JONAS MIŠKINIS
Dzūkų dainose jautriu subtilumu vaizduojamas visas jų gyvenimas. Dzūkai gal kiek daugiau, negu kiti lietuviai, dainuodavę. Jie dainoje guosdavęsi ir savo širdies skausmus bei liūdesius išliedavę. O tos dainos tokios malonios, jautrios, kad jų net atsiklausyti negali. . .
Čia nuo senovės skamba dainos ir įvairūs padavimai apie karžygius, kuriais gausingiausia yra Dainava ir jos dainius Vincas Krėvė-Mickevičius. Nemirė Dainavos dvasia ir dabar, nors vargingos jos gyvenimo sąlygos, nors varžo nuožmaus okupanto grandinės. Dzūkai tik daina raminasi, kuri plaukia per miškų gelmes į mėlynus tolius, nepripažindama jokių sienų nei varžtų.
Kur skamba daina, ten dar nemiręs karžygiškumas. Dainose atsispindi jų būdo savumai ir dvasinė konstrukcija. Daina dzūką lydi visą jo gyvenimą: nuo lopšinės iki laidotuvių raudų.
Čionai apdainuojama rūtų daržely žydinti jaunystė, našlaitės sunki dalia, gimtosios žemės ir gamtos meilė. Taip pat gausu darbo, ypač rugiapjūtės ir šienapjūtės dainų. Gražių dainų ir apeigų randama ir vestuvinėje dramoje. Tai merginos atsisveikinimas su nerūpestinga jaunyste motinos globoje ir perėjimas į naują kieto darbo ir vargo gyvenimą. Be to, dainose gausu epitetų ir maloniausių žodžių: saulė močiutė, bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė. Apstu ir gražių palyginimų:
Sukilo antelė ant marių,
Pravirko mergelė nevalioje.
Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
Sunku našlaitėlei ant svieto gyventi.
Pažymėtina, kad Dainavoje šalia šimtmečiais nusistovėjusios vienbalsio dainavimo tradicijos plito ir naujas daugiabalsis dainavimas. Tačiau jis Dzūkijos dainavimo tradicijoms nebūdingas. Apie tą nebūdingumą prof. kun. T. Brazys sako: "Mūsų dainos yra vienbalsinės. Nūdien yra įsigalėjęs paprotys dainuoti daineles, pritariant tercijomis. Tai privertė ir senąsias daineles derinti keliais balsais. Pilnąja betgi dalies prasme mūsų senosios dainos yra vienbalsinės (unisoninės). Tai patvirtinančios ir pačios dainininkės, atsisakydamos tercijomis sekti senovinę melodiją; esą tai negalima”.
APEIGINĖS DAINOS
Dainavos apylinkėse aptinkama įvairaus senumo ir būdingo žanro dainų. Žinoma, čia užsilikusios ir senosios darbo bei kalendorinių apeiginių dainų, ypač vestuvinių. Suprantama, jos vestuvėse dainuojamos ir dabar, tačiau kalendorinių apeigų dainos, Velykų ir Kalėdų, jau atitrūko dėl pavergėjų spaudimo nuo liaudies buities.
Rugiapjūtės dainų melodijos sudaro atskirą grupę, turinčią savitą, tik joms vienoms būdingą melodiją. Čia beveik kiekvieno dainininko savaip išvingiuota melodija turi daug išraiškingumo, emocijų. O improvizacija praturtina ir giliai įprasmina kuklius siauros apimties melodijos motyvus. Taigi rugiapjūtės melodijos atliekamos lėtai, užtęsiant kai kurias gaidas. Pilną jų grožį, pasak muziko prof. kun. Brazio, ir vertę galima suprasti tik betarpiškai klausant.
Dzūkijoje, ypač Vilniaus krašte, paplitusios mažosios tercijos apimties melodijos, kurios suaugusios su tokiais poetiniais tekstais: "Bėkit, bareliai”, "Oi tu, kregždele”, "Oi, ko siūbavo, rūta žala”, "Kai aš piaunu rugelius”, "Vaikštinėjo tėvelis” ir daug kitų.
Vyro ir moters santykiai dainose apgaubti kilnumu ir skaisčiu idealizmu.
TAUTOSAKINĖS DAINOS
Dainavoje Merkinės apylinkių dainas užrašant, labai didelį darbo barą toje srityje yra išvaręs profesorius muzikas kunigas Teadoras Brazys. Jis 1921-1923 m. gyvenęs Merkinėje ir čia dėstęs jos progimnazijoje muziką. Prof. kun. T. Brazys rinko dainas, užrašinėjo jas su melodijomis. Jo surinktų dainų yra apie 2000. Dalis jų harmonizuota, dalis straipsniuose. Be to, gyvendamas Merkinėje, jis domėjosi ir vestuviniais papročiais bei su jais susijusiomis dainomis, pvz.:
Susvarscyk, antela,
cykiai plaukiodama.
Pagalvok, mergela,
už mani eidama.
Ar tu moki verpcie,
ar tu moki auscie,
Ar moki, mergela,
klonėj linus raucie?
O jaunoji prie motinos kapo raudodavo:
Kelkis, miela motula,
Iš šaltos žemelės.
Tark savo dukralei,
Nors vieną meilų žodečį,
Nežinomon šalalėn einant.
Vestuvinių papročių pasakojimus ir dainas jis surinko Merkinės apylinkėje ir išspausdino leidinyje "Tauta ir žodis”, ii tome 1924 m.
Daugumas Dainavos liaudies dainų meniniu požiūriu labai vertingos, jas pagrįstai galima laikyti poetinės bei muzikinės liaudies kūrybos klasika. Jų melodijos turi savitą, tik dzūkams būdingą stilių, kurį senoji dainininkų karta išsaugojo iki šių laikų.
Dzūkijoje vestuvių dainų skaičius yra didesnis, negu kitose Lietuvos etnografinėse vietose.
Dainavoje dainuojamos tokios vestuvinės dainos, kurios į platų apeigų ciklą įeina kaip neatskiriama tų apeigų dalis. Dėmesį patraukia tos dainos, kurios susijusios su seniausiais šio žanro apeigų papročiais arba kurių variantų gausumas rodo didelį populiarumą.
Tačiau populiariausios šios tematikos dainos: "O kai aš buvau pas motinėlę”, "O kai aš buvau jauna mergelė”. Liūdnos ir graudžios vestuvinių dainų melodijos.
VESTUVINIAI VERKAVIMAI
Žymusis mūsų rašytojas prof. V. Krėvė-Mickevičius, nuo mažens girdėjęs graudžias vestuvių ir laidotuvių dejones, gerai įsiklausė į jas ir meistriškai stilizavo jų intonacinę struktūrą savo folklorinio pobūdžio darbuose. Tačiau pateikdamas rinkiniuose raudų ir verkavimų tekstus, jis, atrodo, nebuvo toks atidus ir nuoseklus jų formos atžvilgiu. Zvelkim į vestuvinius verkavimus "Dzūkų vestuvėse”. Vieni jų užrašyti ištisai kaip prozos tekstai. Proziniu pavidalu užrašyti verkavimai, kai verkaujama atsisveikinant per vakarones su rūtelių darželiu, grįžtant į vidų ir per kitas apeigas. Tuo tarpu pvz. verkavimai, atliekami iš ryto prieš jungtuves, atsisveikinant su rūtelėmis, užrašyti eilėmis, būtent:
Vai aš, jauna, įstosiu
tetulės žingsnelin,
tai aš, jauna, pasiremsiu
ant rūtelio darželio,
tai aš, jauna, paleisiu
savo gūdų balselį
per žalią rūtų darželį...
Ir taip per visą vestuvių aprašymą kaitaliojasi prozos forma trumpomis, ištisai ilgomis ir įvairaus dydžio eilutėmis užrašyti verkavimai, surinkti Dzūkijoje.
Šiuos klausimus aiškinti ir spręsti padeda vėliau iš Merkinės apylinkių prof. kun. T. Brazio užrašyti vestuviniai verkavimai, pateikti kartu su melodijomis. Tie užrašymai rodo, kad verkavimai visada susiję su muzika. Jie buvo nesakomi, o rečituojami. Mat verkavimuose, kaip ir raudose, iš karto improvizuojamas kalbinis tekstas pagal įprastą tradicinę rečitatyvinę melodiją, kuri, nors ir yra gana paslanki, bet varijuojama išlaiko kai kuriuos pastovius elementus branduolyje ir kadencijoje.
KALĖDINĖS DAINOS
Pažymėtina, kad Merkinės apylinkėse pačios populiariausios yra Kalėdinės dainos. "Tai genelio genumai”, "Žalia, žalia pievelė, leliumai”, "Kas ty girioj pamigo” ir kt. Tai daugiausia vestuvinės tematikos kūriniai, kuriuose apdainuojama mergelės jaunystė, grožis, dainuojama apie jos išsirinkimą. Taip pat mergelės grožį dar labiau išryškina poetiškas, kupinas fantazijos įvadas:
Viduje lauko grūšelė žydi,
Alelium kalėda, grūšelė žydi.
Tona grūšelėn žvakelė dega.
Alelium kalėda, žvakelė dega.
Ai, ir iškrito trys kibirkštėlės,
Alelium kalėda, trys kibirkštėlės.
Oi, ir pasidarė dideli dyvai,
Alelium kalėda, dideli dyvai;
Dideli dyvai — marios mėlynos,
Alelium kalėda, marios mėlynos.
Tose mariose luotelis pluko,
Alelium kalėda, luotelis pluko.
Tame luotely mergelį sėdi,
Alelium kalėda, mergelė sėdi.
Tokia fantazija, galimas daiktas, siejasi su Kūčių vakaro merginų burtais, kuriuose buvo vartojamas vanduo dubenyje, jame plukdomi įvairūs daiktai, taip pat ir deginamos žvakės.