Pranas Domšaitis Bėgimas į Egiptą
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Praėjusieji metai Katalikų Bažnyčiai buvo ypatingi — jiems baigiantis, per du mėnesius buvo net dvi konklavos. Po Pauliaus VI mirties išrinktas naujas popiežius Jonas Paulius I tuoj užkariavo žmonių širdis savo šypsena ir paprastomis, draugiškomis manieromis. Deja, jis tepopiežiavo 33 dienas. Ar jam būtų užtekę tos šypsenos išspręsti dabartines Bažnyčios problemas, sunku pasakyti. Kai kas net mano, kad susidūrimas su tomis problemomis ir pakirto jo gyvenimą.
Sušaukus naująją konklavą, beveik visi buvo įsitikinę, kad vėl bus išrinktas italas. Laikraščiai bei žurnalai vėl pradėjo spėlioti ir minėti įvairius kandidatus. Deja, niekas neatspėjo. Italams kardinolams nesusitariant dėl kandidato, popiežium išrinktas neitalas lenkų kardinolas Karolis Wojtyla. Nebuvo jokia staigmena, kad jis pasirinko Jono Pauliaus II vardą, lyg norėdamas parodyti, kad jis tęs dar neseniai taip gražiai pradėtą savo pirmtako veiklą.
Paskelbus išrinkto popiežiaus neitališką pavardę, italus iš pradžių pritrenkė, bet paskui, kai jis prabilo gražia italų kalba, jie šiek tiek atslūgo. Kai kas gal teisingai pastebi, kad italai neturėtų teisės per daug jaudintis ir sakyti, kad čia jiems padaryta kokia nors neteisybė. Italijos religinis gyvenimas gana paviršutiniškas, visur plinta komunizmas, nubalsuota už abortus, o Lenkijoj, nežiūrint prievarta primesto komunistinio režimo, religija nesilpnėja, ir dvasiškija, ir pasauliečiai drąsiai gina savo teises, būdami ištikimi savo tradicijoms.
Neitališkasis pasaulis naująjį popiežių sutiko entuziastingai. Po 450 metų vėl matome, kad Bažnyčia yra visų, o ne tik italų. Lietuviai šią netikėtą žinią priėmė įvairiai. Vieni buvo patenkinti, nes jau seniai laukė, kad kada nors į šv. Petro sostą atsisėstų neitalas, o kiti, prisiminę mūsų istoriją ir santykius su lenkais, nusigando. Bet bijoti nėra ko: nors naujasis popiežius, be abejo, savo tautybės neatsisakys, bet jis turės stengtis pirmiausia būti ne lenku, o popiežium. O be to, sklinda gandai, kad dabartinis popiežius turįs net lietuviško kraujo. .. Kai jam, dar nebesant kardinolu, vienas lietuvis prelatas tai priminė, tai jis atsakė, kad niekuomet to neneigęs. O po savo išrinkimo, susitikęs su lietuviais, pasakė, kad pusė jo širdies esanti Lietuvoje. Kai, pradėdamas eiti pareigas, į viso pasaulio tikinčiuosius kreipėsi pagrindinėmis Europos kalbomis, tai prabilo ir lietuviškai. Visa tai mums gali duoti vilčių, kad jis lietuviams bus palankus.
Labai gera ir tai, kad dabar, kai komunizmas stengiasi Bažnyčią nušluoti nuo žemės paviršiaus, jai vadovauti išrinktas žmogus, kuris turėjo daug reikalų su komunistais, kuris gerai pažįsta jų tikslus ir metodus. Šis faktas taip pat galėjo turėti nemaža įtakos kardinolams, atidavusiems savo balsą už kard. Karolį Wojtylą.
Visoje Katalikų Bažnyčios istorijoje yra buvę apie 50 popiežių neitalų. Keista, bet beveik visų neitalų popiežiavimas nebuvo laimingas. 1154 m. į popiežiaus sostą įkopė anglas Breakspeare, pasirinkęs Adrijono IV vardą. Jo popiežiavimo metai dėl visokių politinių intrigų charakterizuojami vienu žodžiu — chaosas. Nelinksmas Bažnyčios periodas buvo ir "Avinjono nelaisvės” metai (1305-1377), kai Avinjone gyvenantieji popiežiai buvo prancūzai. 1492 m. popiežium buvo išrinktas Rodrigo Borgia, pasivadinęs Aleksandru VI. Apie jį sakoma, kad niekad popiežiška tijara nebuvo uždėta ant tokios nevertos galvos. Nors jis jokių klaidingų mokslų nepaskelbė, bet savo asmeniško gyvenimo pavyzdingumu nepasižymėjo. Ir pagaliau, tik vienerius metus papopiežiavęs, 1523 m. mirė paskutinis neitalas popiežius, olandas Adrijonas VI. Italai jo labai nemėgo. Po šių nelaimingų popiežių jau per 450 metų kardinolai, kurių didelė dauguma būdavo italai, neišdrįso rinkti "straniero” (svetimtaučio). Toji "tradicija” buvo sulaužyta tik dabar, po puspenkto šimto metų.
Kad toji liūdnoka kai kurių neitalų popiežių istorija ir dabar pasikartotų, atrodo, nėra jokio pavojaus. Kard. Wojtyla Bažnyčios sluoksniuose jau buvo žinomas, kaip gero charakterio, protingas, mokytas ir kilnus žmogus.
Kalbant apie popiežius, dabar yra mada klausti, ar jis bus konservatyvus, ar progresyvus. Apie dabartinį popiežių paprastai sakoma, kad tikėjimo ir doros dalykuose jis yra konservatyvus, o socialiniuose klausimuose — progresyvus. Nors jis pasirinko Jono Pauliaus vardą, bet kai kurie spėlioja, kad jis bus daugiau Paulius, negu Jonas. Spėlioti visaip galima, bet kaip bus iš tikrųjų, gal netrukus pamatysime.
Jis gimė paprastoje šeimoje 1920 m. gegužės mėn. 18 d. Motina mirė, jam tebesant 16 metų, o tėvas — II pasaulinio karo pradžioje. Gimnazijoje Karolis buvo su visais draugiškas, gabus moksle, mėgo poeziją, dramą ir sportą. Mėgstamiausios jo sporto sritys — slidinėjimas ir plaukymas baidare. Jis mėgo slidinėti, net ir būdamas kardinolu. Kartą sutikęs italų studentus paklausė:
— Kiek Italijos kardinolų moka slidinėti?
Kai studentai sumišo, nežinodami, ką atsakyti, jis šypsodamasis pasakė:
— Lenkijoje tai slidinėja 50% kardinolų.
Mat, tada Lenkijoje buvo du kardinolai. Tai vienas kardinolas sudaro 50%.
Daugeliui buvo staigmena, kai jis įstojo į kunigų seminariją. Apie tai pirmiau su nieku nekalbėdavo. 1946 m. lapkričio mėn. 1 d. buvo įšventintas kunigu, 1958 m. konsekruotas vyskupu, 1967 m. pakeltas kardinolu, na, o 1978 m. spalio mėn. 16 d. išrinktas popiežium.
Dabartinis popiežius yra išsimokslinęs vyras, studijas baigęs Romoje, parašęs keletą knygų, gana laisvai kalbąs penkiomis kalbomis: lenkų, italų, vokiečių, prancūzų ir anglų. Aišku, būdamas lenkas, jis supranta ir rusų, čekų bei kitas slavų kalbas; o gana gerai mokėdamas itališkai ir prancūziškai, neturės daug vargo suprasti ispanų bei portugalų kalbas. Tad jį tikrai galima vadinti poliglotu.
Jau pradedant Jonu XXIII, popiežiai pradėjo nesilaikyti kai kurių šimtmečiais buvusių tradicijų ir sustingusių išorinių formų. Dabartinis popiežius jau spėjo pakankamai įrodyti, kad ir jam tos formos ne prie širdies. Jis yra paprastas, natūralus su žmonėmis, nemėgsta bereikšmių pompų, net savo oficialiose kalbose nevartoja daugiskaitos, kaip pirmiau popiežiaus protokolas reikalaudavo, bet vienaskaitą — nesako "mes”, bet "aš”.
Galima tikėtis, kad Jonas Paulius II eis su gyvenimu, nes per keletą šimtmečių nuo jo jau buvo per daug atsilikta ir nutolta. Atrodo, kad jis bus ištikimas II Vatikano susirinkimo nutarimams ir dvasiai.
Povatikaninė Bažnyčios padėtis nėra lengva. Ji ir naujajam popiežiui sukels nemaža problemų. Gal didžiausios ir nemaloniausios problemos dabar kyla iš to, kad II Vatikano susirinkimas pabrėžė "Dievo vaikų” laisvę, bet kai kurie "Dievo vaikai” tą laisvę savotiškai suprato, manydami, kad jau nieko nereikia klausyti, nereikia pripažinti jokio autoriteto, kad kiekvienas yra pats sau autoritetas ir gali elgtis, kaip jam patinka. Tad sugebėjimas suderinti laisvę su autoriteto pripažinimu gal ir bus pati didžiausioji problema, prieš kurią atsistoja naujasis popiežius. Kaip jis šią problemą spręs, pamatysime.
Būtų labai klaidinga, jei kas povatikaninę Bažnyčios padėtį mėgintų charakterizuoti stagnacija, pasyvumu, rankų nuleidimu. Priešingai! Dabar visi, ypač jaunimas, pajutę daugiau asmeniškos atsakomybės už savo religinį gyvenimą, kažko ieško, nerimsta, blaškosi. Visi nori kasdieninės dvasinės duonos, bet dažnai nėra kas jos galėtų paduoti. Organizuojasi įvairūs maldos bei studijų būreliai, bet dažnai nėra kas jiems vadovautų.
Plinta ekumeninis sąjūdis — tai labai puiku! Tačiau be tinkamo vadovavimo ir čia gali kilti nemaža pavojų: suniveliuojamos pasaulėžiūros, nublunka ideologijos, išblėsta misijonieriška dvasia. Įvedus į liturgiją gimtąją kalbą, tikrai reikia džiaugtis, kad žmonėms dvasinis maistas pateikiamas suprantamu būdu, bet negera, kad tas maistas nėra naujas, nepritaikytas mūsų laikams. Tas maistas, kuriuo lotyniškai kalbą žmonės maitinosi pirmaisiais amžiais, nors ir išverstas į mūsų kalbas, yra sunkiai virškinamas. Ne, liturginių reformų nėra per daug — jų reikėjo dar daugiau. Reikėjo ne tik išversti tai, kas buvo, bet duoti ir ką nors naujo, mums suprantamesnio, artimesnio, aktualaus šiems laikams. Tai suprasti ir pasakyti labai lengva, bet įvykdyti — tai jau kitas klausimas! Gal naujasis popiežius sugebės...
Teologai taip pat pasijuto laisvesni, ne taip suvaržyti, kaip pirmiau, todėl pasipylė traktatai, svarstymai, drąsios nuomonės. Kai kurie šį naująjį teologinį sąjūdį palygina su viduramžiais, kada švietė tokie teologijos galiūnai, kaip Tomas Akvinietis, Albertas Didysis, Bonaventūra ir kt. Tačiau yra ir tokių, kurie dabartinį teologų sąjūdį sulygina su XVI amžiaus reformacija.
Moralės supratimas pasikeitė. Reikia džiaugtis, kad artimo meilei pradedama vis labiau skirti pati aukščiausioji vieta dorybių eilėje, bet vis dėlto nėra gerai, kad kai kurios kitos dorybės visai užmirštamos ir nuvertinamos. Vienas kunigas pasakojo, kad kartą aštuoniolikmetę jaunuolę paklausęs, ar ji neturinti problemų šeštojo Dievo įsakymo srityje. "Koks yra tas įsakymas?” — jaunuolė paklausė. Kai kunigas pradėjo aiškinti, tai ji pertraukė jį ir labai nustebusi tarė: "Kunigėli, nuo kada mylėti yra nuodėmė?”
Vis labiau ir labiau tiek pasauliečiai, tiek dvasiškiai pradeda kelti celibato ir motery kunigystės klausimus. Jokių teologinių kliūčių, žinoma, čia nėra, bet atsirastų nemaža socialinių ir psichologinių sunkumų.
Senosios didelės bažnytinės organizacijos bei brolijos miršta ir atsiranda naujos: maži maldos, Šv. Rašto studijų ir kitokie būreliai. Kai kam nepatinka pamaldos didelėse, ištaigingose katedrose, norėtų dalyvauti mišiose kur nors privačiuose namuose, su būreliu artimų draugų. Sakykime, kad tai labai gerai, bet kas tas mišias įvairiose vietose laikys, kai taip sumažėję pašaukimai? Nereikia didelių pranašiškų gabumų suprasti, kad netolimoje ateityje kai kuriose vietose vienam kunigui teks aptarnauti bent dvi parapijas ar bažnyčias.
Kai kurie Bažnyčios vadai vis dar gana skeptiškai žiūri į moderniąsias komunikacijos priemones skelbti Dievo žodžiui (radijas, televizija), bet ateityje būtinai reikės labiau pasukti šia kryptimi.
Dešimt procentų visų pasaulio katalikų dabar gyvena komunistų valdomuose kraštuose. Kai jiems visokiais būdais kliudoma atlikti pagrindines savo tikėjimo pareigas, popiežius negali šaltai į tai žiūrėti. Kaip šią problemą išspręsti, atrodo, tikrai reikėtų Saliamono išminties.
II Vatikano susirinkimas savo reformomis ir nutarimais norėjo suintensyvinti tikinčiųjų religinį gyvenimą, bet kartais matome priešingus rezultatus. Kai kurie tikintieji nutolo nuo religinės praktikos. Kodėl? Ar tos reformos nebuvo tinkamos? Reformos buvo geros, tik žmonės joms nebuvo paruošti. Daugelio, net ir inteligentų, tikėjimo tiesų pažinimas buvo labai primityvus. Žmonės nesugebėjo atskirti esminių tikėjimo dalykų nuo šalutinių. Kai kam penktadienio pasninkas, nevalgymas nuo vidurnakčio prieš Komuniją, lotynų kalba ir klūpėjimas per visas mišias buvo pagrindiniai tikėjimo dalykai, kuriuos pakeitus, pasikeitė arba visai sugriuvo ir jų tikėjimas.
Dėl žmonių religinės ignorancijos, žinoma, reikia kaltinti ir kunigus, kurie per pamokslus skrajodavo padangėmis, kalbėdavo apie visokius "dangiškus migdolus”, tik ne apie tikėjimo esmę ir pagrindines jo tiesas. Drauge su ignorancija paprastai eina ir puikybė, išdidumas. Jeigu žmogus ir neturėjo progos labiau įsigilinti į tikėjimo tiesas, bet jeigu jis klausys, ką moko Bažnyčia, tai iš kelio neiškryps.
Jeigu paprastų tikinčiųjų religinio pasimetimo priežastis gali būti ignorancija, tai šios priežasties negalima priskirti kunigams arba pvz. vyskupui Lefebvre. Čia, ieškant priežasčių, reikia sustoti prie puikybės ar neprotingumo. Galima sakyti, kad jiems yra "ne visi namie”. Argi ne keista, kad vienas žmogus, nors jis būtų ir vyskupas, su menku pasekėjų būreliu visus tikėjimo dalykus geriau supranta, negu popiežius, viso pasaulio vyskupai ir teologai!
Nesvarbu kokios bebūtų priežastys, bet to religinio pasimetimo dabar yra įvairiose šalyse. Leidžiami net laikraštėliai, brošiūros, knygos su sensacingiausiomis "žiniomis” apie "masonus” kardinolus ir su kitokiais įvairiausiais išsigalvojimais, kuriuos gali skleisti tik blogos valios arba psichiškai nesveiki žmonės. Deja. tais liguistais svaičiojimais ir grubiais šmeižtais kartais patiki ir kiti naivūs asmenys. Nors tokių yra palyginti labai maža, bet vis tiek tai yra žaizda Bažnyčioje, kuriai gydyti reikės naujajam popiežiui ne tik Jono XXIII meilės, Pauliaus VI kantrybės, bet ir Pijaus XI griežtumo.
Gaila, kad ir tarp lietuvių atsiranda vienas kitas, kuris naiviai pasiduoda toms neišmintingoms sensacijoms, tikrąjį Kristaus apreiškimą išmaino į abejotinos vertės arba tik grynai išsigalvotus apreiškimus ir vaikščioja klystkeliais šalia Bažnyčios. Norėdami popiežiui padėti sucementuoti Bažnyčios vienybę, turėtume neužmiršti, kad jis yra toji uola, ant kurios stovi tikroji Kristaus įsteigta Bažnyčia. Tik tiems, kurie jo klauso, Kristus prižada pergalę.