P. Daugintis, S.J.
Kartais susitinkame su tėvais, labai susirūpinusiais savo vaikais. Kalbantis apie vaikus, matai jų veiduose skausmo išraišką. Mat jų vaikai nuklydo: neina tėvų rodytu ir eitu keliu, nustūmė į šalį tėvams brangius dalykus, atsisakė jų pamėgtų vertybių — lietuvių kalbos, patriotizmo, krikščioniškosios dorovės. Jie neina į bažnyčią, tapo indiferentais, atšalėliais, netikinčiais, materialistais, o kartais net "hipiais”. Tėvas vis kalbėdavo vaikui, kad būtų geras ir doras, motina už jį meldėsi. Jiedu jaučiasi kalti, sau priekaištauja ir kenčia.
Ar tėvai jau būtinai turi su tuo skausmu pasilikti? Ar jie gali kokiu nors būdu tą skausmą nuraminti arba bent sumažinti? Kaip elgtis su tuo skausmu, nusivylimu, o kartais ir su neapykanta vaikui bei kitiems? Tas tėvų skausmas, vaikui nuklydus, be abejo, yra ne tik lietuvių ateivių, gyvenančių svetimame krašte, problema. Panašias problemas pergyvena ir kiti. Apie tai rašomi straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, leidžiamos knygos. Puikią knygą šiuo klausimu yra parašęs dr. John White ("Parents in Pain”, Inter-Varsity Press, 1979). Dr. White yra krikščionis psichiatras, buvęs psichiatrijos profesorius Manitobos universitete, Kanadoje.
AR VIEN TĖVAI KALTI?
Daugelis tėvų vis galvoja ir vis kaltina save, kad jų vaikas nuklydęs blogu keliu.
Jie mano, kad gal to ar ano nepadarę, to nenumatę ar leidę vaikui ten eiti, tai daryti ir t.t. Ar iš tikrųjų tėvai vis turi kaltinti save?
Pranciškonų universiteto Steubenville, Ohio, studentų pastoracijos tarnybos direktorė ir studentų bei jų tėvų patarėja Mary Kay Lacke sako, kad tam tikra prasme tėvai kaltintini, nes juk nė vieni tėvai nėra tobuli. Vaikams augant ir bręstant, viskas turi didelės reikšmės. Gal tėvai reikalavo drausmės per daug ar per mažai, gal tarp tėvų ir vaikų buvo per daug įtempti santykiai.
Daug reiškia vaikų gautas, per kartų kartas formuotas genetinis paveldėjimas. Tiesiogiai didelę įtaką vaikams turi žaidimo draugai, mokytojai, bendraamžiai, giminės, skaitomos knygos, kino filmai, televizija ir pan. Tad būtų nesąmonė vien tėvams versti visą atsakomybę. Tačiau daugelis tėvų daro tą nesąmonę, tik save kaltindami, jei to aiškiai ir nepasakydami, bet galvoje tai turėdami ir širdyje nešiodamiesi skausmą.
Tėvams labai svarbu palaikyti savo dvasioje pusiausvyrą tarp sąžinės priekaištų ir žmogiškų silpnybių pažinimo bei Dievo atlaidumo.
Ta pati M. K. Lacke sako, kad tėvams labai įsidėmėtina, jog mes esame riboti žmonės: "Dažnai aš susiduriu su studentų tėvais, kurie vis graužiasi dėl tokių dalykų, kurių jie visai negalėjo kontroliuoti, augindami vaikus. Sakykime, jauna motina su 3 ar 4 mažais vaikais ir namų apyvokos darbais gali tik labai padalintu dėmesiu rūpintis kiekvienu savo vaiku. Galbūt paskui kuris vaikas skųsis, kad per mažai patyrė motinos rūpestingumo ir meilės, bet iš tikro ji daugiau ir negalėjo. Tad, kalbėdama tėvams, primenu jų, žmogiškų būtybių, ribotumą. Bet Dievas nėra ribotas. Nėra virš Dievo kontrolės ar galios tiesiai rašyti ir ant kreivų linijų, išvesti į gera, kas mūsų buvo padaryta su trūkumais, klaidomis ir blogybėmis. Tad reikia priimti Dievo teikiamą padarytų klaidų atleidimą, būti ramiam dėl praeities ir pasitikėti jo tėviška galybe” (plg. "New Covenant”, kovas 1984, p. 9).
Dr. White minėtoje knygoje pasakoja, kad jis su žmona maldose labai prašė Dievą antro vaiko. Po pirmojo gimimo buvo praėję jau ketveri metai. Vieną dieną jis labai maldavęs, kad žmona galėtų susilaukti antro kūdikio, bet su sąlyga, kad jis būtų džiaugsmas ir jiems, ir Dievui, kad jis būtų tikras Kristaus sekėjas — kitokio jis visai nenorįs. Bet staiga, lyg kokia bomba, jam sprogusi mintis, lyg iš mėlyno dangaus švystelėjęs atsakymas: "O kaip su manimi ir su Adomu?” Dr. White tą pačią akimirką supratęs, kad tai buvęs Dievo atsakymas. Dievas neverčia žmogaus vykdyti Jo valią ar grįžti į Jo meilę. Jis sutvėrė mus laisvus. Mes esame laisvi net ir nusigręžti nuo Jo. Tačiau Dievas niekada mūsų neapleidžia, nors ir niekad nesiima mūsų kontroliuoti.
"Ar aš esu pasiryžęs, kaip Dievas, suteikti gyvybės dovaną savo vaikui, visai nežiūrėdamas, kaip jis ja pasinaudos savo gyvenime? — klausė pats save dr. White. — Ar taip daryčiau žinodamas, kad jis man atneš skausmą, pažeminimą, nelaimes? Į šį klausimą turi visi tėvai atsakyti ir paskui priimti visas pasekmes”.
Tėvai negali už vaikus pasirinkti gyvenimo kelio, apsispręsti už ar prieš Dievą, elgtis dorai ar blogai, nusigręžti nuo tėvams brangių vertybių ar jas priimti. Tas pripažinimas, kad jie negali ir neturi jėga versti ar kontroliuoti savo vaikų, yra vienas iš motyvų tėvams apraminti savo sąžinę ir skausmą. Be to, nei tas skausmas, nei priekaištai nepadės nei jiems patiems, nei vaikams, greičiausiai tik viską pablogins.
Tačiau tai nereiškia, kad vaikus galima palikti "Dievo valiai” ar jų pačių užmačioms. Tėvai turi vaikus auklėti, jie gali juos teigiama linkme pakreipti.
Kaip Dievo įsakymai yra aiškūs, taip turi būti aiškūs ir tėvų nusistatymai. Nors vaikai ir kitaip elgtųsi, bet stiprių tėvų nusistatymų ir pavyzdingo gyvenimo vis tiek jie bus teigiamai paveikti.
Minėta M. K. Lacke sako: "Aš patyriau, kad daugeliui jaunų žmonių visai nebuvo pateikti aiškūs krikščioniško gyvenimo standartai. Dažnai ir tėvų laikysena nėra aiški, pvz. lytinės doros srityje, arba kai toleruoja neleistinus dalykus savo ir kitų žmonių elgesyje, žiūrėdami televizijos programų. . . Dažnai pastebiu, kad paaugliai visai nebuvo pamokyti, kas sekso srityje dora, kas ne. Vaikai klausys savo tėvų, jeigu tėvai juos pamokys, ne pamokslaudami ar bardami, bet drauge susėdę kalbėdamiesi su jais.
Taip pat daug padeda ir tinkamo pobūdžio knygos bei geros jaunimo organizacijos. Ko iš suaugusiųjų jie kartais nenori girdėti, tai mielai priima iš bendraamžių, iš savo vertinamų draugų bei vadovų. Gerai, kad mes, lietuviai, turime ateitininkų ir skautų organizacijas. Tik ar užtenkamai jomis pasinaudojama, ar pakankamai jos remiamos?
KADA LEISTI PASEKMES PATIRTI?
Palikus laisvę vaikams apsispręsti ir paaugliams ar jaunuoliams pasirinkus blogą kelią, kartais tenka leisti jiems pajusti visa to pasekmes. Tai yra lengviau, kai tos pasekmės nėra didelės. Tėvams, be abejo, yra sunku, kai sūnus pradeda labai girtuokliauti arba dukra vartoti narkotikus, kai jie nekreipia dėmesio į eismo taisykles ir jas nuolat laužo. Tėvai juos užjaučia ir nori padėti. Tačiau tėvų nuolaidumas gali būti akla meilė. Jeigu tėvai skatina vaikus eiti pas psichoterapistą ar prisidėti prie Alcoholics Anonymous grupės, o vaikai to nedaro, tada tėvams tenka pasakyti tokiam vaikui, kad nebenori jų daugiau matyti savo namuose, kol nepakeis savo elgesio.
O vis dėlto "arba pasitaisyk, arba išeik iš namų” reikia vartoti su dideliu apdairumu ir gailestingumu.Lengva čia perdėti ir piktnaudžiauti savo galia. Dr. White apie tai rašo: "Aš norėčiau tėvus paklausti, kaip Dievas su jais elgiasi. Ar pagal griežtą teisingumą? Ar neparodė jiems nelaukto gailestingumo? Ar nebuvo jiems labai kantrus, prieš leisdamas gauti gyvenimo smūgį? Tačiau gali susidaryti padėtis, kad reikia savo vaiką pašalinti iš namų. Tai atsitiko ir man su vienu mūsų vaiku. Bet tai buvo padaryta ne staigiai. Dalykas buvo su juo išdiskutuotas iki smulkmenų per ilgesnį laiką”.
MALDA IR PAVEDIMAS DIEVUI
Tame pačiame "New Covenant” numeryje yra vieno šio žurnalo redaktoriaus Bert Ghezzi pasipasakojimas: "Aš ir mano žmona Marija turime 4 berniukus ir 3 mergaites tarp dviejų ir devyniolikos metų amžiaus. Keturi iš jų jau paaugliai. Tai suteikia mums nemaža susimąstymų. . . Dabar aš suprantu ir savo motiną daug geriau. Kai mano tėvas mirė, mūsų keturi dar neturėjo 12 metų, ir motina našlė mus išaugino viena. Norėčiau pridėti — ne be skausmo dozės. Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų yra vaizdas mano motinos, naktį atsiklaupusios prie lovos melstis. Tada nežinojau, kad aš ir manieji nuklydimai buvo viena jos ilgų maldų priežastis. Prieš pat motinos mirtį aš ją paklausiau, kaip ji viena pati galėjusi išauginti mūsų šeimą. Ji atsakė: 'Aš nė pati nežinau. Bet vieną dalyką vis ištikimai vykdžiau: visus su dideliu pasitikėjimu pavesdavau Viešpačiui, kad vestų ir jus, ir mane. Aš jus išauginau ne savo vienos išmanymu..”
Čia ryškiai iškelti du labai svarbūs tėvams dalykai: kasdieninė malda už vaikus ir jų pavedimas Dievui. Juk dangiškasis Tėvas juos myli dar labiau negu tėvai ir gali padaryti tai, ko tėvai negali. Tai reiškia taip pat norą, kad Dievas ugdytų juos pagal savo tėvišką valią ne kokiais turtingais ar visokių pasisekimų turinčiais žmonėmis, bet savo vaikais, mylinčiais ir Dievą, ir žmones. Tai svarbu daryti ne tik tada, kai vaikai dar nedideli, bet ir tada, kai jau suaugę ar nuklydę, ar turintys jau savo šeimas.
Kai vaikas nuklysta, pamaldūs tėvai daug meldžiasi už jį. Dievas prašančių tėvų maldas paprastai išklauso, tačiau dažnai negreit ir kartais kitaip negu prašoma. Tėvai, nesulaukdami atsakymo į savo maldas, mano, kad jų maldos negeros, kad jie neturi reikiamo tikėjimo ir pasitikėjimo. Iš tikrųjų tai nereiškia tikėjimo stokos ar Dievo nepasitenkinimo dėl jų dejonių, skundų ir priekaištų. Juk skaitome Šv. Rašte, kad skundėsi ir pranašai, pvz., Jeremijas (Raud 14,33) ir pats Viešpats Jėzus, melsdamasis Alyvų darže. Dievas turi savo motyvus, jeigu ne tuoj išklauso, pvz., kad tėvai ar jų nuklydęs vaikas stipriau pergyventų Dievo gerumą ir gailestingumą, paūgėtų tikėjime, meilėje ir pan.
Kartais jau suaugusiame vaike yra tiek blogio ir maištavimo, kad atrodo, jog viršija Dievo tolerancijos ribas. Tačiau ir tada tėvai neturi nustoti melstis. Dievas dėl jų maldų ir savo tėviškumo gali panaudoti kurią nors progą ypatingai veikti į nuklydusią ir atšalusią žmogaus sielą. Žiūrėk, tas atsiliepia, gręžiasi ir susitaiko su Dievu bei žmonėmis. Tai Dievo tėviškumo ir žmogaus laisvos valios paslaptis. Pavyzdžių netrūksta.
Taigi, vaikams nuklydus, tėvai neturi pasilikti susirūpinę, apkartę ir su nuolatiniu skausmu širdyje. Jie turi daryti visa, ką pajėgia, ir su dideliu pasitikėjimu maldauti už juos Dievą. Dievas anksčiau ar vėliau išklausys jų maldas.