ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Į Bažnyčią galima žvelgti kaip džiugią derliaus rinkėją, nes ji priima ir daro sava, kas tik yra gera tautų polinkiuose, laimėjimuose ir papročiuose. Gal ne taip dėjosi su mūsų tautos būdu, raiška, kūryba? Juk kas ten buvo tauru ir gera, Lietuvos Bažnyčia yra padariusi savo pačios dalimi. "Ji atsimena, — gražiai sako II Vatikano susirinkimas, — kad turi rinkti derlių drauge su tuo Karalium, kuriam tautos yra duotos kaip paveldėjimas ir į kurio miestą jos neša savo dovanas bei turtus”. Laiškuose jau žvilgterėjome į tai, ko mes, Bažnyčios vaikai, galime parsigabenti iš rytiečių dvasios laukų savo maldos gyvenimo turtinimui. Kaip vežimu pasinaudojome indų jėzuito Antano de Mello teikiamais vertingais pratimais. Juos visus jungia linkmė, jog melstinasi mažiau galva, o daugiau širdimi. Kas tai praktikuoja, pajunta, kad malda darosi nebe varginanti pastanga, o viliojanti atgaiva. Du tokie pratimai — savo kūno ir alsavimo jutimas — jau buvo pateikti.
Vienas tolimesnių lavybų sukasi apie tylą ir garsus. Susitelkimui, į ką nors dėmesio koncentravimui mums reikia tylos ir ramybės. Bet tą tylą nuo mūsų veja, ramybę drumsčia visokie garsai, įeinantys pro ausis. Kun. de Mello nurodo, kad, jei vieta jo seminarams ir pratimams nėra rūpestingai parinkta, dalyviai vis skundžiasi, jog juos nuolat blaško tai pravažiuojančių mašinų dundesys, ypač jei pravažiuoja sunkvežimis ar motociklas, tai sutrenkiamos durys, tai praskrendantis lėktuvas, tai ką nors remontuojantys darbininkai... Tad šis pratimas sukasi apie garsus.
Apie juos pirmiausia sakytina, kad kai kurie tylos ir maldos netrukdo, atvirkščiai, ją skatina. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie suskambančius bažnyčios varpus leidžiantis saulei, arba sučiulbančius paukščius anksti rytą, arba švelniai grojančius vargonus erdvioje bažnyčioje. Jais tikrai nesiskundžia niekas, kad tylą ir susikaupimą ardo. Turime sakyti, kad joks garsas, išskyrus gal tokį stiprų ir rėžiantį, jog žalingas ausų būgneliams, nėra iš savęs tylos ir ramybės ardytojas. Tik reikia išmokti jungti visus save supančius garsus į kontempliaciją. Kontempliacijos žodis kai kuriems skamba atbaidomai, neprieinamai, nes siejamas su vien mistiku prikopiama maldos aukštumų atmosfera. Iš tikrųjų šis terminas sudėtas iš dviejų lotyniškų žodžių: con "su, drauge” ir temptum "šventovė”, taigi reiškia buvimą (su Dievu) vienoje šventovėje, kitaip pasakius, jo artumo pajutimą, išgyvenimą, kuris prieinamas kiekvienam, dažnai savas net vaikui.
Išmokus save supančius garsus į tokią kontempliaciją jungti (ir jau besimokant), atrandama, kad kiekvieno garso širdyje esama didžios tylos, kurioje mums atsiskleidžia Dievas. Garsai tik tada blaško, kai stengiamės nuo jų pabėgti, juos išmesti iš savo dėmesio, kai protestuojame, sakydami, jog jų ten neturėtų būti. Šiuo paskutiniuoju atveju jie ne tik blaško, bet ir pykdo.
O jei juos priimame, atbudusio ausimi jungiame į save, jie darosi nebe išsiblaškymo ir nervinimosi versmė, bet priemonė siekti tylai. Šiam tikslui kaip tik tarnauja toks kun. de Mello teikiamas pratimas.
Užmerkime akis. Uždenkime savo ausis nykščiais ir akis rankų delnais. Tai padarę, nebegirdėsime jokio garso iš aplinkos. Klausykimės savo alsavimo. Tiesa, keletą pradinių akimirkų girdėsis, šalia alsavimo, ir daug ūžesio, bet tas ūžesys po kiek laiko lyg dingsta iš dėmesio. Po kokios dešimties oro įkvėpimų ir iškvėpimų palengva nuimkime rankas ir padėkime jas sau ant kelių arba kaip paprastai laikome. Akys telieka užmerktos. Įdėmiai klausykimės visų garsų, kurie aplinkui girdisi, ir aprėpkime savo dėmesiu kiek galima daugiau: ir stipresnių, ir silpnesnių, ir esančių čia pat, ir ateinančių iš toli. Stenkimės pastebėti ausimi net mažiausius. Taip pat atkreipkime dėmesį į tai, kaip kiekvienas garsas dažnai susideda iš kelių, kad įvairuoja jo tonas ir stiprumas.
Pažiūrėkime, kiek galime tame ar kitame garse išskirti niuansų...
Po kiek laiko klausykimės anų garsų, jų neskirdami vieno nuo kito vardais (pravažiuojantys automobiliai, vėjo ošimas medžiuose, žiogų čirškesys, ūžiantis šaldytuvas ar vėsintuvas...). Klausykimės tų visų garsų drauge, girdėdami visus iškart. Tada eikime savo dėmesiu nebe tiek į garsus, kiek į savo pačių klausymosi vyksmą. Ką jaučiame dėl to, kad turime girdėjimo galią? Padėką, džiaugsmą, meilę ar dar ką kita?
Grįžkime į garsų pasaulį, paskui vėl prie savo klausymosi vyksmo. Tada statykimės sau prieš akis tiesą, kad kiekvienas garsas kyla ir aidi dėl veikiančios ir palaikančios Dievo galios... Aplinkui mus aidi Dievas. .. Nurimę ilsėkimės garsų pasaulyje, ilsėkimės Dieve. ..
Dar vienas pratimas vadinamas atbudimu kitiems. Ikišioliniai pratimai buvo pagrįsti atbudimu tam, kas mumyse, ir atbudimu Dievui per save, nes kokia kita tikrovė yra žmogui labiau susijusi su Dievu, negu jis pats? Pagrįstai šv. Augustinas pabrėžia, jog turime atstatyti žmogų sau pačiam, kad jis galėtų naudoti save kaip pakopą į Dievą. Dievas yra mūsų būties pagrindas, pati mūsų buvimo būtis, tad negalime giliai įeiti į save, nesusiliesdami su juo.
Bet atbudimas tam, kas mumyse, taip pat yra priemonė atbusti tam, kas kituose. Tik kiek esu atbudęs tam, ką jaučiu savyje, pajėgiu įsijausti į tai, kas dedasi kitame. Kai darausi jautriai atbudęs vyksmui savyje, pajėgiu jautriai įsijausti į kito vidų. Jei nesu atbudęs tikrovei, kuri artimiausia man pačiam, kaip galiu būti atbudęs Dievui ir savo broliui?
Pratimas būti atbudus kitiems, kuris kun, de Mello pateikiamas, nėra tiesiogiai nukreiptas į kitus žmones, kaip daugelis lauktų. Pratime pateikiama, kas lengviau: atbudimas daiktams, kitiems kūriniams. Nuo jų galima progresuoti prie žmogaus. Šio pratimo tikslas — vystyti daiktams, kurie mus supa, pagarbos jausmą. Daugelis didžiųjų mistikų sako, kad, pasiekę apšvietimo laipsnį, jie darosi paslaptingai pripildyti gilios pagarbos jausmo: pagarbos Dievui, pagarbos gyvasčiai, kaip ji besireikštų, taip pat pagarbos negyvajai kūrinijai. Jie linkę visą kūriniją asmeninti. Nebežiūri į asmenis kaip daiktus. Ir daiktų nebetraktuoja kaip vien daiktų, bet taip, lyg būtų jiems asmenys.
Šv. Pranciškus Asyžietis buvo vienas tokių mistikų. Saulėje, mėnulyje, žvaigždėse, medžiuose, paukščiuose, gyvuliuose jis matė savo brolius ir seseris. Šie kūriniai buvo jo šeimos nariai, ir jiems su meile kalbėdavo. Šv. Antanas Paduvietis net sakė pamokslą žuvims. Aišku, tai labai kvaila mūsų racionaliniu požiūriu. Bet didžiai išmintinga ir gilu mistiniu.
Mums pravarčiau tai patirti patiems, negu vien girdėti ar skaityti, kad taip yra. To šiuo pratimu ir siekiama. Tik čia būtina laikinai padėti į šalį suaugusiojo žvelgimo būdą ir pasidaryti tartum mažu vaiku, kuris visiškai rimtai gali kalbėti su savo lėle arba kaip šv. Pranciškus Asyžietis, kuris panašiu būdu šnekėjosi su saule, mėnuliu ir gyvuliais. Pasidarę kaip maži vaikai, bent trumpam, galime atrasti dangaus karalystę ir suprasti paslaptis, kurias Dievas paprastai laiko paslėpęs nuo išmintingųjų bei gudriųjų.
Pasiimkime kokį nors dažnai naudojamą daiktą: gal pieštuką, puoduką, raktą, peilį, ar ką turime po ranka. Daiktas turėtų būti tokio dydžio, kad galima lengvai laikyti rankoje. Paimkime tą daiktą ir laikykime ant savo ištiestų delnų. Užmerkime akis ir stenkimės jį savo delnuose pajusti. .. Kuo aštriausiai sukaupkime dėmesį į tai, ką jaučiame. Pirmiausia pajuskime jo svorį, paskui ką kita jis delnams daro, kokį jausmą juose kelia.. .
Tada, vis laikydami užmerktas akis, patyrinėkime jį pirštais arba tarp suglaustų delnų. Tik darykime tai švelniai ir su pagarba. Kažin ar jis šiurkštus ar švelnus, kietas ar minkštas, šiltas, vėsus ar šaltas? Prilieskime jį prie kitų savo kūno vietų pažiūrėti, kaip veikia: prie savo lūpų, skruosto, kaktos, rankos viršaus. . .
Susipažinę su daiktu savo lietimo pojūčiu, susipažinkime dar kitaip: regėjimu. Atmerkime akis ir (vėl iš lengvo, švelniai, su pagarba) pažvelkime į jį iš įvairių pusių. Atkreipkime dėmesį į kiekvieną smulkmeną: spalvą, pavidalą, atskiras dalis. Pabandykime patirti uosle, ar turi kvapo; jei paranku, pažiūrėkime, ar turi kokio nors skonio. Pridėkime arti ausies patirti, ar paliestas, trinkteltas leidžia kokį nors garsą.
Tada švelniai padėkime daiktą prieš save, gal ant kelių, ir imkime jam kalbėti. Pradėkime klausimais apie jo kilmę, tikslą, ateitį. .. Klausykimės, kaip mums atskleidžia savo būties ir paskirties paslaptis. Klausykimės, kaip aiškina, ką jam reiškia buvimas. Mūsų daiktas tikriausiai turi kokios nors paslėptos išminties grūdų paberti apie mus pačius. Paklauskime, ar jų turi, kokių, ir klausykimės, ką sako... Taip pat tikriausiai yra ko nors, ką galėtume objektui duoti? Ką? Ko jis iš manęs norėtų? Gal kad su pagarba ar švelniai traktuočiau, ar klausyčiausi, ką jis pasakoja apie Dievo galybę, išmintį?
Dabar pastatykime save ir tą daiktą prieš Viešpatį Kristų, Dievo Žodį, kuriuo ir kuriam visa sukurta. Klausykimės, ką jis, Viešpats, turi pasakyti mums ir tam daiktui. Ką aš ir jis galime į tai atsakyti?
Pažvelkime į savo daiktą dar kartą. Ar kaip nors pasikeitė mūsų požiūris į jį? Ar kaip nors pasikeitė mūsų žvilgsnis į kitus daiktus, kurių esame supami?
Gale pravartu pridėti gal nebe tiek pratimą, kiek kun. de Mello pastabą apie tai, kaip išgyventi Dievą. Žmonės, trokštantys patirti Dievą ir to negalintys pasiekti, susirūpinę klausia, ką turėtų daryti. Atsakymas tas, kad Dievo patyrimas, arba išgyvenimas, nebūtinai yra nepaprastas. Žinoma, Dievą galima patirti būdu, kuris suvis skirtingas nuo visų kitų mums įprastų išgyvenimu. Taip pat esama neišaiškinamo, žaibiško įžvilgio į amžinybę ir begalybę, kuris staiga mus pastveria, kai to mažiausiai telaukiame — ką nors bedarant, ar besiilsini, ar bežaidžiant. Bet taip pat mes jaučiamės kažkaip Dievo paliesti, kai esame išstatyti grožiui arba meilei. Retai apie tokį išgyvenimą tegalvojame kaip sensacingą, nepaprastą. Mes neatpažįstame, kas tokie išgyvenimai iš tikrųjų yra, ir ieškome toliau didžiojo išgyvenimo, kuriuo patirtas Dievas paliestų mūsų gyvenimą.
Iš tikrųjų mums tereikia daryti labai maža Dievui išgyventi. Užtenka nurimti, nutilti ir atbusti tam, ką, pavyzdžiui, jaučiame savo rankoje. Juk tai, ką pajuntame, net mažiausia ir pirmu žvilgsniu nereikšmingiausia, yra dėl mūsų kūne vykstančios biologinės ir cheminės reakcijos. Visa ta reakcija vyksta vien dėl to, kad ji Dievo suplanuota, palaikoma, jos būtis ir vyksmas Dievo galybės nešamos. Mes tartum susiliečiame su ta Dievo galia, kai ką nors juntame. Jaučiame jį gyvenantį ir veikiantį mumyse, mus liečiantį, nepaprastai arti mūsų.
Daugumas žmonių žvelgia į tokį išgyvenimą kaip menką ir nusususį. Pagal juos Dievo išgyvenimas turėtų reikšti suvis daugiau, negu jausmas rankoje! Jie yra panašūs į žydus, subedusius akis į ateitį, ilgesingai laukiančius garbingo, nepaprasto Mesijo, kai tas Mesijas buvo jų tarpe kaip žmogus, vadinamas Jėzumi iš Nazareto.
Mes esame per greiti pamiršti vieną didžiųjų Įsikūnijimo pamokų: kad Dievas randamas paprastuose dalykuose. Norime pamatyti Dievą? Pažvelkime į veidą prie mūsų esančio žmogaus. Norime jį išgirsti? Pasiklausykime kūdikio tariamo žodžio, ar vaiko krykštavimo, ar medžių lapuose šnarančio vėjo. Norime jį pajusti? Ištieskime savo ranką ir ką nors laikykime ar palieskime užmerktomis akimis. Arba nurimkime, atbuskime savo kūno jutimui ir išgyvenkime mumyse veikiančią jo jėgą, kad jis taip arti mūsų!
■ Iš Rumunijos į Romą buvo atvykusi didesnė grupė rumunų kunigų ir pasauliečių dalyvauti rumunų kapucino Jeremijo iš Valakijos palaimintuoju paskelbimo iškilmėse. Tai pirma tokia rumunų katalikų kelionė po Antrojo pasaulinio karo į katalikybės centrą.