Zenta Tenisonaitė
MALDA
Šventasis Dieve . . .
Telaimina Tavo šypsena
mūsų žemę. . .
Tepuošia Tavo pavasario grožis
mūsų sielas . . .
Teplauna Tavo laumės juostos ašaros
mūsų rankas . . .
Ir mūsų žemė bus baltesnė
už dangų . . .
ŠVIESOS RYTAS
Baltos apsvaigusias žvaigždės
vilioja į tolį.
Kai noksta nauja diena,
gersime vyną su saule.
Pasaulis ir žmonės praeina.
Beveidė šviesa— tylos
Amžinas Aidas.
PAVASARIS MIESTE
Pavasarį pirmoji ryto aušra
gieda, kaip vyturys virš debesų.
Neramus vėjas alsuoja žaliomis
miglomis ir purto japoniškų vyšnių
žiedus, kad rožiniu sniegu
paslėptų mano pėdas ant asfalto
nuo Saulės Akių . . .
STEBUKLAS, KURIS VADINAS VASARA
Stebuklas, kuris vadinas vasara,
nebegalioja.
Tarp žolės raukšlių
dar palieka takas saulei.
Šviesos vargonai nebegaudžia
už gėlių užuolaidos.
Ir vasara skubiai parašo testamentą
ant medžio lapų . . .
AMŽIŲ PALETĖ
Ant žydinčių medžių šakų
nunoko vasara. Vakaro saulės
šešėliai ilgi. Nuogi medžiai,
šakas išplėtę, kalbasi su vėju.
Šviesos vaikai ir aš—-
ieškome ryšio tarp gyvenimo
ir žodžių ant popieriaus . . .
PASAULIS SUKASI
Užmik.
Miegok ir tu.
Ir neklausyk,
jeigu tave kas šauks . . .
Kas vakarą tamsos slėnis,
tarytum laukas mėlynas.
Kas vakarą tamsos ranka
paduoda ženklą žemei,
ir juodo miesto žiburiai
žaibuos . . .
Kas vakarą einu aš
pasitikti nakties.
Ir renku valandas,
o tu miegok . . .
Kas vakarą naktis
vėl atslenka, kaip dūmai,
ir miršta reginys
tas pats kas vakarą . . .
RUDUO BE MALONĖS
Medžių lapai, vienas po kito,
palengva krinta.
Vakaro tamsa, kaip rūkas,
slenka lėtai per žemę.
Aš vejuosi gyvenimo
rudens šešėlį, kuris
bėga pirmyn, neatsisukdamas.