Simas Sužiedėlis
Jėzuitai ištisus du šimtmečius (1569-1:773) buvo pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Savo mokyklų tinklu jie apėmė visą Lietuvos valstybę su priklausančiomis jai Latvijos, Gudijos ir Ukrainos sritimis. Dėmesys buvo nukreiptas į vidurinį ir aukštąjį mokslą. Vilniaus akademijoje arba universitete ir aštuoniose kolegijose dėstė apie 300 jėzuitų. Po baisaus maro, bado ir kitų nelaimių, užneštų Šiaurės karo (1701-1721), Vilniaus universitetas pamažu atsigavo ir pasinešė į mokslinę pažangą, nuo kurios atsiliko per tą sunkmetį ir rusų bei švedų siautėjimą Lietuvoje. Buvo atnaujinti nutrūkę ryšiai su Europos mokyklomis, pertvarkyta mokymo programa, įvesta naujų dėstomųjų dalykų — istorijos ir geografijos, naujųjų kalbų (vokiečių, prancūzų), gamtos bei tiksliųjų mokslų. Šalia įprastos aritmetikos ir algebros, pradėta dėstyti geometrija ir trigonometrija, geodezija, kosmografija. Vilnius netrukus tapo žymiu Europoje matematinių mokslų centru. Įrengti buvo fizikos ir mechanikos kabinetai, chemijos laboratorija, astronomijos observatorija. Universiteto dėstytojų nuo 15 (1752) pakilo iki 40 (1773). Vieni buvo pakviesti iš užsienio, kiti ten buvo gilinę savo studijas. Studentų vidurkis siekė 800. Bet kaip tiktai tuo metu, kai universitetas stipriai pasitempė, rūpindamasis pasekti mokslo pažanga, neteko savo steigėjų ir mokytojų, kurie su dideliu triūsu 200 metų ugdė aukštąją Lietuvos mokyklą.
Emus varžyti jėzuitų veiklą kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, popiežius Klemensas XIV, norėdamas išvengti didesnės įtampos tarp Katalikų Bažnyčios ir pasaulinės valdžios, 1773 liepos 21 raštu (breve) visuotinai sustabdė Jėzaus Draugijos veikimą. Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo pagrindo tai daryti, nes niekas jėzuitų nei smerkė, nei varė iš krašto, kaip buvo padaryta Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Per ilgą laiką lietuviai ir lenkai buvo taip susigyvenę su jėzuitais, kaip pamokslininkais ir mokytojais, kad jų ordino uždarymas pasklido po visą šalį didele staigmena. Metais anksčiau Lietuvą ir Lenkiją buvo ištikęs kitas smūgis, pirmasis padalijimas (1772), kai didieji kaimynai — Rusija, Prūsija ir Austrija — atplėšė po gerą dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių. Varšuvon susirinkęs abiejų valstybių seimas, svarstęs padalijimo padarinius ir sužinojęs apie popiežiaus dekretą, išreiškė nepasitenkinimą, bet nieko kito negalėjo padaryti. Lietuvos atstovams pasiūlius, 1773 spalio 14 priimtas nutarimas steigti valstybinę švietimo įstaigą, Edukacinę komisiją, jėzuitų turtui bei jų mokykloms perimti ir apskritai tvarkyti visą švietimą. Komisija sudaryta bendra Lietuvai ir Lenkijai; pirmininku paskirtas Vilniaus vysk. Ignas Masalskis, bet tikruoju švietimo reformos vykdytoju buvo tos komisijos narys — Lietuvos vicekancleris (vėliau ir kancleris) Joakimas Chreptavičius.
Vilniaus jėzuitus sukvietus į universiteto rūmus 1773 lapkričio 12, perskaitytas popiežiaus raštas ir nuo tos dienos universitetas perėjo Edukacinės komisijos žinion, tačiau kelerius metus nebuvo aišku, kaip jis toliau turėjo tvarkytis. Komisijos nariai lenkai norėjo Vilniaus universitetą paversti aukštesniąja bajorų jaunimo mokykla (licėjumi). Teologijos ir filosofijos mokslai buvo numatyta iškelti į kunigų seminarijas. Lenkai ir seniau, steigiant Vilniaus universitetą (1579), buvo jam priešingi, bet tada karalius Steponas Batoras jų nepaklausė.
Dabar griežtai pasipriešino Lietuvos atstovai Edukacinėje komisijoje — vysk. Ignas Masalskis, vicekancleris Joakimas Chreptavičius, busimasis Vilniaus tribunolo pirmininkas Adomas Čartoryskis. Universiteto ginti Varšuvon nuvyko rektorius Martynas Počobutas, perėmąs tas pareigas 1780 metais. Vilniuje įstojęs į jėzuitus (1745), jis vėliau universitete dėstė matematiką ir astronomiją, buvo astronominės observatorijos vedėjas, padaręs ją žinomą visoje Europoje. Lenkai turėjo nusileisti garsiam mokslininkui — Londono ir Paryžiaus mokslų akademijų nariui, karališkajam Stanislovo Augusto astronomui. Jis 1781 metais iš Varšuvos parsivežė universitetui naują vardą — Schola Princeps Magni Ducatus Lithuaniae, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Vyriausioji Mokykla. Naujas pavadinimas buvo pritaikytas pertvarkytam švietimui, kurio sistemoje Vilniaus universitetas užėmė aukščiausią pakopą, į kurią vedė laiptai per apygardų aukštesniąsias mokyklas. Lietuvoje buvo sudarytos keturios tokios švietimo apygardos ir Vyriausiajai mokyklai pavesta jų priežiūra.
Lietuvos ir Lenkijos vyriausiųjų mokyklų statutai parengti 1783 metais. Lietuvos vyriausiąją mokyklą (universitetą) sudarė moralinių ir fizinių mokslų kolegijos: pirmoji apėmė teologijos, humanistikos ir teisės dalykus, antroji — matematikos, gamtos ir medicinos. Moralinių mokslų kolegijoje buvo dėstoma dogmatinė ir moralinė teologija, Šventasis Raštas, Bažnyčios istorija, kanonų teisė, prigimtinė ir tautų teisė, visuotinė istorija, retorika, literatūra. Nebuvo filosofijos kaip atskiro dalyko; vėliau imta dėstyti tiktai logika. Fizinių mokslų kolegijoje dėstyta astronomija, aukštoji matematika, geometrija, fizika, chemija, gamtos mokslai, mechanika, medicinos mokslai; vėliau buvo dar įvesti architektūros, meno ir tapybos kursai. Pradedant 1781/82 mokslo metus, Vyriausiosios mokyklos sekretorius prof. Kazimieras Naruševičius, buvęs jėzuitas, savo kalboje susirinkusiems studentams pažymėjo, kad dėstomųjų dalykų apimtimi
Vyriausioji mokykla susilygina su geriausiais Europos universitetais.
Edukacinės komisijos pažiūras į Vyriausiosios mokyklos uždavinius išdėstė Joakimas Chreptavičius savo laiške rektoriui: mokykla su savo profesoriais neturinti užsidaryti nuo visuomenės, bet palaikyti su ja gyvą ryšį paskaitomis ir mokslinių žinių skleidimu; aiškinti žmonėms apšvietos reikšmę jų gyvenimui ir krašto gerovei; padėti spręsti krašto reikalus; rūpintis patriotiniu jaunųjų piliečių auklėjimu. Iš studentų buvo reikalaujama mokslinį lavinimąsi laikyti pareiga savo tėvynei — būti pasirengus ją ginti. Toks įpareigojimas kilo iš susirūpinimo krašto ateitimi, skaudžiai išgyvenus pirmąjį valstybės apiplėšimą (1772). Po keliolikos metų dviem naujais padalijimais (1793, 1795) Lietuvos valstybė buvo imperialistinės Rusijos visai paglemžta.
Vyriausioje mokykloje darbas buvo nutrūkęs daugiau kaip metams. Sena tvarka paskaitos pradėtos su 16 profesorių ir 200 studentų. Rusijos valdžia 1797 liepos 23 patvirtino naują Edukacinės komisijos sąstatą su pirmininku Vilniaus vysk. Juozapu Kasakausku. Mokykla gavo naują statutą ir vardą — Schola Princeps Vilnensis, Vyriausioji Vilniaus Mokykla. Nubraukę Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pavadinimą, rusai nepaliko nė Lietuvos vardo. Mokyklos visai uždaryti nedrįso dėl poros priežasčių: viena, Rusijoje tebuvo vienas Maskvos universitetas, įsteigtas 1755 metais; antra, caro vyriausybė nenorėjo, kad lietuviai studijuotų Vakarų Europoje, kur kėlė nerimą Prancūzijoje gimusi revoliucija. Ji buvo pavojinga Rusijos autokratinei valdžiai.
Naujasis statutas didesnių vidinių atmainų Vyriausioje mokykloje neįnešė, išskyrus tai, kad kolegijos buvo suskaidytos į fakultetus: moralinių mokslų, fizinių mokslų ir medicinos. Moralinių mokslų fakultetas apėmė teologiją su įvairiomis jos šakomis, bažnytinę ir civilinę teisę, prigimtinę teisę, visuotinę istoriją, logiką, retoriką, poeziją, literatūrą. Fizinių mokslų fakultete buvo mokoma astronomijos, matematikos, fizikos, architektūros, tapybos, piešimo. Plačiau buvo išvystyti medicinos mokslai: anatomija, fiziologija, patologija, farmakologija, chirurgija, ginekologija; prijungta dar chemija ir gamtos istorija. Vėliau buvo dar įvesti terapijos ir klinikinės medicinos kursai. Nors lėšos mokyklai buvo sumažintos, bet, turėdama gerai įrengtas laboratorijas, kabinetus, klinikas, observatoriją ir kitas mokymo bei mokslo tyrinėjimo įstaigas, galėjo sėkmingai dirbti ir sunkesnėmis sąlygomis. Dėl gero mokyklos vardo ir aukšto lygio noriai atvykdavo dirbti kviečiami kitų šalių mokslininkai.
Apie dvidešimt metų (1780-1799) Vyriausiajai mokyklai vadovavo rektorius Martynas Počobutas, gerai pažinęs Vakarų Europos mokslo įstaigas iš savo kelionių ir studijų. Tai buvo mokslingas vyras, geras administratorius, sumanus derintojas savo ordino tradicijų su nauja liberaline mokyklos kryptimi, atitikusia Vakarų Europoje vyravusias šviečiamojo laikotarpio pažiūras. Iš Vakarų Europos buvo kviečiami mokslininkai, kurių trūko Lietuvoje ar Lenkijoje dėstyti specialiems gamtos ir medicinos mokslams. Kitus mokslo dalykus dėstė buvę jėzuitai, vienuoliai pijorai ir misininkai. Tuo metu išsilavinusių pasauliečių stigo ne tiktai aukštajai mokyklai, bet ir vidurinėms; jose palikta dėstyti buvusiems mokytojams jėzuitams. Pasauliečiams mokytojams parengti nuo 1783 metų Vyriausiojoje mokykloje veikė mokytojų seminarija. Jai vadovavo pijoras Jeronimas Stroinovskis, teisės profesorius, vėliau rektorius ir Vilniaus vyskupas. Vilniaus vyskupu sufraganu tapo ir Dovydas Pilchovskis, buvęs jėzuitas, retorikos ir literatūros profesorius ir moralinių mokslų (Collegium morale) dekanas. Kitas buvęs jėzuitas, matematikos ir astronomijos profesorius Andrius Streckis, vadovavo fizinių mokslų kolegijai (Collegium pbysicum), kuri apėmė gamtos ir medicinos mokslus.
Medicinos dalykams dėstyti davė lėšų grafienė Elzbieta Oginskytė-Puzinienė ir pats Edukacinės komisijos pirmininkas vysk. Ignas Masalskis. Jis 1775 metais iš Stras-burgo atsikvietė rūmų gydytoją prancūzą Nicolaus Regnier, paskirtą taip pat pirmuoju medicinos profesorium Vyriausiojoje mokykloje. Domėdamasis daugiau gydytojo praktika ir ginekologija, jis anatomijai ir chirurgijai dėstyti susirado savo tautietį Jacques Briotet, dirbusį Paryžiuje pas žymius to meto anatomus ir chirurgus. Jis pagamino daug gerų preparatų, padariusių pradžią Vilniaus anatomijos muziejui. Fiziologijai dėstyti buvo pakviestas italas Stefano Lorenzo Bisio, buvęs jėzuitų akademijos gydytojas. Visi trys sudarė pradinį medicinos mokomojo personalo branduolį. Paskaitoms ir praktikos darbams buvo duotas atskiras namas, gavęs Medicinos kolegijos (Collegium medicum) vardą. 1785 metais apginta pirmoji medicinos daktaro disertacija.
Gamtos mokslus ėmė dėstyti Joannes Emanuel Gilibert, prancūzas gydytojas ir botanikas. Jis 1775 metais buvo atkviestas į Gardiną, kur įsteigė medicinos mokyklą ir botanikos sodą. 1781 m. toji mokykla, atkelta į Vilnių, susiliejo su Medicinos kolegija. Joannes E. Gilibert ir Lietuvos sostinėje suorganizavo nedidelį, bet turtingą botanikos sodą. Kitas svarbus jo darbas buvo Lietuvos augmenijos aprašymas. Keturių dalių savo veikale Flora Lituanica (1781-1782) pirmas moksliškai aprašė apie 800 augalų iš Gardino ir Vilniaus apylinkių. Jam grįžus Prancūzijon, pakviestas iš Vokietijos gamtininkas Johann Georg Forster, pradėjęs paskaitas 1784 metais. Prieš tai jis buvo keliavęs aplink pasaulį su garsiuoju anglų kapitonu James Cook. Nors buvo matęs daug kraštų ir miestų, Vilnius jį sužavėjo. Jis rašė savo laiškuose: "Vilniaus vaizdas apstulbina... Vaizdas didingas ir žavus.. . esu kupinas geriausių norų jame dirbti ne kaip praeivis, bet kaip žmogus, kuris čia statosi namus gyventi”. Tačiau gyveno ir mokė tik trejus metus. Keliavimo aistra neleido jam nustygti vietoje: per Rusiją ir Vokietiją atsidūrė Paryžiaus revoliucininkų jakobinų gretose. Po kelerių metų susilaukta savo įžymaus botaniko — pijorų kun. Stanislovo Jundzilos, kilusio iš Jasionių kaimo, Lydos apskrities. Jis buvo mokęsis Vyriausiojoje mokykloje ir gilinęs studijas užsienyje
Matematikos, fizikos ir astronomijos dalykams nereikėjo profesorių kviestis iš užsienio. Šiais mokslais garsėjo dar jėzuitų vadovaujamoji akademija, ir jie toliau liko pagrindiniai tų dalykų dėstytojai. Matematikoje dideliais gabumais pasižymėjo kun. Pranciškus Norvaiša, kilęs nuo Adutiškio, dėstęs diferencinį ir integralų skaičiavimą, diferencines lygtis ir analizinę geometriją. Apie jo mokinius Heidelbergo universiteto rektorius išsitarė, kad jie geriau nusimano matematikoje negu Vokietijos universitetų studentai. Kun. Juozapas Mickevičius, poeto Adomo Mickevičiaus dėdė, dėstydamas fiziką, daug dėmesio skyrė praktiniam to mokslo žinių pritaikymui. Martynas Počobutas, Vyriausiosios mokyklos rektorius, rūpinosi astronomijos observatorijos tobulinimu ir dangaus šviesulių tyrinėjimu, turėdamas savo padėjėju Andrių Streckį, šaltiniuose vadinamą lietuviu (Lituanus), kuris ėjo taip pat šv. Jono bažnyčios rektoriaus pareigas. Observatorijai įgyta naujų prietaisų iš Greenwich observatorijos Anglijoje. Anksčiau statytą observatorijos pastatą perstatė architektas Martynas Knakfusas (Knackfuss), pirmasis pradėjęs Vyriausiojoje mokykloje mokyti architektūros.
Architektūra, tapyba ir piešimas, kuriuos Vyriausioji mokykla įtraukė į savo programą, Vakarų Europos universitetuose dar retai kur buvo sutinkami. Martynas Knakfusas 1793 metais architektūros paskaitas užleido savo mokiniui Laurynui Stuokai Gucevičiui, svarbiausiam lietuviškojo klasicizmo kūrėjui. Jo pastatų didingumą ir kartu paprastumą ligi mūsų dienų liudija Vilniaus katedra, bolševikų paversta profaniniu muziejum. Savo mokiniams jis aiškino, kad pastato dailumas priklauso nuo atskirų jo dalių darnaus santykio su visuma. Sekti klasikinės dailės pavyzdžiu ragino ir dailininkas Pranciškus Smuglevičius, kilęs iš sulenkėjusių žemaičių bajorų. Nuo 1797 m. jis mokė tapybos ir piešimo. Sukūrė daug įvairios tematikos paveikslų, portretų ir apie 200 piešinių. Jo piešti senojo Vilniaus vaizdai yra didžiai reikšmingi miesto istoriniams pastatams pažinti.
Visuotinę istoriją dėstė krokoviškis misininkas kun. Tomas Husaževskis (Hussarzewski). Istorija, jo supratimu, atskleisdama valstybių atsiradimo, augimo ir žlugimo pagrindus, apšviečia, moko ir įspėja nepakartoti senų klaidų.* Teisės dalykus dėstęs kun. Jeronimas Stroinovskis, pijoras, skleidė fiziokratų idėjas aiškindamas, kad baudžiava kliudanti žemės ūkio pažangai ir apskritai krašto gerovei; jis gynė prigimtuosius asmens laisvės ir privatinės nuosavybės dėsnius. Už baudžiavos panaikinimą pasisakė savo pamoksluose ir paskaitose kun. Mykolas Karpavičius, teologijos profesorius ir busimasis Vygrių vyskupas. Literatūros ir iškalbos mokė kun. Dovydas Pilchovskis (Pilkauskis), kilęs iš Alvito valsčiaus ir profesoriavęs dar jėzuitų vadovaujamoje akademijoje. Savo paskaitomis nieko naujo neužgriebdamas, jis daugiau rūpinosi Lietuvos švietimo reformomis ir mokyklų lankymu, bet kurį laiką ėjo ir spaustuvės vedėjo pareigas. Spaustuvė buvo perimta iš jėzuitų; ji veikė nuo 1576 metų.
Vyriausiosios mokyklos laikotarpyje išspausdinta arti 500 leidinių. Penktadalį sudarė lietuviškieji spaudiniai, tarp jų — kun. Jono Jaknavičiaus Evangelijos ir pagarsėjusi maldaknygė Aukso altorius. 1781 metais išėjo pirmas lietuviškas elementorius tokia senovine rašyba: Mokslas skaytima raszta lietuwiszka diel mažu wayku. Pirmaisiais jo pasirodymo metais išplatinta apie 300, o 1790 m. atspausta 2350 egzempliorių. Taigi plito vaikų mokymas ir stiprėjo lietuviškoji sąmonė.
Po jėzuitų ordino uždarymo mokyklų priežiūra buvo pavesta Vyriausiajai mokyklai. Tuo reikalu daug rūpinosi rektorius Martynas Počobutas ir moralinių mokslų dekanas Dovydas Pilchovskis, paskirtas generaliniu vizitatorium. Vizitatoriai tikrino Edukacinės komisijos potvarkių vykdymą, mokyklų darbą, programas, mokytojų pasiruošimą. Vizitacijos taisykles parengė prof. Jeronimas Stroinovskis; jomis paskui rėmėsi Rusijos švietimo įstaigos. Rusams Lietuvą užėmus (1795), mokyklų priežiūra atimta, akademinė laisvė suvaržyta, įvestas rusų kalbos dėstymas. Martynas Počobutas, kuris Vyriausiąją mokyklą išlaikė lotynišką ir barė profesorius, kurie griebėsi savo paskaitoms lenkų kalbos, 1799 nitais rektoriaus pareigų atsisakė, nors kartais sutikdavo pavaduoti. Visiškai pasitraukė iš akademinio darbo 1808 metais, kai jo pastangomis išugdyta ir išlaikyta Vyriausioji mokykla 1803 metais gavo naują statutą, virtusi Vilniaus imperatoriniu universitetu.