religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1984 / BALANDIS - APRIL / VOLUME XXXV, NO. 4
|
109 |
J. E. |
|
|
111 |
A. Kalnius |
|
|
115 |
Ada Karvelytė |
|
|
116 |
Andrius Valevičius, S.J. |
|
|
118 |
Chiara Lubich |
|
|
119 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
122 |
Henrikas Stasas |
|
|
129 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
134 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
136 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
138 |
Gediminas Vakaris |
|
|
140 |
Red. |
|
|
142 |
Skaitytojai |
|
|
144 |
J. Pr. |
|
|
144 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Meksikoje. Viršelio piešinys — Juditos Patraitės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
J. E.
Kiekvienos didelės istorijos širdis yra meilė. Ir Kristaus gyvenimo istorijoje meilė užima pačią svarbiausią vietą. Nors Jis buvo vienišas, bet buvo mylimas labiau negu bet kuris kitas. Jį mylėjo ir vyrai, ir moterys. Pamačiusios Jį praeinanti, jos sustodavo. Atidžiai klausydavo, kai Jis aiškino minioms Dievo karalystės žodžius. Rinkdavosi prie namų, kuriuose Jis viešėdavo. Jos vesdavo pas Jį savo vaikus, stverdavosi Jo apsiausto, kad išsigydytų nuo ligų. Jos jausdavosi laimingos, kai Jam galėdavo patarnauti. Daugumas jų lydės Jį ligi mirties: Salomėja, Marija Kleofa, Morta ir Marija iš Betanijos. Tačiau reta moteris mylėjo Jį taip, kaip nusidėjėlė Magdalena.
Ją matome žygiuojančią procesijoje į baisiąją kaukolių vietą — Kalvariją. Ją matome ten suklupusią po Išganytojo kryžiumi. Tyla, garsesnė už triukšmą, raižė ausis: girdėjosi krintančio kraujo lašai ir skubotas Nukryžiuotojo širdies plakimas. Kristaus žvilgsnis ieškojo žmogaus, kuris pakeltų prie Jo mirštančių lūpų save užmiršusios meilės taurę.
Jis nematė meilės šaltose kunigų akyse. Apaštalų blėstanti meilė tūnojo tamsiuose pogrindžiuose. O Marija, Jo motina? Taip, jos širdis buvo kupina meilės Jam, nes ji buvo motina. Ten buvo ir Jonas. O dar kas? Tada Nukryžiuotojo žvilgsnis nukrypo į kryžiaus papėdę. Ten buvo suklupusi dramatiškiausia kryžiaus tragedijos moteris. Jauna ir graži, ji žaidė širdimis ir žengė gėlėtu jaunystės taku be rūpesčio, be skrupulų. Marija iš Magdalos... Kurorto dama ir kurtizanė. . . Madų karalienė. O dabar atgailaujanti Marija.
Virš jos galvos pasigirsta balsas: "Trokštu”. Kareiviai kelia acto kempinę ant ieties. Bet gėrimas nenumalšina Dievo troškulio, Dievo, trokštančio meilės. Magdalena atsistoja ir kelia prie išdžiūvusių Kristaus lūpų savo meilės taurę.
Stebuklingas Guadalupės Marijos paveikslas.
A. KALNIUS
Apie 26 km nuo Vilniaus, ties Dūkšto miesteliu, Neris yra susiraizgiusi į kilpą. Čionai demarkacijos linija ėjo apie keliolika kilometrų upės viduriu. Kairėje pusėje, žiūrint pavandeniui, buvo Lietuva, o dešinėje — Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas. Neries kairysis krantas yra labai aukštas, o dešinysis nedaug tepakilęs nuo vandens paviršiaus. Todėl, nuo aukštojo kranto žiūrint, matyti pažemiu vingiuojanti Neris, o už jos — plačios lygumos su išsibarsčiusiais pušų miškeliais. Dar toliau stūkso nedidukų kalnelių gūbriai, tartum mažos tvirtovės, juosiančios Vilniaus miesto mūrus.
Čia vieta labai graži, smėlėta, apaugusi aukštomis pušimis. Bet ne tai čia svarbu. Svarbu, kad ši vieta yra netoli Vilniaus, tai turbūt patriotiniais motyvais čia buvo suorganizuota skautų vadovų stovykla. Na, ir neapsirikta: kursantus, niekad nemačiusius Vilniaus, ši artuma iš tikrųjų nuteikė labai patriotiškai. Ypač vėlų vakarą, kai dangus aureole nušvisdavo virš miesto bokštų, tada tartum atsiversdavo istorijos knyga, iš kurios jaunuoliai gaudė įvairius senovės įvykius, bandydavo įsiklausyti į geležinio vilko staugimą... o jų širdys imdavo gailauti, kad nedoras priešas pasigrobė šį didįjį mūsų tautos lobį.
Bet anoje knygoje, kur buvo daug rašoma apie ryškiuosius mūsų tėvynės veidus, neatsivertė puslapis, kur būtų buvę bent šykščiai parašyta apie didįjį mūsų tautos šventąjį Kazimierą, jauną vyrą, tapusį mūsų tautos gėlyne visų gražiausiu žiedu.
ŠVENTAS VEIDAS APGAUBTAS TAMSA
Kodėl Neries atkrantės jaunimo atmintis nudilo savo šventojo globėjo atžvilgiu, kai tuo tarpu XVII šimtmetyje jo garsas sklido Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Maltoje. Jis sklido ir Rusijoje, tik rusai jo nekentė, nes jis buvo tapęs uola, į kurią atsimušdavo šio nevalyvo krašto religinės ir politinės ekspansijos užmačios. Rusų stačiatikiui bažnyčios vyskupas mūsų šventąjį net buvo "ekskomunikavęs”.
Ada Karvelytė
|
VELYKŲ RYTAS
Ore supasi
Per kruviną savo kančią |
MEILĖS GALIA
Nieko galingesnio
Kuo giliau |
ANDRIUS VALEVIČIUS, S.J.
Koks turėtų būti šių laikų kunigas? Orus, taurus, jautrus žmonių rūpesčiams, rodąs švento gyvenimo pavyzdį? Tikriausiai paskutinis bruožas kunigui (čia galima įskaityti ir vienuolius bei seseles) pats svarbiausias. Kaip dažnai girdime, kaip atšalę nuo tikėjimo krikščionys pažeminančiai kalba apie nemalonias seseles mokyklose, arba apie kleboną veidmainį, ar apie vienuolius, kurie visą gyvenimą kiūkso vienuolyne ir nieko nedaro. Tokie paniekinimai nėra malonūs ausiai ir ne visada pateisinami, bet gaila — kartais iš tikrųjų taip būna. Daug žmonių yra atitolę nuo Bažnyčios, tokių įspūdžių paveikti. Jiems nelengva grįžti prie tikėjimo ir jame sutvirtėti.
Tokia yra šio straipsnio prielaida. Dabar mėginsiu ją patvirtinti, pažvelgęs į tai, kaip žmonės anksčiau žiūrėdavo į kunigą ir kokią jis turėdavo įtaką jų gyvenime; kaip šiandien stengiamės žiūrėti į kunigą ir kaip, mano manymu, turėtų būti.
Anksčiau buvo žvelgiama į kunigą kaip į orios, atskirtos nuo kitų žmonių klasės narį. Kunigas buvo Dievo išrinktasis, pasiaukojęs tikėjimui ir šventam gyvenimui žmogus. Žmonės puldavo prieš jį ant kelių, prašydami palaiminimo, bučiuodavo jam ranką. Būtų galima teigti, kad jis gyveno visai kitoje gyvenimo plotmėje. Kunigas, ypač klebonas, būdavo taip pat autoritetas, ne tik šventovėj, bet ir visuose gyvenimo reikaluose. Kunigą labai aukštino ir, drįsčiau pasakyti, retkarčiais žmonės net dievindavo.
CHIARA LUBICH
"Jei neši dovaną prie altoriaus ir tenai prisimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24).
Jei tuos Jėzaus žodžius gerai suprastumėm, jų poveikis galėtų nulemti visišką mūsų pasikeitimą; ir jei visi žmonės jais gyventų, taika įsiviešpatautų pasaulyje. Tame mokyme Jėzus kalbėjo apie ano meto izraelitą, nešantį savo auką šventovėn. Bet šio laiko gyvenime mes turėtumėm pamąstyti apie tikintį, einantį bažnyčion.
Dovanos aukojimas to laiko izraelitui reiškė svarbiausią momentą ir jo santykių su Dievu prakilniausią išraišką. Lygiai tą patį reiškia dabarties krikščioniui dalyvavimas liturgijoje. Užtai Jėzus ypatingai ir pabrėžia žmonių santykių suderinimo svarbumą, nes be to susiderinimo krikščionio dalyvavimas liturgijoje gali virsti tuščiu veiksmu. Pirminė auka, kurios Dievas iš mūsų laukia, yra mūsų pastangos būti visuomet harmonijoje su kiekvienu artimu.
Tame Jėzaus mokyme nėra nieko naujo, ko nebūtų Senajame Testamente. Pranašai labai aiškiai skelbė, kad Dievui yra svarbesnė artimo meilė, gailestingumas ir užuojauta silpniesiems, negu deginamosios aukos. Dievui yra nepakeliama auka tokių, kurie engia vargšus. Toks aukojimas, vieton pagarbinimo, virsta Jo įžeidimu.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Būdami gėlėtame lauke, matėme, kaip atskrenda bitės ir renka iš žiedų medų. Jose krikščionys mato save. Juk šv. Paulius jiems liepia: "Visa ištirkite ir, kas gera, pasilaikykite!” (1 Tes 5,21). Vadinasi, anuo gamtos vaizdu, mes privalome turėti atviras akis žmonijos laukuose esančioms gėlėms, spręsti apie jų kokybę ir aptiktą gėrio turinį nešti į savo dvasios bei širdies avilį. Vieno tokio gėrio religinės praktikos srityje randame rytiečių išminties pievoje: melstis ne tiek galva, kiek širdimi. Neblogas šio maldos būdo perteikėjas vakariečiui yra indų jėzuitas Antanas de Mello. Keli jo pratimai Laiškų skaitytojams jau pažįstami. Čia bus pateikti dar du turtinti ir gilinti ryšiui su Dievu meldžiantis.
Vienas tų pratimų yra tūkstantis Dievo vardų. Jis yra mūsų religijai pritaikyta induizmo praktika meldžiantis tarti tūkstantį Dievo vardų. Ši praktika nėra mums svetima. Ką mes, pavyzdžiui, darome, kalbėdami Marijos litaniją, jei ne vadiname Dievo Motiną įvairiais vardais: paslaptingąja rože, aukso namais, dangaus vartais, aušros žvaigžde? .. Pamaldūs indai net išmoksta atmintinai sanskrito kalba tūkstanti Dievo vardų, kurių kiekvienas turtingas prasmės, išreiškia kokį nors dievybės požiūrį, ir juos su meile melsdamiesi taria.
Iš čia išeidami, išraskime virtinę vardų Kristui, (tūkstantį, ar šimtą, ar kiek mūsų širdis diktuoja). Turėtume sekti pavyzdžiu psalmių kūrėjo, kuris nesitenkina įprastiniais Dievo vardais, kaip Viešpats, Gelbėtojas, Karalius, bet, apimtas kūrybingumo, kylančio iš širdies, kuri kupina meilės, išranda Dievui vis naujus vardus: Tu — mano uola, sako psalmėje, mano skydas, mano tvirtovė, mano pasigėrėjimas, mano giesmė. .. Taip ir mes turime atpalaiduoti savo kūrybingumą, arba semti iš to kūrybingumo aruodų, išrasti vardų Kristui.
HENRIKAS STASAS
Mexico City naktinis gyvenimas, kaip ir kiekvienam pietietiškam mieste: margaspalvis, lengvas, svaigus, ir turistus viliojantis. Šio vakaro programą gidas mums jau iš anksto buvo suplanavęs: būtent, geram restorane vakarienę ir meksikiečių folkloro šokius viename iš naktinių klubų.
7:30 val. vakaro autobusas mūsų jau laukė prie viešbučio. Mexico City kažin kodėl dar skendėjo tamsoje. Tamsiomis gatvėmis, kuriose nesimatė ir daug pėsčių, važiavome iki Vásquez de Mella. Čia kiek paėjus įkelniui, tarp žalių medžių, nestipriai apšviestas stovėjo kolonialinio tipo pastatas La Hacienda de los Morales. Tarp liepsnojančių deglų vedė platus takas į pastatą, kurio priekines kolonas dengė žali vijokliai, o terasą puošė eilė žydinčių oleandrų ir dekoratyvinių krūmų.
Šios vietos aplinka man daugiau priminė seną dvarą, negu didmiesčio restoraną. Iš pirmo įspūdžio buvo galima spręsti, kad ši vieta slepia tolimą praeitį. Tačiau La Hacienda de los Morales praeitis daug gilesnė, negu tikėjaus. Pasirodo, kad šis pastatas net mena konkvistadorų laikus, kada Ispanijos karalius aztekų nugalėtojams teikė įvairias privilegijas ir dalino dovanas. Ši vieta su plačiom apylinkėm anuo metu atiteko pačiam vadui Hernán Cortés, kuris čia įkūrė sau dvarą. Vėliau šiame dvare pirmasis Meksikos vyskupas Juan de Zumarraga pradėjo auginti šilkmedšius, kuriuos vadino ispaniškai moreras. Tačiau vietos gyventojams šis medžių pavadinimas buvo svetimas, ir jie juos vadino moralles. Tad tuo vardu ir liko dabartinės Haciendos pavadinimas. Pagrindinis dvaro pastatas čia buvo statytas 16-me šimtmetyje. Amžių būvyje dalis jo sunyko. Liko tik pamatai ir pagrindinė dalis, kuri restauruota ir šiandien dar stovi. Prieš porą šimtų metų Haciendą nupirko Don Eduardo Cuevas Rubio, kurio šeimos nuosavybėje ji išliko iki šios dienos. Tad nenuostabu, kad ir dabartinė Haciendos aplinka dar dvelkia 16 šimtmečio atmosfera.
Teotihuacan archeologinė zona: Peteliškių šventykla ir Mėnulio piramidė.
Mūsų ekskursijos dalyviai Guadalupes šventovėje.
Skaityti daugiau: fotografijos iš “Laiškų lietuviams” ekskursijos Meksikoje
(Mintys iš JAV vyskupų laiško apie karą ir taiką)
P. DAUGINTIS, S.J.
1983 m. gegužės mėn. 3 d. JAV vyskupų konferencija savo posėdyje vienbalsiai priėmė ilgai ruoštą ganytojišką laišką '"The Challenge of Peace: God's Promise and our Response — Taikos iššūkis: Dievo pažadas ir mūsų atsakas”.
Šis labai svarbus vyskupų pareiškimas buvo ilgai ruošiamas. Net du jo projektai buvo viešai paskelbti ir įvairių srovių bei įvairių ideologijų žmonių diskutuoti. Tik trečiasis projektas buvo priimtas. Norime skaitytojus su jo mintimis supažindinti.
Ne vienas paklausia, kodėl JAV vyskupai taip ilgai ruošė ir paskelbė šį ilgą 100 puslapių ganytojišką laišką. Todėl, kaip jie patys tame laiške sako, kad atominiai ginklai ir ginklavimosi lenktynės yra dar iki šiol nebūtas pavojus milijonų žmonių gyvybei, gyvajai gamtai ir civilizacijai. Žmogus, įsigijęs atominius ginklus, dabar savo rankoje turi galią pakeisti pasaulio veidą: sunaikinti ištisų miestų ir sričių gyventojus, net nušluoti visokią gyvybę nuo žemės paviršiaus. Tokiu būdu visai pasikeitė karo pobūdis ir esmė. Tad vyskupai šiuo pastoraliniu laišku nori tikėjimo ir proto pateikiamais duomenimis nurodyti ir pasiūlyti mūsų dienų žmogui viltį — parodyti jam kelią į gyvenimą ir pasaulį, laisvą nuo baisios atominės grėsmės.
Po neilgos palyginti įžangos šis vyskupų pareiškimas turi keturis skyrius: I. Kai kurie katalikų teologiniai, filosofiniai ir doriniai principai apie karą bei taiką. II. Šių laikų karo ir taikos problemos, principai ir pasirinkimai. III. Taikos kūrimas ir ugdymas. IV. Pastoracinis iššūkis ir atsakas.
Yra išleista ir autorizuota šio laiško septynių puslapių santrauka.
I. KARAS IR TAIKA TIKĖJIMO IR DOROS PRINCIPŲ ŠVIESOJE
Pirmiausia vyskupai nusako paties Dievo mokymą Šventuoju Raštu apie taiką. Senajame Testamente "taika” dažniausiai jungiama su santykiavimu su Dievu, kuris ugdo, remia susitaikymą, atleidimą, draugystę, santvarvę ir sandorą (plg. Oz2,2i; Jer 6, 14; Iz 32,46).
Vytautas Kasniūnas
— Gerkime, linksminkimės, būkime draugai, — ragino ir vaišino Jonaitis svečius, — matote, kad su mumis džiaugiasi ir žiemos saulė, atsiuntusi Floridos šilumą. Tokią šaunią draugiją pasitikdamas, ištirpo net sniegas sausyje, o vėjas išdžiovino kelius...
Tarškėjo kristalo stiklinaitės, skambėjo vyry balsai: sveikas! .. valio! Linksmai klegėjo moterys. Ponios demonstravo nuliedintas ir nulaistytas figūras, aptemptas naujomis spalvingomis suknelėmis. Vyrai po kiekvieno išgerto gurkšnio, akis į jas į-smeigę, vienas kitą pergalėję, vis gražesnius komplimentus saldino, šypsnius gaudė. Neatsiliko nuo komplimentų ir moterys vyrams, vis neužmiršdamos perduriančiais žvilgsniais įvertinti kitų puošnius apdarus ar savo kaimynei į ausį pašnabždėti neigiamą, slaptą nuomonę.
O kai vyrų veidai įkaito, pralinksmėjo jų akys ir prisišienavo moterų žvilgsnių krūvas. Kokteiliams atsiėmus savo duoklę, anekdotai ėmė virpinti sienas. Kai svečiai pradžioje paprastai vaišinami geru vynu, o pabaigoje blogu, tai anekdotai pirmiausia išlenda iš maišo liesutėliai, kuo toliau, tuo labiau pasirodant riebiesiems. Kai iš maišo pradėjo lįsti riebuliai peniukšliai, kurie ne visiems patiko, prasidėjo didesnis svečių judėjimas, maišymasis, grupavimasis būreliais.
— Jonaičiai labai gražiai įsikūrė. Toks jau sodybos, namų, visų įrengimų ir baldų puošnumas, kad atsidžiaugti negali, — kalbėjo viename būrelyje Kazėnas.
— Abudu dirba, krauna auksą, tad visko ir turi, — lyg nepatenkinta vyro kalba, įsiterpė Kazėnienė. — Galėjai ir pats visko daugiau turėti, jei nebūtum išėjęs į ankstyvą pensiją. Norėjai laisvai pagyventi, be priversto darbo, tad ir gyveni lūšnoje. Visuomenei norėjai atiduoti duoklę, plunksnagraužis pasidarei, tad ir džiaukis!
Skaityti daugiau: Vėžys, širdis, meilė, gydytojas, ligoninė ir. . . antroji vienatvė
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS TAISYMAI
b a i g t i s u k u o nevartotinas vertinys — liautis ką darius: Baik su tais juokais ( =Liaukis juokavęs). Jau būtų laikas baigti su tais įtarinėjimais ( = baigti įtarinėti).
b a k e n b a r d a i nevart. Svetimybė — žandenos.
b a k l a g ė, baklaškė nevart. svetimybė — gertuvė: Skautai, vykdami į iškylą, turėjo baklaškes (= gertuves'), pilnas vandens.
b a k ū ž ė nevart. svetimybė — trobelė, lūšna, pirkia.
b a u m k u c h e n a s nevart. Svetimybė — šakotis, raguotis, laistytinis.
b e d a r b ė — nevartotina reikšme "nedarbas, nedirbamas metas”: Dabar šioje šalyje viešpatauja didelė bedarbė (= nedarbas). Bedarbė reiškia moterį, neturinčią darbo.
b ė g y j e k o yra nevartotinas vertinys, kurį galima pakeisti prielinksniu p e r su galininku, pvz.: Tą darbą manau atlikti kelių dienų bėgyje ( = per kelias dienas). Dienos bėgyje (=Per dieną') mes valgome tris kartus.
Taip pat nevartotina ir laiko bėgyje: Laiko bėgyje (= Ilgainiui, po kiek laikoj turėtų viskas paaiškėti.
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
KAM PRIKLAUSO ŽYMIŲ IR GERBIAMŲ ŽMONIŲ LIKĘ DAIKTAI?
"Literatūroje ir Mene” Vytautas Kubilius rašo, kad Lietuvoje nėra buvę varžytinių, kuriose pardavinėtų Maironio ar Salomėjos Nėries rankraščius. Lietuvos teisės kodeksas nebuvo pritaikytas spręsti ginčams, kylantiems panašiose varžytinėse. Jį atstojo moralinis kodeksas, nesurašytas paragrafais, bet pakankamai aiškus ir kiekvienam privalomas.
Teko stebėtis ne kartą šito moralinio kodekso galia. Klaipėdietis Ansas Bruožis, miręs 1928 m., testamente užrašė savo santaupas lietuviškų knygų leidimui. A. Žukausko-Vienuolio našlė paliko savo namą Anykščiuose su visais baldais ir knygomis, kad čia būtų atidarytas muziejus. S. Čiurlionienės duktė išlaiko savo bute memorialinį motinos kambarį, kuriame viskas palikta taip, kaip buvo, esant jai gyvai. Kaimo senutės atiduodavo studentams, renkantiems senienas, 18 a. giesmynus, nereikalaudamos jokio atlyginimo.
Daug kartų yra atsitikę, kaip svarbiausia šio kodekso tezė, kad kultūros vertybės yra visos tautos nuosavybė, yra apeinama per nežinojimą, kvailumą ar žiaurų egoizmą. Susirūpinę savo garbe giminės imasi tikrinti paliktus laiškus, dienoraščius, meninius kūrinius, kad nepralystų į viešumą kokia nepagarbi pastaba ar ausį rėžiantis pasakymas. Viena motina savo anksti mirusio sūnaus skaudžius, ironiškus, drastiškus posakius, keičia į prakilnią poetinę kalbėseną, nes jos vaikas, taip gražiai išauklėtas, čia nuklydęs nuo savo tikros prigimties. Vienas giminaitis išlaikė paslėpęs "Liūdnos pasakos autoriaus laiškus 70 metų, nes juose buvo nepalankių atsiliepimų apie jo asmenybę. S. Nėries dienoraštyje — tuščias kelerių metų tarpas. Ranka turėjo nudžiūti tam, kuris tuos puslapius išplėšė. Nežinia kur dingo Maironio laiškai pažįstamoms moterims, dar buvę Lietuvoje 1944 m.
ATSARGUMAS
Gatve lėtai važiuoja automobilis, vairuojamas jaunos moters. Greta automobilio šaligatviu eina vyriškis ir nurodinėja vairuotojai:
Išjunk sankabą! Įjunk antrą bėgį! Stabdžius!
Praeiviai sustoja nustebę ir žiūri. Vyriškis jiems paaiškina:
— Tai mano žmona. Ji mokosi vairuoti.
— Ar nebūtų geriau, jei Tamsta atsisėstum šalia žmonos į automobilį ir ją mokytum?
— Matote, automobilis apdraustas, o aš ne. . .
SPECIALI KAI KURIŲ ŽODŽIŲ INTERPRETACIJA
Alkūnė — moteris, kuri laikosi dietos ir visuomet Alpės — alpstančios moterys. [yra alkana.
Apatinukas — apatijos sūnus.
Lietpaltis — lietuviškų lašinių paltis.
Kompasas — komiko pasas.
Nualinti — nugirdyti alum.
DAUGIAU INFORMACIJŲ IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO!
Gerbiamieji Redaktoriai,
Manau, kad “Laiškai lietuviams” turėtų daugiau informuoti, kas vyksta Bažnyčios (o gal tiksliau — tikinčiųjų bendruomenės) viduje.
Buvo Jėzuitų suvažiavimas Romoje. Išrinko naują viršininką. Tęsėsi, rodos, du mėnesius. Atrodo, kad rinkimams tai per ilgas laikas. Reikia manyti, kad buvo svarstomi ir kiti reikalai, kurie ne tik jėzuitams, bet ir kitiems įdomūs. Tuo tarpu nieko negirdime.
Taip pat buvo Vatikane vyskupų suvažiavimas, išleistas naujas Bažnyčios teisynas. Labai būtų naudinga ir įdomu, jeigu apie tai kas nors skaitytojus painformuotų.
Su pagarba Jonas Guobužis
Apie Jėzuitų suvažiavimą jau buvo trys ilgoki A. Saulaičio, S.J., straipsniai (sausio, vasario ir kovo mėn.). Apie vyskupų suvažiavimą vienas bendradarbis žadėjo parašyti, bet iki šiol dar, matyt, nesuspėjo. Teisyno klausimas šiek tiek komplikuotesnis. Būtų galima plačiai apie tai rašyti, bet daugeliui skaitytojų gal tai nebūtų labai įdomu.
Jau seniai redaktorius vis norėjo gauti kokį asmenį, kuris galėtų kas mėnuo parašyti apie svarbiausius įvykius Bažnyčioje, bet vis nesiseka surasti. Tiesa, dabar duodame trumpų žinučių iš tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo, bet atrodo, kad skaitytojai norėtų plačiau ir daugiau apie kai kuriuos įvykius sužinoti. Red.
■ Vak. Vokietijoje, Osnabruecko vyskupijoje, buvo suorganizuotas parašų rinkimas po peticija, kuria Sovietų Sąjunga prašoma išlaisvinti visus už žmogaus teisių gynimą ir už religinius įsitikinimus kalinamus žmones. Peticiją pasirašė daugiau negu 32.000 žmonių. Ji buvo įteikta Sov. Sąjungos ambasadoriui Bonnoje.
■ Pirmasis Vatikano atstovas JAV-se, pronuncijaus titulu bus dabartinis apaštališkasis delegatas arkiv. Pio Laghi.
■ Dr. Scott Peck, psichoterapikas JAV-se, buvo 1980 m. pakrikštytas, tapdamas kataliku. Savo pasikalbėjime, išspausdintame “Register” vasario 19 d. numery, jis pasisako buvęs išaugęs sekuliarinėj kultūroj. Tik turėdamas 38 m., pirmą kartą paskaitė Naująjį Testamentą ir susižavėjo krikščionybe. Tas skaitymas ir jo paties patyrimas atvedė jį į Katalikų Bažnyčią. Jis yra autorius knygų: “The Road Less Traveled”, “People of the Lie”. Jis yra medicinos daktaras. Savo pasikalbėjime jis primena kitą mokslo žmogų, perėjusį į katalikybę — Paul Vitz, autorių knygos “Psychology as Religion”.
Antanas Rubšys. RAKTAS Į SENĄJĮ TESTAMENTĄ. Antroji dalis Pranašai ir Karaliai. Kalbą tikrino Petras Balčiūnas. Įrašus piešė Paulius Jurkus. Žemėlapius paruošė S.A. Romano. Meniškai apipavidalino sės. O. Mikailaitė. Nuotraukos Antano Rubšio. Išleido “Krikščionis gyvenime” 1983 m. prel. Pr. Juro lėšomis. Spausdino N. Pr. Marijos seserys, I.C.C., Putnam, CT 06260. Kieti viršeliai, 530 psl., kaina 10 dol., prenumeratoriams — 7,50 dol.
Vyskupas Vincentas Brizgys. ŽMOGUS REALIAME GYVENIME. Spaudė “Draugo” spaustuvė 1984 m. 319 psl., kaina nepažymėta. Knygoje panagrinėta daug įvairių temų apie žmogaus misiją šių laikų visuomenėje ir Bažnyčioje.
VAINIKAS, KRYŽIUS, LELIJA. Kazimierinė grožinės literatūros antologija. Redagavo Alfonsas Tyruolis. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1984 m. Dailininkas Vytautas O. Virkau. 328 psl., kaina kietais viršeliais 12 dol., minkštais — 9 dol.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ
Šventė praėjo labai gražiai. Apie ją parašysime ir duosime nuotraukų kitame numeryje.
EKSKURSIJA Į AUSTRALIJĄ
Šių metų pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, Australijoje yra ruošiamos Lietuvių dienos. Ta proga “Laiškai lietuviams” organizuoja ekskursiją. Išskrendame Quantas lėktuvu gruodžio 16 d., grįžtame — sausio 6 d. Skrisdami į Australiją, porai dienų sustosime Tahiti saloje, kuri yra vadinama Ramiojo vandenyno salų karaliene, o grįždami stabtelsime Havajuose. Ši kelionė daug nekainuos, nes Australijoje visi turi giminių bei pažįstamų, pas kuriuos galės apsistoti, tad nereikės samdyti viešbučių. Jeigu kas neturi pas ką apsistoti, tai tegul praneša. Mes kaip nors pasirūpinsime rasti vietos. Nors iki ekskursijos dar yra daug laiko, bet būtų gera, kad redakcijai jau dabar praneštumėte apie savo norą keliauti į Australiją, ypač tie, kurie ten neturi pas ką apsistoti.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
42 dol. aukojo O. Jankevičiūtė.
20 dol. aukojo S. Jurskytė.
18 dol. aukojo S. Kalvaitis.