A. SAULAITIS, S.J.
Mažų vaikų vakarinės maldos apimtis geografiškai ribota — už tėvelius, brolius, sesutes, už šuniuką ar katę, dar už močiutę ar tetą, jeigu gyvena toliau nuo šeimos. Neretas atsimena prisiminti ir Lietuvą savo asmeninėje savų žodžių maldoje. Paūgėjęs ir subrendęs, tą geografinį lauką vis praplečia ne tik pagal giminystę ar draugus, bet ir įtraukia visuotinius žmonijos rūpesčius — tiek prašymo, tiek padėkos ir šlovės maldoje. Bet jeigu nepadeda alkaniems indams ar afrikiečiams nuo mūsų stalo likęs nesuvalgytas maistas, ar jiems padeda ir tos maldos ar mintys, kurios prašoka kuone satelitų pasiekiamas žemės vietas? Kokia yra Bažnyčios — tikinčiųjų šeimos — visuotinumo sąvokos svarba krikščionio gyvenime?
Krikščionys pripažįsta Tikėjimo išpažinimą, kurį kalbame kas sekmadienį ir ypatingų švenčių Mišiose (viena priežasčių, kodėl privalomai kartojamas, yra ta, kad per kuone tūkstančius metų daugumas nemokėjo skaityti ir nebuvo pakankamai raštų. Dabar leidžiama vietoj ilgo Credo kalbėti Apaštalų tikėjimo išpažinimą — gerokai trumpesnį, kad ir pamokslininkui nepritrūktų žado, o Mišiose vaikams neretai vartojama klausimų forma, kaip per Krikštą ar Krikšto atnaujinimą). Jeigu pasiklausysime, kaip kai kurios krikščionių bendruomenės tikėjimo išpažinimą kalba, vietoj žodžių "Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią”, jie sako: "Tikiu vieną, šventą, krikščionišką, apaštalinę Bažnyčią”. Nes žodis "katalikišką” (graikų kalboje reiškia "visuotinę”) jiems (ir gal kitiems) pradėjo reikšti ne platų, bet siaurą ratelį. Gal ir katalikams Bažnyčios sąvoka ir iš jos išplaukiantys jos gyvenimo reiškiniai būtų suprantamesni, jeigu (lietuviškai) sakytume, kad priklausome "visuotinei Bažnyčiai” ir vadintumėmės ne katalikais, o "visuotiniaisiais”.
Visuotinumo šaltinis nėra tekstas ar žodis, bet pats Kristus, kuris tapo tikru žmogumi, kentėjo, mirė ir prisikėlė už visus žmones.
Visuotinis Bažnyčios pašaukimas ar misija įsikūnija ir labai paprastuose dalykuose. Tikinčiųjų malda kartais vadinama "visuotiniu užtarimu”. Seniausias išlikęs pavyzdys yra Didžiojo Penktadienio iškilmingos maldos, kurios iki liturgijos (Vakaruose) atnaujinimo buvo vienintelė likusi tikinčiųjų malda. Girdėję Viešpaties žodį, tikintieji prisimena ar mini esminius savo ir žmonijos reikalus: pasaulį, Bažnyčią, valdžios pareigūnus, neturtinguosius, sergančiuosius, keliaujančiuosius, mirusiuosius. Jeigu kuriose nors pamaldose būtų prašymai tik už ten esančius, daugumas jaustų tam tikrą trūkumą ar siaurumą.
Kartais susiduriame su visuotinumo išvada liturginiame kalendoriuje. Per didžiąsias šventes neleidžiama laikyti gedulingų Mišių laidotuvių ar metinių proga. Tada žmonės klausia: "Jeigu Dievas galėjo žmogų pas save Kalėdų ar Velykų išvakarėse pašaukti, kodėl negali būti laidotuvių Mišių?” Tos dienos yra visuotinės, kada visos Bažnyčios (ar mažosios Bažnyčios — parapijos) reikalas save išreikšti kaip visuotinę nusveria asmens ar šeimos reikalus. Dėl tos pačios priežasties nėra papročio (ir kai kur uždrausta) šventadienį laikyti Mišias privačiuose namuose ar uždaram mažam būreliui. Tose vyskupijose, kur savaitės dienomis kunigai laiko Mišias šeimose, sekmadienį visi kviečiami jungtis į akivaizdžiai visuotinę šeimą.
Dar kitas atvejis yra Mišių intencija. Mūsuose sakoma net šiandien: "Noriu užpirkti Mišias”. Kraštutinis pavyzdys būtų viduramžiuose, kai Mišias "užpirkęs” geisdavo tik vienų vienutėlis jose dalyvauti, kad visos Dievo malonės eitų jam (ar jo intencija), nes manydavo, jei Mišiose būtų tūkstantis žmonių, Mišių (tai yra, Kristaus aukos) vaisius reikėtų padalinti, ir jis tegautų vieną tūkstantąją. Kai kur parapijose įprasta laikyti sudėtines Mišias, kuriose minimos įvairios intencijos. Pavyzdžiui, nustatytą savaitės dieną ir valandą už visus tos savaitės mirusius arba sekmadienį vienerios Mišios, kuriose išvardinamos įvairiausios šeimų ir bendruomenės intencijos. Pas mus dar žmonėms nėra aišku, jei keli kunigai koncelebruoja Mišias — kaip tada su Dievo malone. Kartais paaiškinama, kad kun. Jonas laiko už a.a. Vincą, kun. Petras Jonaičių šeimos intencija, kun. Tomas už parapiečių reikalus. Kiek tada būna Mišių? Kiek kartų Kristus mirė ir prisikėlė už žmones ir kiek yra krikščionių Bažnyčioje aukų? Sekmadieniais klebonas privalo vienerias Mišias aukoti "už žmones”, tai yra, už savo parapiją, jau nebe kieno nors užprašyta intencija.
Galima manyti, kad didžiuose imigracijos kraštuose priešiškumas tautinėms parapijoms nebuvo (ar nebėra) pagrįstas tik dominuojančios tautybės pažiūrų į mažumas, bet ir taip pat sveiku nujautimu, kad Bažnyčia yra visuotinė, kad neturėtų susidaryti uždarų ratelių.
Visuotinumas nereiškia, kad Bažnyčia — palaida bala. Yra krikščionims reikalavimų iš paties Kristaus ir iš Bažnyčios visuomeninės tvarkos. Bet vis būna būdų tą visuotinumą išreikšti. Pavyzdžiui, Rytų Bažnyčioje Komunijai naudojama (raugintos) duonos bandelė. Kai atpjaunami gabalėliai, skiriami konsekruoti, pašventinti, tai likusi (tik palaiminta) duona išdalinama po Mišių visiems dalyviams, ar jie būtų ėję prie šv. Komunijos, ar ne. Taip ir su Kristaus ramybės palinkėjimu vakarietiškose apeigose prieš pat Komuniją — prieš liturginio atsinaujinimo vajų tai buvo tapęs tik dvasininkų ir patarnautojų dalykas, o dabar ranka ištiesiama tarp visų. Daug protestantų bažnyčių prie pastato iškabina užrašą "Kviečiami visi”, o viduje pamaldų metu nuotaika yra visuotinė, apimanti kiekvieną dalyvį, ne tik tos bendruomenės narius.
Įdomus reiškinys yra įvairių tikinčiųjų bendruomenių narių socialinis ir ekonominis stovis. Suvedus (JAV) statistiką, katalikų tarpe dalyvauja įvairių lygių asmenys ir šeimos, kokios bebūtų dar kitos tų bendruomenių problemos su rase ar tautybe. O kai kurios kitos bendruomenės labai aiškiai pasidalina pagal ekonominę padėtį. (Tuo pačiu galima atsiminti, kad pirmaisiais amžiais krikščionys būdavo daugiau žemesniojo luomo, kol valstybė nepradėjo religijos naudoti savo tikslams).
Bažnyčios visuotinė misija liečia ne tik visus, bet ir kiekvieną. Todėl nuo pat pradžios Kristaus Evangeliją į įvairius kraštus ir tautas nešė misijonieriai. Taip krikščionių tikėjimas pasiekė Lietuvą, taip ir ateityje lietuviams gal patarnaus kitataučiai dvasininkai, susirūpinę tos šeimos būkle. Bažnyčia yra visuotinė.
Kiekvienas asmeninę geografinę maldą savaip įveda ir išreiškia. Pavyzdžiui, pagal ryšius šeimoje, darbe, mokykloje, kaimynystėje. Kiti išgyvena visuotinį Bažnyčios pašaukimą ir misiją, mintyse peržvelgdami pasaulio žemėlapį, kad neužmirštų visų tų, kuriems jų malda atvira. Praėjo tie laikai, kada katalikiška spauda antraštėse rašė: "Tarp 444 žuvusių — nė vieno kataliko”. Tikinčiųjų maldoje krikščionys mini ir tos dienos nelaimėse nukentėjusius ar ypatingą džiaugsmą išgyvenusius, lygiai kaip savo šeimos giliausius troškimus ir padėką. Norą susiaurinti savo pasaulį iki apčiuopiamumo plečia tikėjimas visuotiniu Kristumi.
• Vokietijos gydytojas dr. Siegfried Ernst jau 15 metų veda karą prieš abortus, pornografiją ir ateistinį seksualinį auklėjimą.
• Vatikanas užmezgė diplomatinius santykius su Barbados respublika.
• JAV LB Kultūros Tarybos dailės premija už 1978 m. paskirta skulptorei Elenai Kepalaitei. Premija 1000 dol., mecenatas — Lietuvių Fondas.
• Vengrijoje susilaukė didelio susidomėjimo neakivaizdiniai teologijos kursai. Prašymų studijuoti gauta 600, nors pirmais metais tebuvo galima priimti 145 studentus.
• Vokiečių Maksimilijono Kolbės vardo šalpos organizacija nuo savo įsisteigimo per penkerius metus paskyrė daugiau kaip tris milijonus markių buvusiems koncentracijų stovyklų kaliniams ir jų šeimų nariams šelpti.