INGRIDA BUBLIENĖ
Aštuonioliktojo šimtmečio prancūzų rašytojas F. M. Voltaire taip apibūdina draugą: "Visos šio pasaulio gėrybės neprilygsta tam džiaugsmui, kurį gali suteikti gero draugo turėjimas”. Gimstame šioje žemėje, galėdami būti bet kurio žmogaus draugais. Nuo jaunystės dienų trokštame dalintis įspūdžiais, pergyvenimais, džiaugsmu. Susiduriame su klausimu — su kuo dalintis? Reikia draugo. Ispanų mokslininkas Pedro Lain Entralgo rašo: "Draugystė yra dviejų skirtingų asmenų meilės ryšys, kuriame įsikūnija ir išsitobulina žmogaus prigimtis”. Draugystė tampa gražiausiu gėlės žiedu, kai atskleidžia kito žmogaus gerumą, grožį, jo Dievo nešamą šviesą. Todėl draugystė ir yra viso mūsų gyvenimo patirtis, kuri užsimezga bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Draugystei žmonės niekad nėra nei per jauni, nei per seni. Tai žmogui gal pati būtiniausia patirtis. Retai kuris žmogus apleidžia žemę, nepatyręs draugystės jausmo, nes kitaip jis niekad nesusipažintų su savimi. Tai patirtis, kuri mus riša su tikėjimu ir su mūsų žemiška kelione.
Draugystėje dalijamės gyvenimu ir augame. Mūsų pirmieji gyvenimo draugai — tėveliai, sesutės, broliukai, gyvulėliai ir fantazijos sukurtieji draugai. Augdami dažnai išgirstame posakį, kad geriausias draugas — tai knyga. Katalikiškose mokyklose dažnai girdime seseles kibant apie Dievą, kaip geriausią ir artimiausią mūsų draugą. Gyvenime sutinkame draugų būrius, su kuriais džiaugiamės gyvenimu per sportą, šokius ir t.t. Visa tai teisinga, ir visi minėtieji pavyzdžiai pilna žodžio prasme yra ir gali būti mūsų draugai.
Žmogus vis ieško draugo, su kuriuo gyventų tais pačiais rūpesčiais, nerimu, ilgesiu, ir kuris, reikalui esant, būtų kartu, vis pasiruošęs jį sutikti, jį išklausyti.
Kas patraukia vieną žmogų prie kito, kas yra tas nuostabusis magnetas, dažnai sunku rasti atsakymą. Tarpasmeninių ryšių kūryboje jokios nusistovė-
Gėlės Marija Tūbelytė
jusios taisyklės nėra. Todėl draugystė iškelia įvairių klausimų. Ilgainiui draugystės keičiasi. Vienas draugystes prisimenam, kitos jau seniai užmirštos. Tačiau geras draugas, kaip ir meilė, nepalieka žmogaus tuščiom rankom. Žmogus, paliestas draugystės jausmo, negali kitaip išsireikšti, kaip grupė moksleivių mergaičių vienoje Dainavos žiemos stovykloje dainavo:
Šiandien, kai pažiūrim viens į kitus,
Mes matome savo geruosius draugus,
Kurių neužmiršime mes niekados;
Jūsų meilės šypsnys amžinai mintyse skrajos . . .
Rašytojas V. Alfieri sako: "Jau pats turėjimas asmens, kuris padės verkti, sumažina palinkimą į ašaras”. C. Dossi yra pasakęs: "Netikras draugas — tai kaip šešėlis, kuris išnyksta, kai saulė labiausiai kepina”. Tai kas gi yra tas geriausias draugas, kurio mes niekad neužmiršim?
Draugystės šaknys glūdi meilėje. O meilę žodynai aiškina kaip "jausmą, kurio siela ieško”. Tai gėris, kuriuo nori džiaugtis. Meilė kitam asmeniui reikalauja dviejų žmonių ryšio — ryšio, besireiškiančio darbais ir žodžiais. Su meile duoti kitam galime tik tai, ką mes padarome, ką turime, kuo mes esame. Kada laisvai ir su meile tai duodame kitam, tada tampame jo draugu. Draugystės pagrindas yra eilė palankumo, labdarybės ir pasitikėjimo veiksmų, vedančių j suartėjimą su tuo, kurį vadiname draugu. Kalbant apie suaugusiųjų draugystės ryšius, jos bruožas yra galutinis draugystės išryškinimas ir išskyrimas iš kitų žmogiškų ryšių.
Subrendęs žmogus ryškiai skiria pažįstamus ir draugus. Sutikęs gerą draugą, jį savotiškai laiko net šventu. Jis žino, kad jo laisvė ir atsakomybė yra jo paties. Todėl jis ir draugui leidžia būti tuo, kas jis yra r kuo nori būti. Su juo gali laikytis paprastai, kalbėtis atvirai, neužmiršdamas pagarbos jam ir sau pačiam ir vis dosniai duodamas iš savęs, galėdamas pakelti mažus nusivylimus ir mažus nesusipratimus; užjausdamas, kas draugui labiau patinka, kartais dalydamasis ir visiška tyla; vis besistengdamas, kad draugystė siektų platesnio gėrio.
Kartą teko skaityti dviejų artimų draugų laišką. Jame vienas kitam rašo: "Aš visai nenorėčaiu, kad telefonu pasakytas mano mintis aklai priimtum, bet rastum būdą, kaip išnaudoti tą didžiąją Dievo dovaną, pajėgumą dalykus lyginti ir spręsti, kas teisinga, nes iš tiesų niekas neturi visiškos tiesos, o tik tam tikrą jos atspalvį”. Visa tai iškelia gerų draugų laisvumą — jų meilė vienas kitam leidžia laisvai išreikšti savo ar priimti kito mintis be jokių užmetimų ar įtampos. Tikra draugystė ugdo. Tik mylėdami ir būdami mylimi, mes galime augti. Todėl pagrindinis tikslas, šalia jau minėto bendro gėrio siekimo, yra dviejų žmonių augimas, vis labiau išryškinant vienas kitą.
Draugystė ar geras draugas neatsiranda ir nenukrenta ant žemės, lyg baltoji snaigė. Dviem susitikus gyvenimo kely, ne vien tik prašvinta laimė, bet taip pat prasideda rūpestingas darbas, bendrai siekiant to, ko Kristus iš mūsų laukia ir tikisi, kad mes pasieksime. Draugystėje ne vien tik turime laukti geresnio rytojaus, bet taip pat vengti ateities baimės. Baimė vis atsistos įvairiose kryžkelėse, bet, laikui atėjus, stengsimės ją nugalėti, jai nepasiduoti. Draugystėje turime išlaikyti ryžtą priimti savo silpnumus, nes be draugystės tikriausiai su jais nė nesusidurtume.
Draugystė — ir nelaukta dovana, ir mūsų darbo vaisius. Tikras draugas, ar jis būtų vyras, ar žmona, ar kitas asmuo, atėjęs į mūsų gyvenimą, jį praturtins kaip niekas kitas pasaulyje, jeigu ir mes sieksime savo draugo gyvenimą praturtinti. Jo gal kartais ieškosime visą gyvenimą, bet sutikę ir at-radę tikrą draugą ir jį savo žodžiais, darbais ar jausmais apkabinę, pajusime dalelę to, ką mums yra pažadėjęs mūsų Kūrėjas: mes kartu su Juo sėdėsime prie bendro stalo.
• Vakarų Vokietijos katalikų Adveniat organizacija paskyrė 6 mil. dolerių finansuoti įvairiems socialiniams projektams Lotynų Amerikos kraštuose.