Vilija Vakarytė
* * *
Lange atsispindėjo saulė,
o eglutės siekė mano rankos. . .
taip ramu toli nuo miesto aidą—
gražu. . .
tikrai norėčiau čia pasilikti,
net viena— nesvarbu,
nes būčiau kartu su Dievo draugyste
čia, gamtoje. . .
toli nuo bėdų ir draugą. ..
žinau, kad aš turiu ištikimą draugą.
* * *
Ratelyje vis arčiau, vis ramiau—
dalinamės mintimis,
o tos mintys tinka ir man:
apgalvot, apsvarstyt. . .
vis grįžta tos pačios idėjos—
apie ratelius.
Jis mus jungia rately,
ir mes dalinamės Jo žodžiu ratelyje. . .
ratelis neturi nei pradžios, nei galo—
mintys sukasi galvoje,
o malda kyla į Jį.
❖ ❖ ❖
Gal pajuntu žmonių tikrus jausmus,
kai kalbamės tarpusavy—
o čia gamta jau laukia atgimt pamažu,
saulės spinduliai jau šildo mano mintis,
pumpurėliai jau bando išlįsti. . .
bus smagu, kai pavasaris pasirodys
visu savo grožiu,
bet man jau dabar širdyje pavasaris,
nes jaučiu Jo meilę savo širdyje.
* *
Pavargus esu nuo visų darbų,
pavargus nuo visų įsipareigojimų—
mintys nori būti laisvos,
kad pamatyčiau savo gyvenimą
tokį, koks jis yra,
kad pasvarstyčiau ir grįžčiau namo,
pasisėmus iš Amžinojo Vandens Šaltinio...
* * *
Širdis rami,
siela pilna džiaugsmo.
Jis palietė visą mano buitį, visas mano mintis
ir pripildė jas tikruoju tikėjimu.
Šis tikėjimas yra šviesesnis už saulę,
stipresnis už ąžuolą
ir gilesnis už vandenynus.
Tikiu Juo ir seksiu Ji toliau—
tegul Jo žodžiai kalba per mane,
per mano jausmus ir gyvenimą.
Jis leido man pajusti draugų artumą
ir tą gilią meilę,
kurią aš galiu kitiems duoti per Jį.
Saulė šviečia,
o aš skrendu ramybėje.
Jis palietė mane tuo žvilgsniu,
tuo nauju ateities gyvenimu Jame,
tuo saulės spindėjimu.
* * *
Mūsų maldos kilo kaip žvakės liepsna
tą vakarą, kai Tu buvai su mumis—
taip arti. . .
palietei kiekvieną mūsų mintį,
o duona ir vynas tapo Tavo dovana mums.
O mes atidavėme save,
paaukojome visa Tau
per kiekvieną dalyvį,
per draugus Tu pasirodei man,
ir pajutau tą meilės džiaugsmą—
niekad neleisk man tai pamiršti,
visad būk su manim,
o man nereikės ilgai ieškoti Tavęs,
nes Tu čia pat, draugų tarpe esi.. .
* * *
Nemačiau, kaip greitai laikas prabėgo,
kai pajutau,
kad reikia grįžti atgal į darbo pasaulį.
Šitame pasaulio šiltam kamputy
tikrai pajutau, ką norėjau pajusti,
išgirdau, ką norėjau išgirsti,
ir pamažu atpažinau Jį,
kurį troškau daugiau atpažinti. . .
Taip, laikas prabėgo,
bet tai, ką išgyvenau,
liks sieloje amžinai.