temą, lyg jos visai nebūtų, jeigu apie ją nekalbėsi. Tikiu, kad autorės mesta mintis bus giliau padiskutuota ir susilauks reakrijos iš skaitytojų.
Pirmiausia norėčiau pasisakyti dėl pačios temos. Bijočiau pamokslauti ar mėtytis kaltinimais tėvams ir vaikams, nes pati turiu to amžiaus vaikų ir nežinau, ką rytojus gali atnešti. Gal lengviau būtų kalbėti tėvams, kurių vaikai dar to amžiaus nepasiekė arba jau laimingai per tą audringą gyvenimo tarpą perėjo.
Pabėgimą iš namų suprantu taip, kai sūnus ar dukra, nepatenkinti gyvenimu savo namuose, staiga iš jų išeina “laimės ieškoti”, dažniausiai nutraukdami su tėvais bet kokius santykius. Iš iki šiol pasirodžiusių dukrų ir motinų pasisakymų atrodo, kad tik Rūtą ir Angelę galėtume laikyti tokiomis “pabėgėlėmis”.
Dabar pasakysiu man kilusias mintis iš Aušros ir jos motinos pasisakymų. Gaila, kad tėvai (vyrai) nepasisakė. Juk problema liečia ir juos. Aušrai tėvų buvo taikomi dvigubi standartai. Jos brolių bet koks elgesys buvo tėvų lengviau toleruojamas. Tai pripažįsta ir pati motina, sakydama, kad jos broliui “gėda neprikibs”, o “Aušrelė turėjo būti išsaugota”. Išsaugota nuo ko? Ar nuo gėdos tėvams dėl jos nepriimtino elgesio, ar nuo pavojaus dukrai? Blogis yra blogis, nesvarbu ar jis daromas vyro ar moters.
Kita mano pastaba būtų motinai, jeigu ji iš tikrųjų matė dukroje blogi sijonėlio ilgume, batų kulnų aukštume ar lūpų pieštuko ryškume. Atrodo, kad dukrai buvo svarbu neišsiskirti iš esamos aplinkos, bet motina į tai kitaip žiūrėjo. Juk galėjo ir po madingu apdaru būti graži siela.
Didžiausia motinos klaida buvo jos visiškas nepasitikėjimas savo dukra ir jos nuolatinis į-tarinėjimas. Jeigu motina ja. visą laiką mokė dorovės ir gėrio, ir jeigu dukra savo motinoje matė gerą pavyzdi, tai dukroje tikriausiai kas nors gero turėjo užsilikti.
Siūlau pagalvoti dukroms ir motinoms apie čia iškeltas mintis, kad ateities “Aušros” ir jų motinos geriau vienos kitas suprastų ir išvengtų drastiškų abipusių klaidų, kurios gyvenime būna sunkiai užgydomos ir gali palikti ilgalaikes žymes.
A.
LAIŠKAS RŪTOS MOTINAI
Mieloji Ponia,
Bandau save įstatyti į Jūsų padėtį ir išgyventi su Jumis tą skausmą, nerimą, ilgesį, netikrumą, baimę dėl pabėgusios ir po pasaulį besiblaškančios dukros.
Geras reiškinys, kad, kaip sakote, nejaučiate kaltės jausmo dėl Rūtos pabėgimo, nes savęs kaltinimas čia tikrai nieko nepadėtų, o Jūsų agoniją padarytų dar sunkiau pakeliamą. Kas įvyko, negalima pakeisti ar pakartoti. Džiaugiuosi, kad neuždarėte savo širdies durų dukrai. Juk yra tiek daug atvejų, kai motina ar tėvas visai atsižada savo vaiko dėl jo nepriimtino pasielgimo.
Jūsų dukra skraido, kaip ta plaštakė virš liepsnos, ir nemato jai gresiančių pavojų. Ji, jaunystės fantazijų vedama, blaškosi po jai nežinomą, viliojantį pasaulį, naujumų ieškodama. Tikiu, kad tas jos entuziazmas išgyventi pasaulio jai siūlomus naujumus yra laikinas. Ji suras save, ir žinojimas, jog jos laukiate su mylinčia širdimi, grąžins ją namo.
Dabar Jums reikia nesibaigiančios kantrybės ir stiprybės. Jums galėtų padėti tikri ir suprantantys draugai, kurie patys galbūt tokius išgyvenimus yra turėję. Tiesa, kad kiekvienos šeimos atvejis yra skirtingas, bet tokie žmonės gali duoti vieni kitiems daug moralinės stiprybės, kas Jūsų atveju yra labai svarbu.
Žmonių priekaištai ir apkalbos tokiu atveju yra natūralus dalykas, bet tai ateina iš žmonių, kurie nėra Jūsų tikri draugai arba nėra niekada nieko panašaus patyrę. Jie įvairina savo gyvenimą sensacijomis ir apkalbomis.
A. K.
KALTA LAIKO IR APLINKOS DVASIA
Gerbiamoji Redakcija,
Nagrinėjate įdomią ir aktualią temą — vaikų bėgimą iš namų. Ją būtų galima praplėsti ir paklausti: kodėl šiais laikais vaikai taip neklauso tėvų ir nesielgia pagal jų nurodymus Daug “nuodėmių” galima būtų išskaičiuoti: neklauso, negerbia autoriteto, neina Į bažnyčią, nenori mokytis, vartoja narkotikus ir pan. Prievarta, bausmė dažnai paveikia taip, kad vaikai visai išeina iš namų. Kodėl? Kas kaltas? . Manau, trumpai būtų galima atsakyti — laiko dvasia. Šių dienų šūkiai yra: teisės ir laisvė! Kasdien skaitome ir girdime per televiziją apie kovą dėl tų teisių ir laisvių. Rodos, lyg kas specialiai stebi ir seka, ar tėvas, mokytojas, darbovietės viršininkas nepažeidė tų kieno nors teisių.
Vaikai, jaunuoliai, aplinkos paveikti, labai anksti nori būti laisvi, savarankiški, patys kontroliuoti savo gyvenimą. Be to, moralės supratimas visuomenės nusistatymas bei viešoji nuomonė labai skiriasi nuo to, kas buvo prieš kelis dešimtmečius. Stebėtojai sako, kad šiame krašte visai negalima numatyti rytojaus. Čia vyksta nuolatinė moralinė revoliucija, kurios aukomis tampa jauni, nepasiruošę žmonės. Pvz. Europoje pasikeitimai vyksta daug lėčiau ir padaro mažiau žalos.
Kartais net papročius pakeičia ir toną paduoda ne šeimos galvos, ne visuomenės vadai, o paaugliai ir pilietis nuo “Main Street”. Tuo požiūriu, gal mes ir “seni”, kitokioj aplinkoj užaugę. Dabarties vaikai, turėdami gerą ar patenkinamą materialinį aprūpinimą, modernias mokyklas, televizija, plačiai prieinamą literatūrą, įvairias pramogas, tikrai anksčiau subręsta fiziškai ir įgyja daug žinių. Tėvai to dažnai nepripažįsta. Žinodami, kad vaikai neturi daug patyrimo, jų nelaiko subrendusiais.
Žmogui, kaip individui, reikia kito žmogaus, su kuriuo jis galėtų žaisti (mažas), mintimis pasidalinti (suaugęs). Pasikalbėjimai, patarimai, nurodymai turi būti duodami kiekvienu vystymosi laikotarpiu, pradedant kūdikyste, Atkreipti dėmesį tik tada, kai vaikas paauga, jau bus per vėlu. Individo, sulaukusio 9-11 m. (t.y. savikritkos periodo, kai žodis — veiksmas nebėra spontaniškas, o prieš jį vyksta svarstymas — galvojimas), sąmonės bagaže turi būti pakankamai žinių, kurios padiktuotų, kas yra gera, kas bloga, kaip pasielgti. Kadangi vaikai — jaunuoliai pamokymų dažnai vengia, atsiranda trintis, nesutarimai. Psichologai sako, kad kiekvienas jaunuolis brendimo amžiuje daugiau ar mažiau linkęs maištauti, savo jėgas bandyti. Patarimai turi būtį rimti, apgalvoti, motyvuoti. Nieko nėra blogesnio, kaip trumpį, užkertantys: ne, negalima, to nebus, neleisiu, neduosiu, nesulauksi. . . Koks gali būti reikalo sprendimas, derinimas, kai viena pusė aiškiai jaučia, kad jo jausmai yra nulis, kad jis besąlygiškai turi elgtis taip, kaip nori kita pusė. Priešingybių derinimas turi būti nešališkas ir teisingas. Supratimas, meilė, atlaidumas turi jaustis veiksmuose ir žodžiuose. Paklydę jaunuoliai dažnai vėliau atsimena tėvų pamokymus ir susitvarkę gražiai gyvena. (Vertėtų paskaityti “Reader’s Digest”, 1979 m. vasario mėn., straipsni “If your child rejects your religion”).
A-lė G.