Alicija Rūgytė
Viduramžius pakeitęs renesansas pasiekė ir Lietuvą, atnešdamas šviesos bei žinių troškimą. Lietuvos didikų vaikai vyko studijuoti į Vakarų Europą, kur buvo paplitusi reformacija. Grįždami į Lietuvą, jie parsinešė ir reformacijos idėjas. Norėdami plačiau paskleisti tas idėjas, jie steigė spaustuves Karaliaučiuje, Brastoje, Nesvyžiuje ir kitur. Kovai su reformacija Vilniaus vyskupas Protasevičius pakvietė į Lietuvą jėzuitus. Žinoma, sėkmingai vesti tai kovai buvo reikalingas ir spausdintas žodis.
Kalvino Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus 1567 m. sugrįžo į katalikybę ir tapo uolus katalikų rėmėjas bei gynėjas. Jo įsakymu buvo deginami kalvinų raštai. Buvo sudeginta taip pat jo tėvo išleista Brastos Biblija. Norėdamas kovoti su reformatais, kuriuos rėmė jo tėvas Radvila Juodasis, jis perkėlė savo spaustuvę iš Brastos į Vilnių ir pavedė administruoti jėzuitams.
Iš Vilniaus jėzuitų susirašinėjimo, saugomo Romos archyvuose, sužinome, kad spaustuvė buvo perkelta iš Brastos į Vilnių 1575 m. Apie tai rašo provinciolas Pranciškus Sunieras jėzuitų generolui Merkurianui.
Mikalojus Kristupas Radvila sau pasiliko tuo tarpu tik juridines teises ir tikriausiai prižadėjo ateityje visai perleisti spaustuvę jėzuitams, nes kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, informuodamas generolą, 1576 m. rašė: "Įžymus ponas maršalka Radvila, be kitų dovanų, kuriomis mus puošia, dargi spaustuvę iš vieno savo miesto liepė perkelti į Vilnių, kad mums priklausytų ir tikrai būtų mūsų”.
1576 m. gegužės mėnesį jau pasirodė šios jėzuitų administruojamos spaustuvės pirmasis leidinys, būtent žymaus anų laikų pamokslininko Petro Skargos knyga "Už Švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją”. Pats P. Skarga, S.J., generolui Merkurianui į Romą rašė: "Spaustuvėje, kurią kilmingasis ponas maršalka atidavė naudotis kolegijai ir pats savo lėšomis parėmė, tuo pirmuoju prieš ereziją darbu norime jį išskirtinai įamžinti”. Pratarmėje P. Skarga reiškia padėką Mikalojui Kristupui Radvilai ir pabrėžia, kad toje spaustuvėje, kuri tarnavo erezijai skelbti, dabar spausdinami raštai katalikų tiesai išaukštinti.
Spaustuvė jėzuitams sudarė puikias sąlygas laisvai spausdinti savo raštus. Tikrų duomenų neturime, kada M. K. Radvila atidavė spaustuvę visiškon jėzuitų nuosavybėn, bet galima spėti, kad tai buvo 1585 m. pabaigoje, nes akademijos rektorius 1586 m. sausio mėn. 2 d. generolui Klaudijui Akvavivai rašė apie spaustuvės ateitį ir darbo organizavimo sunkumus, kai ji perėjo jėzuitams.
VILNIAUS AKADEMIJOS SPAUSTUVĖS DARBO PRADŽIA
Rektorius Alabianas generolui Akvavivai savo laiške išskaičiuoja šiuos sunkumus, klausdamas ką daryti:
1. Reikėtų išplėsti knygų leidimą, o tam tikslui reikia lėšų.
2. Reikia gauti specialistą brolį tipografą.
3. Katalikiškas knygas galima spausdinti ir kitose Vilniaus spaustuvėse pas profesionalus spaustuvininkus — ir pigiau, ir gražiau.
4. Nuolatinis darbas spaustuvėje trukdo brolius.
5. Kai spaustuvė nuolat veiks, kas platins knygas?
Generolas Akvaviva, gavęs šį pranešimą, ne iš karto apsisprendė, ir keletą metų spaustuvės darbas merdėjo, išleidžiant mažai knygų.
Pagaliau jėzuitų provinciolas kartu su generolu, persvarstydami spaustuvės likimą, priėjo vieningos nuomonės, kad spaustuvę reikia atgaivinti ir patobulinti, nesigailint lėšų, nes kitoms spaustuvėms nerūpi katalikiškų knygų spausdinimas, o artimiausia katalikų spaustuvė anais laikais buvo Krokuvoje ar Poznanėje, o Vilniuje veikė dvi protestantų spaustuvės. Visiškai uždarius jėzuitų spaustuvę, padidėtų eretiškų knygų skaičius.
Spaustuvės atgaivinimą ir patobulinimą ypatingai rėmė viceprovinciolas Povilas Bokša, rektorius Barčas, prof. M. Smigleckis, prof. A. Brokas, kuris generolui Akvavivai rašė, kad spaustuvės veikla svarbi ne tik Katalikų Bažnyčiai, bet ir studentams, kurie būtų priversti pirkti knygas iš Krokuvos ir Poznanės spaustuvių, kurios esančios labai brangios. Generolas leido spaustuvei veikti ir toliau.
Kai buvo duotas leidimas tobulinti spaustuvę ir gauta materialinė parama, jos veikla smarkiai išplito. 1690 m. prie spaustuvės pristatytas naujas pastatas, kurio antrame aukšte devyniuose dideliuose kambariuose įsikūrė spaustuvė, rinkykla, raidžių liejykla, korektūrų bei knygų rišimo kambariai ir biblioteka. Palyginus su didžiausiomis Lenkijos spaustuvėmis, Vilniaus akademijos spaustuvė buvo pirmaujanti, už jas didesnė. Visas spaustuvės personalas gyveno ir maitinosi spaustuvės namuose.
SPAUSTUVĖS RĖMĖJAI
Akademijos spaustuvės ekonominė padėtis, palyginus su privačiomis spaustuvėmis, buvo žymiai geresnė, nes ją, kaip ir Jėzuitų ordiną, rėmė ir pasauliečių, ir bažnytinės aukštuomenės. Vysk. Valerijonas Protasevičius, o vėliau ir kiti Vilniaus vyskupai, ypač J. Bialazaras, Vilniaus kapitula ir Lietuvos didikai rėmą donacijomis: dvarais, knygų kolekcijomis, aukomis knygų leidimui. Pvz. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis paaukojo 500 florinų M. Daukšos "Postilei” išleisti. Panašiai darė ir kiti didikai. Reta knyga išeidavo be dedikacijos. Pvz. Vijūko Kojalavičiaus knyga "Retorikos pagrindai” išleista studento grafo Kazimiero Daumanto lėšomis ir jam dedikuota. Z. Liauksmino knyga "Antifonos psalmėms” 1677 m. išleista Joniškio dekano kun. Marijono Liauksmino lėšomis. 1673 m. akademikas Jeronimas Gerkevičius savo filosofinę disertaciją dedikavo Vilniaus kapitulai, išleidusiai ją savo lėšomis. Leidinius finansavo ir knygų pirkliai.
Jėzuitai neigiamai žiūrėjo į prekybą, nes pradžioje ir generolas Akvaviva patarė vengti prekybos, paliekant ją pasauliečiams. Tačiau gyvenimas privertė pakeisti tą nusistatymą, nes atsitiktinių donacijų ir mecenatų nepakako užtikrinti pastoviam spaustuvės darbui ir knygų leidimui, todėl jėzuitai pradėjo knygas platinti, pardavinėdami jas knygynams ir mokykloms. Gautą už knygas kapitalą skolindavo, imdami procentus. Spaustuvės prefektas turėdavo kiekvieną mėnesį duoti pajamų ir išlaidų apyskaitą rektoriui. Spaustuvės ir akademijos vadovai sekė, kad knygų leidimas nebūtų nuostolingas. Sutarčių ir sąskaitų knygose, kurios užsiliko nuo 1751 metų, pradėta registruoti pajamos už parduotas knygas. Iš jų matyti, kad spaustuvė prekiavo su Pinsko, Vitebsko, Kražių, Varšuvos ir kitais knygynais. Iš tų sąskaitų taip pat matome, kad knygų kainos buvo skirtingos. Elementoriai, kalendoriai, populiarios religinės knygos buvo pigesnės, nes jų pareikalavimas buvo didesnis, o mokslinės knygos buvo žymiai brangesnės. Laikraščiuose būdavo skelbiama apie naujai išėjusias knygas ir nurodomos jų kainos. Didžiausią išlaidų dalį spaustuvei sudarė personalo išlaikymas, spaudmenų ir popieriaus pirkimas.
Vilniaus akademija už savo nuopelnus mokslui ir už kovą prieš reformaciją buvo apdovanota įvairiomis privilegijomis. Tų privilegijų buvo gavusi ir spaustuvė. Tai rodo jos reikšmės didėjimą visuomenėje. Buvo dvi privilegijų grupės: 1. Spaustuvei buvo suteikta autonominė spausdinimo teisė ir apsauga nuo konkurencijos; 2. Leidimas spausdinti bei pardavinėti knygas, nes 16 amžiuje nedaug autorių tebuvo, tad dažnai vienų spaustuvių leidinius persispausdindavo kitos, kartais juos trumpindamos ar šiek tiek keisdamos turinį. Paminėsime keletą tų privilegijų.
1619 m. karaliaus Zigmanto III Vazos pasirašyta privilegija draudė be jėzuitų žinios ir leidimo perspausdinti jų išleistas knygas. Lenkijos karalius ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Augustas Poniatowskis suteikė privilegiją Vilniaus akademijos spaustuvei spausdinti religines ir papročių knygas. Kitos spaustuvės, norėdamos spausdinti tokio turinio knygas, turi gauti leidimą iš Lietuvos ordinarijaus, kanclerio ir pakanclerio. Spaustuvė turi duoti po vieną egzempliorių visų išspausdintų knygų karaliui, Varšuvos Zaluskių bibliotekai ir Akademijos bibliotekai. 1642 m. buvo išduota privilegija spausdinti ir pardavinėti Konstantino Sirvydo "Trijų kalbų žodyną” ir "Dviejų kalbų žodyną”. Kitos spaustuvės negali jų spausdinti nei pardavinėti. 1691 m. karalius J. Sobieskis suteikė spaustuvei privilegiją spausdinti "Lietuvos statutą”, pridedant konstitucijas, kurios išėjo iki statuto išleidimo. Ši privilegija dar labiau pakėlė Akademijos spaustuvės prestižą. Tad visos šios rūšies privilegijos padėjo Akademijos spaustuvei monopolizuoti spaudą.
SPAUSTUVININKAI IR PREFEKTAI
Spaustuvininko darbas anais laikais buvo labai svarbus ir nelengvas. Jis turėjo būti menininkas-kūrėjas, turėti nustatyti knygos formą bei išvaizdą. Šį darbą Akademijos spaustuvėje pradėjo Danielius Lenčickis, talentingas spaustuvininkas, palikęs ne vieną puikiai poligrafiškai išspausdintą veikalą. Kiekvienas spaustuvininkas į knygą įrašydavo savo pavardę. Po Lenčickio buvo daugelis kitų spaustuvininkų. Tradicija žymėti knygoje spaustuvininko pavardę išnyko XVII a. pradžioje. Paskutinį kartą spaustuvininko pavardę (Jono Gružo) randame leidinyje "Tobulas didžiausias žmogaus pasikeitimas”.
Spaustuvei vadovavo jėzuitai prefektai, o jiems padėdavo kiti jėzuitai, vadinami socijais. Pirmasis spaustuvės prefektas buvo žymus jėzuitas pamokslininkas Petras Skarga. Iš jo laiškų galima spėti, kad apie spaustuvės darbus jis gerai nusimanė.
Spaustuvės kadrų paruošimu rūpinosi jėzuitų vadovybė Romoje, kaip matyti iš generolo Mucijaus Viteleskio rašto 1622 m. Po P. Skargos dar turime kelių prefektų pavardes, bet paskui iki XVII a. vidurio apie prefektus beveik jokių žinių nėra. Vėliau vėl yra žinomos prefektų pavardės, kurios beveik visos yra lietuviškos. Spaustuvės prefektai paprastai būdavo universiteto profesoriai, tad prefekto darbas jiems buvo antraeilis.
LEIDINIŲ CENZŪRA
Vilniaus akademijos ir kitų to meto spaustuvių darbą tikrino cenzūra, kurios vaidmuo buvo ypač ryškus Lietuvoje, kai knygų išeidavo nedaug ir beveik kiekvienos uždavinys buvo tapti idėjiniu ginklu religinėse ir politinėse kovose. Popiežių įsakymais buvo žiūrima, kad nė menkiausia knygelė neišeitų be bažnytinės valdžios sutikimo. Ta kontrolė žymiai sustiprėjo po reformacijos išplitimo. Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras 1580 m. išleido spaustuvėms nuostatus, kad negalima spausdinti be cenzūros leidimo jokios knygos, susijusios su Lenkija (Žečpospolita). Daugumą knygų cenzūravo bažnytinės instancijos jėzuitų provincijos centre, o vėliau Romoje. Cenzoriai turėjo būti gerai susipažinę su knygų cenzūros taisyklėmis, popiežiaus bulomis, nutarimais apie mokslą ir papročiais.
Cenzoriaus nuomonė apie knygą ir autoriaus atsakymas turėjo būti siunčiama į Romą kartu su rankraščiu, kur ji vėl buvo percenzūruojama. Tai buvo įmanoma, nes anais laikais ne tiek daug knygų buvo spausdinama. Griežčiausios cenzūros susilaukdavo dogmatinės teologijos veikalai. Romos cenzūrai nebuvo siunčiami tik vietos kalbomis parašyti leidiniai: lietuvių, latvių, gudų. Taip pat nebuvo siunčiami ir įvairūs smulkūs leidiniai.
DIREKTYVOS BEI POTVARKIAI
Spaustuvės darbo kryptis buvo tvarkoma įvairiais jėzuitų generolo ir provinciolo siunčiamų vizitatorių nurodymais bei bažnytinių kongregacijų nutarimais. Iš direktyvinių dokumentų spaustuvei verta paminėti provinciolo Mikalojaus Lenčickio 1634 m. aplinkraštį, kur išdėstoma, ką privalo žinoti spaustuvės vadovai.
1. Rankraštis leidžiamas spausdinti, tik jį peržiūrėjus Akademijos vicerektoriui.
2. Išleidus knygą, rankraštis turi būti saugomas spaustuvėje.
3. Teksto taisymai neleistini.
4. Išspausdinus knygą, cenzorius turi ją peržiūrėti.
5. Jei nebus laikomasi taisyklių, leidinys turi būti sudegintas.
6. Knygą galima platinti, jeigu joje yra aprobavimo Įrašas.
7. Be cenzūros negalima išleisti filosofijos bei teologijos tezių, nuostatų, giesmių, pamokslų ir kitų panašių leidinių, kurie daugelio skaitomi ir ilgai išlieka apyvartoje. Ypač griežtos cenzūros reikalaujama jėzuitų parašytiems veikalams.
8. Spaustuvė turi saugoti savo sandėliuose po tris egzempliorius savo leidinių.
9. Korektūras taisyti patariama už spaustuvės ribų: savo namuose arba durininko kambaryje.
10. Mokestis už išspausdintą knygą neturi būti per mažas, kad jo užtektų atsilyginti spaustuvės darbuotojams ir dar atliktų įrengimų pataisymui.
Spaustuvės vidaus tvarka buvo paliekama prefekto nuožiūrai. Čia nesikišo nei generolas, nei provinciolas. Krašto vyriausybės potvarkių buvo labai nedaug, spaustuvės veikla beveik visiškai priklausė nuo jėzuitų vyresnybės.
SPAUSTUVĖS LIKIMAS PO JĖZUITU ORDINO UŽDARYMO (1773 M.)
1773 m. lapkričio mėnesį karalius pavedė tvarkyti spaustuvę prof. M. Počobutui. 1775 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis spaustuvę valdyti pavedė A. Tyzenhauzui. Kai 1785 m. Tyzenhauzas mirė, dalis spaustuvės buvo išvežta į Gardiną. 1785-1804 m. Edukacinės komisijos buvo pavesta spaustuvę valdyti Lietuvos Vyriausiajai mokyklai. Nuo 1804 iki 1805 m. ją administravo pijarų prefektas kun. K. Danilavičius. 1805 m. spaustuvę už 3000 rublių nupirko J. Zavadskis.
VILNIAUS AKADEMIJOS SPAUSTUVĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS
Nuo 1577 iki 1773 metų Akademijos spaustuvė išleido 2549 leidinius. Ano meto sąlygomis, sulyginus su produktyviausiomis Vak. Europos spaustuvėmis, toks leidinių skaičius buvo labai didelis. Pagrindinė leidinių kalba, kaip visur to meto Vakarų Europoje, buvo lotynų. Vėliau buvo spausdinama lenkų ir lietuvių kalbomis. Akademijos spaustuvė buvo laikoma lietuviškų knygų spausdinimo centru. Keliolika leidinių buvo išspausdinta graikų, italų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Vilniaus akademijos spaustuvė, veikusi beveik 200 metų ir vadovaujama jėzuitų, suvaidino neįkainojamą vaidmenį mūsų krašto kultūros istorijoje. Jėzuitai, kovodami su protestantizmu ir pravoslavija, prabilo į lietuvius jų gimtąja kalba. Lietuviai didikai, deja, daugiausia kalbėjo lenkiškai, bet save laikė lietuviais.
Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai yra Lietuvos kultūrinis palikimas, to krašto kultūros apraiška. Iš čia lietuviškas žodis per religines knygas ir maldaknyges pradėjo savo kelią į valstiečius. Jėzuitai, pradžioje svetimtaučiai kunigai, buvo priversti išmokti ir lietuviškai, nes tikėjimo tiesas turėjo skleisti žmonių gimtąja kalba. Akademijos kunigų seminarijose klierikai buvo mokomi ir lietuvių kalbos.
Lietuviškų knygų autoriai nesitenkino vien religiniais leidiniais. Pradėta spausdinti ir pasaulietiško turinio knygos, kalendoriai, periodiniai leidiniai. Anais laikais išspausdintos lietuviškos knygos parodo lietuvių literatūrinės kalbos kūrimosi kelius. Leisdama kalendorius ir laikraščius, spaustuvė sudomino visuomenę periodiniais leidiniais ir užtikrino jų tolimesnį populiarumą. Vilniaus akademijos leidiniai buvo tas šaltinis, iš kurio gėrė didžioji Lietuvos šviesuomenės dalis. Tie leidiniai sudarė pirmąjį lietuvių spaudos laikotarpį ir nutiesė tiltą iš praėjusių amžių kultūros į šiuolaikinę.
Baigiant rašyti apie Vilniaus akademijos spaustuvę, pravartu prisiminti, ką Mikalojus Daukša rašė 1599 m. išspausdintosios "Postilės” prakalboje, į padanges iškeldamas gimtosios kalbos vertę: "Ne žemės derlingumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies malonumu, ne miestų bei pilių stiprumu gyvuoja tauta, bet labiausiai išlaikymu ir vartojimu savo kalbos, kuri didina ir laiko visuomenę, jos santaiką ir brolišką meilę”.
Ši jo prakalba tapo lyg savotiškas gimtosios kalbos manifestas, į kurio reikšmingumą ypač atkreiptas dėmesys devynioliktame šimtmetyje.