DAUGIAU INFORMACIJŲ IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO!
Gerbiamieji Redaktoriai,
Manau, kad “Laiškai lietuviams” turėtų daugiau informuoti, kas vyksta Bažnyčios (o gal tiksliau — tikinčiųjų bendruomenės) viduje.
Buvo Jėzuitų suvažiavimas Romoje. Išrinko naują viršininką. Tęsėsi, rodos, du mėnesius. Atrodo, kad rinkimams tai per ilgas laikas. Reikia manyti, kad buvo svarstomi ir kiti reikalai, kurie ne tik jėzuitams, bet ir kitiems įdomūs. Tuo tarpu nieko negirdime.
Taip pat buvo Vatikane vyskupų suvažiavimas, išleistas naujas Bažnyčios teisynas. Labai būtų naudinga ir įdomu, jeigu apie tai kas nors skaitytojus painformuotų.
Su pagarba Jonas Guobužis
Apie Jėzuitų suvažiavimą jau buvo trys ilgoki A. Saulaičio, S.J., straipsniai (sausio, vasario ir kovo mėn.). Apie vyskupų suvažiavimą vienas bendradarbis žadėjo parašyti, bet iki šiol dar, matyt, nesuspėjo. Teisyno klausimas šiek tiek komplikuotesnis. Būtų galima plačiai apie tai rašyti, bet daugeliui skaitytojų gal tai nebūtų labai įdomu.
Jau seniai redaktorius vis norėjo gauti kokį asmenį, kuris galėtų kas mėnuo parašyti apie svarbiausius įvykius Bažnyčioje, bet vis nesiseka surasti. Tiesa, dabar duodame trumpų žinučių iš tikinčiųjų bendruomenės gyvenimo, bet atrodo, kad skaitytojai norėtų plačiau ir daugiau apie kai kuriuos įvykius sužinoti. Red.
AČIŪ UŽ ŽURNALĄ!
Labai įdomiai ir fantastiškai rašo A. Tamošaitis, S.J. Įdomiai yra parašyta “Teologija be velnio” (1982 m., 79 psl.) ir “Priešo strategija” (1983 m., 257 psl.). Fantastiška! Skaityk, susimąstyk ir vėl skaityk iš kito galo! . . Ir, žinoma, tos velnio strategijos nesusigaudysi. Lietuvių kalbos skyrius labai geras. Reikėtų, kad jį pastudijuotų mūsų rašytojai ir žurnalistai.
Pagarbiai Jūsų inž. Pranas Urbutis
DVASIĄ STIPRINANTIS...
Dėkoju už “Laiškus lietuviams”. Šis žurnalas man visad laukiamas, gaivinantis ir stiprinantis dvasią. Sėkmės, ryžto ir jėgų toliau šį neapsakomai kilnų darbą tęsti!
Adelė Duoblienė
AR KARIAUTI NEKRIKŠČIONIŠKA?
Ką tik perskaičiau A. Tamošaičio, S.J., straipsnį “Garbė ir grobis” (1983 m., lapkričio mėn.). Nemaloniai jis mane nustebino tokia išvada: “Trumpai, jei karas teisingas, tai teisėta ir imti grobį”. Kitais žodžiais sakant, jei karas teisingas, tai ir grobis teisingas. Krikščioniška garbė ir karo grobis nesiderina. Karo grobis yra ne vien tik aukso žiedas ir kardas, kaip toje dainelėje pasakyta, jis dažnai būna baisus: jį sudaro vergai — moterys, vyrai, vaikai. Nei karas, nei grobis niekada negali būti teisingas ir krikščioniškas.
Kaip žinome, pats Kristus nekariavo, nors turėjo daug priešų. Jis už juos meldėsi: “Tėve, atleisk jiems, nes nežino, ką daro”. Taip turėtų visi krikščionys daryti. Arba vėl: “Neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami”. Mistike šv. Katarina Sienietė paliko savo dvasiniame testamente šiuos didžiai reikšmingus žodžius: “For no reason whatsoever ought we to judge the action of creatures or their motives. Even when we see that it is actual sin we ought not to pass judgment on it, but have holy and sincere compassion and offer it up to God with humble and devout prayer” (Saint Catherine of Siena, New York, Longmans, 1939).
Tai tokia yra tikroji krikščionybė. Nebūdamas teologas, negaliu suprasti tėvo Aniceto teologijos, kaip jis sako, paimtos iš Dievo lūpų. Kristus yra vienas, ir krikščionybė turėtų būti viena. Kristus yra aiškus, ir krikščionybė turėtų būti aiški. Bet mes turime daug teologų, kurie kalba Dievo vardu, todėl turime daug krikščionybių, daug neaiškumų, daug barnių ir piktumo.
Man atrodo, kad tėvas Anicetas Tamošaitis skelbia krikščionybę be Kristaus. Ar aš teisingai jį suprantu?
A. Mauragis
Spėju, kad p. Mauragis susilauks šnairo žvilgsnio, ir iš įvairių pusių, už savo tvirtinimus, svarbiausia už šį pagrindini, iš kurio vedama visa kita — jog karas “niekada negali būti teisingas ir krikščioniškas”. Kaip į jį pažiūrės daugelis lietuvių, kurie didžiai gerbia stojusius kovoti už savo tėvynę, ypač paguldžiusius už ją galvą kare su priešais? Tuos karžygius laidodami ir minėdami, dažnai paties Kristaus žodžiais nurodome šventą jų meilės didybę: “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Bet, pagal p. Mauragį, jie dėjosi prie neteisėto ir nekrikščioniško veiksmo. Jo taip pat tvirtinama, kad visada neteisinga ir nekrikščioniška kare imti grobį. Tad išeitų, jog mūsų savanoriai kūrėjai, kuriuos matome vienoje nuotraukoje su karo laimikiu, paimtu iš bermontininkų Radviliškio kautynėse, elgėsi neteisėtai ir nekrikščioniškai, taigi peiktinai, negarbingai. Vadinasi, būnant krikščionimis, reikėjo iš bermontinnkų ginklų neatimti, jiems išvis nekelti karo, kad ir toliau krašte plėšikaudami šeimininkautų ir skriaustų gyventojus.
Už aną teigimą, jog karas visada neteisingas ir nekrikščioniškas, į p. Mauragį labai sušnairuotų ir kitų tautų žmonės, ne tik lietuviai. Prisiminkime, pavyzdžiui, vieną istorinį įvykį iš mūsų pietinio kaimyno švedų antplūdžio metu — Čenstakavos šventovės gynimąsi. Jis yra vaizdingai aprašytas Sienkevičiaus “Tvane” (iš kurio padarytas filmas buvo bent porą kartų rodytas ir Amerikoje). Šalį tuomet buvo okupavę pergalingi švedai, su jais išvien ėjo dalis bajorijos ir kariuomenės, tuo pačiu metu rytuose Lietuvos žemes, įskaitant Vilniaus miestą, niokojo rusai, tautos didžiumoje buvo lūžęs pasitikėjimas savo jėgomis, gyventojams beviltiškai nusvirusios rankos. Tada it liepsna ėmė sklisti žinia, kad, atsisakiusi švedams atkelti vartus, su jais stojo į karą apgulta Čenstakavos šventovė, religinė krašto širdis. Tai visą tautą tartum pakėlė ant kojų, sucementavo į viena, atstatė pasikliovimą savimi ir pripildė tokio ryžto, kad atėjūnai drebėdami turėjo nešdintis lauk. Tegul p. Mauragis išdrįsta tvirtinti, kad prioras kun. Kordeckis, gynimuisi vadovavęs ir laikomas tautos didvyriu, pasielgė neteisėtai, nekrikščioniškai ir negarbingai: kad verčiau turėjo leisti švedams išplėšti Čenstakavos iždą, išniekinti Dievo Motinos šventovę bei religinius reikmenis (kaip daugelyje vietų darė), ir tuo įmurdyti tautą į dar didesnę desperaciją ir apatiją!
Į p. Mauragį tikriausiai šnairuos ir filosofai, kad jis nepripažįsta esminio, klasinio dėsnio abusus non tollit usum: piktnaudžiavimas neuždraudžia gero naudojimo. Paimkime, pavyzdžiui, galią valdyti kitus. Paėmusieji šią galią į rankas dažnai pridaro dangaus keršto šaukiančių neteisybių. Bet tai nereiškia, kad ji yra bloga iš savęs, kad valdyti kitus yra neteisinga ir nekrikščioniška.
Nemaža šnairavimo p. Mauragis susilauks ir iš teologijos, ypač biblinės. Savo Apreiškime Jonas aprašo pačiame danguje užvirusią kovą tarp Mykolo vedamų gerųjų angelų ir prie Šėtono prisidėjusių sukilėlių prieš Dievą (Apr 12,7-9). (Beje, p. Mauragis yra aiškiai pasisakęs, jog nepripažįsta puolusių, blogųjų angelų buvimo; tad šią vietą turi aiškinti simboliškai). Jonas taip pat regi Kristų kaip karį ant balto žirgo, lydimą dangaus kareivijų pulkų (Apr 19,11-19). 109 psalmėje apie Mesiją Dovydo pranašaujama, kaip Dievas jį sodins savo dešinėje, pirma partrenkęs po kojų visus jo priešus. Šv. Paulius daugelyje vietų nurodo krikščionio uždavinį karo ir ginklų palyginimu. Tad karas ir kovojimas yra mums vis teikiamas Šv. Rašte kaip aiškinantis ir skatinantis įvaizdis. Argi Dievas būtų savo žodyje teikęs mokymui ir raginimui neteisingos, nekrikščioniškos ir nesiderinančios su garbe priemonės vaizdą?
P. Mauragis kaltina kitus, kad skelbią krikščionybę be Kristaus, taigi netikrą. Skaitytojai mokės pasverti, ko verta ta, kurią šiuo klausimu perša jis: savo teiginiais įžeidinėjančią tautinius jausmus, plakančią į viena piktnaudžiavimą ir taurų naudojimą, smerkiančią kaip nemoralius Dievo naudojamus įvaizdžius, be to, neigiančią vieną iš pagrindinių tiesų — blogųjų dvasių buvimą. Ar tai tokia tikroji krikščionybė?
A. Tamošaitis, S.J.