Laura Lauciūtė
Danutė lankė Marijos aukštesniąją mokyklą. Ji buvo linksma ir mandagi mergaitė. Manė, kad turėjo daug gerų draugių.
Vieną vakarą Danutė, būdama viena namie, išgirdo prie namų keistus garsus. Jai pasidarė labai nejauku, todėl nutarė paskambinti draugėms, kad ateitų drauge su ja pabūti. Skambino Birutei.
— Negaliu. Aš žiūriu televizijos. Palik mane ramybėje.
— Bet juk ir pas mane galėsi žiūrėti televizijos.
— Sakau, kad ne. Netrukdyk manęs, — atšovė Birutė ir pakabino ragelį.
Panašiai buvo su Rita, Lina, Rūta ir Sigute. Pagaliau Danutė paskambino Daliai.
— Žinoma, kad ateisiu. Nesijaudink, — maloniai pasakė draugė.
Dalia atėjo ir kartu su Danute praleido vakarą, kol grįžo Danutės mama.
Kitą dieną visos sužinojo, kad Danutė laimėjo mokykloje rašymo varžybas. Visos mergaitės jai pavydėjo, išskyrus Dalią. Vėliau, pertraukos metu, mergaitės tarpusavy kalbėjosi:
— Man Danutė nepatinka, — aiškino Rita, — ji tikra bailė, bet kartais ji gali būti naudinga — ji už mane pasaugo mano broliuką.
— Aš nemanau, kad ji buvo verta tos premijos, — sakė Lina.
— Tikrai. Ji laimėjo tik dėl to, kad mokytojos ją mėgsta, — pritarė Rūta.
— Ką tu manai, Dalia? — paklausė Sigutė.
— Man Danutė labai patinka. Ji mano geriausia draugė. Nustokite apie ją blogai kalbėti. Jūs jos nemokate įvertinti, — rimtai atsakė Dalia.
Mergaitės nežinojo, kad Danutė viską girdėjo. Dabar ji suprato, kad iš visų jos vadinamųjų draugių buvo tik viena tikra draugė — Dalia. Vėliau Danutė padėkojo Daliai už gerus žodžius. Jų draugystė nuolat stiprėjo.
Šis paprastas įvykis parodo, kad ne visi, su kuriais susitinki ir bendrauji, yra tikri draugai. Tik po ilgo ieškojimo gali surasti tikrą draugą. Geras draugas tikrai yra retas paukštis.