R. Norkienė
Dukters draugė kartą mane nustebino pasiskundusi: "O manęs mama ir tėtė nemyli!” Pagalvojau, koks tėvų poelgis paskatino padaryti tokią skaudžią išvadą? Mergaitė juk skundžiasi ne dėl to, kad ją išleidžia į mokyklą be pusryčių, kad netvarkingi jos drabužiai ar neturi vadovėlių, sąsiuvinių. Yra dar kažkas kita, kas vaikui, ypač jautriam meilei, švelnumui ir dėmesiui, daug svarbiau.
Aišku, vaikai labai toli nuo mūsų kasdieninių rūpesčių ir negali suprasti, kad materialiniai rūpesčiai tai ir yra tos begalinės meilės, kuria mylime savo vaikus, išraiška. Bet vaikams reikia ne vien tokios meilės.
Mano nuomone, neteisus kaimynas, galvojantis, kad, palydėjus sūnų į mokyklą, paglostyti jo galvutę ir su šypsena palinkėti jam sėkmės — tai tik nereikalingas sentimentalumas.
Bičiulė pasakoja: "Po darbo grįžtu vėlai, apsikrovusi krepšiais, pirkiniais, vos vilkdama kojas. Bet žinau, kaip nekantriai laukia sūnus, su kuriuo nesimatėme visą ilgą dieną. Todėl, peržengusi slenkstį, prisiverčiu nugalėti nuovargį ir sutikti jį linksma šypsena: "Sveikas, na, pasakok, kaip praėjo diena”. Matau, kaip sūnaus akys žybteli džiaugsmu, ir jis nedelsdamas ima pasakoti. Klausau kantriai, nors mintys, užimtos savais rūpesčiais, ne visada spėja sekti jo pasakojimą. Bet aš stengiuosi kartu su juo pergyventi visus prabėgusios dienos įvykius, o jam baigus pasakoti, ir aš pasidžiaugiu, kad mano diena praėjo taip pat neblogai, tik šiek tiek pavargau, tad būtų labai malonu, kad jis man dabar padėtų, o paskui kartu paskaitytume. Ir jis man mielai padeda”.
Štai vienas kelelis, kuris vadinasi meile, pasireiškiančia ne tik aukojimusi vaikų labui, bet ir dėmesiu jiems.
Prieš kelias dienas mačiau sceną gatvėje. Vyras vedėsi už rankos mažą sūnelį, kuris užsikalbėjęs užkliuvo ir suklupo. Vyras piktai truktelėjo jį už rankos ir grubiai subarė: "Ir ko vis žvalgaisi, kur nereikia. Būtinai nori žinoti, ką veža sunkvežimis! Tu geriau žiūrėk sau po kojomis!” O juk tėvas galėjo visa tai ramiai sūnui paaiškinti. Mažyliams visi klausimai svarbūs, nors suaugusiems tie "kodėl?” ir "kaip?” atrodo įkyrūs. Suprasti savo vaikų interesus, žinoti ir gerbti jų džiaugsmus, nesėkmes — tai užkariauti vaiko pasitikėjimą, tapti jo draugu. Tik tada galėsim suprasti kiekvieną sūnaus ar dukros poelgį. O esant abipusiam supratimui, nesunku išvengti konfliktų, kurie kai kuriose šeimose tiek išauga, kad vaikai nesivaržydami pareiškia: "Aš nemyliu savo tėvų. Jie manęs nenori suprasti, įtarinėja, neturėdami tam pagrindo, įžeidinėja ir skriaudžia mane”.
Neturime užmiršti savo tiesioginės pareigos — rasti laiko ir būdų pabendrauti su savo vaikais. Tik gerai pažindami juos, galėsim teigiamai paveikti jų vystymąsi, taktiškai ir kantriai kovoti su neigiamais jų polinkiais.