P. DAUGINTIS, S.J.
Jau rašėme apie vykdymą krikščioniškosios artimo meilės ir vienijančios meilės reiškimąsi krikščioniškoje draugystėje. Tačiau tiek krikščioniškoji meilė, tiek krikščioniškoji draugystė pilnai gali pasireikšti tik krikščioniškosios bendruomenės gyvenime. Tad dabar apie ją rašysime. Ji labai svarbi mūsų šeimų, išeivijos ir Bažnyčios gyvenime. Mūsų laikais to tikrojo krikščioniško bendravimo labai trūksta.
BENDRUOMENĖS ESMĖ
Bendruomenė kyla iš žmogaus socialinės prigimties ir meilės galios. Dievas žmogui davė taip pat antgamtinę dovaną — meilės dorybę ir krikštu visus tikinčiuosius sujungė į vieną Dievo vaikų šeimą, į paslaptingąjį Kristaus kūną, tikinčiųjų Bendruomenę, Bažnyčią.
Jau kūdikis gana sąmoningai pajunta bendravimą su kitais, žodžiais "mama”, "tėte” atsiliepdamas į jų mylavimus. Taip pat sąmoningai jis pergyvena, šypsosi, kai tėvas ar motina jo klausosi, atsiliepia, jį globoja; vėliau — kai pirmuosius jo gabumų pasireiškimus stebi, grožisi, vertina; kai jam, tėvų žodžių ir veiksmų skatinamam, drąsu eiti, žaisti, bėgioti, ką nors daryti. Jam nemalonu svetur ar su svetimais, su jam šaltais žmonėmis. Kuo labiau auga, tuo labiau suvokia, ką reiškia būti namie, su savo tėvais, broliais, seserimis.
Beveik tas pat pasakytina ir apie suaugusio žmogaus bendravimą su kitais. Ir jam sava šeima, sava bendruomenė — tai namai, kur jis gali laisvai jaustis, nesivaržant būti tuo, kuo jis yra, kur gali būti kitų klausomas, vertinamas, mylimas. Taip žmogus jaučiasi skatinamas daug ką nuveikti, dirbti kitiems; jis jaučiasi įvertintas, dvasiškai augąs, laimingas, patenkintas.
BŪTI NAMIE SU DIEVU IR ŽMONĖMIS
Krikščionių bendruomenė — tai Dievo vaikų šeima; tai vieta, kur žmogus jaučiasi esąs namie su Dievu ir su kitais žmonėmis; tai lyg koks krikščioniškosios šeimos pratęsimas.
Esame namie su Dievu, nes dalyvaujame dieviškosios bendruomenės gyvenime. Dievui taip pat yra džiaugsmas savo mylimais vaikais, Dievo Sūnaus atpirktais ir išganomais broliais, seserimis, Šventosios Dvasios šventuman vedamais bendradarbiais. O mes pajuntame tą Dievo džiaugsmą mumis ir meilę mums, dažniausiai pareikštą tikinčiųjų ir kitų žmonių lūpomis bei elgesiu, ar tiesiogiai jaučiamą maldoje, Komunijoje, dalyvaujant drauge su kitais liturgijoje, meldžiantis, giedant, drauge su kitais tariantis, veikiant, reiškiant kitiems draugystę.
Esame namie vienas kito meilėje, kai drauge linksminamės, bendraujame ir taip palyginti lengvai vieni kitus priimame, kaip Dievo vaikus, savo brolius ir seseris. Ta krikščioniškoji broliška meilė mus visus riša draugėn, jungia į vieną Kristų tikinčią bendriją, į didžiulę Dievo vaikų šeimą. Čia mes jaučiamės vieni kitų branginami, vertinami, mylimi, žodžiu — jaučiamės namie vienas kito draugystėje.
Pasijuntame atsakingi vieni už kitus, nes visi tos bendrijos nariai yra Dievo vaikai, puikūs Jo kūriniai su tiek gerų savybių. Jie yra Kristaus broliai ir seserys, jo atpirkti, išganomi, Šv. Dvasios vadovaujami, priklausomi vieni nuo kitų, nes labai daug gauname vieni iš kitų.
Tada nesunku priimti ir šeimos galvos ar komuniteto vadovo autoritetą ir jiems paklusnumą. Juk vadovas ypatingu būdu rūpinasi visais nariais ir jų savitarpio bendradarbiavimu. Jis tvarko tarnybas ir pareigas, visus skatindamas palaikyti brolių ir Dievo meilę. Tai tarnaujančios meilės vyresniškumas, autoritetas, vadovavimas.
Bendrijoje broliškas santykiavimas nėra proginis, bet pastovus bendravimas. Jis remiasi vienų už kitus atsakingumu ir tikinčiųjų meile Kristui bei savo bendruomenei. Mat krikštu ir jo pažadais esame įjungti į egzistencialinį, gyvybinį bendravimą su visais paslaptingojo Kristaus kūno nariais, su dieviškuoju vynmedžiu. Paūgėję, esame padarę vienu ar kitu būdu su Kristumi sutartį: "Kristau, tu man padėki, tu mane išganyki, o aš mylėsiu tave ir tavo atpirktuosius savo brolius ir seseris”. Tokiu ar kitu panašiu būdu Dievas su savo laisvaisiais tvariniais, žmonėmis, sueina į sąjungą, sudaro naują ir amžiną sandorą, patvirtintą Dievo ir Žmogaus Sūnaus išlietu krauju nuodėmėms atleisti, visiems žmonėms išganyti, o tikintysis įsipareigoja rūpintis visais žmonėmis. Ta sandora įpareigoja mus savais laikyti ir mylėti visus žmoaes.
Taigi krikščioniškosios bendruomenės sąrangai yra būdingi šie bruožai: būti namie su Dievu ir vienas su kitu, mylėti vienas kitą broliška ir net draugiška meile, pastoviai bendrauti vienas su kitu, jaučiant atsakingumą vienų už kitus, įsipareigojimą naujajai sandorai ir paklusnumą vadovams.
Siauresne prasme bendruomenės gali būti šios: šeimos, vienuolijos, pasauliečių institutai, parapijos, vyskupijos, Katalikų Bažnyčia, nekalbant apie kitas krikščioniškąsias bažnyčias. Platesne prasme turinčius kai kuriuos krikščioniškųjų bendruomenių bruožus yra įvairių grupių, pvz. įvairios katalikiškos draugijos, brolijos, religiniai sambūriai, organizuoti sąjūdžiai, katalikiškos mokyklos, laikraščių kolektyvai ir t.t.
BENDRUOMENIŲ REIKŠMĖ IR SVARBA
Krikščioniškosios bendruomenės, ypač komunitetai, įgyvendina žmogaus meilės ilgesį — jaustis namie, būti pastoviai artimų žmonių išklausomam, vertinamam, nuoširdžiai mylimam. Krikščioniškoji bendruomenė, įkvėpta broliškosios meilės galvosena, elgesiu ir dorybėmis, gydo žmones iš nekantrumo, kitų nevertinimo, pajuokos, savanaudiškumo, tuštybės ir tuo pačiu apgydo netvarkingus, net liguistus žmonių visuomeninius santykius. Tokiu būdu veda į tikrai žmonišką ir krikščionišką bendravimą: atsižvelgimą į kitus, užjautimą, paskatinimą, palankų vertinimą, broliškumą, solidarumą darbuose, varguose bei džiaugsmuose ir į socialinį teisingumą.
Taip vykdomas ir socialinis apaštalavimas: savanaudiškos, kitus nenorinčios suprasti galvosenos ir elgesio pakeitimas į visa apžvelgiančią, teisingai vertinančią ir sprendžiančią galvoseną; į elgesį, mėginantį atitaisyti klaidas, daug duoti kitiems, iš pagrindų pakeisti vargingųjų padėtį, įvesti visų dirbančiųjų grupių bendradarbiavimą, darbo bendruomenes, būtinas reformas ir žmoniškesnę socialinę santvarką.
Krikščioniškoji bendruomenė įgalina apaštalavimą ir evangelizaciją pilnai vykdomos artimo meilės pavyzdžiu, gyvybingu katalikiškumu, gyvenimu, paremtu mokymo ir patyrimo, stiprios pagalbos bei pedagoginių priemonių aprūpinimo pajėgumu. Visa tai labai prisideda prie visų žmonių broliškumo pajautimo ir pastangų įgyvendinti žmonijos vienybę.
KAI KURIE KLAUSIMAI IR PASIRYŽIMAI
Po šių svarstymų apie krikščioniškąją bendruomenę skaitytojas turėtų pagalvoti, kokia yra jo laikysena ir galvosena. Ar neturėtų jos keisti, gerinti, sustiprinti? Ar nereikėtų jam labiau dėmesį atkreipti į kai kuriuos dalykus, pasidaryti atitinkamus pasiryžimus ir išvadas.
Ar jis palankiu vertinimu, branginimu ir šilta meile padeda vaikui šeimoje susidaryti tinkamas sąlygas dvasiniam išsivystymui; panašiu būdu ir suaugusiųjų dvasiniam brendimui šeimoje, kaimynystėje, draugijoje, darbo ir parapijinėje bendruomenėje?
Vaikui dvasiškai augti, o paaugliui ar jau ir labiau suaugusiam pilnai subręsti neužtenka šeimos, bet reikia platesnės bendruomenės: mokyklos, draugijos, parapijos. Tad reikia save paklausti, ar leidžiu ir padedu vaikui, jaunuoliui ir kitiems įsijungti į tas organizacijas ir jose aktyviai dalyvauti. Taip pat pasiklausti, ar pats atlieku lietuvio kataliko pareigą Dievui, sau ir kitiems, uoliai dalyvaudamas kultūrinėse, tautinėse, religinėse organizacijose.
LIETUVIŲ KATALIKŲ GYVYBINIS REIKALAS
Mums, lietuviams katalikams, būtinai reikia dalyvauti mažose bendruomenėse, draugijose ir sambūriuose. Tose organizacijose bus galimas lietuvių asmeniškas, savas bendravimas ir visų narių pasireiškimas, augant tarpusavio broliška ir draugiška meile. Jose reikia dalyvauti mums patiems ir padėti kitiems į jas įsijungti. Tik tos mažos bendruomenės ir organizacijos gali padėti jaunam ir suaugusiam lietuviui moderniaisiais laikais išsigelbėti iš vienatvės, nepasitenkinimo, apatijos, prisidėjimo prie palaidų gaujų bei vartojimo svaiginamųjų gėrimų.
Mūsų jaunimo organizacijos, suaugusiųjų katalikiškos ir kitokios draugijos su savo skyriais, būreliais, grupėmis, skiltimis atlieka labai pozityvų darbą. Tik joms reikia vis naujų gerų vadovų ir talkininkų, pajėgiančių palaikyti broliškumo, draugystės, lietuvybės bei katalikybės dvasią ir gyvą, stiprią veiklą.
Tačiau reikia ir visą lietuviškąjį bei katalikiškąjį gyvenimą apimančių bendruomenių ar bent draugijų. Iš mažų draugijų ir gyvų bendruomenių sudarytos didžiosios bendruomenės būtų pajėgios atlikti didžiuosius bendruomeniškus uždavinius: labdaros, pagalbos pavergtai tautai, lietuvių kalbos, kultūros ir meno palaikymo, politinių žygių bei darbų, lietuviškos katalikiškos spaudos ir pan.
Labai gaila, kad mūsų didžiosios tautinio pobūdžio organizacijos ir bendruomenės nesutaria, nevykdo bendros veiklos, laiką ir jėgas sunaudoja savitarpio ginčams ir kovai, skaldymui mūsų jėgų. Dėl to labai nukenčia lietuvių išeivių bendruomeniškas gyvenimas, labai daug tautiečių yra atstumiami nuo lietuvybės ir yra papiktinimas jaunajai kartai. Tų organizacijų vadovai tai turėtų aiškiai suprasti, vienas kitam atleisti, susitaikinti ar bent turėti reikiamos tolerancijos. Jie turėtų surasti bendrą kalbą, teikti vieni kitiems pagalbą ir talką, vykdant konkrečius darbus ar žygius. To reikalauja kenčianti, persekiojama, kovojanti tauta ir visa geros valios išeivija. Jei tai nebus padaryta, nedovanos jiems nei Dievas, nei tauta, nei jaunoji karta!
Taip pat labai gaila, kad lietuvius katalikus ir jų organizacijas jungiančios bendruomenės yra gana silpnos ir surambėjusios. Yra paguoda, kad bent kai kurios atskiros draugijos ar sąjungos neblogai gyvuoja. Tad joms reikia energingai visomis jėgomis padėti ir plėsti bendruomeninį gyvenimą, vykdyti krikščioniškųjų bendruomenių uždavinius ir krikščioniškąjį atsinaujinimą. Galbūt palengva jų nariai taps pajėgūs perimti tvarkyti bei judinti lietuviškųjų parapijų gyvenimą ir energingai vadovauti lietuvių katalikų veiklai.
Baigdamas skaityti šiuos svarstymus ir apmąstymus, skaitytojas iš naujo teatgaivina savo ryžtą uoliai dalyvauti įvairių lietuviškų ir katalikiškų bendruomenių gyvenime, stengdamasis jas palaikyti ir stiprinti. Šalia lietuvybės išlaikymo ir tautos laisvinimo, mums reikia stiprinti savo religinį ir dorinį pajėgumą. Šios vertybės šimtmečiais padėjo ir dabar tebepadeda kovojančiai mūsų tautai. Toks ryžtas ir tokia veikla padarys mus vertus lietuvio kataliko vardo Dievo ir tautos akivaizdoje.