Paruošė B. B.
Parke po pavėsingu ąžuolu papiltas smėlio kalnelis. Ant jo kapstosi pulkelis mažiukų, o ant netolimo suoliuko prisėdusios kelios senukės šnekučiuojasi, mezga, budriomis akimis seka savo žaidžiančiuosius, kad jų ramų žaidimą nesudrumstų joks nemalonumas. Iš pulkelio išsiskiria mažutė geltonplaukė, gėlėta suknyte ir mėlynu kaspinėliu plaukuose. Ji prieina prie suolelio ir šūsteli kibiriuką smėlio į močiutės veidą, į plaukus.
— Saulyte, labai prašau, neberk į mane smėliu. Prikris man į akis, skaudės, aš verksiu. .. — švelniai sako močiutė, paimdama mergytę už rankutės.
— Aš bersiu, man patinka, — atkerta mažoji Saulytė ir ištraukia rankutę iš senosios pirštų.
Močiutė nieko nebeatsako. Mergytė apsisuka ir nubėga prie smėlio. Vėl ji prisemia kibirėlį smėlio, vėl atneša prie suoliuko. Šį kartą smėlio tenka ne tik močiutei, bet ir jos kaimynėms. Viena nebeiškentusi sako:
— Kodėl pili smėlį? Močiutė juk prašė, kad taip nedarytum. Reikia močiutės klausyti, Saulyte.
— Aš nenoriu šitos močiutės klausyti, aš šitos močiutės nemyliu. Man patinka kita močiutė. ..
Močiutės veidu nuslenka šešėlis, o akys vos vos sulaiko ašaras. Saulytė jau nubėgo, o moteriškės tebetyli, nežinodamos, ką sakyti. Pagaliau jos močiutė prabyla:
— Matot, Saulytė turi dvi močiutes, tai ir nepasidalinam. Vieną savaitę anoji ją prižiūri, o kitą aš.
— O tėvelių ar ji klauso?
— Tėvai nedaug su ja laiko praleidžia. Jauni dar labai. Tėvas studijuoja ir dirba, o motina taip pat dirba. Savaitgaliais dažnai išvažiuoja. Reikia gi jauniems kiek atsipūsti, pailsėti. Ką gi, mes, močiutės, mielai prižiūrime Saulytę. Ji mūsų senatvės dienas praskaidrina. Miela ji mergaitė, tik kartais kiek užsispyrusi. Matyt, jau toks charakteris. . .
— Iš ko ji paveldėjo tokį charakterį? — domisi viena moterėlė.
— Mano sūnus tai labai geras, tiesiog auksinis vaikas. Žinoma, marti. .. Negražu, suprantate, apie vaiko žmoną blogai kalbėti. ..
Moterėlės linguoja galvomis pritardamos. Jos taip pat turi negerų žentų ir marčių. Ir jų dukterys, sūnūs labai geri...
— Gal tikrai per daug lepinate Saulytę? Gal ji nepažįsta jokio griežtumo?
— Kaip tokį mielą vaiką barsi? — susijaudina močiutė. — Gauna viską, ko tik panori.
— Kartais reikia ir diržą paimti, o paskui tai nė susišnekėti neįmanoma, — griežtai pasako viena moteris.
— Bandžiau aną dieną pabarti, tai parvirto ant grindų, pamėlynavo visa, ėmė kojomis spardytis ir klykti, net išsigandau. Paaugs, susipras, o dabar dar tokia mažiukė. Sakau, toks jau jos turbūt charakteris.
Vėl ramu parke, tik paukščiukas čypsi ant ąžuolo šakos ir smėlio grūdeliai šnara į kibirėlius. Takši virbalai, zirzia bitukės, o Saulytės močiutė mąsto ir mąsto apie negerą marčios charakterį, kuris kažkaip, lyg Dievo bausmė, atsišaukė mažoje mergytėje. Rytoj Saulytę jau globos antroji močiutė, marčios motina. Ką jai duos, kur ją vesis, kokius žaislelius pirks, kad mergytė ją taip myli? Atsidūsta senoji, nes netrukus bus laikas priešpiečių eiti, reikės Saulytę iš būrio draugų iškrapštyti ir vėl prie pažįstamų, plepių moteriškių jos vaikiškus kaprizus regėti.
KonseR� oi�� �o iotekoje turima 150 tūkstančių leidinių, apie 20 tūkstančių plokštelių ir apie 30 tūkstančių lietuvių liaudies dainų melodijų. Numatyta išspausdinti atskirą knygą "Dzūkų melodijos” — kurios gražiausios iš visų. Praėjusiais metais valstybinė konservatorija įteikė pažymėjimą 2000-ajam ją baigusiam studentui.
PAMINĖTOS L. TOLSTOJAUS 150-OSIOS GIMIMO METINĖS
Meno darbuotojų rūmuose įvyko iškilmingas vakaras. Rašytojo kūrybinį palikimą apžvelgė Vilniaus universiteto docentė E. Červinskienė. Poetas Justas Marcinkevičius skaitė savo naują poemą, skirtą Tolstojui. Respublikinėje bibliotekoje buvo surengta didelė ir įdomi jubiliejinė paroda, kuri supažindino lankytojus su rašytojo išspausdintomis Lietuvoje knygomis, įvairiais dailės darbais ir nuotraukomis. Šia proga Birutė Masionienė parašė knygą "Levas Tolstojus ir Lietuva”. Viename knygos skyriuje nagrinėjami Lietuvos pėdsakai L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje. Romane "Karas ir taika” daug kartų minimos Lietuvos vietovės: Vilkaviškis, Kaunas, Vilnius, Rykantai, Švenčionys... L. Tolstojaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojams kyla klausimas: ar Tolstojus lankėsi Lietuvoje? Autorė klausimą nagrinėja labai atsargiai ir pasitenkina prielaida — galbūt.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo rašoma, kad Tolstojaus tėvų tėvai kilę iš Lietuvos. Autorė šiuos samprotavimus pateikia kaip spėliojimus, nes nei L. Tolstojus, nei jo artimieji nepalikę jokių rašytinių liudijimų apie savo kilmę. 1937-1938 m. į lietuvių kalbą buvo išverstas L. Tolstojaus romanas "Karas ir taika”.
RUOŠIAMASI RAŠYTOJO JONO BILIŪNO 100-OSIOMS METINĖMS
Rengėjai numatė platų planą minėjimams, kurie bus surengti Vilniuje, Kaune ir Anykščiuose. Rašytojo tėviškėje Niūronyse bus atidaryta memorinė, o Respublikinėje bibliotekoje — literatūrinė paroda. Šios parodos primins rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Jubiliejaus proga bus išspausdintos rusų kalba naujos rašytojo knygos. Planuojama išspausdinti pašto ženklą, voką, o taip pat šiai progai paruošti atitinkamą judomųjų paveikslų juostą. ("Tiesa”)
ŽILA SENOVĖ
Kraštotyroje aprašomi senoviniai ir nūdieniniai Trakai. Trakų simbolis — salos pilis. Šiandien Trakų pilis atnaujinta, kurią kiekvieną vasarą aplanko labai daug žmonių. Sakoma, kad ji patraukli, nes labai kruopščiai paruošta kraštotyros muziejaus parodai. Rašoma, kad pilis atstatyta, bet miestas labai apleistas. Manoma, kad pagražinus miestą, labiau išryškėtų ir pilys.
Trakų miesto architektūra yra labai savita. Tai nulėmė gamtinė aplinka ir gynybiniai veiksniai. Pilis buvo pastatyta 13 a. Į pietvakarius ir pietiniame salos pakrašty nuo pilies pradėjo kurtis miestas. Atitolusias miesto dalis jungė kelias, vingiuojąs per visą salą link Kernavės. 14 a. pabaigoje mieste buvo apgyvendinta karaimų ir totorių. Miestas padidėjo, ypač salos centre, arčiau pilies. Prasidėjus prekybai, atsikėlė žydų ir rusų. Tarp Didžiosios ir Bernardinų gatvių susikirtimų atsirado prekyvietė. 15 a. miestas labai sparčiai augo. Buvo pastebimas didelis skirtingų tautybių ir tikybų pasiskirstymas, o taip pat architektūrinės išraiškos savitumas, kuris išliko iki 17 a. vidurio. 17 a. pabaigoje karai miestą beveik sunaikino, ir išliko tik pradinis miesto planas.
1969 m. Trakai buvo paskelbti respublikinės reikšmės senamiesčiu. Be pilių, mieste yra dar 35 paminklai.
Trakuose begyveną karaimai iki šiandien išlaikė savo kalbą ir papročius. Jie į Trakus buvo parkviesti Vytauto ir kartu su totoriais saugojo Trakų pilį, o taip pat priklausė Vytauto asmens sargybai.
LIETUVOS BALDAI Į OLIMPIADĄ
Lietuvoje dirbtais baldais bus apstatyti penki daugiaaukščiai viešbučiai, kurie pastatyti įvyksiančiai Maskvoje olimpiadai.
MAŽĖJA PUČIAMIEJI ORKESTRAI
Pagrindinė priežastis — labai prasti instrumentai. Mediniams pučiamiesiems trūksta liežuvėlių, kurių net asmeniškai per pažintis įsigyti sunku. Pasenę kūriniai, kurie girdėti daug kartų. Trūkumas orkestrams gerų vadovų, kurie nesugeba paruošti vieneto, kad jis susilauktų daug klausytojų. Jaunuoliams geriau patinka skambinti elektrinėmis gitaromis, negu pučiamaisiais.
Respublikoje padaugėjo vaikų muzikos mokyklų, bet mokiniai neįsijungia į saviveiklos orkestrus.
Saviveiklinių pučiamųjų orkestrų Lietuvoje yra daugiau negu penki šimtai, kuriuose dalyvauja per devynis tūkstančius muzikos mėgėjų. Yra per aštuonis šimtus kaimo kapelų, devyni šimtai orkestrų, kurie groja šokių muziką.
Jaučiamas respublikoje lyg muzikinis sumenkėjimas. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų Kaune iš 22 mokyklų penkiolikoje buvo gana pajėgūs pučiamieji orkestrai. Šiandien Kaune mokyklų padaugėjo iki 37, o pučiamieji orkestrai yra tik keturiose.
• Prezidentas Carteris pareiškė, kad jis nepritaria maldos įvedimui į valdines mokyklas, nes tai sudarytų nepatogumų netikintiems. Tuo pareiškimu Carteris parodė nepritarimą senatoriui J. A. Helis, kuris siekia grąžinti maldą į valdines mokyklas; senatas 47 balsais prieš 37 jau priėmė atitinkamą teisinę pataisą, palankią maldai mokyklose. Pats prez. Carteris vertina ir kartais dėsto tikybą vaikams baptistų bažnyčioje, tačiau skelbia, kad malda yra privatus žmogaus reikalas su Dievu.