ANTANAS SAULAITIS, S J
Laikantis dėsnio, kad atsiminimus rašyti reikia, kol dar atsimeni, norėtųsi peržvelgti kai kuriuos dešimties kunigystės metų (ir tiesioginės jai ruošos aštuonerių) atspalvius. Jeigu aštuoniolikos metų laikotarpis atrodytų per trumpas atsiminimų pirmajam tomui, galima prisiminti, kad prieš tiek metų pusė šiandieninių pasaulio gyventojų dar nebuvo gimę. Mums, gimusiems dar prieš karą (Antrąjį, ne Krymo), atrodo vos praėjęs dalykas, o jauniems žmonėms — tai viduramžiai ar žmonijos neaiški proistorė.
MOTYVAVIMAS
Kas žmogų prie kunigystės traukia? Ar priežastys liko tokios tyros ir aiškios, kaip susikrovus lagaminus mašinon ir patraukus į naujokyną ir į seminariją? Nes juk gyvenimas ir sklandžiausius motyvavimus sugeba sudrumsti, apkeisti arba net dar labiau atsijoti grynąjį pasiryžimą. Susipažinusiems bent kiek su seminarijos vienuolišku (tiksliau, bendruolišku) gyvenimu, patyręs instruktorius atkreipia dėmesį į siekius, kurie juos subūrė keliolikos metų studijoms ir ilgam gyvenimui Viešpaties vynuogyne: "Gal čia įstojote dėl netinkamos priežasties, bet Viešpats jus kviečia pasilikti dėl tinkamos priežasties”.
Keista ir įdomu, kad išklausius jau dirbančių kunigų nuomones apie priežastis, dėl kurių iš savo pusės į šį pašaukimą atsiliepė, vienodo aiškinimo nerandi — nebent, nebent. .. Vienus traukia darbas su jaunimu ar šeimomis, paguoda ir paslauga sergantiems, kenčiantiems, įvairaus lygio religinis ar kitas švietimas, socialinėje srityje pastangos už teisingumą, parapijos ir bažnytinė administracija. Vienus paveikė kitų dvasininkų (įskaitant giminių) pavyzdys, kitus patraukė skaityba, bendravimas su kunigais ar vienuoliais mokyklose ar darbe, net skelbimai spaudoje. Giliausia priežastis vis dėlto nėra nė viena iš šių, nes kiekvienas pateisins savo kelią ryšiu su Kristumi, gyvenimo ir gyvybės atvirumu Viešpačiui, kuris specifiškai jį šaukia ir kviečia. Šis pergyvenimas būdingas kiekvienam krikščioniškam pašaukimui — šeimoje, profesijoje, gyvenimo stiliuje, kaip ir kunigystėje.
GARBĖ IR PAGARBA
Ačiū Dievui, šiais laikais jau ir Šiaurės Amerikoje būti kunigu nebėra garbe (kunigaikštiška ar bajorų prasme) apsiausta būklė, tuo labiau tebesivystančiuose kraštuose. Šios dienos dvasininkas pagarbos gali tikėtis tik iš nelengvo darbo ir tarnybos kitiems, kaip ir šeimos tėvai, kurių kasdienių pastangų net vaikai ligi po subrendimo neįvertina. Kristus pakankamai yra pasakęs Rašto žinovams apie pirmųjų vietų ieškojimą (o mūsų žmonės kai kur tebemėgsta sodinti kunigą prie garbės stalo, dar su kitais kunigais, su kuriais gal kasdien vis vien laiką praleidi).
Net ir žemiškos privilegijos mažėja: nuolaidos krautuvėje, mokesčių išimtys. Ir mokslo privilegija, senais laikais labiau taikoma kunigams, daktarams, dabar plačiai paskleista. Didžiausia privilegija, manding, yra stengtis padėti kiekvienam žmogui, su tam tikra teise į žmones, į gilų rūpestį. Didžiausia dovana — būti plačios šeimynos nariu.
GERAS PAVYZDYS
To paties pašaukimo ar profesijos šviesūs pavyzdžiai patraukia jauną žmogų. Daugiau negu vienas kunigas yra sakęs, kad net netinkamas dvasininkų pavyzdys juos patraukė kunigystėn — tokiu nebūti, o stengtis pašaukimą išgyventi kuo nuoširdžiau.
Išeini sakyti pamokslo. Ko iš savęs reikalauji, jei kitiems sakai būti gerais krikščionimis? Čia talkon ateina kateketikos dėsnis, kad tikėjimo perdavimo plotmėje asmeninis liudijimas svarbiausias — rodai atvirai savo tikėjimą, su grožiu ir silpnybėm, tokį, koks yra ir kokio su Dievo malone sieki, kad nereikėtų sakyti: "Klausykit, ką sakau, bet nedarykit, kaip darau”.
Jeigu pašaukimas apima daugiau negu profesijos ar amato 8 valandas per dieną, tai gražiausiu pavyzdžiu yra šeimai bei visuomenei atsidavę tėvai, rūpestingi seneliai, mūsų nuoširdūs vadovai.
DRAUGYSTĖ
Turbūt brangiausias tų kunigystei ruošos metų lobis yra mokslo bendrų draugystė, o jau darbe — bendradarbių ar panašiai tikinčiųjų bendravimas tikėjimo lygiu. Viena draugo teta neseniai išsireiškė: "Labai įdomus ryšys, kuris tarp jūsų seminarijoje auga ir vystosi”. Nors pareigos plačiai visus išsklaido po kraštą ir pasaulį, didelė parama ir stiprybė skleidžiasi iš bendrų vilčių ir pastangų — nesijauti vienas ir toks nesi.
Kai sueinam valandėlei ar dienai po metų pertraukos, visai savaime norisi kartu melstis, kaip seminarijoje maldos būreliuose, o bendravimo neriboti vien pietumis ar įspūdžiais. Koncelebracija geriausiai išreiškia ir vykdo kunigystės vientisumą ir brolybę — tėra vienas Kunigas, o mes — Kristaus kunigystės dalininkai.
MOKSLAS IR PATIRTIS
Ruošdamiesi dešimtmečio šventei, ryžomės rašyti buvusiems profesoriams su pastabomis apie jų dėstytos medžiagos ir perduotos dvasios bei nuotaikos įtaką ir naudojimą. Vertingiausias dalykas buvo Šventas Raštas, kuris yra maldos, svarstybų, atsinaujinimo, pamokslėlių ir švietimo kasdienė duona. Antroj eilėj turbūt Bažnyčios istorija, kuri padeda matyti esminius krikščionijos bruožus, padeda atskirti, kas laikytina ir kas pakeistina. Liturgijos studijos duoda liturgijai vadovaujančiam nuovoką apie savo vaidmenį ir apeigų reikšmę. Kateketikos, pastoracijos kursai ir praktika būna naudinga asmeniniuose pokalbiuose, Susitaikymo sakramento išgyvenimuose, rekolekcijose. Bažnytinė teisė šiandien labiau paliekama specialistams. Dogmos studijos tiek siejamos su Šv. Raštu ir tradicija, kad neatskiriamos.
Nuolatinė skaityba ir įvairūs kursai padeda sekti ir dalyvauti vystymesi, kuris lydi gyvojo Kristaus Kūno gyvenimą. Vienas misijonierius tarp neturtingiausių sakė, kad kasdien naktį dvi tris valandas skaito. Buvo užėjusi ir mada keletą metų kasdien po knygą perskaityti. Labai svarbus mokslas — apsvarstyti, įvertinti patirtį, pergyvenimus, juos aptarti su kitais, papildyti skaityba. Tai apie kasdienybę "teologizacija”, teologinių, filosofinių, sociologinių ir psichologinių reiškinių, priežasčių ir krypčių įžiūrėjimas.
PARAMA
Kai II Vatikano suvažiavimas (kaip amerikiečiai sako) atidarė tą žalčių pilną pintinę, iš įvairių pusių pradėjo bręsti seniau užtušuoti ar neišreikštini reiškiniai. Viena apdraudos bendrovė savaitiniuose žinių žurnaluose skelbė po seselių, kunigų, pastorių ir rabinų nuotrauka: "Kas rūpinasi jais, kol jie rūpinasi jumis?” Todėl šiandien žmonės išdrįsta (ar tai tinkama, nesprendžiu) kalbėti su kunigu kaip žmogumi, suprasti siekius, poreikius, bendravimą žmonių šeimoje, lyg su savu asmeniu. Kas norėtų įsijausti į kunigo būklę, galėtų paskaityti Michel Quoist knygelę "Prayers”, skyriuje apie "Kunigą sekmadienio popietę”.
PAŠAUKIMAS — IŠRINKIMAS
Kai žmonės veda ar išteka, jie savo porą išskiria ar atskiria nuo visų kitų žmonių. Taip turbūt yra su kiekvienu gyvenimo būdu. Protestantai, kurie įpratę savo dvasininkus samdyti per parapijos komitetą, aiškiai pabrėžia, kad kunigas, nors ir pasamdytas, yra pašauktas. Jo tarnybos negalima sulyginti su tarnautoju ar samdiniu (kuris pabėga nuo avių, kai vilkas pasirodo?). Turbūt tiksliausia pasakyti, kad Viešpats žmogų pašaukia, kviečia. Jį kviečia ir išrenka Bažnyčia — hierarchija ir taip pat žmonės (dabartinėse kunigų šventimo apeigose bažnyčia ploja, pritardama vyskupo žodžiams). Jau panašiau į senovinę tvarką, kurioje žmonės išrinkdavo savo krikščioniškai bendruomenei vadovus iš savo tarpo. Tas išrinkimas ir išskyrimas kartu įpareigoja kunigą būti išskirtu iš "pasaulio” — nepasiduoti gyyvenimo dėsniams ar kryptims (bibline prasme, ypatingai šv. Jono raštuose). Kai krikščionys vis labiau jausis mažuma (kaip dabar persekiojamuose kraštuose), lengviau pajus skirtumą tarp Evangelijos ir aplinkos, kai neigiamos žmogaus teisės, išjuokiama šeima, nuvertinami vargšai, paliegę, beteisiai. Kaip vienas lietuvis advokatas sakė: "Jeigu jūs, kunigai, paskęsite rūpesčiuose apie pinigus, kaip mes, neturėsime į ką kreiptis”.
DARBAS IR VEIKLA
Šiuo reikalu kartais jaučiu dvilypiškumą. Iš vienos pusės atrodo, kad kunigas turėtų rūpintis tikėjimo dalykais, nes tam ir lavinosi. Iš kitos pusės visados žavėjo "darbininko kunigo” sąvoka — kad darbininkas, inžinierius, amatininkas ar kitas yra kunigas savo bendruomenei, kaip ir kai kuriuose kraštuose (ir Lietuvoje) yra. Ar tai būtų tik sakinio sudėties klausimas? Pavyzdžiui: "Šis batsiuvys yra kaimelio kunigas” (toks buvo pirmas Brazilijoje įšventintas, be formalių normalios seminarijos studijų), arba: "Šis kunigas yra mokytojas, ar administratorius, ar mokslininkas”.
Mūsų išeivijoje kunigams tenka dirbti įvairius darbus. Organizacijų pareigūnų, redaktorių ir kiti sąrašai parodys, kokias pareigas eina ir kur savo darbą praleidžia. O klebonai ar panašias pareigas einą, bent pagal senovišką tvarką, labiausiai rūpinasi lėšomis, statybomis, užlaikymu, ir mažiau evangelizacija, parapija, kaip gyva būtybe Dievo akivaizdoje.
MALDA IR AUKA
Dar iš jaunuolio laikų skaitybos prisimenu šv. Augustino raštus, kuriuose švyti sąvoka, kad auka yra visa tai, kas žmones jungia. Iš to išsivystė jausmas, kad kunigo darbas visų pirma yra žmones sujungti. Visiems aišku, kad daugiausia aukos (skausmo, savęs atsižadėjimo?) yra ten, kur siekiama vienybės, ir gerai sako modernūs asketinės teologijos žinovai, kad modernaus žmogaus dažniausia auka yra posėdžiai.
Krikščioniško gyvenimo širdyje yra malda — visos būtybės buvimas Viešpaties akivaizdoje. Kaip vaikai lituanistinės mokyklos pamokoje sako, malda yra kalbėti, klausytis ir veikti. Ne visada lengva surasti tą ramią valandėlę kambaryje, parke, gamtoje, autobuse, lėktuve, automobilyje — bet ir kunigai, ir žmonės, kurie ypatingai jaučia Viešpaties troškimą ar šaukimą, tą pastovią valandėlę randa. Malda visai kitaip negu mažo vaiko prašymas supina gyvenimą, atidaro duris į save ir kitus, praveria kelius Viešpačiui į asmenį ir asmens į jį.
DŽIAUGSMAS
Turbūt dar daug būtų galima rašyti, bet norėtųsi paminėti vieną dalyką, kuris Naujojo Testamento krikščionybei labai būdingas, — džiaugsmą. Vietoj didelės filosofijos, norėtųsi paminėti įvairius atvejus, kurie suteikia daug džiaugsmo pagyvenusiam kunigui.
Kartais kalbama apie dvasininkų ryšį su žmonėmis, žmonių poreikių ir dvasios pajutimą. Gal dėl to, kad mūsų liaudis, kaimo žmonės, yra gerbiami, nes jie (sakoma), o ne bajorai, išsaugojo lietuviškumą mūsų tautoje, ir gal dėl to, kad paprasti gyvenimo dalykai daugiausia suteikia džiaugsmo, pvz. gamta, santykiai tarp žmonių, bendras tikėjimas. Liturginis džiaugsmas buvo didžiausias, kai kartą teko talkinti žvejų parapijoje visai kitame krašte, kurio kalbą, kultūrą ir papročius reikėjo išmokti, jau esant suaugusiam. Pusantro šimto bemokslių, bet nepaprastai krikščioniškos dvasios bendruomenės narių tarpe švęsti Viešpaties Vakarienę po sunkių svarstybų apie jų pačių ekonominę, švietimo, sveikatos ir religinę ateitį buvo kažkas nepaprasto: išgirsti jų ryšį su Dievu ir savo tarpe, jį išreikšti suprantamomis mintimis ta proga, jungti viltis, pagarbą ir mums visiems bendrą tikėjimą.
Iš labiau lietuviškos pusės turbūt būtų dalinai įvykdyta jaunystės svajonė — ieškoti ir suburti pasaulyje išsisklaidžiusius lietuvius. Vienu būdu tai vyksta, keliaujant po kraštus ir vietoves, kitu būdu — kai pagal senus adresus nepažįstamose vietose ieškai bent vieno lietuvio. Jį suradęs džiaugiesi, kai pamatai, kaip vertina seniau nutrukusį ryšį ir naują progą savo vaikus, anūkus sudominti lietuviškais rūpesčiais. Pakalbėti su sena močiute, aplankyti vienišą senelį, paguosti varge esančią šeimą — tai krikščioniško gyvenimo džiaugsmai.
Jaunimo atžvilgiu tai džiaugsmas maždaug kaip tėvų, kurie mato, kaip vaikas žengia pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą, kaip jauno žmogaus širdyje ta dieviškoji kibirkštėlė bręsta, švyti, viliasi ir siekia. Labai ramus ir gilus džiaugsmas pasikalbėti apie maldą, apie Viešpaties veikimo supratimą, apie jo Žodžio galią žmogaus širdin įsmigti, kaip kalbamės per rekolekcijas ar asmeniniuose pokalbiuose.
Bažnyčios plotmėje pergyvenimas žymi jos visuotiniškumą — kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus žmones, ir kad skirtingų apeigų, kultūrinės istorijos, pažiūrų, net bažnytinės priklausomybės asmenys bei bendruomenės jaučia, išgyvena ir išreiškia tą patį tikėjimą ir meilę vienas kitam.
BAIMĖ IR PAVOJAI
Kai žmogus sensti, kinta baimės — tos nežinomybės, kurių negali kontroliuoti. Viena "baimė” rišasi su kitiems tariamu žodžiu — kad pamokslėliai, asmeniniai pokalbiai, labai asmeniškos pastabos ar patarimai, straipsniai ir pamokos būtų teologiškai sveikos. O todėl reikia daug skaityti (kaip žinosi, kurios knygos tinkamiausios?), lankyti kursus ir diskusijas (kada rasi laiko vertingiems žinių bei pergyvenimų mainams?).
Kita būtų, kad su perduodamu tikėjimu nesusimaišytų tokie dalykai, kurie kitam asmeniui sudrumstų Viešpaties pajutimą. Žinoma, Dievas ištaiso mūsų klaidas ir kaip tik per silpnybes parodo savo jėgą, bet norėtųsi būti jo balsui skaidria (kad ir storoka) dūdele.