Ona Mikailaitė
PENKI MAŽI PRISIMINIMAI.
VIENĄ AKIMIRKĄ
Vieną akimirką
mes susidūrėm:
mano žemė
ir aš.
Kaipgi
tą vieną akimirką
jos dulkės
prilips man prie koją?
Ir kaipgi
tą vieną akimirką
nuo jos atsiplėš
švininė mano širdis?
Vieną akimirką
mes susidūrėm:
mano žemė ir aš.
Ir dabar nežinau,
kas ilgiau užsiliks,—
mano pėdsakai ten?. . .
ar jos antspaudas
įkaitintam mano pade?. . .
AZALIJOS VILNIAUS GATVĖJE
Vos išaušus,
jūs sningat žiedais,
mažieji azalijų medeliai,
eilėmis surikiuoti
Vilniaus plačiąja gatve.
O jūsų duoklės
niekas nepaiso;
šlavėjai skubomis sušluoja,—
tik aš suskaičiuoju,
įsirėmus lange.
TRAKAI PAVAKARY
Lieptu į praeitį
keliauju,
ir pilka, šniokščianti banga,
ir vėjas
palydi
į rausvų plytų pilį. . .
Tiktai—
ne praeitis čia!
T virtovė,
kurią kiekvienas
savo saloje pastatęs
saugo,
saulei gęstant
audringam ežere.
AUŠROS VARTAI
Banguotais laiptais
kyla maldininkai
ir glaudžiasi prie sienų tyliai,
ir vėl iš naujo
kabina savo širdis
votų vietoj
po Tavo ilgesingu juodu žvilgsniu.
Ir Tavo juodas veidas,
ir jų sidabro širdys
lygiai spindi amžių užuovėjoje
čia.
AERODROME
Glėbiais
nuvytusias puokštes
nešame,
nebeįstengę
daugiau pasakyti,
ko nepasakė
nualpę žiedai,
suspausti
karštame delne.