A. MAURAGIS
Gal niekas taip žodžio nebrangina kaip poetai. Mat, jie yra žodžio meistrai. Jie iš žodžių, kaip iš plytų, sukuria gražiausius veikalus, kurie stovi ilgiau ir tvirčiau už architektūrinius paminklus. Romėnų poetas Horacijus, gyvenęs
I a. prieš Kristų, gyrėsi pasistatęs sau paminklą, tvirtesnį už varį, aukštesnį už Egipto piramides. Ir tikrai — jo eilėraščiai ir odės tebėra gyvos, mielai skaitomos ir dabar, kai daugelis varinių ir akmeniniu paminklų jau seniai sugriuvo ir sutrūnijo, nė ženklo nepalikę. Bet žodis ne tik poezijoje gali išlikti per amžius. Jis išlieka ir moksle, literatūroje, įvairiuose kitokiuose raštuose, žodžiu — žmonijos kultūroje.
O kaip yra su istorija? Istorijoje žodis toks pat galingas, kaip ir kultūroje. Visi didieji ir mažieji pasaulio įvykiai buvo žodžio paskatinti arba liepti ir įsakyti. Žodis stovi pirma bet kokio darbo, kuris tampa kūnu, tik žodžiui padedant. Žodis yra civilizacijos kūrybinis veiksnys, be kurio neįmanoma nieko sukurti nei padaryti. Istorija, civilizacija ir kultūra galėjo prasidėti tik po to, kai jau žmogus pradėjo kalbėti. Net ir mąstyti nemokėtume, jei neturėtume žodžių.
Jau seniai yra pastebėta, kad žodis turi magišką galią: jis gali ir pakenkti, ir padėti. Žodis turi hipnotizuojančios galios. Sugestijos ir autosugestijos būdu jis veikia į nervų centrus, ir ne tik į tuos, kurie yra sąmonės žinioje, bet ir į tuos, kurie yra už žmogaus valios ir sąmonės ribų — į pasąmonę. Į žmogų patekę žodžiai, kad ir nejučiomis, gali sukelti nedarną organizme; žmogus netenka pusiausvyros, gauna nervų sukrėtimą ir kitas nervines ligas, pats nesuprasdamas kodėl. Žinome, kaip žmonės kartais biauriai plūstasi, apkalba, norėdami kitam pakenkti, visai nenujausdami, kad tais pačiais savo žodžiais gali sužeisti savo nervinę sistemą ir gauti nervų sutrikimą.
A. Kezio, S.J., nuotrauka
Jeigu istorijos eigoje žodis veikia kaip dinamitas — griauna kalnus ir stato miestus, tai privačiame gyvenime žodį galima palyginti su medicinos kapsule, kuria galima gydyti ir nuodyti žmones. Geras teisingas žodis yra ne tik vaistas, bet ir turtas, malonumas, sveikata, o blogas žodis yra nuodas. Melas, pyktis eina kartu su blogu žodžiu, keldami neapykantą, kerštą, skurdą bei kančią.
Visi žinome, kad šių laikų žmonės, ypač miestuose, yra nervingi. Pažiūrėjus į žmogų, rodos, nieko jam netrūksta, turtingai gyvena kartu su žmona, vaikus leidžia į mokslus — ko daugiau bereikia. Bet arčiau su jais susipažinus, galima pastebėti, kad vienas arba abudu serga nervų ligomis, pilni visokių negalavimų, patys nežino dėl ko. Tųpriežasčių, be abejo, yra įvairių. Jos gali būti biologinės, fiziologinės, psichologinės, socialinės, moralinės ir 1.1. Dr. Karen Horney savo knygoje "Self-Analysis” priskaičiuoja 1o pagrindinių linkmių, bet iš viso ji randa net 67 priežastis. Tai tik parodo, koks yra didelis nervinių sutrikimų įvairumas. Tos ligos ateina neprašytos, tačiau didelė jų dalis — ne be paties ligonio kaltės. Žmogus turi pats susirasti savo negalavimų priežastis ir atitinkamais žodžiais save "nusihipnotizuoti”, išsivaduoti iš jį slegiančios hipnozės bei negeistinų įpročių. Šioje vietoje žodis yra vaistas, o daktaras — pats žmogus. Analizę reikia pačiam padaryti, taip pat ir pusiausvyrą tarp valingos ir nevalingos nervinės sistemos reikia pačiam surasti. Yra daug atvejų, kur nei aplinkybių pakeitimas, nei nervus raminantys vaistai negali ligos pagydyti. Tai gali padaryti tik žodžiai. Plačiau apie tai patarčiau pasiskaityti David Herold Fink knygoje "Release from Nervous Tension”. Tai padėtų geriau suprasti nervinę sistemą ir žodžio galią.
Tenka stebėtis, kad primityviose tautose žodis buvo šventas, duotas žodis buvo šventai vykdomas. Ypač senovės lietuviai duoto žodžio šventai laikėsi. Tai matome iš Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir Vytauto viešpatavimo laikų. Net priešų kronikos šią lietuvių ypatybę iškelia ir labai vertina. Nors VIII Dievo įsakymas — nekalbėk netiesos — tebegalioja, bet mūsų laikų žmonija jau jį užmiršusi, jiems žodis jau nebešventas, jie nebijo jo sulaužyti. Niekados istorijoje nebuvo taip piktnaudojamas žodis, kaip šiais moderniaisiais laikais. Galima sakyti, kad visas šių dienų socialinis, politinis ir kartais net moralinis gyvenimas grindžiamas melu. Tad nereikia stebėtis, kad mūsų amžius yra kartu ir nervinių ligų amžius.
Jei neturime žodžiui pagarbos ir meilės, kaipgi galime tikėtis geresnės ateities? Galime įsigyti turtų ir garbės, bet tik ne sveikų nervų. Kai melas triumfuoja išorine forma, ir vidus negali būti sveikas, nes žodis yra neatskiriama sielos dalis.
Kaip ir kada gimė žodis ir kalba, mokslas dar nežino, tik spėlioja. Tačiau galime sakyti, kad kalba atėjo kartu su siela. Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį ir žmogų, sakydamas fiat — tebūna. Šv. Jonas savo evangelijoje sako:
Pradžioje buvo Žodis.
Tas Žodis buvo pas Dievą,
ir Žodis buvo Dievas.
Jis pradžioje buvo pas Dievą.
Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jei mes norime atnaujinti savo tikėjimą ir grąžinti pasaulį Dievui, tai turime pradėti nuo žodžio pagarbos, nuo meilės tiesai. Žodis turi būti šventas, nes jis yra mūsų sielos dalis.
• Premiją už visuomeninę veiklą Lietuvių Katalikų Bendrija paskyrė Australijoje gyvenančiam Viktorui Laukaičiui. Premija 500 dol., mecenatas kun. J. Prunskis.
• Geriausiu JAV vyskupijų savaitraščiu Katalikų spaudos sąjunga antrą kartą iš eilės išrinko “Chicago Catholic”.
• Prel. Jonas Boll-Baltusevičius mirė gegužės 2 d., sulaukęs 72 m. amžiaus. Yra kai kuri laiką buvęs Kunigų vienybės pirmininku.
• Japonų šintoistų Iše šventovės vyr. kunigas Nijo su apie 30 šintoistų aplankė popiežių Joną Paulių II. Popiežius savo kalboje pažymėjo, kad vertina viską, kas jų tikyboje yra gera, ypač jų įsitikinimą, kad visi žmonės lygūs.