(''Laiškų lietuviams” konkurse II premiją laimėjęs straipsnis)
Dalia Staniškienė
Kas yra draugas? Tai viena siela,
gyvenanti dviejuose kūnuose.
Aristotelis
Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jono 15,13
Emersonas sakė, kad vienintelis būdas turėti draugą yra būti draugu. "Ladies’ Home Journal” 1978 rugsėjo mėn. numery buvo straipsnis "How Good a Friend Are You?” Siame straipsnyje aprašoma dešimt iš tikro gyvenimo paimtų problemų ar dilemų, liečiančių draugus. Atsakymai parodo, kaip šios dilemos buvo išspręstos, neprarandant draugystės. Štai trys pavyzdžiai.
Pirmas: ką darytum, jei tavo 14 metų duktė, parėjus iš mokyklos, papasakotų, kad jos klasės draugė, tavo geriausios draugės duktė, pardavinėja marijuaną kitiems vaikams? 1) Tylėtum, kad tavo duktė nepapultų į nemalonę už išplepėjimą? 2) Tylėtum, nes manai, kad tai ne tavo reikalas? 3) Išaiškintum dukrai, kad turi pasakyti mergaitės motinai, bet neišduosi, kur sužinojai, ir tada jai pasakytum? 4) Pati mėgintum kalbėti ir aiškintis su draugės dukra? Moteris pasirinko trečią sprendimą, nes jautėsi, kad turi padėti draugės dukrai, ir buvo tikra, kad draugė norėtų apie dukros elgesį žinoti. Žinoma, prieš kalbėdama su drauge, ji visa tai išaiškino ir savajai dukrai.
Antras pavyzdys: pernai tu ir tavo draugė kartu užsirašėt meno pamokoms. Nors tavo draugė geresnė menininkė, klasė abiem labai patiko. Šįmet pavėlavot užsiregistruoti. Tu paskambinai mokytojui ir sužinojai, kad vietos yra tik vienai iš jūsų. Ką darai? 1) Užsirašai, nes tu pirma pasiteiravai? 2) Užregistruoji savo draugę, nes žinai, kad ji rimtai nori meną studijuoti? Be to, jautiesi jai skolinga, nes pernai ji tave į šią klasę atsivedė. 3) Paskambini draugei ir pasiūlai jai užleisti vietą? 4) Išaiškini situaciją draugei ir kartu susitariat, ką daryti? Ši mergina, nors ir labai norėjo patekt į tą klasę ir jautėsi, kad turi pirmenybę, nes ji gi skambino ir teiravosi, vis dėlto pasirinko paskutinį sprendimą. Jos pasitarė ir nutarė "mest pinigą”. Draugė laimėjo, o ši mergina nuėjo į kitą klasę, nors ir ne taip įdomią. Ir jos sutarė kitais metais abi laiku užsiregistruot.
Trečias pavyzdys: prieš tris mėnesius tavo draugės vyras ją paliko. Draugė praleido valandų valandas, išliedama tau savo pyktį, liūdesį ir baimę. Ir po trijų mėnesių dar vis kasdien tau skambina ir guodžiasi. Tai tave nepaprastai slegia, ir jauti, kad tavo pačios šeimai tai kenkia. Bet tu nori taip pat padėti draugei. Ką darai? 1) Duodi jai ir toliau tiek dėmesio, kiek ji reikalauja, ir tikiesi, kad kada nors tai baigsis? 2) Atvirai pasakai jai, kad ją myli ir nori jai padėti, bet kad ji pati turi "suimt save į rankas”, nes jos dabartinis elgesys ir nuotaikos tik kenkia ir jai, ir tau? 3) Pasakai jai, kad nors ją myli, negali jai padėti ir ji turėtų ieškoti profesionalinės pagalbos.
Šiuo atveju moteris pasirinko antrą išeitį. Nors jai nebuvo lengva, ji su meile pasakė draugei, kad ašarų gana — ji turi grįžti į gyvenimą, o ne gailėtis savęs ir svajoti apie tai, kas buvo, kas negrąžinama. Ji buvo atvira ir tvirta. Ji pabrėžė, kad jei draugė ir toliau taip elgsis, tuojau nebebus kas jos klauso... Šis jos pasisakymas ne tik kad jų draugystės nesulaužė, bet draugei labai padėjo: ji tikrai nustojo savęs gailėtis ir pradėjo vėl domėtis ir kitais dalykais, ne tik savo nelaime.
Gyvenime tarp draugų tokios problemos ir įtampos iškyla nuolatos. Svarbiausia tokiais atvejais ne ką darai ar sakai, bet kaip tai darai. Patarimai ir pagalba priimmi tik tada, kada jie duodami su meile, nuoširdumu ir atvirumu. Ką sakyti ir ką daryti, priklauso, žinoma, ir nuo to, kiek gerai mes pažįstame savo draugą-draugę ir save. Ir visada, prieš darant vienokį ar kitokį sprendimą, liečiantį problemas su draugais, reikia gerai jį apgalvoti, nesielgti staigiai ir karštomis. Tikra draugystė išsilaiko ir per krizes, pergyvena daug audrų ir vis dėlto nenuskęsta gyvenimo sūkuriuose.
Tačiau tenka su gailesčiu pripažinti, kad tikras, geras draugas, tikra draugystė yra tikrai retas paukštis žmonijos gyvenime. Spalvingas, žavus, mielas, džiuginantis — bet retas paukštis... Jei tų retų paukščių būtų daugiau, draugiškumas gal pakeistų dabartinio pasaulio pagrindines savybes — baimę, neapykantą, nepasitikėjimą vienas kitu. .. Draugystė mus stiprina ir kelia, tačiau — ir tai paradoksas — draugystė net negali egzistuoti, nebent jau esame stiprūs ir kilnūs. Nes tikroj draugystėj mes atiduodame patys save ir atveriame save rizikai — galime būti priimti, bet galime taip pat būti ir atstumti. Nedaug žmonių tai pajėgia padaryti; nedaug žmonių turi drąsos tokiai rizikai. Norint šią sieną pralaužti, reikia nugalėti kito žmogaus baimę — baimę būti sužlugdytam ar tai fiziškai, ar dvasiškai. Tokia baimė tik sukelia baimę ir kitame; nepasitikėjimas iššaukia nepasitikėjimą. Tuo tarpu atvirumas, kad ir mažiausias, iššaukia atvirumą; pasitikėjimas ugdo ir kitame žmoguje pasitikėjimą tavimi.
Draugystė yra dovana, kurią duodami ir priimdami galime tikėtis tikro džiaugsmo. Draugystė taip pat yra meilė. George Macdonald (pagal Thomas a Kempis) yra pasakęs geriau turėti vieną mylintį draugą, negu dešimt tave garbinančių priešų. O Evangelijoje Kristus kalba: "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu.. . Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jono, 15).
Sociologas Andrew Greeley savo knygoje "The Friendship Game” teigia, kad vedybos taip pat yra draugystė, kad jei vedybose nėra tikros draugystės, tai vedybinis gyvenimas yra nepatenkinantis. Iš tiesy, pagal jį, šis ryšys — tai intymiausia iš visų draugysčių. O seksualiniai santykiai be tikros draugystės (t.y. be meilės) yra tiesiog nežmogiški, o mažų mažiausiai nepatenkinantys. Tai kažkokia vaidyba, o ne dovana vienas kitam. Jis sako (kartoju tai jo originaliais žodžiais, kad verčiant nebūtų prarasta tikroji prasmė): "Love and friendship then are the same thing—the open, trusting commitment of oneself to another human being”. Iš to seka, kad geriausias, vaizdžiausias tikros draugystės pavyzdys yra vedybinis gyvenimas. Ir kaip liūdna, kad dažnai vedę žmonės, kartu išgyvenę daug metų, gimdę ir auginę vaikus, dalinęsi visais vargais ir rūpesčiais, vis dėlto nėra draugai, o tiesiog vienas kitam svetimi. . .
Daug vadinamųjų draugysčių laikosi tik dėl to, kad partneriai yra neurotiškai vienas kito reikalingi: vienas yra dominuojantis, kitas nuolat nusileidžiantis, visa priimantis. Bet tai nėra tikra draugystė. Tikra draugystė gali egzistuoti tik ten, kur abu partneriai yra lygūs. "Friendship is a disinterested commerce between equals” (Goldsmith). Draugystėje negali vienas būti visada aktyvus, kitas visada pasyvus. Tai gal į-manoma vaiko-tėvo ar profesionalo ir kliento santykiuose, bet ne tikroje draugystėje. Tai ypatingai ryšku vedybiniam gyvenime, kur dažnai vienas yra ypač agresyvus ir dominuojantis, kitas — nusileidžiantis. Kodėl taip yra? Todėl, kad tai lengviau, tai nereikalauja pastangų ir abipusio pasitikėjimo.
Fr. Bacon teigė, kad draugystė padvigubina džiaugsmą ir per pusę sumažina skausmą. Mes turime mokėti juoktis su draugu, bet ne iš draugo. Juoką reikia surišti su pagarba vienas kitam. Rašytojai teigia, kad žmogus yra tikrai žmogus ne kada jis yra rimtas, nusiminęs ir įsivėlęs į slegiančią kasdienybę, bet kada jis atsiduoda juokui, džiaugsmui ir žaidimui. Taigi draugai turi mokėti džiaugtis ir juoktis kartu. Tai labai krikščioniška pažiūra, nes tikras džiaugsmas (o ne problemų neturėjimas) yra ir tikriausias krikščionio pažymys.
Bet draugystei taip pat reikalinga tyla: ne tyla iš piktumo ar neturėjimo ko vienas kitam pasakyti, bet tokia tyla, kurioje vienas su kitu komunikuoja be žodžių. Kartais vyras ir žmona šios tylos vengia, bijodami sužinoti, kad iš tiesų jie yra vienas kitam svetimi. Ir todėl jie nenustoja kalbėti apie nereikšmingus, kasdieninius dalykus, kad nereikėtų prieiti prie didelių, svarbių gyvenimo klausimų. Tikroje draugystėje reikia mokėti būti vienas su kitu ir tyloje, be televizijos, radijo, telefono, laikraščio skaitymo — tyloje tik vienas su kitu. Nes tik tokioje tyloje draugai gali parodyti vienas kitam tą tikrą draugiškumo jausmą. Turime kartais atsitraukti nuo gyvenimo, kad tikrai pradėtume gyventi. Tik tyloje mes tikrai išmokstame kalbėti. Ir tik tyloje, tik atsitraukę nuo pasaulio, tik būdami viena su kitu, mes pajuntame ir tą tikrą meilę Dievo pasauliui. . . Kokia tragedija, kad daugumas žmonių nuo tokios tylos ir nuo šių tikrų atradimų tyloje bėga... Bėgdami mes išvengiame parodyti savo nepriteklius, jaučiamės "saugūs”, bet kartu prarandame tikrą draugystės džiaugsmą.
Mes turime ne tik teisę, bet ir pareigą draugą perspėti, jei matome, kad jis daro klaidą ar puola. Tačiau, kaip jau buvo minėta, turime tai daryti su meile, pagarba, draugo neįžeisdami. Tai sunku, bet tikra draugystė to reikalauja. Mes turime teisę taip pat reikalauti, kad draugas tikrai būtų savim. To paties turime reikalauti ir iš savęs. Atsiduodami draugui, mes negalime prarasti savo individualybės, savo žmogiškumo, savo integralumo. Negalime paaukoti savo privatiškumo ir laisvės. Tikroji draugystė mus padaro daugiau žmonėmis, o neurotiškas atsidavimas vienas kitam — mus nužmogina. Kartais yra sunku matyti tarp šių dviejų atvejų skirtumą. Lengva tapti neurotiškų reikalavimų kaliniu.
Tikroje draugystėje mes turime progos pamatyti ne tik kito asmens, bet ir savo, kaip Dievo kūrinio, grožį ir vertę: taigi mes esame priversti būti tikrai savimi. Ir čia rasime daug daugiau pasitenkinimo, negu laikinam apsvaigime nuo narkotikų ar alkoholio. Yra manančių, kad žmonės, kuriems reikalingi tokie vaistai, kad gautų laikiną pasitenkinimą, iš tiesų neturi draugų. Nes draugai yra tie, kurie suteikia mums tikrą džiaugsmą ir dvasinį pakilimą. Žinoma, tai daug sunkiau, negu pasiekti dirbtinę ekstazę su LSD ar "haibolu”: tai mes galime padaryti ir vieni, be kitų žmonių. Tuo tarpu draugystė ir džiaugsmas, susietas su ja, iš vis neįmanoma be kitų žmonių. Andrew Greeley draugystę vadina žaidimu, daug reikalaujančiu, nelengvu, kartais net varginančiu, tačiau duodančiu didžiausią pasitenkinimą; žaidimu, kuriame abi pusės laimi!
Draugystė suvaržo mūsų laisvę, tačiau ta atsakomybė draugui (ne už draugą) mus taip pat išlaisvina. Ir todėl nepaprastai svarbu, kokius draugus mes pasirenkam. Žmonės, kurie neturi bendrų interesų, vertybių ar siekių, ilgai neišliks draugais. Draugystės, kurios mums nepadeda geriau pažinti save, ilgai neišsilaikys. O tačiau kiekvienas žmogus turi turėti draugų, kad būtų tikru žmogumi. Ir todėl, nors pasirinkti sunku, rinktis turime. Nors rizikuojame, turime rizikuoti, nes be šios rizikos išvis nebus draugystės. Draugystė, kaip ir vedybinis gyvenimas, yra procesas, kuriame augame, mokomės, keičiamės. Mes privalome pralaužti nepasitikėjimo vienas kitu užtvaras. Mes turime nugalėti baimę, visiškai atsiverti kitam žmogui, rizikuojant būti atstumtais. Visa tai reikalauja laiko, pasiaukojimo, švelnumo ir kantrybės. Kantrybė pirmiausia reikalauja pasitikėjimo savimi. Savim nepasitikintis žmogus nori staigaus ("instant”) pasikeitimo žmonėse ir aplinkoje, staigaus pasisekimo. Antra vertus, kantrybė nereiškia nieko nedarymo, nieko nereikalavimo iš draugo. Ir tai yra ypatingai sunku, nes prašosi abipusės veiklos: turime būti kantrūs ne tik mes, bet ir mūsų draugas; turime pasitikėti ne tik mes, bet ir jis mumis. Ir juo daugiau pastangų įdedame, juo turtingesnė, juo gražesnė tampa mūsų draugystė. Stipriausia draugystė yra tada, kada pajėgiame susidoroti kartu su iškilusiomis problemomis (ar tai būtų šiaip draugų tarpe, ar tarp vyro ir žmonos). Iškylančių problemų sprendimas ne tik sustiprina mūsų draugystę, bet ir parodo, kiek subrendę žmonės mes esame. Nes skirtumas tarp subrendusio ir nesubrendusio žmogaus ir yra toks, kaip jis susidoroja su savo problemom (anot Eugene Kennedy). Kantrybė reikalauja ne tik pasitikėjimo savimi, bet taip pat švelnumo ir šilumos bet kokiuose žmogiškuose santykiuose. Turime vengti vienas kitą užgauti ir įskaudinti. Be šio švelnumo jokia tikra draugystė tarp dviejų žmonių išvis neįmanoma. Kad žmonės galėtų suartėti, reikalinga sukurti šiltą atmosferą, kurioj vienas kito nebijotų. Tai iš tiesų reikalauja mūsų žmogiška natūra, kuri lengvai įskaudinama ir sužeidžiama. Šis švelnumas, ši šiluma sušildo ne tik tą, kuriam ji skiriama, bet ir jos davėją. Ir taip ji tampa abipusiška.
Draugystės džiaugsmas spinduliuoja iš draugų ir kitiems. Paul Claudel sako, kad įsimylėję žmonės ne tiek žiūri vienas į kitą, kiek drauge į tą pačią pusę. Tikra draugystė atspindi pasitikėjimą, džiaugsmą ir ekstazę, ir todėl jos neįmanoma paslėpti.
Šiandien ypatingai pasigendam tikros draugystės tarp žmonių, tarp tautų ir valstybių. Be draugystės, be to abipusio pasitikėjimo, šių dienų pasaulio problemos vargiai ar bus išspręstos...
Ar ateis pavasaris? Ar šitas retas paukštis, be kurio tikrai žmogiškas gyvenimas neįmanomas, sugrįš? Noriu tikėti, kad taip, nes žmogus Dievo sukurtas mylėti, o meilė yra to reto paukščio svarbiausia savybė.
JAV apeliacinis teismas Austin, Texas, mieste atmetė ateistės Madalyn Murray reikalavimą, kad būtų nustota JAV piniguose spausdinti žodžius: “In God we Trust”.