ALFONSAS G RAUSLY S
Šią penkių straipsnių seriją baigiame vienu dideliu Asyžiaus entuziastu, dabartinės Lenkijos rašytoju, kuris, susidūręs su Asyžiumi, tapo kataliku. Tai Roman Brandstaetter, žydų kilmės vyras, kurs savo raštais, labiau negu kiti, tikrai užsitarnauja katalikų rašytojo vardo. Jis yra religinis rašytojas, poetas, dramaturgas, Šv. Rašto mylėtojas ir jo tekstų originalus vertėjas. Bet mums čia ypač rūpi jo ryšiai su Asyžiumi ir jo šventuoju.
Apie Asyžių ir šv. Pranciškų jis yra parašęs knygų, kurių viena garbina šventąjį scenos kūriniu. Jų reikšmingiausia — tai 106 puslapių knygelė, vardu "Kroniki As-syžu” (Asyžiaus kronikos). Ji parašyta 1947 m. Romoje, o 1976 m. išleista Varšuvoje Pax leidyklos, jau ketvirtuoju leidimu. Šią knygą skaitant, aiškėja jam šio straipsnio pradžioje duotas "Asyžiaus entuziasto” vardas, nes šiame kūrinyje (kaip netrukus matysime) jis kalba apie Asyžių tokiais poezijos persunktais susižavėjimo sakiniais, kad jį visą būtų galima deklamuoti scenoje. .
Pirmiausia žvilgterkime į šio taip šiandieninei Lenkijai reikšmingo katalikų tašytojo gyvenimą ir visą jo kūrybą.
Šis dar tebegyvenąs rašytojas 1906 m. gimė Lenkijoje, Tarnowo mieste. Krokuvos universitete studijavo polonistiką ir filosofiją. Vėliau, prieškarinės Lenkijos stipendijos remiamas, studijavo Paryžiuje, ypač gilindamasis į lenkų literatūrą, sukurtą po 1830 m. nepavykusio lenkų sukilimo prieš Rusiją. 1931 m. apvainikavo studijas disertacija apie Adomą Mickevičių, literatūros kritiką, jo Vilniuje bei Kaune gyvenamais laikais.
Vokiečiams užpuolus Lenkiją, Brandstaetter per Vilnių ir Iraną pasiekia Jeruzalę. Ten būdamas, gauna žinią, kad naciai nužudė jo tėvus. Čia jis parašo savo pirmąją dramą "Powrut syna marnotrawnego” (Sūnaus palaidūno grįžimas). Jos turinys — dailininko Rembrandto gyvenimas.
1946 m. atvykęs Romon, jis lanko Asyžių. Tas lankymas jį sukrikščionina ir padaro nuoširdžiu šv. Pranciškaus dvasios sekėju. 1948 m. grįžta Lenkijon ir valdžios paskiriamas Lenkų teatro Poznanėje direktorium bei Stanislovo Moniuškos operos literatūriniu vadovu.
1950-1960 m. jis gyvena Tatrų kalnuose, Zakopanės kurorte, kur parašo eilę reikšmingų dramų. Jau prieš karą išleidęs penkis savo poezijos rinkinius, šiame kurorte jis išleidžia dar kelis eilėraščių rinkinius, kurių žinomiausias, sulaukęs labai palankaus Vatikano įvertinimo, išleistas keliomis laidomis, — tai "Piesn o moim Chrystusie” (Giesmė apie mano Kristų). Šiame 200 puslapių leidinyje šešiomis dešimtimis nepaprastai originalių eilėraščių jis pažvelgia į Kristų įvairiais jo gyvenimo epizodais šiandieninio modernaus gyvenimo fone. Vatikano radijas jį pavadino šių laikų Augustinu, o didieji vakarų katalikų žurnalai šį rinkinį pavadino naujoviškos religinės lyrikos viršūne. Anot kitų, po Gertrūdos von le Fort garsiųjų "himnų Bažnyčiai” joks kitas poetas taip žavingai ir patraukliai nėra rašęs tikėjimo klausimais, kaip Brandstaetter šiame rinkinyje. Pirmasis šio rinkinio leidinys pasirodė 1960 m., o 1976 m. Varšuvoje Pax leidykla išleido jau šeštąją laidą.
Tarp jo išleistų poezijos rinkinių reikia dar paminėti "Hymny Maryjne” (Marijos himnai), pasirodžiusį 1963 m., kuriame poetiniu žodžiu garbinamos įvairių titulų Madonos. 1976 m. Pax leidykla išleido penktąją šio kūrinio laidą. Kokia gilia ir nuolankia krikščioniška dvasia šie kūriniai persunkti, tai liudija vienas eilėraštis "Romėniška malda” rinkinyje, kuriame autorius, kreipdamasis į Dievą, sako: "Niekas nėra mano: nei mano žodžiai, kuriuos rašau, nei diena, kurią išgyvenu. .. Tu esi mano žodis, mano minčių mintis. Tu esi mano dienos diena, mano nakties naktis”.
1960 m. vėl grįžęs Poznanėn, parašo dar dvi žymiausias savo dramas: "Mirtis ant Artemis kranto” (1961) ir "Dzien gniewu” (Pykčio diena, 1962). Ši paskutinioji, pavadinta dramatine misterija, bent kiek pakeista, 1971 m. pasirodė antrąja laida.
Pagaliau po dešimt darbo metų (1967-1973 m.) vienas po kito pasirodo didžiausias jo keturių tomų beletristinis veikalas "Jėzus z Nazaretu” (Jėzus iš Nazareto). Tai Pax leidyklos 1500 puslapių leidinys, kurs 1975 m. išleistas trečiąja laida. Drauge su vertimais į svetimas kalbas šio kūrinio išleista daugiau kaip pusė milijono egzempliorių. Ar jis tik nebus pats didžiausias pasaulyje beletristinis veikalas apie Jėzaus gyvenimą? Šis didžiulis kūrinys apie Kristų skiriasi nuo kitų parašytų Kristaus gyvenimų tuo, kad čia prie Jo prieinama anų laikų semitinio galvojimo sąvokomis ir terminais. Visi žmonių ir vietovių vardai čia rašomi taip, kaip buvo tariami Kristaus laikais. Čia labai daug charakteringų Kristaus laikams hebraiškų posakių. Tie visi hebraiški žodžiai ir posakiai išverčiami ir paaiškinami kiekvieno tomo gale. Visuose tomuose daug mistinių įžvalgų į mįslingesnes Evangelijos vietas. Nors tai nėra mokslinis, bet beletristinis kūrinys (kai kuriom progom autoriaus pavadintas romanu), tačiau nelengvai skaitomas. Jį skaitant, reikia rūpestingo atidumo.
Brandstaetter yra didelis Šv. Rašto mylėtojas. Jį nuolat skaitydamas ir įvairias tiek Senojo, tiek Naujojo testamento knygas iš originalių (graikų ir hebrajų) kalbų versdamas, jis stengiasi vis labiau jį pažinti ir savo vertimais padidinti skaitytojams jo supratimą. Tos meilės Šv. Raštui konkretus pareiškimas — tai 1975 m. pasirodžiusi jo knyga "Krąg biblijny” (Biblijos ratas). Ši knyga drauge yra ir jo dvasinis dienoraštis. Joje randame paraginimų bei patarimų, kaip Šv. Raštą vaisingai skaityti. Ten sakoma, kad "kiekviename Rašto žodyje slepiasi paslaptis. .. Kadangi paprastai į paslaptį veda daug kelių, rūpinkis Bibliją įvairiais būdais skaityti”. Toliau jis sako, kad tie būdai — tai išmintingo mokslininko nuotaika, kurs rūpestingai seka kiekvieną teksto žodį. Kitais atvejais, skaityti tai reiškia atviresne širdimi įsižiūrėti į Šv. Rašto įvykius. Kiekvienu pakartotinu skaitymu naujos vertybės susekamos, nes Biblija — tai bedugnis ir beribis gaivalas... Joks egzegetas ar teologas nėra pasiekęs visiško jos supratimo. Nenustok skaitęs, jei ko nors ir nesupranti, — ragina jis. Būk visada pasiruošęs nenumatytiems atradimams, kurių pirma nebuvai pastebėjęs. Biblija panaši į Dievą — ji nesileidžia būti pilnai pažinta ir iki dugno išsemta.
Šioje knygoje autorius pasisako apie savo meilę Šv. Raštui, ypač Evangelijai. Jis sako, kad visą gyvenimą Šv. Raštas jam buvusi knyga, nuo kurios niekada negalėjęs atsiskirti. Ši knyga visada būdavo ant jo stalo, jį lydėjo karo sūkurių metu, padėdama išspręsti kilusius klausimus ir problemas. "Man Šv. Raštas, — sako jis, — yra vienintelė gyvenimo bei išminties knyga; Biblija, vaizdžiai tariant, yra mano namų vaistinė”.
Kalbėdamas apskritai apie savo kūrybą, jis ypač didelį vaidmenį skiria Evangelijai. Jis sakosi esąs rašytojas, kurs sunkias savo egzistencijos problemas sprendžia Evangelijos tiesomis. "Evangelijos tiesos — tai mano tikėjimo šaltinis, mano kūrybos įkvėpėjos. .. Visos mano kūrybinės pastangos yra tos sąmonės lydimos, kad krikščionybė dar nėra įžengusi į realizavimosi tarpsnį; geriausiu atveju, dar esame tik to realizavimo pradžioje. Nors jau du tūkstančiai metų praėjo nuo krikščionybės pradžios, niekas mūsų, švaria sąžine remdamasis, negali tvirtinti esąs krikščionis. Krikščioniškas gyvenimas — tai evangeliškas, Evangelijos įkvėptas ir jos tiesa paremtas įtikinantis gyvenimas. O kuris mūsų eilinių žmonių galėtų apie save tvirtinti, kad jis gyvena tokiu gyvenimu?”
Tokios Šv. Rašto meilės vedamas, jis naujai verčia reikšmingesnes Senojo ir Naujojo Įstatymo knygas, įvilkdamas jas į vis gražesnius ir originalą labiau atitinkančius žodžius. Jo vertimai — tai subtilaus stilisto ir menininko darbas. Taip pat jis išverčia ir psalmes. 1964 m. pasirodo jo Senojo Įstatymo poemų vertimai, sudarantys antologiją "Slowo nad Slowani” (Žodžių žodis). Joje yra Ekleziasto, Jobo, Jeremijo Raudų ir Giesmių Giesmės tekstai. 1972 m. toji antologija, truputį pakeista ir praplatinta, išleista Valstybinės leidyklos ir pavadinta "Czte-ry poematy biblijne” (Keturios Biblijos poemos).
1978 m. leidykla Pax Yaršuvoje išleido naują jo vertimą "Pisma Swiętego Jana Ewangelisty” (Šv. Jono evangelisto raštai). Šioje knygoje yra šv. Jono Evangelija, Laiškai ir Apokalipsė-Apreiškimas. Tos antologijos sudarytos, verčiant iš originalių Šv. Rašto kalbų.
Kad ir paviršutiniškai susipažinę su ta didžiąja katalikiškosios Lenkijos asmenybe, pažvelkime į jo susižavėjimą Asyžiumi, kuris išreikštas šio straipsnio pradžioje minėtoje knygoje "Asyžiaus kronikos”.
Jau vykdamas Asyžiun, dar jo nematęs, autorius pradeda gyventi Asyžiaus šventojo dvasiniu artumu. Atrodo, kad dar prieš atvykimą jis buvo skaitęs legendų rinkinį apie šventąjį, itališkai vadinamą "Fioretti” (Gėlytės), o taip pat ir šventojo sukurtą "Saulės giesmę”. Tie skaitymo atsiminimai jam pradeda dvelkti "rasoto rytmečio kvapu” ir "saldžia Serafinų duona, kuria sotinasi labiausiai ištroškę ir alkani”. Jis prisimena neįprastą Pranciškaus ryšį su gamta, kuri prakalbėjo į šventąjį gėlių ir medžių spalvomis bei kvapu, vandens čiurlenimu ir tyla... Jam įvažiavus į Asyžių, šie prisiminimai virto jo dvasioje šio miesto garbinimu išauksinta apoteoze. "Pagaliau atėjo diena, viena gražiausių mūsų gyvenime dienų... Visas pasaulis mažėja iki mažo paukštelio, lesančio grūdelius, pabarstytus prie Poverello (Vargšelio) — taip italai vadina šv. Pranciškų — kojų. Staiga prieš mūsų sužavėtas akis iškyla šv. Pranciškaus bazilika — dangaus vartai, iškaltas akmenyje gregorianiškas akordas.. .” Jam atrodo, kad šis miestas stovi "ant dangaus ir žemės ribos”, o rytmečio miglai nuslūgus, jis jaučia, kad "Asyžius, varpams skambant, atsiplėšia nuo žemės ir susijungia su nesutepta dangaus mėlyne” — tai Asyžiaus įžengimas į dangų”. Jam Asyžius yra "labiausiai evangeliškas miestas”. Kaip ir kiti Asyžiaus lankytojai, jis pastebi ypatingą jame viešpataujančią mistinę tylą, bet tik jis ją išgyvena, "kaip šio miesto dvasinę architektūrą ir jo turinį”. Tos tylos gyventojai nedrumsčia, todėl "nėra abejonės, kad Asyžius yra tyliausia pasaulio vieta, o asyžiečiai tyliausi žemės žmonės. .. Praleidę ten keletą savaičių, nė karto negirdėjome garsesnio pokalbio gatvėje, namuose ar užeigoje; ir net Asyžiaus varpai tos tylos nedrumsčia, nes jie patys yra tyla”. Net ir tie kiparisai, kuriais apsodintu keliu jis eina į šv. Damijono bažnyčią, jam yra "tartum varpai, kviečiantys į tylą”.
Lankydamas šią bažnyčią, jis prisimena, kad šalia esančiame sodelyje apakęs šventasis prieš savo mirtį paskelbia pasauliui savo "Saulės giesmę”, kurioje mirtį vadina seseria. Tai prisimindamas, jis rašo, kad "kūno mirtis čia yra džiaugsmingas pasikeitimas, žmogaus sesuo, gėlė ir giesmė. Šviesi ir rami yra mirtis Asyžiuje”. Jis prisimena pasaulio kapines ir gretina su Asyžiaus kapinėmis: "Visame pasaulyje kapinės yra akmeninės, nejudančios. .. kurios laukia. . . Asyžiaus kapinės nelaukia. Jos yra gyvenimas, kuris plaukia į kitą gyvenimą... Mirtis — tai gyvenimo vartai. Taip pasakė šv. Pranciškus”.
Vidurnaktį vienoje Asyžiaus aikštėje rašytojas, atsidusęs ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, jaučia, kad šios tylios naktys yra pilnos angelų, kad jos "moko melstis”, todėl "žmonės, kurie yra pamiršę melstis, turi keliauti į Asyžių... O tie, kurie bent kartą Asyžiuje nuoširdžiai meldėsi, jau niekad gyvenime nieko nenuskriaus ir niekada niekam nepadarys skausmo...”
Nenuostabu, kad jam viskas Asyžiuje patinka. "Jo namų statyba — tai dangaus dalis, o dangus yra Asyžiaus architektūros dalis”. Jis taip giliai Asyžiuje išgyvena Asyžietį ir taip praeitis jam sutampa su dabartimi, kad klajodamas po miestą, jis beveik stebisi, kad negali surasti Pietro Bernardone (šventojo tėvo) medžiagų krautuvės, kad lankydamas Porciunkulą (Angeliškosios Marijos baziliką), nesuranda ten Šventojo mažoje celėje.
Vis iš naujo iš jo susižavėjusios širdies veržiasi Asyžiaus garbinimo jausmai. "Asyžiuje pakartotinai įsikūnijo Evangelija švariausiu dvasios pavidalu. Umbrijos lygumos, aukštumos ir alyvų sodai — tartum atskleisti Eavngelijos puslapiai. Roma — tai valdžia. Asyžius — tai delnai, pamaldžiai iškelti į dangų. Roma — tai majestotas. Asyžius — ekstazė. Mykolo Angelo Pieta šv. Petro bazilikoje yra taip graži, kad reikia užsimerkti, jei norime ramiai melstis. Asyžiuje žmogus kelia žvilgsnį į dangų ir, norėdamas sukalbėti maldą, plačiai atveria akis, įsižiūrėjęs į debesis, kurie tartum cherubinai sukinėjasi virš galvos... Kas kartą buvo Asyžiuje, tas trokšta sukurti pasaulį Asyžiaus dvasioje...”
"Neužtenka kartą būti Asyžiuje, — sako autorius, — nes norint pažinti šį nuostabų miestą, reikia dažnai jį lankyti. Norint gerai suprasti šventojo Pranciškaus įtaką miestui, reikia rūpestingai sekti to miesto gyvenimą visokiais metų ir dienų laikais, nes Dievo Muzikantas savo buvimo pėdsakus paliko ne vien žmogaus sieloje ir "Fioretti” puslapiuose, bet taip pat giedroje ir debesyse, šviesoje ir tamsoje, šaltyje ir karštyje. Viso to gamtovaizdžio sielą įkvėpė šventasis. Viskas liko sudvasinta. Sis miestas, šventojo gyvenimu sudvasintas, sudvasino ir gamtą, susidūrusią su šventuoju. Jis sudvasino ir tą rožių krūmą netoli Porciunkulos bažnyčios, kuris pasidarė be dyglių. Tikrovė ar legenda (nes autorius tvirtina, kad "legenda — tai skirtinga tikrovė”) sako, kad šventasis, tam tikros kūniškos įtampos varginamas, nuogas puolė į tą krūmą, jį sulaistydamas savo krauju, ir po to šis krūmas jau neturi spyglių iki mūsų laikų. Jo lapeliuose liko rausvos dėmės. Kiti, netoliese esantys rožių krūmai, kaip paprastai, yra su spygliais. Lankydamasis Asyžiuje, pasiėmiau tų lapelių ir parsivežiau,
Autorius prisimena šventojo priešmirtinį persikėlimą iš Asyžiaus į Porciunkulą ir jo gražiausius atsisveikinimo ir linkėjimų žodžius, skirtus Asyžiui: "Būk Dievo palaimintas, šventasis mieste. Per tave bus daug sielų išganytų, ir daug tavo sūnų bus amžinojo gyvenimo išrinktieji...” Taip pat čia autorius prisimena ir paskutiniojo pasaulinio karo grasinimą sunaikinti Asyžių, Jis susekė, kad sąjungininkams artėjant prie Asyžiaus, vokiečių karo vadovybė buvo įsakiusi šio miesto komendantui susprogdinti svarbiuosius miesto pastatus. Komendantas, bavarietis katalikas, pulkininkas Mueller, didelis šv. Pranciškaus gerbėjas, to įsakymo neįvykdė ir miestą išgelbėjo. Maža to. Brandstaetter sužinojo, kad tris kartus anglų lakūnai buvo siunčiami subombarduoti Asyžių, bet kiekvieną kartą per radiją būdavo įspėti ir atšaukti neliesti miesto. "Ar šv. Pranciškaus miesto laiminimo dėka šis miestas liko apsaugotas?” — klausia autorius, prisimindamas grėsusius miestui pavojus.
Autorius džiaugiasi viskuo, ką Asyžiuje mato, girdi ir jaučia, nes visa tai jam dvelkia šventuoju Asyžiečiu ir primena tą stigmatizuotąjį, į kurį Dievas prakalbėjo "žaizdų kruvinu žodžiu”. Jis džiaugiasi šventuoju poetu, "Saulės giesmės” kūrėju, prisimindamas Adomo Mickevičiaus vieno laiško ištrauką, kad "ateis laikai, kai reikės tapti šventuoju, norint būti poetu”. Jis džiaugiasi ta privilegija, ją laiko didžiausia malone, kad gali vaikščioti šventojo pėdomis, liesti tas sienas, kurias jis lietė, klausytis paukščių giesmės tose vietose, kuriose šventasis klausė. Anot jo, kiekvienas Asyžiaus lankytojas susijungia amžinu įžadu su Asyžiumi. Nuo to apsilankymo dienos, kur tik jis žemėje atsiras, girdės Asyžiaus balsą savo bokštų varpais jį kviečiantį atgal... Ir vieną dieną, šiam Asyžiaus kvietimui vis garsiau skambant mūsų širdyse, vėl grįšime į šventąją pakartotos Evangelijos sostinę, nes žinome, kad Asyžiuje atrasime save tokius, kokie norime būti savo sapnuose: geresnius ir nuolankesnius... "Varpų garsai — tai Asyžiaus širdis. Kas juos kartą gyvenime girdėjo, jų niekada nepamirš!”
Viso to prailginto Asyžiaus lankymo vaisiai: "Kai žmogus jau virsta nenutrūkstama Asyžiaus dalele, prasideda susitelkusios meditacijos laikotarpis... Iš jo širdies, tartum iš jūros dugno, iškyla naujos žemės. ..” (R. Brandstaetter).