ALFONSAS GRAUSLYS
Šioje serijos atkarpoje susipažinsime su dviem rašytojais, šveicaru ir graiku, kurie savo raštais yra įrodę meilę Asyžiaus šventajam. Ar juodu yra lankę Asyžių, ten stengdamiesi pasekti šventojo pėdsakais ir pagyventi jo atmosfera, prikeldami jį savo širdyse, nežinau, bet parašyti apie šventąjį taip, kaip jie rašė, neįmanoma jo nemylint. Vienas jų — tai W. Nigg, o antras — N. Kazantzakis.
Walter Nigg, gimęs 1903 m. Šveicarijos Ciuriche (atrodo, kad jis ir dabar ten gyvena), evangelikas reformatas, religinių knygų rašytojas. Jis ekumenistas ir visuotinis krikščionis, nes visų krikščionių bažnyčiose bei atskirų krikščionių gyvenime ir jų raštuose randamas vertybes jis kelia ir brangina savo raštuose. Ypatingą dėmesį jis skiria šventiesiems ir šventumo siekiančioms asmenybėms. Jis rašo apie visus bet kurioje krikščionių bendruomenėje esančius asmenis, kurių gyvenime pastebimas rimtas skaitymasis su krikščionybe. Savo parašytose knygose (jų yra apie 20) jis rašo apie šventas religines asmenybes Senajame Testamente ir vėlesniais, mus siekiančiais laikais. Jo knygų tema yra didieji mąstytojai, susirūpinę krikščionybės dabartimi ir ateitimi. Savo raštais jis susitelkia prie didžiųjų vienuolijų ir jų šventų kūrėjų, bet taip pat įdomaujasi ir tuo turtingu atskirų asmenybių religiniu gyvenimu, kuriam atstovauja katalikų ir protestantų mistikai. Jis rūpinasi ir atgailautojais, kurie savo dideliais atsižadėjimais stengiasi atsilyginti už savo nuodėmes bei kaltes, drauge skubėdami įsijungti į šventumo siekimo kelią, kuriuo eidami tikisi atsilyginti už nuodėmingai praleistą laiką. Jis rašo ir apie tikėjimo klausimais klystančius, stengdamasis įsigilinti ir įsijausti į jų dvasinį pasaulį, nepamiršdamas fakto, kad jų daugumas blogos valios neturėjo, jie buvo įsitikinę savo skelbiamų idėjų tiesa, o kai kurie savo įsitikinimus net gyvybės auka patvirtino. Tų visų temų ašis — tai žmogus krikščionis, kurį jis myli ir nori suprasti, kurio šventumu yra susirūpinęs.
Tačiau iš visų jo knygų labiausiai žinoma yra "Grosse Heilige” (Didieji šventieji). Ji yra išversta į daugelį kalbų ir susilaukusi daugiausia laidų. Joje, šalia dešimties žinomiausių katalikų šventųjų, yra rašoma ir apie vienuoliktą — protestantą Gerhard Tersteegen. Jis, matuojant katalikų mastu, būtų vertas paskelbti šventuoju. Šis veikalas (per 500 puslapių) pirmą kartą išleistas 1947 m. Artemis Verlag leidyklos Ciuriche, o 1974 m. pasirodė jo devintoji laida. Nors labai rūpestingai sekdamas knygų pasirodymą įvairiomis kalbomis Vakarų pasaulyje, nesu užtikęs jokio kito rašytojo, kurs su tokia meile šventiesiems beveik visą gyvenimą būtų susitelkęs prie šventumo temos. Visus jo veikalus skaitydamas, negali nesusidomėti šventaisiais ir jų nepamilti. Jo knyga "Grosse Heilige” yra taip patraukli, kad bet kur iš namų išvažiuodamas negali jos nepasiimti drauge. Ji yra verta daug kartų skaityti. Tikrai atrodo, kad W. Nigg turi ypatingą meilės charizmą šventiesiems. Kaip gaila, kad 16-tojo šimtmečio reformatoriai nepripažino šventųjų asmenybių galimybės. O juk nepripažinti šventųjų reiškia paneigti šventuosius kuriančios Dievo malonės visagalybę. Ar tokia jų nuotaika neprieštarauja šv. Pauliaus tvirtinimui: "Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (Fil4,13)? Šventieji geriausiai įrodo konkretų Dievo malonės veikimą.
Tad visai nenuostabu, kad W. Nigg buvo pakviestas aktyviai dalyvauti šv. Pranciškaus jubiliejaus šventėje. Prie to kvietimo prisidėjo ir tas faktas, kad savo didžiojoje knygoje apie šventuosius šv. Pranciškui jis paskiria žymiai daugiau vietos negu kitiems.
Šis jubiliejus buvo minimas 1976 m. šv. Pranciškaus 750 m. mirties metinių proga. Paminėjimui įamžinti katalikiškoji Vokietijos Herderio leidykla 1975 m. išleido didesnio formato 132 psl. albumą. To leidinio 43 puslapius užpildo W. Niggo tekstas apie šventąjį, o likusią dalį — menininko, žinomo Vokietijoje fotografo Toni Schneiderio nuotraukos. Tose daugiausia spalvotose nuotraukose matome Asyžiaus gamtą ir garsiųjų viduramžio menininkų freskus iš šventojo gyvenimo ir legendų epizodų.
W. Niggo tekstas suskirstytas į 18 skyrelių, kuriuose autorius, sustodamas prie įvairių šventojo gyvenimo momentų, daro originalias, kitur neužtinkamas išvadas. Pirmajame, pavadintame "Pranciškaus paslaptis”, autorius prisimena Pranciškaus mokinio Egidijaus posakį apie šventąjį, kad "niekas neturi Pranciškaus vardo tarti, nejusdamas jo didelio saldumo”. Šiame posakyje Nigg mato šventojo neišsakomumą, nes, anot jo, "beveik neįsivaizduojama, kad kada nors tokia Kristumi pažymėta asmenybė galėjo gyventi žemėje. Vien protu Pranciškus nepagaunamas... Maža tokių viduramžio asmenybių, apie kurias tiek daug žinių turėtume. ..” Todėl autorius pateisina visas apie šventąjį kilusias legendas, nes be jų jo asmenybė liktų lyg gėlė be kvapo. Tos legendos — tai meniškas atpasakojimas tikrų, istorinių šventojo gyvenimo įvykių. Pranciškui pažinti neužtenka paprastos abėcėlės, bet reikia jo gyvenimo paveikslų, kuriais minėtas albumas jį vaizduoja. Tokias ir kitas panašias išvadas autorius daro tam, kad šventojo spinduliavimo įtakoje atsiradęs skaitytojas persisunktų jo dvasia ir bent truputį pajustų jo įtaką.
Žvelgdamas į šventojo jaunystę, į jo dosnumą pavargėliams, į jo ligą ir dvasios keitimąsi bei rimtėjimą sveikstant, autorius daro gyvenimiškas išvadas iš pirmojo didžiojo Pranciškaus nusigalėjimo, kai jis raupsuotajam pabučiuoja ranką, kai vėliau pradeda raupsuotiesiems tarnauti. .. Šiuo ir kitais nusigalėjimais Pranciškus pajunta, kad tai, kas iki šiol jam atrodė kartu, tampa saldu; kas iki šiol buvo sunku, pasidaro lengva ir net virsta džiaugsmu. Galėtume save klausti, ar tie išgyvenimai nevirto jam Evangelijos žodžių iliustracija, kad "mano jungas švelnus, mano našta lengva” (Mt n, 30)? Dėl to išgyvenimo jam Evangelijos žodžiai pasidarė gyvenimiški, todėl jis panoro Evangeliją pažodžiui suprasti ir vykdyti, be jokių jos žodžių stiprumą atskiedžiančių aiškinimų?
Sužinojęs iš Evangelijos, kad Kristus iš savo mokinių reikalavo neturto, jis labai nudžiugo ir neturtą taip pamilo, kad su juo visam gyvenimui susijungė, lyg sužieduotinis su sužieduotine. Neturtas, jo supratimu, virto didžiausiu turtu, kurs išsaugojo jo laisvę ir pašalino kliūtį tarp jo ir J. Kristaus. Jis negalėjo kitaip elgtis, jeigu jo Viešpats apie savo visišką neturtą Evangelijoje sakė: "Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mt8,2o). Ir šiandien besilankantiems Asyžiuje, kylant į Subasio kalną, palydovai parodo uoloje urvą, kuriame Pranciškus kartais gyvendavo. W. Nigg, prisimindamas paskutinį šventojo atsisveikinimą su turtu, kai jis vyskupo ir minios akivaizdoje atidavė paskutinius savo drabužius, kelia klausimą: kažin ar šitoks radikalus ryšių nutraukimas su savaisiais turi kitų panašaus ryžtingumo pavyzdžių šventųjų gyvenime? Autorius rašo, kad vėliau, kai buvo kartą šventojo klausiama, kuris gyvenimo įvykis jam buvęs sunkiausias, jis atsakė: atsisveikinimas su tėvu. Tačiau tokio heroizmo kartais reikia, norint sekti Kristumi ir vykdyti jo Evangeliją. O šventasis "šio sekimo pareigą taip rimtai vykdė, kaip prieš jį ar po jo joks kitas krikščionis neįvykdė” (W. Nigg). Vienintelis jo noras buvo, kad jo sekėjai Evangelija gyventų, ir kad tokio gyvenimo spinduliavimas veiktų aplinką. Matydamas nemaža peiktinų dalykų anų laikų Bažnyčioje, jis nekritikavo, o tik kentėjo. Jis gyveno ta nuotaika, kad "Bažnyčią tegalima reformuoti, dėl jos ir už ją kenčiant”. Čia dar galėtume pridėti, kad sėkmingiausias protestas prieš blogį ir tikros reformos pradžia — tai tylus, nuolankus asmeninis šventumas.
Tame jubiliejiniame albume W. Nigg pabrėžia, kad šv. Pranciškus tikrai išgyveno Evangeliją kaip Linksmą Naujieną. Tą linksmumą ir džiaugsmą jis visuomet rodydavo saviškiams, kartais net vaikiškai linksmu elgesiu. Visuose priešingumuose, nesėkmėse ir nelaimėse matydamas Dievo valią, jis niekad neprarasdavo giedros. Savo aplinkoje jis negalėdavo pakelti nuliūdusio veido, nes jam atrodė, kad tai nesutaikoma su krikščionybe. Jis negalėjo liūdėti, nes visa, kas auga, žydi, bėgioja, jam dvelkė Dievu. Jis nenorėjo nieko nuliūdinti, negalėjo žolės mindžioti, medžio šakelės nulaužti, sumindžioti išsigandusio bėgančio vabalėlio. Visi judantys ar nejudantys, gyvi ar negyvi gamtos tvariniai jam buvo broliai ir seserys, kurie savo buvimu garbino Dievą. Džiaugdamasis jis nenorėjo niekam kad ir mažiausiu debesėliu tapti, niekam nenorėjo saulės užstoti.
Baigdamas savo rašinį, W. Nigg pamini kai kurių šventuoju susižavėjusių rašytojų posakius. Religinis filosofas N. Berdiajev savo autobiografijoje yra rašęs, kad "Pranciškus yra krikščionių istorijos svarbiausias įvykis”. Jis pamini ir vokiečių katalikų mąstytoją R. Schneider, kuris sakė, kad šventasis buvo Dievo Apvaizdos numatytas pradėti Dievo žodį vykdyti (o ne tik jį skelbti). Minimas ir prancūzų katalikų rašytojas J. Green, kurs savo dienoraštyje buvo įrašęs: "Jau pora dienų, kaip aš klausiu save, ar Kristus nėra savo Evangelijos šv. Pranciškaus gyvenamu metu antrą kartą paskelbęs”.
Čia verta dar prisiminti talentingą vokiečių rašytoją ir poetą H. Hesse. Jis savo beletristinio kūrinio "Peter Camenzind” personažo lūpomis žavisi Asyžiumi ir jo šventuoju: "Pirmą sykį man pavyko pažinti Pranciškų iš Asyžiaus, tą labiausiai palaimintą ir dieviškiausią iš visų šventųjų. Aštuonios nuostabios Umbrijoje buvojimo dienos man visada atrodė kaip gražus mano jaunystės vakaro saulėlydis. Aš kasdien žiūrėjau į šviesų, šventadienišką pavasario peizažą, tartum į geras Dievo akis”. Tame pačiame kūrinyje jis sakosi to šventojo religinį ir poetinį kūrinį "Saulės giesmę” beveik atmintinai mokėjęs. Vaikščiojant Asyžiaus gatvėmis, jam atrodydavo, kad šventasis eina šalia jo. Asyžiaus šventasis taip jį buvo paveikęs, kad vieną negalintį vaikščioti vargšą jis pradėjo globoti, prisimindamas šv. Pranciškų.
NIKOS KAZANTZAKIS (1885-1957)
Kazantzakis buvo graikas stačiatikis, gimęs Kretos saloje, talentingas rašytojas, poetas, dramaturgas, klasikinių veikalų vertėjas. Tai mistinio pobūdžio realistas, rašęs įdomiu, patraukliu stiliumi. Jo filosofinėje kūryboje jaučiama prancūzų filosofo Bergsono įtaka, o romanuose jį neigiamai yra paveikęs vokiečių priešreliginės krypties filosofas Nietzsche. Didelėje filosofinio pobūdžio poemoje "Odissey” jis atskleidžia savojo gyvenimo eigą. Jo romanai išversti įdaugelį kalbų. Anglų kalba turime jo "Zorba the Greek”, "Christ Crucified”, "The last Temptation of Christ” ir kt. Oficialiai jis buvo krikščionis stačiatikis, bet iš tikrųjų gan tolimas stačiatikių krikščionybės mokslui. Kaip krikščionybės, taip ir Kristaus nesuprato teisingai. Nenuostabu, kad vienas jo romanas praeityje buvo indekse, t.y. katalikams draudžiamų skaityti knygų sąraše. O tačiau į šios straipsnių serijos atkarpą jį įrikiuojame dėl paskutinės jo gyvenamo knygos — romano apie šv. Pranciškų. Ši knyga parašyta 1953 m., netrukus pasirodė išversta į anglų kalbą, vardu "Saint Francis”. 1964 m. Fischer Buecherei leidykla išleido ją vokiečių kalba "Mein Franz von Assisi” vardu. Iš tos knygos aiškėja, kad Kazantzakis per šio šventojo meilę gyvenimo gale priartėjo prie krikščionybės bent ta prasme, kad jo širdis sukrikščionėjo. Šį tvirtinimą grindžiu autoriaus pasisakymu knygos įžangoje. Įžangoje jis pasisako stengęsis pagauti esminius šio šventojo gyvenimo bruožus, kai ką kūrybiškai nuo savęs pridėdamas — tai, ko nebuvo, bet galėjo būti ir kas sutaikoma su jo gyvenimu ar išplaukia iš jo dvasios. "Meilė ir dievotumas bei nuostaba lydėjo mane, rašant šią legendą, tikresnę už tiesą. Dažnai stambūs ašarų lašai suvilgydavo rankraštį. Dažnai pajusdavau kažkokį šmėkštelėjimą ore, mosuojant ranka su amžinai atsinaujinančia žaizda. . . Rašydamas jutau aplink save nematomą ramybę”.
Nors šis romanas yra lyg mylimo šv. Pranciškaus mokinio brolio Leono atsiminimai apie Šventąjį, su juo susitikimai ir pasikalbėjimai, tačiau autoriaus pasisakymai įžangoje parodo jo paties jausmus šventajam Pranciškui, kad ir tariamai Leono lūpomis išreikštus. Kad pajustume autoriaus meilę aprašomam šventajam, reikia atskleisti kai kuriuos tos meilės pasireiškimus, aprašytus knygoje.
Jei reikėtų visa tai, ką autorius šioje knygoje pasako, išreikšti vienu žodžiu, tas žodis būtų — susižavėjimas.
Pirmose knygos eilutėse autorius brolio Leono lūpomis pasisako apie savo nerimavimą bei po pasaulį blaškymąsi, ieškant Dievo. Viską pamiršęs, vienoje rankoje laikydamas duonos riekę, o kitoje porą alyvmedžio uogų, badaudamas, jis pamiršta valgyti, nes ieško Dievo. Ir štai nusileidusi Dievo ranka jį paima drauge su Tėvu Pranciškum, ir jie abu suranda Dievą. Drauge su pavasariu džiaugimasis Dievu nusileidžia į jo širdį. Juokiasi medžių lapai... Dievas tampa lietumi ir nulyja į žemę... O saldybe, mano Dieve, o palaima... Jis lyja į mano širdį, kuri suskyla: išdygsta daigas, ir tu, Tėve Pranciškau, pasirodai. ..
Susižavėjimą Asyžiaus miestu jis reiškia nuostabiais žodžiais. Asyžiuje "dangus žibučių spalva nudažytas.. . žmonių veidai nušvitę, tartum apie Dievą mąstytų... ar aš, dar gyvas būdamas, atsiradau rojuje? Jutau ant savo lūpų Dievo malonę. Visai tikra, kad čia yra praėjęs šventasis. Jo kvapas dar sklinda ore!” Kitu atveju jis išgyveno Asyžių "blizgantį, tartum pražydusią rožę”.
Autorius gėrisi Pranciškaus susižavėjimu grožiu, nes jam "grožis—tai Dievo duktė... ir grožis gali tapti žmogui maistu, kaip ir kviečiai”. Tuo grožiu šventasis džiaugiasi ir norėtų juo dalintis su visa gyva ir negyva tvarinija. Jis nori, kad per Kalėdas gyvuliai tvartuose būtų nuplauti ir kad gautų dvigubą maisto davinį. Taip daryti jis nori iš meilės Kristui, kuris gimė tvarte. Velykų naktį jis liepia negesinti lempos; nori, kad ji visą naktį šviestų, džiaugdamasi Kristaus prisikėlimu.
Kai žiemą jis buvo nekūrenamoje patalpoje, ir brolis Leonas norėjo pririnkti sudžiūvusių šakų, kad galėtų patalpą pašildyti, šv. Pranciškus jį sudraudė sakydamas: "Jei kur nors pasaulyje yra žmogus, kurs dreba nuo šalčio, aš privalau drauge su juo drebėti”. Negalėdamas visų pasaulyje šąlančių sušildyti, jis, užjausdamas juos, šalo kartu. Brolį Leoną įspėja: "Neužgauk žmogaus širdies, nes galbūt tu užgausi Dievą”. Jis ragina mylėti žmogų, nes žino meilės galią: "Biauri, nešvari lėlytė šliaužia. .. Pasilenk prie jos ir tark myliu tave, ir ji išsiskleis į gražią peteliškę”.
Šv. Pranciškus labai mylėjo gyvąją gamtą. Kai pakeliui sutikdavo vaiką ar pamatydavo ant šakos tupintį ir čirškiantį mažą paukščiuką, jo veidas pragiedrėdavo. "Kol pasaulyje yra gėlių ar paukščiukų, broli Leonai, tol viskas yra gerai”. Susirgęs akimis ir kentėdamas stigmų žaizdas, jis verkdamas ir bučiuodamas gėles, dėdavo jas prie savo akių ir žaizdų. Kai sykį jis ruošėsi prie kelio nuskinti gėlę, staiga lyg atsipeikėjo ir atitraukė ranką sakydamas: "Dievas jai čia leido žydėti, kad kelią papuoštų. Nekliudykime Dievo tvariniams atlikti savo pareigą”. Nueidamas jis ranka pamojavo, atsisveikindamas su ta gėle.
Kančia jo nepriblokšdavo. Jis seserį-ligą sveikindavo. Apakęs, broliui Leonui sakė: "Nuo to laiko, kai šviesos netekau, matau tai, kas nematoma. Manyje atsivėrė vidinė akis”. Todėl dar galėjo pridurti: "Visi mano gyvenimo džiaugsmai ir kentėjimai virto čiulbančiais paukščiais”.
Norėdamas pataisyti pasaulį, jis matė vienintelę reagavimo į blogį priemonę: "Broli Leonai, pasaulis taip giliai yra nupuolęs, kad doras žmogus turi pasidaryti dar doresnis — iki šventojo ir dar daugiau už šventąjį”.
Baigsime šią Kazantzakio knygos apžvalgėlę, pažiūrėdami, kokį vaidmenį šv. Pranciškaus gyvenime turėjo Dievo prisiminimas. Dievas jam buvo, kaip ištroškusiam stiklas vandens. Jis galėjo valandomis melstis, kartodamas tuos pačius Dievo branginimo žodžius: "O tu mano Dieve, mano vienintele Gėrybe...Jis matė Dievo veikimą visur, visuose įvykiuose. Jis matė Dievą lakštingalos giesmės garsuose, jį giedantį jos gerklėje. Šildanti saulė jam buvo gailestinga Dievo akis. Ir tamsoje jam buvo jauku, nes nematydamas pasaulio, jis geriau įžiūrėjo pasaulio Tvėrėją. Saulėgrąžos gėlė, besisukanti veidu į saulę, jį mokė neišleisti Dievo iš akių. Tas nuolatinis Dievo prisiminimas jam padėjo pakelti visus sunkumus, nes "kai žmogus tiki Dievą, jam nėra neskambančio medžio, nėra kančios be džiaugsmo, nėra dienos be stebuklo”. Šalčiui siaučiant, kai jam buvo siūlomas apsiaustas, jo atsisakė: "Dievas yra mano apsiaustas. Man nešalta”. Visišką Dievui atsidavimą ir visą savo gyvenimo turinį jis galėjo išreikšti šiais žodžiais: "Aš neturiu nei tėvo, nei motinos, nei namų, aš turiu tik Dievą”.
Gal kas pasakys, kad tai tik legendos? Galbūt. Tačiau jos nėra svetimos visai istoriškai žinomai šventojo dvasiai. Jos yra taip giminingos jo nuotaikai, kad be jų jo gyvenimo vaizdas būtų nepilnas ir miglotas. Pagaliau kas yra legenda, jei ne subtilesnis ir gilesnis įžvelgimas į protu nepilnai matomą tiesą. Kaip poezija, taip ir legenda nusakoma toji tiesos dalis, kurios eiliniais žodžiais negalima išreikšti. Legenda — tai pilnesnis tiesos matymas, tai žvelgimas į tiesą širdies akimis.