J. VENCKUS, S,J.

    Rašant ar kalbant apie Cervantes, reikia atsiminti du dalykus: jo biografiją ir žymiausią jo veikalą "Don Kichotą” (Don Quixote). Yra sakoma, kad šis jo veikalas yra daug didesnis negu jis pats.

     Kalbant apie biografijas, reikia pasakyti, kad jų yra įvairių. Kai kurios yra vadinamos pamokančiomis arba auklėjančiomis, nes tai yra tautos didvyrių, valstybių kūrėjų, karo vadų, garsių politikų gyvenimo aprašymai. Apie jų didžius darbus rašoma, norint pažadinti jaunimą, įkvėpti jam tėvynės meilę. Bet šalia savo didžių darbų tie žmonės kartais padarydavo ir nemažų klaidų, nebūdavo pavyzdingi religijos ar moralės srityje. Kartais kai kurių žurnalistų rašomos biografijos gali būti intriguojančios, stebinančios, romantiškos ir pikantiškos. Tai gali būti, pavyzdžiui, kokio nors pramonininko gyvenimas, kuris, anksti apleidęs mokyklą, per trumpą laiką tapo milijonierium. Tai gali pakenkti jaunimui, nes jis pagalvos, kad mokslas nesvarbu — gali daug pasiekti ir be mokslo. Kam tad ilgai vargti kolegijose ir universitetuose? Kartais aprašomi tokie asmenys, kurie tartum per vieną naktį pagarsėjo, tapdami Hollywoodo žvaigždėmis. Tad dėl ko nemesti mokslo ir nepamėginti?

     Yra taip pat vadinamųjų egzistencinių biografijų, kur aprašoma žmogaus egzistencija: jo jaunystė su visomis geromis ir blogomis savybėmis — "jaunos dienos neprotingos, paklydimais gan turtingos”. Gali kilti klausimas, ar, rašant žmonių biografijas, reikia paminėti ir jų klaidas, kurios priklauso prie jų gyvenimo, ar gal geriau tai nutylėti.

Miguel de Cervantes Saavedra

     Egzistencinė biografija yra objektyvus žmogaus charakterio ir darbų aprašymas. Tokioje biografijoje pamatomi ne tik žmogaus nuopelnai, bet taip pat ir ydos bei įvairios moralinės silpnybės. Iš tokių biografijų galima pasimokyti, ką reikia daryti ir ko vengti.

     Cervantes gimė 1547 m. Alcala de Henares mieste, kuris buvo garsus tuo, kad turėjo universitetą, įsteigtą 1508 m. Kardinolas Cisneros pakvietė į jį geriausius profesorius, tarp kurių buvo nemaža žydų. Ispanija tada labai atsigavo, išvarė maurus (arabus), kurie čia buvo išgyvenę aštuonis šimtmečius (711-1542) ir jautėsi, kaip namie. Jie turėjo įtakos ir ispanų menui. Mat, mahometonams neleidžiama nei tapyboje, nei skulptūroje vartoti motyvų, paimtų iš gyvulių ar žmogaus anatomijos. Jiems leidžiama vartoti tik geometrines figūras.

     Ispanijoje tuo metu vyko dideli dalykai: 1492 m, ispanai atėmė iš maurų Granadą, o Kolumbas, atsivertęs žydas, tais pačiais metais atrado Ameriką. Taip pat tais pačiais metais Fernandas ir Izabelė išvarė iš Ispanijos žydus (apie 150.000). Tai buvo tikras žydų Exodus. Vieni jų išvyko į Portugaliją, kiti Į Italiją, Balkanus, Šiaurės Afriką.

     Mykolo Cervantes tėvas buvo vaistininkas ir "pusdaktaris”. Pagal anų laikų paprotį, jis nuleisdavo kraują, aptverdavo žaizdas ir pan, Mažai teuždirbdavo, tad nebuvo lengva išlaikyti šeimą su septyniais vaikais. 1554 m, randame jų šeimą Valladolyde, kuris tada buvo Ispanijos sostinė. Tik 1561 m. Pilypas perkėlė sostinę į Madridą. Tada ir Cervantes šeima persikėlė į naują sostinę. Čia buvo garsi mokykla — Studium latinum. Manoma, kad Mykoliukas šitą mokyklą turėjo lankyti. 1564-1565 m. jis buvo Sevilijoje. Turbūt jis čia lankė jėzuitų kolegiją. Manoma, kad jis yra buvęs ir Salamankos universitete, nes savo raštuose mini Salamankos universiteto tipus, vadinamus "licenciados”.

     Jis labai daug skaitė, kas tik pakliūdavo po ranka. Taip pat skaitė ir Amadis de Gaula riterių raštus, kurie ir Don Kichotui galvą apsuko. Tas riterių avantiūras daug kas tada mėgo. Apie jas skaitė ir šv. Teresė iš Avilos, kai dar buvo maža mergaitė. Cer-vantes pamilo ir Vega de Rueda, kuris pats rašė ir vaidino visokias komedijas liaudžiai. Jis vartojo liaudiškus posakius ir patarles, kurias vėliau Sancho Panza vartos kiekviena proga, kaip to laiko liaudies .šmintį.

     Nors Cervantes jokio formalaus mokslo nebuvo baigęs, bet daug išmokęs iš knygų, teatro ir kelionių po Ispaniją bei kitus kraštus. Jis buvo aukštesnės kilmės, nors gyveno neturtingai. Jis buvo hidalgo, kaip ir jo Don Kichotas, ir turėjo teisę nešiotis kardą prie šono, kurį kartais per daug greitai panaudodavo. Kartą fektuodamasis nukirto savo priešininkui ranką. Teismas nusprendė jam nukirsti dešinę ranką ir ištremti dešimčiai metų. Bausmė nebuvo įvykdyta, nes jis pabėgo į užsienį. Kitą kartą buvo rastas sužeistas žmogus prie jo durų, kuris vėliau mirė. Cervantes su visa šeima buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą, bet teismas negalėjo įrodyti, kad jis tą žmogų sužeidęs.

     Mirus Pilypo II žmonai Marijai, Portugalijos princesei, popiežius atsiuntė kardinolą Giulio Acquaviva išreikšti karaliui užuojautą. Cervantes ta proga parašė eiles. Kardinolui tai labai patiko ir jis pakvietė Cervantes važiuoti į Romą kaip "camerlengo”. Jis sutiko ir išvažiavo.

     Tuo metu turkai pasidarė labai pavojingi Italijai. Vis labiau ir labiau pradėjo užpuldinėti krikščionių laivus, krikščionis paimdavo vergijon ir pririšdavo prie laivo irklų, o jaunas mergaites atiduodavo haremui. Krikščionybės padėtis buvo nepakenčiama. Visa atsakomybė krito popiežiui — Bažnyčios galvai. Jis turėjo savo valstybę ir laivyną, bet žymiai mažesnį už turkų laivyną. Popiežius Pijus V, vėliau paskelbtas šventuoju, kreipėsi į Veneciją ir Ispaniją sudaryti lygą, kurią pavadino šventąja lyga. Sudarė laivyną iš maždaug 600 galerų, varomų irklais ir burėmis. Kareivių buvo apie 30 tūkstančių. Turkai turėję šiek tiek daugiau kareivių — apie 35 tūkstančius. Į krikščionių laivyną įsirašė ir Cervantes.

     urkai kovojo labai narsiai, nes jų tikėjimas jiems prižada dangų, jeigu žus, kovodami už Islamą. Ir krikščionys savo kovai turėjo kilnų motyvą — ginti Kryžių nuo Pusmėnulio (Islamo simbolio), Popiežius įsakė visoms brolijoms melstis dieną ir naktį, kalbant rožančių. Ir pats Pilypas II visą laiką meldėsi, Krikščionys išplaukė žūtbūtinei kovai. Pavakariu sutiko turkų laivyną, išsirikiavusį pusmėnulio forma. Tai buvo lyg strėlė, norinti perskelti krikščionių laivyną, kuriam vadovavo Karoliaus V sūnus Jonas, Austrijos princas, Pilypo II pusbrolis. Patrankų tada dar nebuvo, kad galėtų apšaudyti laivyną iš tolo, tad laivai turėdavo priplaukti arti vienas kito, kareiviai įsiverždavo į priešo laivą, ir prasidėdavo kova. Cervantes, turėdamas karščio, gulėjo laivo apačioje, bet kai prasidėjo kova, jis negalėjo ištverti — iššoko iš lovos ir metėsi į kovą. Kova buvo žiauri. Cervantes buvo sunkiai sužeistas. Pusę metų išgulėjo ligoninėje.

     Turkai toje istorinėje kovoje buvo nugalėti. Nuo to laiko jie jau nebebuvo krikščionims pavojingi. Toji pergalė buvo 1571 m. spalio 7 d, Popiežius iš dėkingumo Marijai už tą pergalę tą dieną paskyrė Rožančiaus švente, kuri tebešvenčiama iki šiol.

     Cervantes už narsumą gavo medalį. Paskui jis dar kovojo Graikijoje, norėjo išvaduoti graikus iš turkų valdžios, bet nepasisekė. Kovojo ir Tunise. 1575 m. jį atleido iš kariuomenės ir leido važiuoti namo. Piratai pagrobė laivą, suėmė žmones ir pardavė Alžyrui, kuris tada priklausė turkams. Cervantes kelis kartus mėgino pabėgti, bet vis būdavo sugautas ir dar smarkiau baudžiamas. Pagaliau po penkerių metų baisios kankynės buvo motinos ir seserų, o taip pat ir Švenč. Trejybės vienuolių (kurie buvo tam ir įsteigti) išpirkti krikščionys iš turkų nelaisvės.

     Cervantes prašė, kad jam duotų vietą Pietų Amerikoje, bet Pilypas II dėl nežinomų priežasčių nedavė. Gavo kolektoriaus vietą. Pilypas II, nugalėjęs turkus, sumanė nugalėti bekylančios Anglijos jūrų galybę. Jis pradėjo ruošti savo garsiąją armada in-vencible — nenugalimąją armiją. Cervantes turėjo važinėti po visą Andalūziją ir rinkti pinigus, kviečius ir aliejų. Žmonės labai priešinosi. Jis buvo net Sevilijos katedros ekskomunikuotas, kad valdžiai atidavė jos kviečius. Jam tas kolektoriaus darbas nesisekė. Surinkti pinigai dažnai pražūdavo. Mat, tada nebuvo bankų, kur būtų galima tuoj surinktus pinigus padėti. Reikėdavo duoti kam nors juos nuvežti į Madridą. Dažnai Madride jie nepasiekdavo. Keletą kartų jam reikėjo net kalėjime sėdėti. Aiškiai pasirodė, kad jis toms pareigoms netinkamas. Jis buvo kariškis, rašytojas, poetas ir turėjo sėdėti kalėjime už nemokėjimą skolų, lyg koks sukčius.

     Madride jis turėjo motiną ir kelias seseris. Viena buvo karmelite, kitos dvi ar trys buvo patekusios į neturtą, nes išleido visus pinigus broliui išpirkti iš turkų nelaisvės. Paskutinį kartą sėdėdamas kalėjime, 1597 m. iš nusiminimo sugalvojo ir pradėjo rašyti savo garsų veikalą "Don Kichotą”. Tiesa, jis turėjo ir žmoną, kurią buvo vedęs 1584 m. Ji turėjo ūkelį, gavusi iš tėvo. Ji nesutiko su vyru bastytis po visą Ispaniją, pasiliko namie viena. Vaikų neturėjo. Pirmiau Cervantes draugavo su kita mergaite, bet jos nevedė, tik susilaukė dukros Izabelės, kuri gyveno pas jo motiną. Vėliau ta dukra jam pridarė daug nemalonumų.

     Tikrai Cervantes savo gyvenime turėjo daug kentėti, Gal Apvaizda jam leido čia, žemėje, atkentėti už savo klaidas. Psichologai mano, kad Cervantes be visų šitų liūdnų ir skaudžių pergyvenimų tikrai nebūtų parašęs "Don Kichoto”. Jis rašė ir pirmiau, bet tie raštai nesusilaukė visuomenės dėmesio.

     Galima būtų paklausti, dėl ko valdžia jam nepadėjo, patekus į vargą, — juk jis buvo tikrai nusipelnęs žmogus. Bet reikia žinoti, kad Cervantes nepatiko Pilypui II. Jis buvo, kaip ir Kon Kichotas, keliaujantis riteris ir avantiūristas. Gal buvo ir kita priežastis. Jis ir jo šeima buvo "naujieji krikščionys”, t.y. persikrikštiję žydai. Tarp jų buvo ir labai puikių asmenų, bet kai kuriais nepasitikėjo.

     Įdomu, kad tie "naujieji krikščionys” turėjo didelę įtaką katalikų askezei. Pirmoji jų ypatybė buvo voluntarizmas, t.y. valios reikšmė šventumui, labai pozityvus ir aktyvus elementas — id quod volo (tai buvo ir jėzuitų steigėjo šv. Ignaco šūkis). Jeigu žmogus rimtai nori, jis gali pasiekti didelių dalykų. Antroji jų ypatybė — dvasios laisvė. Toji dvasios laisvė veda prie dieviško artumo, prie dieviško susivienijimo. Trečioji ypatybė — žmogaus askezė turi būti tokia, kad būtų galima ją pritaikyti šiame gyvenime: mylėti artimą, duoti išmaldą ne kokiems angelams, bet nuodėmingiems žmonėms, savo broliams. Iš tokių "naujųjų krikščionių” buvo ir Laines, vienas pirmųjų šv. Ignaco draugų ir antrasis Jėzuitų ordino generolas.

     Ispanų priežodis sako: "Ispanas gali blogai gyventi, bet visados pamaldžiai miršta”. Savo gyvenimo paskutiniuosius metus Cervantes praleido labai pamaldžiai: įsirašė į Švenč. Sakramento broliją, o prieš mirtį tapo ir tretininku. Gyveno labai neturtingai, beveik kaip elgeta. Šiek tiek padėjo vyskupas. Pranciškonai parūpino gyventi mažą vietelę. Jis eidavo su kitais elgetomis pas pranciškonus parsinešti maisto. Rašė iki paskutiniosios savo gyvenimo valandos. Per paskutiniuosius trejus metus labai daug parašė.

    Prieš mirtį tėvai pranciškonai jam suteikė visus reikalingus sakramentus. Mirė 1616 m. balandžio mėn. 23 d. Norėjo būti palaidotas vienuolių trinitarų* kapuose iš dėkingumo jiems, nes jie išpirko jį iš turkų nelaisvės. Jis pats pasistatė sau paminklą, parašydamas garsųjį veikalą "Don Kichotą”. Apie šį jo veikalą parašysime kita proga.