P. DAUGINTIS, S.J.
Norėtume kiek plačiau parašyti apie reikalą mums, krikščionims katalikams, gyventi pilna krikščioniškąja artimo meile. To iš mūsų laukia artimieji, mūsų kaimynai, tautiečiai, Bažnyčia ir Kristus. Tai yra mūsų socialinės prigimties išvystymas su tos prigimties siekiais: būti mylimam, turėti tikrų draugų, jaustis ir svetimoje šalyje kaip namie, gyventi broliškoje, seseriškoje ir dieviškoje meilėje savose bendruomenėse bei draugijose ir tokiu būdu drauge su kitais tapti laimingu.
PIRMASIS MEILĖS LAIPSNIS
Nuostabus yra mūsų Kūrėjas Dievas: jis sutvėrė žmogų dvilypį — savimi besirūpinantį individualistą ir į kitus linkusį socialų, bendruomenišką altruistą. Jam davė didelę jėgą — meilės galią ir aistrą. Kiekvienas meilės pasireiškimas bei žmogaus veiksmas tarnauja ir pačiam žmogui, ir kitiems žmonėms bei jų bendruomenei. Ir tik drauge su kitais dirbdamas, jiems gera darydamas, juos mylėdamas, žmogus viskuo apsirūpina, yra kitų vertinamas, mylimas, jaučiasi laimingas ir išsivystęs.
Tą artimo meilės įstatymą, įrašytą į žmogaus prigimtį, Dievas dar sustiprino savo įsakymu: "Mylėk savo artimą, kaip pats save”. Kristus taip pat paliepė vykdyti šią aukso taisyklę: "Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mat 7,12).
Meilės aistra yra tokia stipri, kad ji perima visą žmogų: jo didžiuosius kūno polinkius, pojūčius ir dvasios galias. Todėl kalbama apie lytinę meilę, apie turtų, patogumų meilę, apie meilę pasirodyti, daug reikšti, trumpai sakant, apie pojūtinę, kūnišką, žemišką meilę. Yra dar emocinė, jausminė meilė — simpatijos, antipatijos, pamėgimo kai kurių daiktų, darbų, gyvių, asmenų.
Abiem šios meilės rūšims yra būdingas jose vyraująs savo polinkių, pojūčių, galių patenkinimas. Mažai kreipiamas dėmesys į kito patenkinimą, artimo laimingu padarymą. Tai prigimtinė meilė, pirmasis meilės laipsnis.
ANTRASIS MEILĖS LAIPSNIS
Dievas sukūrė žmogų į savo Sūnaus panašumą ir davė jam antgamtinės meilės dovaną. Kristus krikštu padaro tikinčiuosius savęs, to dieviškojo vynmedžio, šakelėmis, įskiepydamas jas į save arba, kaip šv. Paulius išreiškė, savo paslaptingojo Kūno nariais, savo dieviškojo gyveimo dalininkais. Tad juose sruvena dieviškojo gyvenimo srovė ir gyvuoja dieviškoji meilė. Užtat tikinčiojo žmogaus krikščioniškoji artimo meilė antgamtinėje plotmėje yra dieviška meilė.
Iš tokios krikščionio žmogaus sąrangos kylantį pareigingumą kitiems Kristus dar sustiprino savo naujuoju meilės įsakymu: "Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau! Iš to visi pažins, kad jūs esate mano mokiniai”.
Jėzus Kristus mylėjo visus žmones, net priešus, didele, pasiaukojančia dieviška meile. Jis perėjo žemę, gera darydamas. Krikščionis taip pat gali ir pajėgia mylėti artimą tokia didele meile, dieviška meile, ta pačia meile, kuria jis myli Dievą ir savo Išganytoją. Kristus tai aiškiai patvirtino: "Aš buvau alkanas, ir jūs mane papenėjote.. . Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte”. Juk kiekvienas žmogus yra Kristaus brolis, sesuo, jo, to dieviškojo vynmedžio, gyva šakelė, jo paslaptingojo Kūno narys, kurio galva yra jis pats.
Tai visiems gera darančioji meilė.Taip krikščioniškoji artimo meilė pasikelia į antrąjį meilės laipsnį: mylėti artima, kaip Kristus mylėjo, gera darančia dieviška meile.
TREČIASIS MEILĖS LAIPSNIS
Gera daranti krikščioniškoji meilė jau yra tikra dvasinė meilė, nors paprastai dar netobula. Dvasinė meilė (agapė) yra gera daranti ir vienijanti meilė.Tai kito žmogaus intymus pažinimas, juo stebėjimasis, gėrėjimasis, grožėjimasis, jam gero linkėjimas ir darymas, davimas savo gėrybių, laiko, dovanų; tai pastangos su juo jungtis mintimis, jausmais ir t.t.
Tokia yra ir tobula krikščioniška vienijanti meilė:anas žmogus, tikintysis, tas nuostabus Dievo kūrinys su tiek puikių savybių, taip Kristaus pamiltas, atpirktas brolis, sesuo ir Šventosios Dvasios bendradarbis yra vertas arčiau pažinti, juo gėrėtis, ką nors jam gero pasakyti, padaryti, duoti, su juo drauge buvoti, dalintis jausmais, nuotaikomis, mintimis, malda, jungtis artimais žvilgsniais, rankos padavimu ir kitais sudvasintais meilės pareiškimais.
Todėl krikščionis stengiasi mylėti artimą, kaip Dievas jį myli. Dievas Tėvas mus myli savo tveriančia ir tėviškai aprūpinančia meile; Dievo Sūnus Jėzus Kristus — savo draugiška išganomąja meile; Šv. Dvasia — savo padedančia pašvenčiamąja meile.
Tai yra III krikščioniškosios artimo meilės laipsnis — vienijanti meilė,t.y. abipusė, atsiliepianti, jungianti, nesavanaudiška meilė. Galima paminėti ryškesnes jos formas: pagelbstinti meilė, broliška meilė, sužadėtinių, vedusiųjų, draugų meilė. Apie ją kalbėjo Kristus paskutinėje vakarienėje: "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. . . Jau nebevadinu jūsų tarnais. .. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs... Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. .. Aš juose, ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę” (Jo 15,13-15; 17,21-23). Į tokią meilę, į trečiąjį meilės laipsnį reikia krikščioniui pakilti ir jame gyventi.
IŠVADOS IR PASIRYŽIMAI
Perskaičius šiuos svarstymus apie tobulą krikščioniškąją meilę su trimis jos laipsniais, manau, skaitytojui savaime kyla klausimas, kaip yra su jo artimo meile, ar jis neturi savo galvosenos apie meilę kiek pakeisti, savo supratimą kiek pagerinti ir savo elgesį pasukti į tobulą jos vykdymą, galbūt pasukti 180 laipsnių.
Juk daugelis katalikų pasilieka pirmajame meilės laipsnyje, t.y. beveik grynai prigimtinėje meilėje: "Darau tau gera, tai daryk ir tu man; myliu tave, tai ir tu mane mylėk; še tau, duok man”. Tai yra gana savanaudiška meilė, išreikšta mūsų liaudies posakiu: "Ir arklys arklio veltui nekaso”.
Tad ar nevertėtų pagalvoti, įsijausti ir stengtis pakilti į II ir III meilės laipsnį? Juk ir vaikas ar žmona nepasitenkina vien tėvo ar vyro duodamomis medžiaginėmis gėrybėmis, o vyras — žmonos atliekamais patarnavimais, kai trūksta kitokių meilės pareiškimų. Taip pat ir darbininkų klasė nepasitenkina darbdavių ir valdančiosios grupės mokamomis neblogomis algomis, bet laukia dar žmoniškesnio elgesio su jais ir lygiateisio bendravimo. Ir atsilikusios tautos susivilioja ne amerikiečių bilijonų dolerių vertės pagalba, o komunistų lygybės ir brolybės pažadais...
Pažiūrėkime, ar nereikėtų atnaujinti kai kuriuos pasiryžimus ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus. Žinant stipriųjų žmogaus polinkių ir aistrų didelę svarbą savo ir artimo meilei, reikia stengtis jais pasinaudoti ar bent tiesiogiai jiems nesipriešinti. Šiam tikslui naudinga būtų stengtis palaikyti malonų, mandagų elgesio ir kalbėjimo būdą, patrauklią išvaizdą.
Visada reikia atsiminti, kad žmogaus polinkiai, pojūčiai ir jausmai yra akli. Gyvulių gyvenime jie yra tvarkomi refleksais ir instinktais, o žmogus turi juos reguliuoti savo valia pagal tikėjimu apšviesto proto nurodymus. Todėl negalima pasitikėti simpatijos, antipatijos, patrauklumo jausmais, lyties ar alkio instinktais. Protingai pagrindžiant savo jausmus ir elgesį kilniais dvasiniais motyvais, meilė ir kiti jausmai palengva pripranta, pavyzdžiui, prie nesimpatiškų kaimynų ar nepatrauklių bendradarbių.
Reiškiant savo meilę ar gera darant kitiems, nereikia leisti savo sąmonėje vyrauti savimeilei, nes žmonės nemėgsta egoistų. Tačiau nereikia jos ir visai smerkti, nes sveika savimeilė yra gera. Ji yra ir artimo meilės mastas. Tačiau niekada nereikėtų naudoti artimo kaip priemonės patenkinti savo savimeilei. Jis anksčiau ar vėliau tai pajunta, jaučiasi nepatenkintas ar net įžeistas, panaudotas ne kaip asmuo, kaimynas ar bendradarbis, o tik kaip daiktas ir priemonė.
Reikia laikytis solidarumo dvasios, t.y. vienų už kitus atsakingumo sąmonės, drauge dirbant ir rūpinantis bendromis problemomis ir bendra gerove.
Reikia stengtis mėginti viską dirbti ir atlikti tarnaujančios meilės dvasia. Mes patys ir kiti žmonės nesame darbo gyvuliai ar mašinos, bet asmenys, vieni kitiems padedantys apsirūpinti įvairiomis gėrybėmis ar patarnavimais. Anot žinomo katalikų teologo įves Congar, darbininkas ar batsiuvys turėtų sakyti ne "dirbu batus”, bet "atlieku žmonių batais aprūpinimo tarnybą”.
Turime stengtis visiems daryti gera, nes, anot didžiojo mūsų rašytojo ir žmonių mylytojo kan. Tumo-Vaižganto liudijimo, "kitiems gera darydamas, pats laimingas tapau”. Juk pagal dvilypės žmogaus prigimties sąrangą geras veiksmas ar meilė kitam ir pačiam išeina į naudą.
Reikia įprasti palydėti savo darbus ir santykiavimą su žmonėmis maloniais žodžiais, mandagiu elgesiu, padėka, nuoširdžiu bendravimu. Plačiai naudotis krikščionišku dialogu, t.y. pokalbiuose su kitais stengtis ne nugalėti kitą, pravesti savo nuomonę, bet suprasti kito galvoseną ir motyvus, iš anksto prileidžiant, kad ir kitas turi bent dalį tiesos, savus motyvus, neturi blogos valios. Reikia siekti nesavanaudiškos, tyros, didžiadvasiškos meilės, pereinant žemę gera darant, kaip Kristus. Taip elgiantis, vis reikia siekti broliškos, draugiškos, visus jungiančios ir vienijančios meilės.
Reikėtų neužmiršti, kad tikintysis yra įpareigotas pastoviai mylėti artimą veiklia nuolatine meile, o ne tik tada, kai užeina noras. Krikščioniškoji meilė yra mylinčio žmogaus veikla, Šventosios Dvasios įgalinta, pagal asmenišką žmogaus apsisprendimą mylėti šiuos ir anuos asmenis. Amerikiečių rašytojas C.S. Lewis sako, kad mes, nors ne visada esame savimi patenkinti ar susižavėję, vis tiek save mylime ir dėl savęs daug ką darome. Taip reikia visuomet ir artimui gera daryti, nors kartais ir nejaučiame jam meilės ar simpatijos.
Tad su mus mylinčio Dievo pagalba mes, krikščionys, esame pajėgūs siekti savo gyvenime tikros, gera darančios, visus mylinčios, dieviškos, vienijančios artimo meilės. Esame pajėgūs gyventi tikra krikščioniška artimo meile. Jei taip mylėsime, ir patys būsime kitų mylimi.