religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1984 / KOVAS - MARCH / VOLUME XXXV, NO. 3

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Meksikoje. Viršelio piešinys — Juditos Patraitės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Dažnai mūsų įvairių sukakčių minėjimai būna šabloniški ir paviršutiniški. O jeigu minime kokį nors šventąjį, tai toks minėjimas ypatingai mums atrodo nekonkretus, nes šventąjį paprastai įsivaizduojame lyg kokią nežemišką mitais ir pasakomis apsuptą esybę, kuri su paprastu, normaliu žmogaus gyvenimu neturi nieko bendra. Tad apie tokio asmens sekimą ar ėmimą savo gyvenimo pavyzdžiu negali būti nė kalbos. Ne išimtis yra ir mūsų tautos globėjas šv. Kazimieras, kurio 500 metų mirties sukaktį šiais metais švenčiame.

     Iš tikrųjų šventieji dažnai ne tik būna apsupti mitais ir pasakomis, bet ir dailininkų vaizduojami labai nerealiai. Prisiminus ne vieną šv. Kazimiero paveikslą, prieš akis mums atsistoja raudonskruostė, mėlynakė, kukliai žemyn akis nuleidusi mergytė su lelija rankoje. Tai yra ne šventojo paveikslas, o karikatūra. Jeigu mūsų tautos globėjas būtų buvęs tik tokia "kukli ir švelni mergytė”, tai kažin ar būtų turėjęs drąsos ir energijos pasipriešinti ano meto karališkųjų dvarų korupcijai ir parodyti heroišką valią, sužibėdamas mūsų tautos padangėje lyg šviesus meteoras.

     Kazimieras šventuoju negimė, o tapo. Jo vaikystė buvo panaši į kitų savo brolių gyvenimą. Jis troško ir žemiškos garbės, stengdamasis užimti Vengrijos sostą. Tačiau šiam žygiui nepasisekus, jis susimąsto. Tas nepasisekimas jį subrandina. Jis pamato žemiškos garbės nepastovumą ir ryžtasi ieškoti nenykstančios garbės. Jo gyvenime išryškėja aukštesnysis žmogiškosios prigimties pradas, kurs kalba apie žmogaus gyvenimo prasmę ir duoda aiškius atsakymus į kančios, džiaugsmo, blogio ir gėrio problemas. Net ir labai šventumui nepalankioje aplinkoje gyvendamas, jis tai aplinkai nepasiduoda, neplaukia pasroviui, netmpa aplinkos vergu, bet viešpačiu.

Auksu išpuoštas “Atleidimo” altorius Mexico City katedroje.

Skaityti daugiau: ŠV. KAZIMIERAS — PAVYZDYS IR ĮKVĖPIMAS ŠIANDIENINIAM MŪSŲ GYVENIMUI

ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.

     Į Bažnyčią galima žvelgti kaip džiugią derliaus rinkėją, nes ji priima ir daro sava, kas tik yra gera tautų polinkiuose, laimėjimuose ir papročiuose. Gal ne taip dėjosi su mūsų tautos būdu, raiška, kūryba? Juk kas ten buvo tauru ir gera, Lietuvos Bažnyčia yra padariusi savo pačios dalimi. "Ji atsimena, — gražiai sako II Vatikano susirinkimas, — kad turi rinkti derlių drauge su tuo Karalium, kuriam tautos yra duotos kaip paveldėjimas ir į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus”. Laiškuose jau žvilgterėjome į tai, ko mes, Bažnyčios vaikai, galime parsigabenti iš rytiečių dvasios laukų savo maldos gyvenimo turtinimui. Kaip vežimu pasinaudojome indų jėzuito Antano de Mello teikiamais vertingais pratimais. Juos visus jungia linkmė, jog melstinasi mažiau galva, o daugiau širdimi. Kas tai praktikuoja, pajunta, kad malda darosi nebe varginanti pastanga, o viliojanti atgaiva. Du tokie pratimai — savo kūno ir alsavimo jutimas — jau buvo pateikti.

     Vienas tolimesnių lavybų sukasi apie tylą ir garsus. Susitelkimui, į ką nors dėmesio koncentravimui mums reikia tylos ir ramybės. Bet tą tylą nuo mūsų veja, ramybę drumsčia visokie garsai, įeinantys pro ausis. Kun. de Mello nurodo, kad, jei vieta jo seminarams ir pratimams nėra rūpestingai parinkta, dalyviai vis skundžiasi, jog juos nuolat blaško tai pravažiuojančių mašinų dundesys, ypač jei pravažiuoja sunkvežimis ar motociklas, tai sutrenkiamos durys, tai praskrendantis lėktuvas, tai ką nors remontuojantys darbininkai... Tad šis pratimas sukasi apie garsus.

Skaityti daugiau: MELDIMASIS GALVA IR ŠIRDIMI (II)

33-iasis pasaulinis Jėzaus Draugijos seimas (III)

ANTANAS SAULAITIS, S.J.

     Išrinkę 29-tąjį jėzuitų vienuolijos vyresnįjį, generalinės kongregacijos nariai kone visą 1983 m. spalio mėnesį skyrė svarstyboms apie savo darbą ir tam darbui pritaikytą gyvenimą. Vienas iš pasaulinio seimo uždavinių — nusagstyti gaires ateičiai, net dešimtmečiams. Dalis nuosprendžių ir uždavinių pavedama naujam generolui su jo išrinktais ir paskirtais talkininkais Romoje, dalis skelbiama visiems 26.000 jėzuitams pasaulyje.

     Turinčiam neapribotas darbo sritis vienetui bendros gairės ne taip lengvai surašomos. Šiuo metu Jėzaus Draugija vadovauja 607 mokslo įstaigoms 60-tyje kraštų, dar 336 kitiems auklėjimo ir švietimo centrams su daugiau kaip pusantro milijono studentų. Švietimo tinkle šimtas universitetų. Trečdalis visų Šv. Sosto patvirtintų mokslo įstaigų pavestos jėzuitams. Apaštalavimo darbuose priskaitoma per 650 periodinių leidinių, o Azijoje, P. Amerikoje ir Šiaurės Amerikoje — radijo ir televizijos stotys. Dirbama 150-tyje rekolekcijų namų. Penktadalis visų narių veikia misijose nuo Aliaskos iki Sudano, nuo Tailandijos iki Ghanos, Ramiojo vandenyno Pietų salose ir Amerikos indėnų rezervatuose. Trečiajame pasaulyje yra 81 jėzuitas vyskupas ir arkivyskupas. Ir dar prisideda nemaža kitų uždavinių, kuriuos jėzuitai stengiasi įvykdyti.

     Sutartinis darbas skirtingiausiose sąlygose ir įvairiose mokslo ar veikimo srityse įmanomas tada, kada yra labai sklandus informacijos ryšiai ir didelė laisvė vietoje spręsti. Visos 80 provincijų veikia savarankiškai, bendradarbiaudamos vadovybės ryšiais ir darbo sričių junginiais, sutardamos bendrus tikslus kaip tik šiuose pasauliniuose suvažiavimuose. Seime arba kongregacijoje veikė aštuonios komisijos, pagal temą pasidalinusios dar į mažesnes grupes. Jų svarstybos pirma perėjo sričių ar kalbų grupes, paskui viso seimo posėdžiuose tris redakcijas su balsavimais. Kiekvienas narys turi teisę papildyti, siūlyti, derėtis dėl sakinio ar sąvokos, nors, aišku, daugiau svorio turi siūlymai, didesnio skaičiaus ar platesnės geografinės apimties paremti. Dėl istorinių priežasčių (steigėjų kilmės) Lietuvos jėzuitų provincija seniau (XVI-XVIII a.) ir moderniais laikais (nuo 1924) priklauso grupei, vadinamai "Vokietijos asis-tencija”: joje yra Šiaurės (ir Rytų) Vokietija, Pietų Vokietija, Austrija, Šveicarija, Olandija, Vengrija, Estijos-Latvijos misija ir Lietuva. Šioje provincijų grupėje yra 1.722 jėzuitai, seime turėję 18 atstovų.

Skaityti daugiau: SIŲSTI Į PASAULĮ

CHIARA LUBICH

     "Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

     Tie Jėzaus žodžiai yra nuostabus; juose glūdi krikščionybės esmė. Tai buvo prieš žydų Velykų šventę. Piligrimų miniose, kurios atėjo Jeruzalėn, buvo taip pat ir graikų. Jie klausinėjo ir norėjo pamatyti Jėzų. Apaštalai tai Jam pranešė. Tada Jėzus, kalbėdamas apie savo artėjančią mirti, pridėjo, kad ji nebus Jo apaštalų išsisklaidymo priežastis, ko galima būtų tikėtis, bet priešingai, ji patrauks prie Jo visus. Visus, tad ne tik savuosius, bet ir tuos, kurie įtikės Jį: kaip žydus, taip ir graikus, vyrus ir moteris, visus žmones, be rasės ar socialinės padėties skirtumo.

     Kristaus atpirkimo darbas yra visuotinis. Graikų susidomėjimas Juo tą visuotinumą rodo. O jų troškimas matyti Jėzų ženklina, kad Jo "valanda atėjo” būti "pakeltam”. Ką tie Jo žodžiai "būsiu pakeltas nuo žemės” reiškia?

     Evangelistui Jonui jie reiškia "būti pakeltam ant kryžiaus” ir "būti pašlovintam”. Jonas mato Kristaus kančioje ir mirtyje didžiausią Dievo meilę žmonijai. Jis mato toje meilėje tokią galybę, kuri patraukia visus žmones prie savęs ir laimi jiems prisikėlimą. Kristus, "pakeltasis ant kryžiaus”, jungia visus Dievo žmones vienybėn. Todėl kryžius daugiau jau nebereiškia prakeikimo ir mirties. Jėzus jj transformavo į pergalės ženklą, kuris nugali tikrąją mirtį — nuodėmę.

Skaityti daugiau: VISUS PATRAUKSIU

Jonas Gutauskas

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

KUN. JONAS

Mielieji Skaitytojai,

     Kaip paprastai atsitinka, taip ir dabar atsitiko. Vieniems labai patiko kun. Jono "Kodėl tu, Dieve, mums toks tolimas” ir "Štai kodėl nesiveržiam prie tavęs, Dieve” ir "Kodėl tikime”, kitiems nelabai, o gal ir visai nepatiko. O nepatiko todėl, kad išdėstytos mintys esančios nepriimtinos, nes esančios seniai atgyventos, jei kada ir buvusios naudingos nekultūringiems ūkininkams ir laukų darbininkams. Modernusis pasaulis, mūsų laikų civilizacija nebegali svajoti apie "dangiškus migdolus” — "the pie in the sky when you die”. Mums reikia visai praktiškai atkreipti savo dėmesį į šiųdienų sukultūrintą žmogų, į visas jo prigimties galimybes vystytis, tobulėti ir taip sukurti žmogaus išminties pasididžiavimo ir garbės vertą pasaulį.

     Gerai. Sutinku su šitaip galvojančių gerais norais. Atsimenu, kad tokios ir panašios idėjos skelbiamos jau bent nuo 18-to šimtmečio pradžios, ir kur tik tokių pažiūrų vyrai ir moterys įeina į vadovaujamas ir valdžios vietas, ten jie ir stengiasi, trūks plyš, šitas savo mintis visiems primesti ir tą savo "žmogiškai idealiąją civilizaciją” kurti. Ar neverta atidžiau pasižiūrėti, kaip jiems tai sekasi? Kokį pasaulį jie sukūrė be Dievo, vien žmogaus išmintimi grindžiamą.

     Apie tai begalvojant, pakliuvo į mano rankas žymaus prancūzų rašytojo Jean Daujat (ar nebus jis tik lietuvis Daujotas?) veikalas "Le christianisme et l’home contemporain”, t.y. "Krikščionybė ir mūsų laikų žmogus”. Manau, kad verta supažindinti ir jus, mielieji skaitytojai, su jo labai aktualiomis ir praktiškomis mintimis. Jos galėtų gerokai paveikti mūsų kasdienio gyvenimo nuotaikas ir kryptį. Taigi toliau skaitysime nebe mano "išminties perliukus”, o plataus ir gilaus masto vyro svarstymus bei išvadas, su kuriomis, aišku, aš labai sutinku, nes jos gerai parodo pasaulio be Dievo tikrąjį veidą ir ko galima tikėtis mūsų pasaulio bei civilizacijos ateičiai.

Skaityti daugiau: KIEKVIENAS KURIAME CIVILIZACIJĄ

HENRIKAS STASAS

     Keliauti ir pažinti pasaulį lyg virto "Laiškų lietuviams” veiklos šūkiu, nes jau penktą kartą šio žurnalo redaktorius J. Vaišnys, S.J., ir American Travel Service Bureau atstovas A. Lauraitis mėgstantiems keliauti suteikė galimybę pažinti dar vieną nelankytą kraštą. Šį kartą 35 asmenų grupė vykome į egzotinę, saulėtą Meksiką. Nors Meksika Amerikos kaimyninė valstybė, tačiau tolima ir daugeliui nepažįstama. Be to, skirtinga savo gamta, kultūra ir žmonių gyvenimo būdu. Nors turtinga žemės turtais, tačiau skurdo ir "Dios se lo pague”, t.y. elgetų kiekvienam žingsny.

     Sausio 5 d„ Mexicana DC 10 sparnais pakilome iš Čikagos O’Hare tarptautinio aerouosto į šaltą, ryto saulės nušviestą erdvę, o po lėktuvo sparnais švitėjo balti Čikagos miesto stogai ir sniegu padengti laukai. Tačiau greit juos uždengė mėlyna padangių skraistė, ir jie bematant išnyko plačiam horizonte.

     Dabar pasijutome malonioj jaunų meksikiečių, lėktuvo patarnautojų, globoje, kurių šilti šypsniai ir šampanas bei raudonas vynas greit paliko užuomaršon šaltyje sustingusią Čikagą ir baltą žemę. Mūsų mintys dabar skrido kartu su Mexicana DC 10 į Acapulco pajūrį, kur gelsvo smėlio pajūry siūbuojasi palmės ir šniokščiančios bangos gaivina saulės įkaitintus vasarotojų kūnus.

     Tačiau išsvajotą Acapulco pasiekėm tik po 4 valandų. Lėktuvas, kiek pakrypęs, plačiu ratu suko virš vandenyno ir palmių miškų. Dabar aiškiai buvo galima matyti žalsvas vandens kaskadas, kurios ritmiškai plovė baltą pajūrio smėlį ir dar baltesnėm vandens putom padengė ilgą, vingiuotą krantą. Lėktuvo motorams aprimus, artėjome į žemę ir lengvu jos palietimu nusileidome aerouoste.

Skaityti daugiau: SKAUSMUOSE GIMUSIOS TAUTOS KRAŠTE (I)

Didžiulė Mexico City katedra.

Mexico City meno muziejus.

Skaityti daugiau: nuotraukos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Meksikoje

DR. JUOZAS KRIAUČIŪNAS

     Rūkyti žmogus pradėjo nuo to laiko, kai išmoko naudoti ugnį. Rūkymui naudojo įvairių augalų lapus, gal tik atsitiktinai — tabaką. Žmogus tada rūkė ne dėl paties rūkymo, bet dėl reikalo. Alkanas rūkė, kad numalšintų alkį. Primityvių žmonių genties žynys rūkė, arba kitam davė rūkyti, tam tikrų augalų lapus, kurie turėjo sąmonę veikiančių medžiagų, iššaukiančių kliedėjimą, kad iš to pranašautų ateitį. Žynys rūkė ar ligoniui davė rūkyti, kad nubaidytų piktas dvasias ir ligonis pasveiktų. Rūkė genties vyresnieji, susirinkę pasitarimui, nes tikėjo, kad rūkymas ir dūmai juos riša ir teikia išminties. Prieš kelias dešimtis metų buvo gaminamos cigaretės iš stramonium augalo lapų, kurias rūkant, buvo galima palengvinti astmos priepuolius. (Dabar tam reikalui turime geresnių vaistų). Rūkė žmogus ir dėl daugelio kitų priežasčių, bet pavyzdžiams užteks ir duotųjų.

     Artimuosiuose Rytuose ir Indijoje per šimtmečius buvo rūkoma opiumo turinčios medžiagos. Šis rūkymas ten atėjo iš Kinijos. Tik ten naudojo ne cigaretę, suktinę ar cigarą, bet ant žemės pastatomą uždengtą indą, prie kurio buvo prijungti keli ilgi vamzdeliai, per kuriuos traukdavo rūkomos medžiagos dūmus su opiumu ligi apsvaigimo, ligi visko užmiršimo, ligi sąmonės praradimo, lyg įsivaizduoto nirvanos stovio pasiekimo. Galbūt ir Buda, šio stovio žmonėse prisižiūrėjęs, sukūrė savo žmogaus laimės filosofiją — nirvanos būtį.

     Amerikos kontinente indėnai jau seniai žinojo tabaką ir jį rūkė. Ir ne tik ceremonijas atlikdami. Kolumbui atradus Ameriką, po to buvusių ekspedicijų nariai išmoko rūkyti nuo indėnų ir tą "mokslą” parvežė Europon. Rūkoriai norėjo pasirodyti ir skirtis nuo kitų, dėl to rūkymas plito. Su imigrantais europiečiais rūkymas atėjo į šį kraštą, taip pat ir visur kitur, kur europiečiai apsistojo.

Skaityti daugiau: RŪKYTI — NAIKINTI SVEIKATĄ

Vytautas Kasniūnas

     Nakties tyluma lauke, kambaryje, širdyje. Vienuolės Janinos pasakojimai atskleidė tiek daug kito, nepatirto, nežinomo pasaulio vaizdų, išgyvenimų. Retkarčiais praslenka gatve žybtelėjusios automobilių šviesos. Pro kitą didelį langą į kiemo pusę matau mėnulio pilnatį, žvaigždėtą dangų. Mane apgaubia dieviška ramybė, užmerkiu akis, lyg norėdamas paslėpti išgyventas džiaugsmingas ir laimingas valandas. Įslenku mintimis į tamsius vienuolyno koridorius, kur šaltuose kambariuose skamba rožančiaus žodžiai, skleidžiantys vidinę šilimą.. . Kad taip galėčiau išgyventi nors keletą laimingų minučių, kaip, Janinos pasakojimu, išgyveno Teresėlė... Sekundės vijosi tylos minutes...

     Krūptelėjau, sukukavus laikrodžio gegutei kukū, kukū... Tik dabar išgirdau švytuoklės tik tak, tik tak taksėjimus. Toks pat didelis laikrodis su dviem sunkiais svambalais, kaip tėvų namuose. .. Nemačiau, kaip, virtuvėje suplovus indus, į kambarį įėjo buvusi vienuolė Janina. Ji sėdėjo minkštasuolyje, susiėmusi rankomis galvą. "Pavargo, — pagalvojau, — tegu snūsteli minutę, tegu...”

     Rodos, staiga sugirgždėjo storos vienuolyno kambario durys, ir aš išgirdau duslų balsą:

     —    Kardinolas Mercier pataria dienos laikotarpiu penkias minutes giliai, labai giliai susikaupti, užmerkti akis, kad nematytum aplinkos ir iš jos išsijungtum. Reikia išjungti visus kitus jutimus, kad negirdėtum, negalvotum, kad atsiduotum Šventajai Dvasiai ir su ja kalbėtum, prašytum šviesos, tiesos, palaimos...

Skaityti daugiau: Jis apvylė mano vienuolišką meilę (IV)

Alė Rūta

          "O nuo gimto slenksčio
          kvepia duona, vynas,
          tarp klevų kai laukia
          vartai atkili.

     Vieškelio dulkėto,
     dobilų raudonų
     tu pamiršti niekad,
     niekad negali” (20 psl.).

     Tai beveik "motto” visos nedidelės, skaidraus liūdesio ir tarsi rezignavimo kupinos eilėraščių knygos. Trys jos skyriai: "Palikta vasara” — Tėviškę priverstinai palikusio lietuvio prisiminimai; "Aidas” — irgi Tėviškės pasikartojantis ilgesys:

     "Jie šaukianti jūros banga
     į krantą smėlėtą, tai ten ...
     Tai ne čia,
     kai gęstam kaip žaros iš lėto...”

           ( 30 psl.)

Skaityti daugiau: K. Grigaitytės “Tylos dovana”

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVOS ŽIEMOS

     Šiemet Lietuvoje šalčiai spustelėjo nelauktai. Ruduo buvo gražus. Žiemos šalčius lydi nelaukti atlydžiai.

     Meteorologų požiūriu, žiemos metas, kai vidutinė paros temperatūra žemesnė už nulį. Rytinėje Lietuvoje vidutinė paros temperatūra dažniausiai nukrinta žemiau nulio lapkričio antroje pusėje, o pajūryje— gruodžio pradžioje. Žemiau nulio temperatūros laikotarpis rytinėje Lietuvoje trunka iki kovo pabaigos, o pajūryje iki kovo pradžios. Kas metai žiemos pradžia ir pabaiga keičiasi. Oras nepastovus pirmąją žiemos pusę. Baltijos pajūryje šaltos žiemos paprastai būna kas 2-4 metai. Rytinėje Lietuvos dalyje — 6-8 kartus per dešimtmetį. Lietuvos žiemoms būdingi atodrėkiai. Net ir labai šaltomis žiemomis būna 20-30 atodrėkio dienų. Šiltomis žiemomis dirva įšąla iki 20-30 centimetrų, o pajūryje dirva būna įšalusi tik kelias dienas.

     Labai šaltomis žiemomis oro temperatūra nukrenta iki 30-40 laipsnių žemiau nulio. Dirvos įšąla metrą ir daugiau. Snigti pradeda gruodžio pabaigoje, ir sniegas išsilaiko iki kovo vidurio. Tačiau būna žiemų, kai sniegas užkloja žemę jau lapkričio mėnesį ir išsilaiko iki balandžio. Daugiamečiai stebėjimai rodo, kad šaltos žiemos pasitaiko dvigubai dažniau negu šiltos.

     Šalčiausia Lietuvoje būna, kai iš šiaurės rytų alsuoja Arktis. Atslinkus oro masėms iš pietvakarių, nuo Viduržemio jūros, oro temperatūra pakyla virš nulio.

     1968 metais jau spalio mėnesį oras dažnai atšaldavo. Žiema buvo šalta, ir tik vasario pabaigoje temperatūra pakilo iki nulio. 1960 metais žiema buvo švelni, nes į Lietuvą plūdo oro masės iš Atlanto.

     Nepaprastai atšiauri žiema buvo 1880 metais. Jau 1879 metų lapkričio pradžioje užsnigo. Sniegas išsilaikė iki balandžio pabaigos. Šiltas žiemas įamžino senoviniai metraščiai ir kronikos. Rašoma, kad 1380 metų žiema buvusi labai šilta, ruduo ilgas, dienos saulėtos ir šiltos beveik iki Naujųjų Metų.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAlŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KELETAS KALBOS TAISYMŲ

     apjungti (rus. objedinit') — jungti, sujungti, suvienyti, suburti, sutelkti: Vytautas Didysis daugelį kraštų apjungė (= sujungė) į vieną valstybę. Lietuvių Bendruomenė apjungia ( =sujungia, suburia) visus lietuvius.

     apleisti — nevartotinas reikšme "praleisti”: Mokinys apleido ( = praleido) labai daug painokų. Skaitydamas knygą, apleidau ( = praleidau) kelis puslapius.

     Nors daugumas kalbininkų ir teigia, kad veiksmažodį apleisti galima vartoti reikšme "palikti, išeiti, išvažiuoti”, bet labiau patartina šia reikšme jo nevartoti, kai norima išvengti neaiškumų ir dviprasmiškumų. Juk jeigu pasakysi, kad kaimynas apleido savo namus, tai galima suprasti dvejopai: 1. kad kaimynas išvyko iš savo namų, 2. kad jis savo namais nesirūpina, nepalaiko tvarkos, švaros ir pan.

     apsivesti nevartotinas vertinys — vesti (kalbant apie vyrą), tekėti, ištekėti (kalbant apie moterį), susituokti, tuoktis (kalbant apie abudu): Sūnus jau pernai apsivedė ( =vedė), o duktė apsives ( = ištekės) kitais metais. Jonas su Maryte jau seniai draugauja, bet dar neapsivedė (= nesusituokė). Kartais nebūna lengvas ir apsivedusiųjų ( = susituokusiųjų) gyvenimas.

Skaityti daugiau: Kalba

*    šešerių metų Algiukas niekaip negali suprasti, ką murma jo vienerių metų broliukas. Tada jis kreipiasi j motiną:

     —    Mama, ar tu tikra, kad jis lietuvis?

*    Tėvas klausia mažąjį sūnelį:

     —    Kas tu norėsi būti, kai užaugsi?

     —    Tik ne gydytojas, tėveli. Pagalvok, kaip dažnai jis privalo plauti rankas!

*    Mokytojas aiškino vaikams, kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas. Viena mergaitė pakelia ranką ir sako:

     —    Mums nesunku suprasti, kaip jis išsirita, bet negalime suprasti, kaip jis ten patenka.

*    Petriukas pirmą kartą nuėjo į mokyklą. Kai grįžo, tėvas jį klausia, kaip viskas pasisekė.

     —    O, tėveli, — atsakė sūnus, — mokytojas labai daug visko klausinėjo. Į visus klausimus gerai atsakiau, bet į vieną ėmiau ir pamelavau. Kai mokytojas paklausė, kur aš esu gimęs, man buvo gėda sakyti, kad moterų ligoninėje, tai atsakiau — sporto stadione.

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■    Jaunimo premija paskirta Gintei Damušytei, dirbančiai Lietuvių informacijų centre; antra premija — Violetai Aabariūtei už gerą Jaunimo kongreso suorganizavimą. Premijos 1000 ir 500 dol. Mecenatai Irena ir dr. Leonas Kriaučeliūnai.

■    Kanadoje, Toronte, demonstracijose prieš negimusių kūdikių žudymą dalyvavo 30.000 žmonių.

■    “Chicago Tribūne” paskelbė, kad prieš Sovietų okupaciją Lietuvoje buvo 1300 kunigų, o dabar belikę 696; iš viso yra 630 parapijų, kurių 142 nebeturi kunigo. Seminarijoje mokosi 103 klierikai.

■    JAV-bių studentijoje stipriai paaugo susidomėjimas religija. “U.S. News & World Report” 1984 m. sausio numery skelbia, kad kai kuriuose universitetuose religijos studentų skaičius padvigubėjo ar net patrigubėjo. Studentai gausiai jungiasi į religinius labdaros užmojus. Louisianos valst. universitete prieš trejus metus tebuvo vienas teologijos profesorius, o dabar religijos kursų net 26. Michigano universitete religiją studijuojančių skaičius paaugo iš 393 į 705. Notre Dame universitete teologiją baigiančių skaičius nuo 1980 m. beveik padvigubėjo. Darthmouthe religijos departamentas yra labiausiai augantis iš visų. Kalifornijos universitete, Berkley mieste, sekmadieniais į Newmano centrą pamaldoms susirenka 1500 studentų.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

Jonas Puzinas. RINKTINIAI RAŠTAI. Du tomai. Išleido Lituanistikos institutas 1983 m. Spaudai paruošė Antanas Mažiulis. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Kieti viršeliai. Pirmajame tome — 864 puslapiai, antrajame — 749 puslapiai. Kaina nepažymėta. I tome yra autoriaus straipsnių rinkinys apie Lietuvos proistorę, II — Lietuvos pilių bei miestų, Lietuvos kultūros bei politikos istorija. Kiekvienas čia ras apsčiai visus mus labai dominančios medžiagos. Veikalus galima užsisakyti Lituanistikos instituto adresu: 2422 W. Marquette Rd., Chicago, IL 60629.

Jonas Minelga. ŽIOGAS MUZIKANTAS. Iliustruota knygelė vaikams. Gražios Dianos Kizlauskienės iliustracijos. Išleido JAV LB Švietimo taryba 1983 metais. Leidimą parėmė Lietuvių fondas. Didelis formatas, 70 psl., kaina 4 dol.

Rimvydas Šilbajoris. MIND AGAINST THE WALL. Essays on Lithuanian Culture Under Soviet Occupation. Išleido Lituanistikos institutas 1983 m. Knygoje surinkta šių autorių straipsniai: Rimvydo Šilv bajorio, Juliaus Slavėno, Vytauto Kavolio, Aleksandro Shtromo, Tomo Venclovos, Zenono Rekašiaus ir Jurgio Gimbuto. Kieti viršeliai, 180 psl., kaina 10 dol. (Instituto nariams — 8 dol.). Knygą galima užsisakyti šiuo adresu: Lituanistikos institutas, 2422 W. Marquette Rd., Chicago, IL 60629.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ

     Kovo mėn. 18 d., sekmadienį, Jaunimo centro didžiojoje salėje bus tradicinė “Laiškų lietuviams” šventė — pokylis su įdomia menine programa.

     3    val. po pietų — Mišios Tėvų Jėzuitų koplyčioje.

     4    val. — Konkurso premijų įteikimas Jaunimo centro didžiojoje salėje.

     4:30 val. — Meninė programa, kurią atliks Linda Ruzgaitė-Burbienė (estradinės dainos) ir Rasa Šoliūnaitė su Audra Aleknaite (kupletai).

     5:30 val. — Vidos Talandytės paruošta skani vakarienė.

     Bilietai (15 dol. asmeniui) gaunami pas platintojus ir “Laiškų lietuviams” administracijoje. Visi maloniai kviečiami dalyvauti.

EKSKURSIJA Į AUSTRALIJĄ

     Šių metų pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, Australijoje yra ruošiamos Lietuvių dienos. Ta proga “Laiškai lietuviams” organizuoja ekskursiją. Išskrendame Quantas lėktuvu gruodžio 16 d., grįžtame — sausio 6 d. Skrisdami į Australiją, porai dienų sustosime Tahiti saloje, kuri yra vadinama Ramiojo vandenyno salų karaliene, o grįždami stabtelsime Havajuose. Ši kelionė daug nekainuos, nes Australijoje visi turi giminių bei pažįstamų, pas kuriuos galės apsistoti, tad nereikės samdyti viešbučių. Jeigu kas neturi pas ką apsistoti, tai tegul praneša. Mes kaip nors pasirūpinsime rasti vietos. Nors iki ekskursijos dar yra daug laiko, bet būtų gera, kad redakcijai jau dabar praneštumėte apie savo norą keliauti į Australiją, ypač tie, kurie ten neturi pas ką apsistoti.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams

30 dol. aukojo A. Abromaičiai.

25 dol. aukojo A. Šliažas.

24 dol. aukojo M. Vygantas.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas