religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1984 / GEGUŽĖ-MAY / VOLUME XXXV, NO. 5

Motinos dienos proga sveikiname visas motinas!

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš “Laiškų lietuviams” metinės šventės. Nuotraukos — Algirdo Grigaičio. Viršelio piešinys — Linos Didžbalytės.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

FELIKSAS BREIMERIS

Šventasis Kazimierai, Lietuvos saule,
Sutviskęs altoriaus garbės aureole,
Pravėręs vartus mums į dvasios pasaulį —
Neturtą, skaistybę — kaip niekas lig šiolei!
Garbė Tau, o dvasios galiūne,
Per amžius tebūna! ..

Šventasis Kazimierai, tarne Marijos,
Maldoj kasdieninėj paskendęs ne sykį!
Šiandien danguje Tu regi tą Leliją,
Šiandien Tu ir mūsų maldų išklausyki!
Garbė Tau, o dvasios galiūne,
Per amžius tebūna! ..

Šventasis Kazimierai, riteri jaunas!
Aukštai debesyse nušvitęs ant žirgo,
Vedei mūsų vyrus per Dauguvą sraunią,
Ir priešo galybė bematant sutirpo...
Garbė Tau, o dvasios galiūne,
Per amžius tebūna! ..

Šventasis Kazimierai, mūsų Globėjau!
Tau širdys atvertos lietuvių tautos!
Tu, Vilniaus sargyboj tiek amžių budėjęs,
Leisk Lietuvai laisvės sulaukti aušros!
Garbė Tau, o dvasios galiūne,
Per amžius tebūna! ..

Estradinė dainininkė Linda Ruzgaitė-Burbienė, atlikusi dalį meninės programos “Laiškų lietuviams” šventėje.   Algirdo Grigaičio nuotrauka.

Labai brangus ir mylimas Šventasis Tėve,

     Kovo trečią ir ketvirtą Jūs parodėte lietuviams tokią didelę savo tėviškos širdies meilę, kad ir šimtaprocentinis lietuvis popiežius nebūtų galėjęs jautresnės, švelnesnės ar šiltesnės parodyti. Tokia meilė dvelkė iš Jūsų malonaus veido, iš gerumu šviečiančių akių, iš Jūsų laiminančių ant galvų uždedamų rankų tik lietuviams skirtoje audiencijoje. Toji meilė dvelkė iš Jūsų užtrukimo prie jaunimo "Grandinėlės”, nuo kurios, atrodė, sunku buvo Jums atsiskirti. Meile buvo persunkti Jūsų žodžiai: "Brangūs broliai ir seserys lietuviai”. Pakilo ir mūsų širdžių plakimas ir prasiveržė gausiomis, triukšmingomis, ilgomis ovacijomis.

     Na, ir Jūsų žodis, tiek angliškas, tiek lietuviškas, plaukė iš tėviškai savo sūnus ir dukteris mylinčios širdies. Jūsų lietuviškąjį žodį pakartoju čia, tegul pasiskaito jį Romoje nebuvusieji ir tepasidžiaugia:

     "Gyvai raginu jus gyventi tikėjimu, saugoti savo kultūrą bei papročius. Tai yra iš praeities gauti turtai. Juose yra Lietuvos dvasios! Šią, jūsų tėvų sukurtą kultūrą, laikui atėjus, persunkė Evangelija. Visa tai saugokite. Didžiuokitės tuo! Savo jaunimą auklėkite šita dvasia. Siekite įkvėpti savo sūnums ir dukroms ištikimybę Bažnyčiai.

     Šia proga prašau jus kartu su manimi maldauti Dievą pašaukimų į kunigus ir vienuolius žavingai tarnybai, kurios ypač šiandien reikia Bažnyčiai ir jums patiems.

     Penkių šimtų metų nuo šv. Kazimiero mirties minėjimas laimingu sutapimu vyksta Šventaisiais Atpirkimo visai Bažnyčiai malonės metais. Kviečiu dvasiškai atsinaujinti ir atsiversti. Teuždega jus šv. Kazimieras nusipelnyti jubiliejaus gausių malonių. Jo pavyzdys tegul įkvepia jus labiau siekti šventumo ir vis karščiau mylėti mūsų Atpirkėją Kristų.

Skaityti daugiau: ATVIRAS LAIŠKAS ŠVENTAJAM TĖVUI

 ("Laiškų lietuviams” konkurse premijuotas rašinys )

DALIA STANIŠKIENĖ

Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies ir jie viešpataus per amžių amžius. (Apr 22,5)

     Visada mane žavėjo šis Kristoforų sąjūdžio posakis. Viena maža žvakelė... Rodos toks nereikšmingas, nesvarbus dalykas. Tačiau ir maža žvakelė skleidžia šilumą, nušviečia kelią nakties tamsoj ir net gaisrą gali sukelti! Kai audros metu užgęsta namuose elektros šviesa, kaip ta maža žvakelė pasidaro reikalinga ir svarbi!

     Esu turbūt nepagydoma romantikė: namuose ar ištaigingam restorane visuomet jaučiuos jaukiau, smagiau ir šilčiau prie žvakių, o ne akinančių elektros šviesų. Mažos žvakelės plazdanti liepsna tarytum užhipnotizuoja, apšviečia ramia šviesa ne tik aplinką, bet ir dvasią raminančiai veikia, sutelkia mintis ir dėmesį į dabartį, į tai kas aplink, į tai, su kuo esi. . .

     Atminty užsilikęs vaikiškai išgyventų Vėlinių vakaras Lietuvoj prieš daugelį metų: kapinės, tamsa, tylūs, susikaupę žmonės ... ir tūkstančiai krūpčiojančių žvakelių nakties tyloj. .. Ir dabar, kada Vėlinių vakarą tamsoj paskendusioj bažnyčioj užsidegam žvakeles, mano mintys keliauja atgal į aną vakarą tėviškės kapinėse. Tada sielą pripildo ne tiek nostalgija ir liūdesys, kiek šviesa ir ateinančios naujos dienos viltis...

Skaityti daugiau: UŽUOT KEIKUS TAMSĄ, VERČIAU UŽDEGTI BENT MAŽA ŽVAKUTĘ...

ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.

     Kitados tikėta žyniais ir žvaigždžių aiškintojais. Todėl galvota: “Viskas yra lemtis; tu privalai, nes daryti turi! ” Tada vėl nepasitikėta visai žyniais ir žvaigždžių aiškintojais. Todėl galvota: “Viskas yra laisvė; tu pajėgi, nes daryti nori!”

     O, mano broliai! Apie žvaigždes ir ateitį iki šiol spėliota, bet ne žinota.

Friedrich Nietzsche

     “Also sprach Zarathustra”

     Dažnai, kai žmogus patenka į sunkesnę padėtį, jis bematant gūžteli pečiais, nuleidžia rankas ir nukreipia akis į dangų — neva į Dievą. Ir ne būtinai, kai tos bėdos ir nelaimės užklumpa jį patį. Jomis gali būti ir kaimyno bėdos ar aplamai pasaulio vargai. Tai regėdamas, žmogus pasimeta, nežinodamas, kodėl visa tai įvyko. Jam ir gaila, ir baisu. Bet ką tada jis daro? Jis ir vėl kelia akis į dangų. Nors dažnai ir nedrįsta sau to ištarti, bet tylomis šnabžda: "Matai, Viešpatie, tai Tavo valia! Juk Tu viską numatai ir nustatai iš anksto”. Atseit jis lyg nori pasakyti: "Matai, Viešpatie, tai Tavo kaltė!”

     Ar skaitytojui neatrodo, kad tas nuolatinis beldimas į Viešpaties duris, tas nuolatinis dejavimas, nuolatinis Jo kaltinimas piktomis užmačiomis neturėtų ilgainiui Dievui įkyrėti? Jei Dievas nebūtų toks mandagus ir viską suprantantis, gal tokiam žmogui pasakytų: "Juk aš tau suteikiau laisvę, tai ko vis krenti į rezignaciją, į pasyvumą, į pesimizmą bei apatiją?”

Skaityti daugiau: AR IŠ TIKRŲJŲ VISKAS NUSPRĘSTA IŠ ANKSTO?

CHIARA LUBICH

     "Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą” (Jn 4, 34). Tuos nuostabius Jėzaus žodžius gali kartoti įvairiais būdais asmeniškai kiekvienas krikščionis. O jeigu mes pagal juos gyvensime, tai tikrai jie mums padės sparčiai eiti šventumo keliu.

     Jėzus, sėdėdamas Samarijoje prie Jokūbo šulinio, tik ką buvo baigęs savo pokalbį su samariete moteria. Tuo metu Jo mokiniai sugrįžo iš kaimyninio miesto, kur buvo nuėję nusipirkti maisto. Jie buvo nustebę, matydami Jį besikalbantį su moteria, bet nė vienas jų nepaklausė, kodėl Jis tai daro. Kai moteris Jį paliko, jie ragino Jį valgyti. O Jis atsiliepė: "Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote”. Bet jie nesuprato ir manė. kad, jiems nesant, kas nors atnešė Jam kokio maisto. Tada Jėzus jau aiškiai pasakė: "Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą”.

     Mums reikia kiekvieną dieną maisto, kad galėtume gyventi, ir Jėzus to neneigia. Jis tik pabrėžia, kad tas specifinis maistas, apie kurį Jis čia kalba, Jam svarbesnis už žemiškąjį maistą Jo gyvybei.

Skaityti daugiau: VYKDYTI JO VALIĄ

HENRIKAS STASAS

     Sausio 8 d. palikome Mexico City. Prieš nusileidžiant keltu į viešbučio fojė, dar kartą pažvelgiau iš 9-to aukšto į šio didingo miesto toli nusitęsiančius pastatų plotus, virš kurių mėlyno dangaus skliaute spindėjo skaidrus sekmadienio rytas. Prie viešbučio jau stovėjo mūsų autobusas, o kitoj pusėj gatvės sekmadienio ramumoje paskendęs Alamedos parkas ir vienišas balto marmuro kolonomis puslankiu išsilenkęs Juarez pergalės paminklas, kuris šį rytą, saulės nušviestas, atrodė lyg milžiniška vestuvinio pyrago dekoracija.

     Netrukus palikome viešbutį. Mūsų autobusas riedėjo pustuštėmis gatvėmis, virš kurių šį rytą ypatingu žydrumu švietė mėlynas dangus, o žemėje sidabrinių rasos lašų drėkinami žolynai ir gėlynai laukė šiltų saulės spindulių pilnam spalvų išsiliejimui. Sunku buvo įsivaizduoti, jog esame pačiame žiemos viduryje, o čia tiek spalvų, šilumos ir vasariškos nuotaikos. Pagalvojau, jog tokį šiltą ir ramų sekmadienio rytą būtų daug maloniau sėdėti gražioj Paseo de la Reforma gatvėje po pavėsingu jukarandos medžiu ir klausyti paukščių čiulbesio, negu keliauti autobusu.

     Tačiau mūsų autobusas riedėjo vis toliau ilgiausia šio miesto Insurgentes gatve, kurios pietiniame gale mūsų vadovas Jurgis buvo numatęs sustoti ir mus supažindinti su garsiuoju Meksikos universitetu. Insurgentes gatvėje šį rytą taip pat buvo gana ramu, ir visur buvo jaučiama sekmadienio nuotaika. Gyvenimas čia tik atgyja popietiniu laiku, kada atidaromos pramogos ir tradicinės sekmadienio bulių kautynės. Esant nedideliam mieste judėjimui, netrukus pasiekėm universiteto sektorių, kuris čia sudaro atskirą miesto dalį. Sustojome Insurgentes gatvėje prie olimpiniio stadiono, o kairėje gatvės pusėje prasideda Meksikos universiteto rajonas. Gaila, kad universiteto visų pastatų neteko matyti, nes vykome toliau į Taxco, ir vadovas norėjo laiku ten būti.

Skaityti daugiau: SKAUSMUOSE GIMUSIOS TAUTOS KRAŠTE (III)

DANUTĖ BINDOKIENĖ

     "Mainos rūbai margo svieto”, prieš kelis dešimtmečius teigė poetas Maironis. Turbūt jokiais kitais laikais tie "mainai” nebuvo tokie ryškūs ir žaibiškai greiti, kaip dvidešimtam amžiui prie pabaigos slenkant, Keičiasi mados, keičiasi vertybės, keičiasi gyvenimo sąlygos. Ne būtinai tie visi pasikeitimai jau yra tik į gerąją pusę ir ne būtinai viską reikia keisti. Kartais pasikeitimai mus taip apraižo, galvas apsuka, kad sunku susigaudyti: keisti, ar ne. Atrodo, kad moderninimo ar lygybės ieškojimo dėka lietuviškoje išeivijoje vis dažniau kyšteli įdomus reiškinys: savaip perdirbamos moteriškos pavardės, įprastines priesagas pakeičiant galūne -ė.Keitėjos aiškina, kad tuo būdu moterys apgina savo teisę nebūti suskirstomoms į ištekėjusias ir netekėjusias (o ypač tam tikro amžiaus sulaukusias netekėjusias, arba, kaip įprasta sakyti, senmerges). Žinoma, atsiranda ir priešingų nuomonių, ginančių įprastųjų lietuviškųjų moteriškų pavardžių gerąsias savybes, peikiančių bet kokį pavardžių darkymą. Į visus tuos argumentus iš arčiau pasižiūrėjusi, noriu ir aš truputį pakalbėti apie lietuviškas pavardes — vyriškas ir moteriškas — ir jų raidos kelią.

Skaityti daugiau: PAKALBĖKIME APIE MOTERIŠKAS PAVARDES

KARALIŲ PASAKA

Tu dar pabūki mylimu vaiku,
Tu dar pabūk... Juk taip nedaug gyventi...
Aš tau “Karalių, pasaką” seku,
Kviečiu į tyro džiaugsmo šventę.

Kaip saulė žėri tėviškės ugnis,
Ant savo delno ją Karaliai saugo. . .
Neges tėvų sodyboj židinys,
Jis švies tau, klystančiam be draugo.

Namų ugnelė ir Tėvo akys geros—
Karaliaus akys— kupinos širdies,
Žvaigždė pro tamsią naktį palydės,
Kol užtekės malonios Ryto žaros.

Te nieks nedrumsčia kūdikio sapnų,
Saugiai globojamų karališkų delnų. . .

PILIES PASAKA

Yra kažkur nepaprasta pilis,
Kur Grožis, Laimė ir Tiesa gyvena.
Joje yra ir man skirta dalis,
Jei tik įspėsiu savo laimės dieną.

Ten spindi saulė dieną ir nakčia,
Ten visa gaubia laimė ir ramybė.
Ten neįžengs jokia žmogaus kančia,
Neras kelių skriauda ir neteisybė.

Ir skuba minios šimtmečių keliais,
Ir Laimės pilį vis pasiekt mėgina.
Bet tiktai tuos Valdovas įsileis,
Ko stačios kalno uolos nebaugina.

Bet nebijau, nors kalnas ir status,
Žinau kitus— atsarginius vartus.

Skaityti daugiau: Poezija iš Lietuvos

     Tradicija tapusios "Laiškų lietuviams” metinės šventės prasidėjo 1960 m., kai minėjome šio žurnalo dešimtmetį. Tada prasidėjo ir straipsnių konkursai. Šių metų konkursas buvo jubiliejinis — dvidešimt penktasis. Buvo paskirtos atskiros temos suaugusiems ir jaunimui. Kai kuriems pirmiau buvusiems labai uoliems konkursų dalyviams susenus ar iškeliavus į amžinybę, paskutiniaisiais metais suaugusiųjų konkursuose nebūdavo daug dalyvių.

Vertinimo komisijos sekretorė Emilija Sakadolskienė skaito protokolą. A. Grigaičio nuotrauka.

     Šiais metais suaugusiųjų konkursui gavome tik keturis straipsnius, iš kurių du buvo premijuoti. II premiją (150 dol.) laimėjo Dalia Staniškienė iš Cleveland, Ohio;

Rasa Šoliūnaitė ir Audra Aleknaitė, sukūrusios ir atlikusios humoristinį vaidinimą iš “Laiškų lietuviams” istorijos.   A. Grigaičio nuotrauka.

Skaityti daugiau: “Laiškų lietuviams” metinė šventė

P. Daugintis, S.J.

     Kartais susitinkame su tėvais, labai susirūpinusiais savo vaikais. Kalbantis apie vaikus, matai jų veiduose skausmo išraišką. Mat jų vaikai nuklydo: neina tėvų rodytu ir eitu keliu, nustūmė į šalį tėvams brangius dalykus, atsisakė jų pamėgtų vertybių — lietuvių kalbos, patriotizmo, krikščioniškosios dorovės. Jie neina į bažnyčią, tapo indiferentais, atšalėliais, netikinčiais, materialistais, o kartais net "hipiais”. Tėvas vis kalbėdavo vaikui, kad būtų geras ir doras, motina už jį meldėsi. Jiedu jaučiasi kalti, sau priekaištauja ir kenčia.

     Ar tėvai jau būtinai turi su tuo skausmu pasilikti? Ar jie gali kokiu nors būdu tą skausmą nuraminti arba bent sumažinti? Kaip elgtis su tuo skausmu, nusivylimu, o kartais ir su neapykanta vaikui bei kitiems? Tas tėvų skausmas, vaikui nuklydus, be abejo, yra ne tik lietuvių ateivių, gyvenančių svetimame krašte, problema. Panašias problemas pergyvena ir kiti. Apie tai rašomi straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, leidžiamos knygos. Puikią knygą šiuo klausimu yra parašęs dr. John White ("Parents in Pain”, Inter-Varsity Press, 1979). Dr. White yra krikščionis psichiatras, buvęs psichiatrijos profesorius Manitobos universitete, Kanadoje.

AR VIEN TĖVAI KALTI?

     Daugelis tėvų vis galvoja ir vis kaltina save, kad jų vaikas nuklydęs blogu keliu.

     Jie mano, kad gal to ar ano nepadarę, to nenumatę ar leidę vaikui ten eiti, tai daryti ir t.t. Ar iš tikrųjų tėvai vis turi kaltinti save?

Skaityti daugiau: Skausmas, vaikams nuklydus

Kun. Jonas

     “Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1,1-2).

Mielieji Juozai ir Elenute,

     Ar jau radote savo širdžiai aiškų atsakymą į mano iškeltą klausimą: "Kodėl jūs tikite?” ("Laiškai lietuviams”, 1984 m. vasario mėn.). Galėjote ir nerasti. Kaip aiškiai atsakyti, jei nėra visiškai aišku, kas ir koks yra tikras tikėjimas? Tokio neaiškumo pasitaiko net save tikinčiais laikomų žmonių mintyse.

     Begalvodamas, kaip geriau jums ir kitiems aiškiau išryškinti šitą problemą, radau keletą puslapių prof. dr. John Powell, S.J., knygoje "A reason to live a reason to die”. Jaučiuosi nesugebėsiąs nieko geresnio savo jums pateikti, todėl šį kartą perduodu jo mintis.

KAIP PRASIDEDA TIKĖJIMAS?

     Tikėjimui pradžią duoda Dievas. Nuo savo pirmojo pokalbio su Adomu rojuje, vėliau su Abraomu, iki po šimtmečių įsikūnijusio Jėzaus Kristaus Dievas visada pirmas kreipėsi į žmones. Kaip skaitėte vasario mėn. numeryje, tikėjimo esmė yra ta, kad priimame už tiesą ką nors, ką kitas asmuo pasako, pasitikėdami jo žodžio teisingumu. Dabar, prieš imdami tyrinėti, ką Dievas žmonėms pirmas yra pasakęs, dar išsiaiškinkime, kokiu būdu Dievas susižino ar susisiekia su žmogumi.

Skaityti daugiau: TIKĖJIMAS PRASIDEDA ŠITAIP

Vytautas Kasniūnas

     Svečių nuotaika buvo pakili. Vyrų veidai, įkaitę nuo stipresnių gėrimų, moterų — nuo dažų ir komplimentų. Išsiskirstę iš valgomojo kambario mažais būreliais, jungėsi į didesnius. Kiekvienas iš jų turėjo savo vadovus. Buvo lengva žinoti, kokia tema kokiame susigrupavime bus kalbama. Kur buvo Nina, ten susispietė didžiausias būrys.

     —    Jūs turėtumėte parašyti knygą, — pasakė Ninai kunigas Juozas, atsisėdęs šalia gydytojo.

     —    Jei ištaisysite mano kalbą, galėčiau bandyti, — juokėsi Nina.

     —    Ji gimnazijoje buvo geriausia mokinė, — įsiterpė Ninos klasės draugė, — rašė eiles, noveles, ir aš esu tikra, kad yra parašiusi savo išgyvenimų knygą.

     Svečiams besikalbant, šeimininkas atnešė likerio, konjako ir siūlė svečiams.

     —    Kad ir tu nemoki vaišinti svečių, — apibarė Jonaitienė. — Įpilk, paduok ir tada paprašyk.

     —    Ką gi, bijai, kad svečiai nekartotų joniškiečių pasakymo: "Visko buvo, visko buvo, per daug buvo, bet to prašymo taip ir nebuvo — taip nevalgę ir negėrę namo nuklampojom”, — juokavo Kazėnienė.

Skaityti daugiau: Vėžys, širdis, meilė, gydytojas, ligoninė ir. . . antroji vienatvė (II)

 (Jaunimo konkurse premijuotas rašinys)

Živilė Jūraitė-Selmienė

     —    Kas tu, vaikeli, būsi, kai užaugsi? — klausia tėvai šypsodamiesi ketverių metu pipiriuką.

     —    Aš būsiu gyvulių daktaras, — atsako Dainiukas, — išgydysiu visus sergančius meškiukus, šuniukus ir katytes.

     —    O tu, Indrele? — atsisuka jie į trejų metų dukrelės pusę, kuri dabinasi, žiūrėdama į veidroduką.

     —    Aš šoksiu baletą, — pasiryžusiu balsu taria mergytė.

     Aišku, kad dar šimtą kartų šie vaikučiai pakeis savo nuomonę, bet vis tiek jau tokiems mažiems prasideda rūpinimasis savo busimąja profesija ar pašaukimu.

     Kai kuriems žmonėms šis pasirinkimas būna gana lengvas, nes jau nuo vaikystės pasižymi kokiais nors talentais, ypač meno srityje. Viena žinoma lietuvė skulptorė pasakojo, kad, dar būdama maža, iš molio prilipdydavo visokiausių gyvuliukų, žmogiukų, namelių ir pilių. Jos tėvelis, stebėdamas tuos kūrinius, palinguodavo galva, tardamas:

     —    Tikrai neabejoju, Dievas mūsų mažytę apdovanojo skulptorės gabumais.

Skaityti daugiau: Į ką kreipti dėmesį, renkantis profesiją ar pašaukimą?

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

PAVEIKSLAI VILNIAUS GALERIJOJE

     Vilniaus paveikslų galerija — vienas svarbiausių Lietuvos kultūros centrų. Joje visuomet daug lankytojų. Čia yra ne tik lietuvių dailininkų darbų, bet ir praėjusių šimtmečių italų, flamandų, prancūzų ir vokiečių tapytų paveikslų.

     Galerijoje yra didžiulė drobė, ant kurios nutapyta legenda apie pabėgusio iš Sodomos Loto su dukterimis gyvenimas. Ant etiketės paveikslo pažymėtas autorius — austrų dailininkas Johanas Francas Michaelis Rotmageris (1660-1730). Tačiau tokio dailininko nei austrų, nei pasaulinė meno istorija nežino. Žmonės, darydami užrašą, tikriausiai galvojo apie Johaną Francą Michaelį Rotmajerį (1654-1730). Tikrasis paveikslo autorius yra ir ne J.F.M. Rotmajeris, o vokiečių tapytojas Johanas Karlas Lotas (1632-1698), J.F.M. Rotmajerio mokytojas. Didelis mokytojo ir mokinio braižų panašumas buvo pagrindas įsivelti priskiriamai klaidai. J.K. Lotas savo kūryboje labai mėgo "Loto ir dukterų” siužetą. Šia tema jis yra nutapęs per 20 paveikslų. Paveikslai yra Vienos, Drezdeno, Genujos, Florencijos ir kitose galerijose. Vilniaus paveikslų galerijos kūrinys yra vienas brandžiausių. Spėjama, kad jis nutapytas paskutiniame 17 a. dešimtmetyje.

     Galerijoje yra keletas nuotaikingų senųjų meistrų peizažų. Vienas jų — "Kalnuotas Italijos peizažas su upe” — pateikiamas kaip nežinomo 17 a. prancūzų dailininko kūrinys. Tikrinant autorystę, buvo nustatyta, kad kūrinį nutapė italų  dailininkas M. Sardis (1711-1733), gyvenęs ir dirbęs Romoje. Gretinant Vilniaus paveikslą su Romoje ir Torine esančiais M. Sardžio peizažais, sutampančiais nuotaika, detalėmis, net dydžiu, "Kalnuoto Italijos peizažo” autorystė yra pagrįsta. Jo kūriniai reti ir jo darbo suradimas Lietuvoje — reikšmingos menotyros tvirtai nustatytas dalykas.

Skaityti daugiau: Tėvynėje

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS

KALBOS TAISYMAI

     d a - nevartotina svetimybė. Šis priešdėlis yra slaviškos kilmės, todėl bendrinėje lietuvių kalboje nevartotinas. Paprastai jį galima pakeisti priešdėliu pri-,bet kartais kitokiu priešdėliu arba ir visai kitu žodžiu. Pvz.: daeiti— prieiti; damokėti— primokėti; darašyti— prirašyti; dadurti— pridurti; dasisaukti— prisisaukti; daplaukti — priplaukti; nedateklius— nepriteklius; davaziuoti— privažiuoti; daleiskim— sakykim; nedakepęs— nesubrendęs; dasipro-tėti— suprasti, susiprotėti; dadirbti— dar padirbti; dasižinoti— susižinoti; davirti— baigti virti, dar pavirti; nedavalgęs— ne-privalgęs, nepakankamai pavalgęs, dar alkanas; nedaeitt (į galvą)— nesusigaudyti, nesusi vokti, nesusiorientuoti.

     d a b o t i  nevartotina svetimybė — saugoti, žiūrėti, prižiūrėti: Močiutė vaikus daboja( =saugo, prižiūri). Truputį padabok ( = pasaugok} mano lagaminą.

     d a b o t i s ,  p a s i d a b o t i, nevartotina svetimybė — patikti, kristi į akį, įsižiūrėti, pamilti: Jiedu vienas kitam pasidabojo (= krito į akį, patiko). Bernelis mergelę pasidabojo (— pamilo, įsižiūrėjo).

Skaityti daugiau: Kalba

     Mokytoja, norėdama sugėdyti blogai rašančią mokinę, jai sako:

     —    Ar tau ne gėda? Aš, būdama tavo amžiaus, daug geriau rašiau!

     —    Matyt, kad jūs turėjote geresnę mokytoją, — atsakė mokinė.

*     *     *

     Sūnus iš Kauno siunčia tėvui 5 Jurbarką telegramą: “Jei tuoj neatsiųsi 100 litų, tai šoksiu į Nemuną”.

      Tėvas atsako taip pat telegrama: “Aš tavęs lauksiu su tinklu Jurbarke”.

*     *     *

     Vienoje Amerikos bažnyčioje buvo mišios. Pakylėjimas. Suskamba varpelis vieną kartą. . . antrą. . . trečią. . . Staiga pasigirsta skardus mažos mergytės balsiukas: “Jesus, your phone is ringing! ”

Skaityti daugiau: Šypsuliai

■ Septyni Slovakijos katalikų vyskupai paskelbė laišką prieš atominių ginklų gamybą ir išdėstymą. Tai padaryta ryšium su Sovietų Sąjungos raketų išdėstymu Rytų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje.

■ Kanadoje, gavus vyskupų sutikimą, centriniame parke išauginta nauja raudonos rožės rūšis, pavadinta popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Prie naujos rožės krūmo bus, drauge su gėlės pavadinimu, iškabinta ir malda už taiką. Rožė išauginta ryšium su popiežiaus kelione į Kanadą, kuri numatyta rugsėjo mėnesį. Tai bus pirmas popiežiaus apsilankymas Kanadoje.

■ Austrijos Tirolio valdžia popiežiui padovanojo didžiulę eglutę pastatyti Šv. Petro aikštėje Kalėdų metu. Eglutę priėmė Vatikano popiežiškos komisijos pirmininkas arkiv. Paulius Marcinkus.

■ JAV Katalikų Konferencijos gen. sekr. prel. Heye pasiuntė raštą Valstybės sekretoriui Schulz, reikšdamas Amerikos katalikų susirūpinimą dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus nuteisimo. Amerikos vyriausybė prašoma imtis žygių išlaisvinti nuteistuosius, kad jie galėtų grįžti prie sielovados darbų. Tuo pačiu reikalu JAV Katalikų Konferencijos vadovybė kreipėsi ir į JAV Senato užsienio reikalų komisijos pirm. šen. Charles Percy.

■    Popiežius Jonas Paulius II privačioje audiencijoje vasario 13 d. priėmė lietuvį arkiv. J. Bulaitį, Vatikano pronuncijų Centrinės Afrikos respublikoje ir Konge, o drauge einantį apaštališkojo delegato pareigas Čade.

Skaityti daugiau: Trumpai iš visur

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Klemensas Jūra. DIEMEDŽIO ŠAKELĖ. Eilėraščiai. Išleista Brazilijoje 1984 m. Viršelis Pauliaus Jurkaus. Spaudė Pranciškonų spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207. 140 psl.

Kotryna Grigaitytė. TYLOS DOVANA. Lyrika. Viršelis ir iliustracijos Pauliaus Jurkaus. Išleido “Darbininkas” 1983 m. 86 psl.

METMENYS. Nr. 47. Redaguoja Vytautas Kavolis, Dickinson College, Carlisle, PA 17013. Administratorė Marija Paškevičienė, 3308 W. 62nd PI., Chicago, IL 60629.

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJA

     Šių metų pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, Australijos sostinėje yra rengiamos Lietuvių dienos. Ta proga organizuojame ekskursiją. Išskrisime Quantasoro linijos lėktuvu gruodžio 16 d. Pakeliui tris dienas stabtelsime Tahiti saloje, o grįždami tris dienas pailsėsime Havajuose. Grįšime sausio 6 d. Viešbučius užsakėme tik Tahiti ir Havajuose, nes Australijoje daugelis apsistos pas pažįstamus. Jei kas neturės kur apsistoti, bus parūpinta. Ši kelionė, su viešbučiais Tahiti ir Havajuose, kainuos apie 2300 dol. Kaina, žinoma, gali keistis. Dabar labai pabrangęs skridimas. Tikslesnių informacijų pateiksime kitame numeryje.

Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams 50 dol. aukojo E. Jonušienė.

25 dol. aukojo I. ir L. Kriaučeliūnai.

22 dol. aukojo E. Zenkevičienė.

Po 12 dol. aukojo: J. Klimas, kun. S. Gaidelis.

Skaityti daugiau: Paskutinis lapas