(Gyvenimo vaizdeliai. Svečiuose pas Stefutės draugę)
Vytautas Kasnis
Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje rašydami apie "idealią moterį”, pasakojome apie susitikimą su Juozu Juodikiu, apie jo šeimos gyvenimą, meilę, išsiskyrimą. Šiame numeryje rašome apie Stefutės ir Juozo Juodikių susitikimą ir. ..
Kai įėjome į Ruzgaičių namus, visi kviestieji svečiai jau buvo susirinkę. Už pasivėlavimą šeimininkė juokaudama mus pabarė. O žmona ėmė teisintis, kad aš visuomet paskutinis iš vaišių išeinąs, visus išleidžiąs, tai užtat valandą pasivėlavome, kad svečiuose nebūtume ilgiau už kitus. .. Užteks svečiavimosi iki kaklo.
Ruzgaitienės pageidavimu, visi buvome su kaukėmis, nes ji kvietė visus švęsti "Holloween party”. Tad niekas vienų su kitais ir nesupažindino. Numalšinę troškulį, mėginome vienus atpažinti iš balso, kitus iš elgsenos, stuomens. Netrukus šeimininkė pranešė ir vakaro programą, apie ką ji rašė pakvietimuose, aiškino ir reikalavo telefoniniuose pasikalbėjimuose. Ji skyrė tris premijas: įdomiausiai ir gražiausiai kaukei; atspėti ir išrinkti karalienę, pasislėpusią po kauke; geriausiam vaidybos bei žodžio menininkui, nes pakvietime buvo rašyta, kad kiekvienas pasirodytų taip, kaip gali ir kuo gali.
Kai svečių tarpe kilo klausimas, kaip galima išrinkti gražiausią moterį, kai ji pasislėpusi po kauke, Ruzgaitienė pajuokavo, kad moterys visados nešiojančios kaukes. Išrinkusi teisėjus, prašė balsavimo lapelius mesti į padėtą krepšį. Mane, pavadinusi lordu, nes buvau su aukštu cilinderiu, išrinko teisėjų pirmininku.
Svečių nuotaika buvo labai linksma, tad netrukus prasidėjo programa. Vieni deklamavo savo kūrybą, kiti pasakojo anekdotus, treti buvo oratoriai, pamėgdžiojo veikėjus, pasirodė su įvairiomis improvizacijomis. Čia buvo maskuoti anglų lordai, arabų šeichai, Indijos macharadžai, vyžuoti ūkininkai, tarnaitės, haremo šokėjos, angliakasiai, veikėjai — iš viso 32 dalyviai.
Pagaliau atėjo eilė pasirodyti moteriai, kuri buvo pasislėpusi po mirties kaukolės kauke. Ji pasisakė esanti haremo šokėja, pabėgusi iš vyro turėto žemiško rojaus pasaulio, kur viešpatavo karalaitis Pavydas, ir pradengusi juodą apsiaustą, pradėjo šokti. Pasigirdo tylūs arabiškos muzikos garsai. Šokio protarpiais ji pasirodė su improvizacija. Ji labai įmantriai, sarkastiškai juokėsi iš vyrų, kurie padarė moteris maskuotas, jas priversdami užsidėti kaukes. Ir ne vieną jų, bet šimtus. Tai padainavo pagal operos ariją. Ji dainavo: "Mes, moterys, kartą užsidėjusios kaukę, išmokome jas keisti kasdieną, kelis kartus per dieną. Dėjome kaukę ant kaukės, dešimčių neužtekę, šimtus jų surasdavome. Išbluko iš mūsų širdies idealios moters paveikslas, ir mes, prisitaikiusios prie kaukės, pasinėrėme mažos scenos vaidybiniame pasaulyje... cha... cha...”
"Kas gi tie vyrai?” — ji dainavo toliau. "Tai arabų šeichai, kurie ieško moters grožio, dirbtinio grožio, kurie yra trumpos minutės meilės vergai, perkantys aistros šokį už aukso trupinius, už žibantį metalą”.
Baigdama improvizaciją, ji apsisuko ratu ir sustojo prie juodo negro. Dainuodama jam pasakė: "Aš tavo meilė! ...”
Atrodė, kad ir visos improvizacijos metu ji daugiausia žaižaruodavo akimis į juodžio pusę. Atkreipęs į tai dėmesį, prisiminiau, kad ir juodis, visus mus sujaudinęs pasakotu savo nesėkmingos meilės romansu baltai moteriai, daugiausia žvilgčiojo į mirties kaukole pasipuošusią moterį.
— Kas juodu? — norėjau atspėti, prieš visiems nusiimant kaukes. — Kur juodu? — pradėjau dairytis su kitais vakaro programos teisėjais, skaičiuodamas balsus.
Ir kai visi svečiai, sustoję ratu, laukė mūsų sprendimo, kas laimėjo prizus, nei mirties kaukolės, nei juodo džentelmeno nebebuvo mūsų tarpe. Pirmiausia tuo susirūpino pati šeimininkė ir pradėjo jų ieškoti. Įkandin ir mes visi jų ieškojome. Bet jų niekur nebuvo. Iš karto išgaravo visos linksmybės, gera nuotaika. Perskaičius teisėjų sprendimą, nebuvo kam įteikti premijų. Juodukas laimėjo už įdomiausią kaukę, apsirengimą. Pilvotas, šlubas, akinius ant galo nosies užsikabinęs, jis labai visiems patiko. Prie jo laimėjimo turbūt prisidėjo ir labai geras šekspyriškas vaidinimas.
Gražiausios moters premija teko mirties kaukei. Tai paskelbus, viena maskuota moteris įsiterpė: "Ką gi? Vyrai pamatė gražias kojas, ir apsalo jų širdys, net mirties kaukolės nepabūgo”. Geriausio žodžio menininkės premija taip pat teko mirties kaukei. Taip ir liko premijų dovanų dėžutės neatidarytos.
Svečių nuotaika kiek pakilo, kai visi nusiėmėme kaukes. Pasirodo, ne visi buvome vienas su kitu pažįstami. Šeimininkė visus svečius pristatė, supažindino. Paskui valgėme vėlyvą vakarienę ir šokome iki vidurnakčio. Žinoma, visų kalbos daugiausia sukosi apie pabėgusias kaukes.
Svečiams skirstantis, Ruzgaitienė mus prašė, kad pasiliktume nakvynės, nes buvome atvykę iš toli, sukorę apie šimtą mylių. Kai su Ruzgaičiais vieni pasilikę susėdome prie kavos puoduko, ragaudami jos gamybos midų, paaiškėjo ir viso vakaro programos rengimo tikslas. Ruzgaitienė buvo Stefutės Juodikienės mokslo draugė. Ji, sužinojusi iš Juodikio, kad jis grįžęs iš alkoholikų ligoninės susitvarkė ir nori susitaikyti su žmona, surengė tą vadinamą "Holloween party”. Ji pakvietė tik Juodikienės ir Juodikio draugus. Kviesdama Juodikius, nesakė jiems, ką kviečia. Nesakė jiems ir tai, kad juodu abu kviečia. O mano žmona, kuri planavo vykti pas Stefutę vadinamai šeimos sutaikymo misijai, atšaukė išvyką, atidėdama ją tolimesniam laikui.
Ruzgaitienė planavo, kad po to, kai visi nusiimsime kaukes ir pamatysime abu ilgesnį laiką išsiskyrusius Juodikius, vakarą baigsime džiaugsmingu jų susitaikymu artimiausių draugų tarpe. Anot jos, numetę kaukes, parodysime savo tikras mylinčias širdis.
Bet vakaro programa pasibaigė, nusileidžiant uždangai be dramatiškos veiksmo pabaigos. Nors jo pasigedome, bet aš Ruz-gaitienei dar kartą kartojau, kad visi svečiai buvo labai patenkinti subuvimu. Tai buvo kažkas nauja, nekasdieniška.
Mums besikalbant su Ruzgaičiais, šeimininkė daug kartų skambino Juodikienei, bet telefonas buvo vis užimtas. Taip pat ir Juodikio. Spėjome, kad juodu kalbėjosi. Ir kai jau rengėmės eiti miegoti, Ruzgaitienė prisiskambino Juodikiui, kuris, atrodė, nesitvėrė iš džiaugsmo ir beveik rėkte rėkė: "Ji mano, ji mano mylimoji Stefutė!” Dažnai tai vis kartojo ir kartojo. Juodikis sakė, kad kai pamatė, kad mirties kaukolė po improvizacijos išėjo iš svečių kambario, netrukus išėjo ir jis pats jos ieškoti. Pasivijo lauke. Stefutė greitai sėdo į automobilį ir pravažiuodama pro šalį atidarė langą, numetė jam mirties kaukę ir pirštais pasiuntė bučinį.
Nuėjome gulti džiaugdamiesi, kad vis dėlto vakaro programa atnešė gražių vaisių. O kai atsikėlę iš ryto susėdome prie vėlyvų pusryčių, Ruzgaitienė mums pranešė linksmą naujieną. Priešpiečių atvažiuos abu Juodikiai, o vakarienės vyksime į restoraną, kur atšvęsime susitaikymo šventę, kaip ji vadino — sugrįžtuves.
P.S. kitame numeryje tęsime pasakojimą apie Juodikių susitaikymo šventę, o Stefutė papasakos apie savo šeimos gyvenimą, apie idealią moterį, apie jų kaukes.