Nina Gailiūnienė
Kas nežino tų gražių pasakų? Sesuo išeina ieškoti savo dvylikos brolių, kuriuos raganiška pamotė pavertė juodvarniais. Suranda ir parveda į tėvo namus.. . Princesė, varlės prašoma, ją pabučiuoja. Pabučiavimas pralaužia užbūrimo kerus. Varlė atvirsta į princą... Arba vėl — pabučiavimu princas pabudina amžiais miegojusią gražuolę. ..
Tos nuostabiai gražios pasakos sukurtos ant realybės pagrindo. Pasaulyje grumiasi dvi jėgos — blogis ir gėris. Tačiau realybė yra įdomesnė už pasaką. Dažnai net sunkiau patikėtina. Toks įvykis atsitiko žmonijos istorijoje. Dievas išėjo ieškoti paklydusio žmogaus.. .
Modernus žmogus, pasiekęs negirdėtus laimėjimus technikoje, dega smalsumu sužinoti apie kitas planetas. Ar yra kur gyvybė? Svarbiausia — racionali būtybė. O jei tokia yra, koks jos inteligencijos laipsnis? Aukštesnis už žmogaus, ar žemesnis?
Kol kas tie "sutvėrimai iš kitų planetų” matomi tik kino ir televizijos ekranuose. Bene garsiausias iš visų bus "E.T.”, užkariavęs žmonių širdis keliuose kontinentuose. "E.T.” išvaizda? Lietuvos kaimietis pasakytų — nei velnias, nei gegutė... Ne žmogus, tačiau protingas sutvėrimas. Pilnas gerumo. Nepavojingas net vaikams, nors turintis antžmogiškų galių. Kad jis toks, o ne kitoks, pateisina viena aplinkybė — nežinia, iš kur jis atsirado žemėje...
Panašiai galvojo žmogus prieš 2000 metų. Žydai laukė Mesijo, Dievo siųstojo, išgelbėti "Išrinktosios tautos”. Tokiai misijai skirtasis, pagal to laiko žmogaus galvoseną, turėjo būti antžmogis, "nežinia, iš kur atsiradęs”. .. O įvyko visai kitaip.
Ta dieviškoji odisėja — Dievo ieškojimas žmogaus — yra aprašyta Šventraštyje, kurį sudaro Senasis ir Naujasis Testamentas. Mes, krikščionys, žinome tos dieviškosios odisėjos finalą. Dievo Sūnus gimė Betliejuje. Gyveno iki 30 metų amžiaus Nazarete, kur buvo žinomas kaip staliaus Juozapo ir Marijos sūnus. Savo dieviškąją prigimtį ir pasiuntinybę atskleidė tik paskutiniaisiais trejais metais, skelbdamas Evangeliją — Gerąją Naujieną.
Savo gyvybės auka ant kryžiaus Jis nuplėšė šėtoniškus kerus — nuodėmę nuo žemės vaikų ir grąžino jiems amžinojo gyvenimo paveldėjimo teisę. Atlikęs žmonijos gelbėjimo misiją, Jėzus grįžo pas savo Tėvą. O žemės broliams Jis paliko kelrodį į amžinybės namus, kuriuose laukia mylintis Tėvas ir priklausąs paveldėjimas...
Katalikai nepratę šventraščio skaityti. Ar neužtenka girdėti Šventraščio ištraukas per mišias? O jeigu jau skaityti, tai tik Naująjį Testamentą. Kam mums reikalingas Senasis Testamentas?
Ogi reikalingas dėl to, kad tik Senajame Testamente kalbama apie žmogaus sutvėrimą ir nupuolimą. Taigi tik S.T. duoda atsakymą, iš kur pasaulyje atsirado blogis, vadinamas nuodėme. Kas žmogų į nuodėmę įtraukė? Kaip nuodėmė pakeitė žmogaus prigimtį ir jo santykį su Dievu? Kodėl pagaliau pats Dievas turėjo ateiti į žemę, nes žmogus buvo praradęs kelią į Dievą. .. Žodžiu, be pirmapradės nuodėmės išaiškinimo Senajame Testamente nebūtų suprantamas išganymas per Dievo Sūnų Jėzų Kristų Naujajame Testamente.
Senąjį Testamentą, Katalikų Bažnyčios priimtą, sudaro 46 knygos. Dėl aibės vardų, negirdėtų vietovių, įvairiausių smulkmenų ir daugybės kartojamų aprašymų nėra lengva Seną ji Testamentą nei skaityti, nei suprasti.
Šiais metais "Reader’s Digest” išleido trečdaliu sutrumpintą Bibliją. Kai kurie protestantai, ypač vadinamųjų fundamentalistų dvasininkai, pasipiktino. Girdi, tai Dievo žodžio išniekinimas. O Hartfordo diecezijos arkivyskupas J. F. Whealon pagyrė tą kondensuotą Biblijos laidą ir patarė pasauliečiams skaityti. Tačiau skaitydamas ir sutrumpintą laidą, vis tiek keliauji per mišką, nors jau apvalytą nuo brūzgynų. Kad ir lengviau eiti, bet pasilieka tas pats pavojus paklysti.
Lengviausia klystkelių išvengti, keliaujant su vadovu. Šventraščio žinovas Antanas Rubšys yra parašęs tokį vadovą, pavadintą "Raktas į Senąjį Testamentą”. Tai plati mokslinė studija, turinti daugiau kaip 500 puslapių. Ir tai tik pirmoji dalis.
Vien tik veikalą pavarčius, gauni įspūdį, kad autorius dėjo daug pastangų įsiteikti skaitytojui. Meniškas išleidimas, lengvas stilius, gausios iliustracijos, brėžinai, lentelės, žemėlapiai ir puikios nuotraukos. Knygą paėmęs į rankas, neskubi padėti.
Veikalo turinys padalintas į 10 skyrių. Nors S.T. prasideda pasaulio bei žmogaus sutvėrimu ir jo nupuolimu rojuje, autorius prie Pradžios knygos ilgiau nesustoja. Jo dėmesio centras yra žydų išėjimas iš Egipto nelaisvės. Ir suprantama kodėl.
Kaip N. Testamento kulminacinis punktas yra Kristaus mirtis ir prisikėlimas, taip S. Testamento esminis įvykis yra išėjimas iš Egipto ir Sandoros sudarymas. Apie tą įvykį žino net ir mažiausiai informuotas krikščionis. Bet kaip tik čia ir prasideda klaidingas supratimas apie Dievo intervenciją į žydų tautos gyvenimą.
Susidaro toks įspūdis: na, ir lengva buvo žydams tikėti Dievo apvaizda. Tiek pavieniams asmenims, tiek visai tautai. Tik pagalvok! Dievas išveda žydus iš Egipto nė kojų nesušlapusius, o faraono kariuomenė žūva jūroje... Nėra duonos dykumoje — mana iš dangaus krinta... Nėra vandens — Mozė stuktelia su lazda uolą, ir ištrykšta gaivus šaltinis... Minia reikalauja mėsos — Dievas nusileidžia. Nesiunčia keptų karvelių į burnas, bet putpeles tiesiog į rankas. ..
Istorija rodo, kad daug tautų keliavo iš vienos vietos į kitą. Tik vieniems žydams pats Dievas paskyrė vietą gyventi. Davė Kanaano žemę, pienu ir medum tekančią... Kovose su priešu pergalė užtikrinta, nes pats Dievas "Sandoros skrynioje” keliauja į mūšį... Kartais net nereikia nė mūšio. Jericho miestą žydai paėmė tik pūsdami trimitus. .. Ir ko Dievas už visa tai reikalauja iš savo "Išrinktosios tautos”? Ogi tik vieno dalyko — ištikimybės.
Čia paminėti įvykiai tikri, bet gyvenimo tikrovė netikra. Vaizdas visai pasikeičia, kai "Rakto į Senąjį Testamentą” autorius atskleidžia kasdienos gyvenimą. Jis pabrėžia, kad žydai atpažįsta Dievo globą ir veiklą gyvenimo tikrovėje. Dievas gelbsti ten, kur žmogaus pastangų neužtenka. Bet toli gražu nelepina nei pavienių asmenų, nei žydų tautos.
Imkim kad ir Abraomą. Būdamas turtingiausias Uro krašte, jis gyveno saugiai ir patogiai. Senatvėje, paklusdamas Dievui, turi savo kraštą apleisti ir keliauti 2000 mylių į nežinomą Kanaano žemę. Koks turi būti nusivylimas, kai ten randa badą ir turi pasitraukti į Egiptą. ..
Dar nepakenčiamesnis gyvenimas atsivėrė žydams, išėjus iš Egipto. Egiptą jie apleido su visa turima gyva ir negyva manta. Keturiasdešimt metų bastytis nuo vienos oazės iki kitos — tai ne pyragai, kad ir iš saldžios manos iškepti. .. To negana. Kivirčai, barniai, intrigos tarp įvairių genčių taip apkartino Mozės gyvenimą, jog jis maldavo Dievą, kad ir mirtimi išvaduoti jį iš "kietasprandžių” minios. Bet per 40 metų iš tos padrikos minios Dievas išsiaugino sau "Išrinktąją tautą” dykumos smėlynuose.
Palaižius vieną kitą S.T. vietą, ima pagunda apkaltinti žydus už jų neištikimybę ir nedėkingumą Dievui. Autorius ir čia parodo priežastis bei aplinkybes, dėl kurių žydai prie savojo Dievo pridėdavo ir pagoniškus dievus. Užkariavę Kanaano žemę, žydai ten rado įvairias žemdirbių gentis. Žydai, buvę dykumų nomadai, turėjo iš jų mokytis žemdirbystės. Kanaaniečiai, aišku, garbino žemės derliaus dievą Baal. Baal ir jo žmona Balaata buvo kosminiai gamtos dievai.
Žemdirbiai, gyvendami arti gamtos, prisižiūri, kad gamtoje viskas turi savo ciklą. Jokių vaisių ir prieaugliaus nebūtų be apsivaisinimo tiek augalų, tiek gyvulių ir žmonių gyvenime. Atrodo, natūralu tikėti, kad dievų lytiniai santykiai — hierogamija, t.y. šventoji santuoka, nulemia gamtos atgimimą ir žemės derlingumą. Suprantama, kad žydai, naujakuriai žemdirbiai, šalia savojo Dievo, kuris juos išvedė iš Egipto, pradėjo garbinti ir Baal, kad derliaus dievas laimintų ir jų laukus.
Matyti, kad ir Kanaane žydai nebuvo viešpačiai. Radę Įvairių genčių gyventojus, jie turėjo arba nugalėti, arba išmokti su jais sugyventi. Net Palestinos vardą jie gavo nuo ten gyvenusių filistinų.
Kiekvienu atveju, žydai tikrojo savo Dievo niekados visai neužmiršo. Jie išlaikė net teokratinę (Dievas valdo) valdžios sampratą. Kai Gedeonas nugalėjo medianitus, jam žydai siūlė valdžią. O šis atsakė: "Aš jūsų nevaldysiu, nevaldys jūsų nei mano sūnūs. Jahveh (Dievas) jus valdys!
Turint teokratinę valdžios sampratą, net ir karalius valdo Dievo vardu. Atseit įstatymai ir bausmės už jų sulaužymą vis skiriamos tikrajam valdovui — Dievui. Tas faktas išaiškina, kodėl S.T. Dievas yra nepaprastai žiaurus. Tokį jį žydai vaizdavosi. Savo tautos kilimus ir kritimus taip pat aiškino nuodėmės ir atgailos ritmu.
* * *
Nors autorius teigia, kad jo mokslinė studija yra tik "raktas” į S. Testamentą, vis tiek verta veikalą skaityti, kad ir be Šventraščio. Gal net tokiu būdu labiau. Ta studija padeda suprasti du krikščioniui svarbius dalykus: Dievo gerumą bei ištikimybę žmogui ir žmogaus vertę Dievo akyse.
Dievas sutveria žmogų, panašų į save, t.y. turintį protą, laisvą valią ir nemirtingą sielą, t.y. skirtą amžinai laimei. Nežiūrint žmogaus nepaklusnumo, sujaukiančio žmogaus gyvenimą ir Dievo planus, Kūrėjas jo neatstumia. Pažada gelbėtoją — Išganytoją.
Kiekvieną pažadą Dievas ištesi. Tik tarp Jo pažadų ir ištesėjimo yra marios laiko. Pvz., Abraomas pažadėto sūnaus turėjo laukti 25 metus. Tai jau labai ilgai trumpame žmogaus gyvenime. O Išganytojo reikės laukti tūkstančius metų.. .
Vyksta amžini karai, šeimos barniai sprendžiami ginklu. Ginkluoti apiplėšimai rodo, kaip žmogus mažai vertina kitą žmogų. O labiausiai civilizuotuose kraštuose, atrodo, kad šunims ir katėms (pets) rodoma daugiau meilės negu žmogui. Visai kitaip su Dievu. Net ir nupuolęs žmogus neprarado savo vertės Dievo akyse. Jis taip labai vertina žmogų, kad jį padaro savo veiklos partneriu. Su juo sudaro sutartį, vadinamą Sandora, tarsi lygus su lygiu.
Dievas savo pažadus Sandoroje ištesi, žmogus — ne. Nors dėl to Dievo planų įvykdymas smarkiai užvilkinamas, bet Dievas vis tiek nepažeidžia žmogui duotos laisvos valios.
Skaitant A. Rubšio veikalą, išryškėja gal pats įdomiausias dalykas. Dievas nieko nedaro, iš anksto apie tai nepranešęs žmogui. .. Apie kiekvieną įvykį S. Testamente (ir Naujajame!) buvo Dievo pranešta iš anksto. Tačiau Dievas nepasako nei laiko, nei aplinkybių, kada ir kaip Jo pažadas ar perspėjimas bus įvykdytas. Mozė, pranašai, apaštalai buvo akli kasdienos gyvenime, kaip ir mes. Nei ištikimasis Abraomas, nei mylimiausia Dievo Sūnaus motina Marija nebuvo labiau privilegijuoti, negu mes. Ir jie nežinojo, nei kas bus rytoj, nei kaip baigsis ši diena.
Kiekvienas skaitytojas vertins A. Rubšio veikalą savaip. Nėra reikalo man primesti savąją nuomonę. Tačiau sutikau knygą recenzuoti, autoriaus prašoma. Tai suteikia man privilegiją ne tik iškelti knygos pliusus, bet ir minusus. Autoriaus laimei, minusai maži, palyginus su pliusais.
Savo veikale autorius pateikia gausią medžiagą akademiškai. Jauti, lyg skaitytum spausdintą paskaitų ciklą. Detalės reikalingos klasėje. Jos išprovokuoja klausimus ir diskusijas. Skaitytojui už klasės ribų būtų lengviau, jeigu autorius medžiagos gausą būtų išsijojeęs ir pateikęs labiau apibendrinta forma.
Vietoje šimtmečiais vartoto žodžio Bažnyčia, autorius vartoja naujadarą Bendrija. Ar tas naujadaras čia reikalingas? Man vis tiek patikimiau skamba: "Tu esi uola, ant kurios aš pastatysiu savo Bažnyčią”, negu: "... aš pastatysiu savo Bendriją”. Bažnyčios tikrai nė pragaras nesugriovė, o "bendrijas” be vargo sugriauna žmonės. . .
Didelė Šventraščio dalis buvo parašyta šimtmečiais vėliau nuo jame minimų įvykių. Iki to laiko religinė istorija buvo perduodama žodžiu iš kartos j kartą. Šį religinį turtą autorius vadina kraičiu. Tas žodis knygoje labai rėžia ausį. Mat mūsų kalboje jis vartojamas tik specifine, siaura prasme. Paveldėjimas, turtas, lobis tiktų daug geriau negu kraitis. (Lietuviai, perskaitę A. Rubšio knygą, turbūt pasakys, kad autorius turi didelį žinių bagažą apie Šventraštį, o ne, kad jis turi didelį kraitį... Ar ne tiesa?)
Na, o žodį "žėri” autorius tiesiog įsimylėjęs. Be jo — nė iš vietos! "...pasakojimas žėri tikėjimo nuostaba. .. kova dėl žemės žėri žūtbūtine aistra tautų istorijoje... lietuviai žėri žūtbūtiniu noru turėti savo žemę...” ir t.t. Autorius, vartodamas tą žodį, turėtų prisiminti išmintingą mūsų patarlę: "Auksas ir pelenuose žėri”. Atseit, kas žėri, to neįmanoma paslėpti. O autorius išimtinai jį vartoja ten, kur "žėrėjimą” pamatyti reikia išsamių studijų. Ir tai vienam "žėrės”, o kitam — ne. Priklausys nuo žmogaus intelekto ir įžvalgos.
Redakcijos pastaba. Visiškai pritariame straipsnio autorės nuomonei, kad Bažnyčią vadinti Bendrija netinka. Visiems aišku, kad Bažnyčia yra nelietuviškos kilmės, bet ką padarysi... Mes turime ir daugiau savo liturgijoje nelietuviškos kilmės terminų. Jie jau prigiję, įprasti, visų vartojami. Kiekvienoje kalboje tokių skolinių pasitaiko. Jeigu jiems galima rasti savo kalboje gerą atitikmenį, tai gerai, bet ne visuomet lengva rasti. Arkiv. J. Skvireckas bandė į-vesti graikišką terminą "Eklezija”, bet jis neprigijo. Neprigis nė "Bendrija”, nors "Tėviškės žiburiai” ir vienas kitas dvasininkas labai stengiasi šį terminą "įpilietinti”. Svarbiausia jis neprigis dėl to, kad nėra labai tinkamas pavadinti Bažnyčiai. Jis yra per daug bendro pobūdžio, vartojamas įvairiomis prasmėmis. Štai prieš kiek laiko buvo įsteigta tokia institucija, pavadinta "Lietuvių katalikų bendrija” (nors apie jos veiklą nedaug ką galima nugirsti). Didesnėse skautų stovyklose būna įvairios pastovyklės, pavadintos tokiais vardais: Brolija, Seserija, Bendrija... Šį terminą pritaikant Bažnyčiai, Bažnyčios sąvoka yra labai sumenkinama, suprastinama, sukasdieninama.
Žodį "kraitis” autorius, žinoma, vartoja ne tiesiogine, bet perkeltine prasme. Tiesioginė šio žodžio prasmė yra tokia: nuotakos turtas (audeklai, drabužiai, baldai ir kt.) — žr. "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, Vilnius, 1972.
O dėl to "žėri” tai tiek galima pasakyti, kad jeigu viskas pradeda per daug žėrėti, tai gali pakenkti akims.