religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1984 / RUGSĖJIS - SEPTEMBER / VOLUME XXXV, NO. 8
|
253 |
A. Tyruolis |
|
|
256 |
Kun. Kazimieras Vaičionis |
|
|
259 |
N.N. |
|
|
260 |
P. Daugintis, S.J. |
|
|
265 |
Danutė Bindokienė |
|
|
268 |
Chiara Lubich |
|
|
269 |
Kun. Jonas |
|
|
276 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
281 |
Snieguolė Zalatorė |
|
|
283 |
A. T. |
|
|
284 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
286 |
Gediminas Vakaris |
|
|
287 |
J. Pr. |
|
|
288 |
Red. |
|
|
288 |
Red. |
Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Antakalnyje, kur yra perkeltas šv. Kazimiero karstas. Viršelio piešinys — Linos Didžbalytės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
A. TYRUOLIS
RUGSĖJO AŠTUNTOJI
Nepriklausomoj Lietuvoj po Vasario 16 d. šventės Rugsėjo 8 buvo antroji valstybinė šventė. Ji pradėta švęsti 1930 m., kai buvo minima 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties. Lietuvių tautos atgimimo dainius Maironis savo Lietuvos istorijoje pirmasis Vytautą pavadino Didžiuoju. Tas vardas greit prigijo visoj tautoj. Sukakties proga 1930 m. Vytauto Didžiojo vardu buvo pavadintas Lietuvos universitetas Kaune ir daug kitų įstaigų.
1430 m. rugsėjo 8 d. Vytautas, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, buvo planavęs vainikuotis Lietuvos karaliaus karūna. Bet dėl lenku intrigų ta karūnacija nebeįvyko, ir Vytautas mirė tų pačių metų spalio 27 d. Trakuose, sulaukęs 80 metų amžiaus.
Rugsėjo 8 d. šventės tikslas — priminti tautai, kokios galybės ji buvo pasiekus Vytauto Didžiojo laikais, kai Lietuvos ribos ėjo nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Kartu ta šventė turėjo priminti, kad Lietuva buvo pasiryžus eiti savarankišku keliu, laisva nuo visokių ryšių ir unijų su kitomis tautomis ir valstybėmis.
Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios skliautų fragmentas (Vilnius).
Dideli buvo Vytauto Didžiojo darbai lietuvių tautai, ir tas titulas jam tiko ne mažiau, kaip, sakysim, graikų Aleksandrui Didžiajam, kuris Graikijos ribas praplėtė iki tolimosios Azijos, ar kad ir lenkų karaliui Kazimierui Didžiajam, kuris praplatino Lenkijos ribas XIV amžiuje.
Tik Vytauto Didžiojo narsa ir sugebėjimais buvo nugalėtas galingasis kryžiuočių ordinas 1410 m. prie Žalgirio ir Lietuva išgelbėta nuo senųjų prūsų likimo — visiško pavergimo.
KUN. KAZIMIERAS VAIČIONIS
1483 metais šv. Kazimieras pasijuto susirgęs džiova, ir tai buvo greitoji jos forma. Dėl nuolat pakilusios temperatūros visas organizmas silpo. Kadangi džiova padidina lytinį juslingumą, gydytojai dėl vyravusios tuomet klaidingos pažiūros, kaip priemonę pasveikti, jam siūlė paimti sugulovę. Artimieji sutiko, net įkalbinėjo taip pasielgti, bet šventasis atkirto: verčiau laikinąjį gyvenimą teprarasiąs, o ne amžinąjį. Jis pasipiktinęs priekaištavo artimiesiems, kaip jie nerausta, siūlydami jam tokį dalyką, o tėvams uždraudė apie tai net užsiminti; kitos sveikatos jis nenorįs žinoti, kaip Kristų, pas kurį jis ir su šia sveikata greit nueisiąs.
Čia jis pasirodo esąs valios ir sąžinės didvyris, 24-25 metų vyras, pagautas džiovos, kada lytinis gaivalas agresyviai įneša liguistą chaosą į žmogaus organizmą, aštrindamas jo juslingumą, geležine valia, apsišarvavęs Dievo malone, karališkai valdo save, savo kūną bei maištaujančius jausmus. Tai herojiškai stiprios asmenybės pavyzdys, uždegantis kiekvieną už skaistumą bekovojantį žmogų ir aiškiai įrodantis, jog šventumas yra galimas ir pasiekiamas.
1483 m. rudenį, pradėjus šalti, jo sveikata apgaulingai lyg ir pagerėjo, ir jis su motina bei dvariškiais išsirengia į Vilnių, kurį buvo pamilęs. Kalėdų švęsti sustoja Gardine ir ten uoliai dalyvauja pamaldose Vytauto Didžiojo statytoje Paimtosios dangun Marijos bažnyčioje. Po Kalėdų švenčių priiminėja su prašymais bei skundais pas jį besiveržiančius didikus, bajorus, valstiečius. Galop visai sunkiai suserga ir nebepajėgia tęsti kelionės į Vilnių. Dar labiau sveikatai pablogėjus, skubiai iš Liublino seimo iškviečiamas tėvas, prie kurio sūnus buvo labai prisirišęs ir, nujausdamas mirtį, prašė jį kuo greičiau atvykti. Vasario 20 d. tėvas jau buvo Gardine. Atvyko ir Krokuvos vyskupas Jonas Zeževskis. Kovo pirmosiomis dienomis su reikalais iš Pskovo per Vilnių atvyksta delegacija: miesto seniūnas ir kiti, kurie nuliūdusio ir susirūpinusio karaliaus buvo labai pagarbiai priimti, išklausyti ir apdovanoti. "Prie mūsų pasiuntinio tada mirė karaliaus sūnus”, — rašo Pskovo metraštis. Kovo ketvirtą dieną pilies koplyčioje anksti rytą, išklausęs, kaip visada, šv. Mišias ir priėmęs šv. Komuniją, šv. Kazimieras sukniubo į vyskupo Jono Zeževskio rankas. Lenkų rašytoja Antonina Domanska taip aprašo šv. Kazimiero mirtį:
REX
Tu vienas virš šios žemės ir žvaigždynų,
Tu vienas amžinas— Didysis Rex.
Tave išreikšti, Dieve, dvasią gryną,
Spalvų nei žodžių žmogui neužteks.
Aukšti kalnai ir melsvas lino žiedas,
Ir jūrų šelmės, ir žvaigždžių takai
Per amžius didžią Tavo garbę gieda—
Tu visa savo meile palaikai. . .
Dangaus skliautus Tavasis sostas remia,
Ir mes Tavu alsavimu gyvi,
Ant Tavo delno ilsis mūsų žemė,
Ir jos vaikai nurims tiktai Tavy.
Tavoj didybėj skęsdamas šaukiu:
“'Lenkiuosi Tau. Ir myliu, ir tikiu. .
BIČIULYSTĖ
Suspaudus širdį alkaną, neramią,
It bailų paukštį, genamą audros,
Aš dieną naktį klaidžiojau po žemę—
Ieškojau džiaugsmo, šypsenos tyros.
Tačiau širdies surasti negalėjau,
Nors ją kitiems aš veltui dalinau. . .
Tikėjau meilės žodžiais ir mylėjau,
Bet vienumoj— be draugo gyvenau. . .
O tu, lyg saulę—- šviesią bičiulystę,
Neši ant rankų ištiestų.
Ji man neleis nakties tamsoj paklysti
Ir švies, ir šildys, ir gaivins kartu. . .
Žemės keleiviui daugiau nė nebereikia,
Jeigu tik geras draugas lydi naktį klaikią.
P. DAUGINTIS, S.J.
Pateiksime porą straipsnių Jėzaus istoriškumo ir dieviškumo klausimu. Norėtume, kad šie rašiniai padėtų netikinčiam ir atšalusiam nuo tikėjimo pažinti, kad krikščionių skelbiamas Jėzus Kristus yra istorinis asmuo: tikrai gyveno toks žmogus, vadinamas Jėzumi, tikinčiųjų pripažintas Mesiju, Kristumi, žmonijos Išganytoju, Dievo Sūnumi. Taip pat manome, kad ir tikintiesiems šie rašiniai gal padės išsklaidyti abejones ir geriau pažinti Jėzaus Kristaus istoriją. Apie tai pagarsėjęs mūsų dienų teologas kun. Edward Schillebeeckx taip rašo: "Aiškūs moksliški įrodymai (scientific evidences) tikėjimo neužgožtini, nors jie ir ginčytų ar neigtų kai kurias tikėjimo palaikomas nuomones. Be abejo, mes dabar, istoriškai kalbant, mažiau žinome, negu mūsų protėviai, apie Jėzų iš Nazareto. Tačiau tai, ką žinome, yra moksliškai užtikrinta ir yra daugiau, negu reikia geram istoriškam pamatui suprasti krikščionišką Jėzaus interpretaciją”.1
Tad pirmiausia susipažinkime su Jėzaus istoriškumo klausimu. Kurio nors asmens, gyvenusio praėjusiais šimtmečiais, istoriškumas remiasi jo ir kitų liudijimais, vienu ar kitu būdu užsilikusiais iki mūsų dienų. Tie liudijimai apie mums nepažįstamus asmenis ir jų darbus bei įvykius yra perduodami rašytu ar gyvu žodžiu iš kartos į kartą, arba yra įdaiktinti istoriniuose paminkluose ar liekanose. Mes tą liudijimą priimame už tiesą ir tikime, kad tie asmenys tikrai gyveno ir tie įvykiai tikrai buvo. Kitaip sakant, dėl istoriniuose šaltiniuose esančių liudijimų mes istoriniu tikėjimu tikime, kad tie žmonės, jų darbai ir įvykiai yra istoriniai faktai.
Jėzaus istoriškumą patvirtina įvairių šaltinių liudijimai. Vieni jų yra krikščionių liudijimai, kiti — nekrikščionių. Krikščionių liudijimų turime labai ankstyvų, nekrikščionių — kiek vėlesnių.
DANUTĖ BINDOKIENĖ
Norėdami išlaikyti lietuvybę išeivijoje, turime išmokti lietuvių kalbą, nepamiršti lietuvių papročių ir tradicijų.
Iš mokinės rašinio
Ta ištraukėlė iš dešimtmetės mokinės rašinio yra tik vienas iš daugelio "receptų” lietuvybei išlaikyti išeivijoje. Tačiau kartais jau pasigirsta nuomonių, kad lietuvybei visai nebūtina lietuvių kalba. Juk lietuviu jaustis ir Lietuvos labui darbuotis gali net nemokąs lietuviškai asmuo. Prie tokių nuomonių pridedama eilė svarių pavyzdžių, kaip tas ar kitas asmuo ir net asmenų grupė (pvz., organizacija) yra labai lietuviški — jie tik nemoka lietuvių kalbos. Žinoma, su šia nuomone reikėtų stipriai pasiginčyti. Vis dėlto net "Aušros” ir Tautinio atgimimo laikais buvo tvirtai tikėta, kad tautybė ir kalba yra sinonimai: be lietuvių kalbos negali būti lietuviškos tautvbės. Tai ypač pabrėžė dr. J. Basanavičius "Aušros” puslapiuose, tuo sielojosi ano meto tautos žadintojai ir švietėjai. Be lietuvių kalbos lietuvybė, ypač išeivijoje, neturi jokios ateities, nes lietuviškumas tegali išlikti vieną, daugiausia dvi kartas. Ir šiandien galime savo aplinkoje sutikti lietuvių kilmės žmonių, nemokančių lietuviškai. Tiesa, jie neslepia savo kilmės, net ja didžiuojasi, tačiau jų vaikai jau nieko bendra neturi su lietuviu tauta, o jų vaikaičiai net nežino, kas ta Lietuva. Aišku, yra ir išimčių, bet tai tokia mažuma, negalinti paneigti fakto, jog be lietuvių kalbos nėra lietuviškumo.
Kas pagaliau sudaro tautybę? Ar žmogaus gimtasis kraštas? Tokiu atveju visi lietuviai, gimę už etnografinės Lietuvos ribų, negali savęs vadinti lietuvių tautos nariais. Ar lietuvybė paveldima iš tėvų, kaip, pvz., paveldima akių spalva, kūno sudėjimas, ar būdo ypatybės?
CHIARA LUBICH
"Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3,17).
Šis Dievo žodis mums sako, kad Viešpats nesiuntė savo Sūnaus pasaulio smerkti, bet gelbėti. Toks užtikrinimas turi nepaprastai svarbią reikšmę. Jėzus atskleidžia mums, koks Dievas tikrai yra. Jis yra meilė, ir tos meilės nepaprastai jautri savybė — gailestingumas, kurs labiausiai mus paliečia. Meilė privertė Tėvą siųsti savo Sūnų į pasaulį. Visa, ką Jėzus sakė ir darė, parodė mums tą begalinę Tėvo meilę. Toji meilė veržiasi pasiekti kiekvieną, ji be galo kantri, jos nesulaiko mūsų nuopuoliai, ji atleidžia ir atperka.
Kai kurie Evangelijos epizodai parodo užtenkamai aiškiai Dievo meilę nusidėjėliams (moteriai samarietei prie šulinio, Zakiejui, svetimautojai ir t.t.), arba prilyginimai, kurie kalba apie gailestingumą (pavyzdžiui, sūnaus palaidūno istorija).
Kad geriau galėtumėme suprasti minėtus Jėzaus žodžius, naudinga prisiminti sakinį, pasakytą prieš juos: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).
Gerbiamas Kunige Jonai,
Praėjusių atostogų metu susimetėm studentų ir studenčių būrelis ąžuolyne prie ežerėlio ir, gėrėdamiesi šiltu žvaigždėtu vakaru, juokavome ir kažkaip nukrypome į rimtesnius pokalbius. Nepamenu kaip, bet iškilo ir sekso problemos. Iš pradžių varžėmės apie tai kalbėti. Ar tai nėra kiekvieno labai asmeniškas dalykas ir sekretas? Bet greitai pastebėjome, kad visiems rūpi maždaug tie patys klausimai, į kuriuos nerandame patenkinamo atsakymo. Aiškių sprendimų neteko mums girdėti nei mokyklose, nei bažnyčiose. Mūsų nuomonės įvairavo, nors visi esame tikintys jaunuoliai. Ar Jūs, kunige Jonai, norėtumėte panagrinėti sekso klausimą "Laiškuose lietuviams”, kuriuos beveik visi mūsų būrelio nariai skaito. Be abejo, atsiras ir kitų, kurie susigundys paskaityti.
Kad Jums būtų lengviau susiorientuoti, parašysiu, kas daugelį jaunimo šiais laikais kamuoja.
Retą jaunuolį sekso reikaluose apšvietė tinkamu laiku tėvai. Ar jie gėdijosi, ar varžėsi apie tai kalbėti. O gal patys nežinojo, ką sakyti. Mokyklose, ypač viešosiose, per biologijos pamokas aiškino apie organų struktūrą, apie jų mechanizmą, bet apie sekso moralę nė vienu žodžiu neužsiminė. Ne retai mokytojas dar prideda, kad seksas yra prigimties reikalavimas, kurį reikia patenkinti, jei nenori būti nenormalus išsigimėlis.
Katalikiškose mokyklose, kiek teko patirti, taip pat nesą vieningos nuomonės. Pasitaiko gana laisvo elgesio draugų ir draugių. Matome juos kas sekmadienis einančius prie Dievo stalo be išpažinties. Manome, kad jie apie savo seksualinį elgesį ir išpažintyje kunigui nieko nesako, o nuodėmklausiai turbūt nė nesiteirauja.
Tad kas rimtai į gyvenimą ir į tikėjimą žiūrinčiam jaunimui, gyvenant tokiose aplinkybėse, daryti? Visi mūsų būrelio berniukai ir mergaitės būsime Jums labai dėkingi už aiškias gaires.
Būrelio vardu Petras R.
Mielasis Petrai,
Nėra ko varžytis rimtai diskutuoti apie sekso prigimtį, esmę, prasmę ir su tuo surištas įvairias problemas. Seksas užliejo visą viešąjį mūsų gyvenimą ir prisotino jo atmosferą. Esame tartum priversti kvėpuoti sekso prisotintu oru. Televizija, radijas, kinas, žurnalai, visokiausi skelbimai iškiša daugiau ar mažiau apnuogintą seksą. Teisingai sakote, kad šeimose ir bažnyčiose mažiausiai apie jį kalbama. Kadangi man pareiškėte pasitikėjimą, tai jaučiu moralinę ir draugiškumo pareigą rimtai, kaip sugebėdamas, atsakyti. Tačiau atsiminkite — neprimesiu jums savo nuomonės. Kalbėsiu, ką mums tuo reikalu sako krikščioniškasis tikėjimas ir krikščioniškosios pažiūros, kurios ne iš kieno piršto išlaužtos, bet remiasi žmogiškąja prigimtimi ir jos Kūrėjo Dievo planais, patarimais, įsakymais žmogaus gerovei ir laimei.
Karalienių koplyčios fragmentas Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje.
Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Antkainyje (Vilniuje), kur dabar yra perkeltas šv. Kazimiero karstas.
Skaityti daugiau: nuotraukomis iš Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios Antakalnyje
Juozas Vaišnys, S.J.
Kalbant apie mūsų jaunimą, apie jaunimo organizacijas ir aiškiai pastebint, kad vis prastėja jaunimo lietuvių kalba, kad daug ką galima jam prikišti ir tikėjimo bei moralės srityje, tai pagaliau vis kalba nukrypsta į tėvus — už visa tai jiems suverčiama kaltė. Sakoma, kad obuolys nuo obels netoli tenukrinta — kokie tėvai, tokie ir vaikai. Daugeliui tėvų šis kaltinimas jau įgrisęs. Jie susinervinę pasako: "Liaukitės pagaliau vis tuos vargštus tėvus kaltinti. Mes darome viską, ką galime, bet aplinka kalta — mes neįstengiame prieš ją kovoti”.
Prieš keliolika metų Mokytojų savaitėje kaip tik buvo suruoštas simpoziumas šia tema. Problemos, kurios tada buvo nagrinėjamos, yra aktualios ir šiandien, Tad šiame rašinyje prisiminsime kai kurias tada pateiktas mintis ir papildysime naujomis.
Pirmas minėto simpoziumo klausimas buvo: ar lietuviškoji šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymui, turint galvoje lietuvių kalbą ir lietuviškųjų vertybių ugdymą vaikuose? Kas čia taisytina ir kaip?
Tada beveik visi simpoziumo dalyviai sutiko, kad visai nediskutuotinas klausimas, jog visų pirma vaikų lietuviškumas priklauso nuo tėvų. Ne visi tėvai vienodai atlieka savo pareigas. Šioje srityje statistikų nėra, bet jeigu už šios rūšies tėvų pareigingumą rašytume pažymius nuo penkių iki vieno, tai atrodo, kad, šviesiai ir optimistiškai į šį klausimą žiūrint, vienam penktadaliui tėvų galima būtų parašyti penketuką, kitam penktadaliui ketvertuką ir t.t. Nepatenkinamus pažymius, t.y. dvejetukus ir kuolus, reikėtų parašyti maždaug dviem penktadaliams tėvų. Tai yra mažiau negu pusei, nes trys penktadaliai gautų patenkinamus pažymius. Vadinas, daugiau negu pusė visų tėvų savo pareigas atlieka bent patenkinamai. Tai buvo prieš keliolika metų. Kažin ar taip yra ir dabar?
("Laiškų lietuviams” jaunimo konkurse premijuotas rašinys)
Snieguolė Zalatorė
Meilė yra labai abstrakti sąvoka. Šventame Rašte yra pasakyta, kad "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor 13,4-7).
Turbūt retai sustojame ir pagalvojame apie šiuos žodžius ir jų reikšmę. Dar mažiau tenka juos prasmingai įgyvendinti savo asmeniškame gyvenime.
Snieguolė Zalatorė.
Mūsų tikėjimas yra pagrįstas meile. Pirmiausia meilė Dievui, paskui — artimui. Kaip mes galime mylėti Dievą, kurio nematome, jeigu nemylime savo artimo, kurį matome? Tikėjime tai yra sunkiausia įvykdyti. Mylėti kitus ir mylėti Dievą yra lengviau pasakyti, negu konkrečiai ką nors daryti. Bet čia dar ne viskas. Dar sunkiau yra leisti Dievui, kad jis mus mylėtų. Mes esame nusistatę galvoti, jog turime ką nors daryti, nuveikti kokius nors darbus, kad Dievas mus mylėtų. Iš tikrųjų mes nieko neturime daryti, kad Dievas mus mylėtų — jis mus visuomet myli tokius, kokie esame.
Skaityti daugiau: Kas man tikėjime maloniausia ir kas sunkiausia
A.T.
Šiuo pavadinimu Nidos knygų leidykla Londone neseniai išleido Bronio Railos literatūrinių ir kitokių rašinių rinkinį. Tie rašiniai buvo jau spausdinti įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, nemaža jų pataisyta, prie kitų pridėtos atitinkamos pastabos. Autorius pratarmės žodyje primena, kad "teisinga yra tik jų vėliausioji versija”.
Be čia aptariamos knygos, Br. Raila lig šiol atskirais rinkiniais išleido 8 knygas atskirais pavadinimais, pradedant 1960 ir baigiant 1980 m. Tai "Tamsiausia prieš aušrą”, "Iš paskendusio pasaulio”, "Versmės ir verpetai”, "Dialogas su lietuviais”, "Paguoda” (3 tomai), "Bastūno maištas”, "Vaivos rykštė”, “Laumių juosta”. Į kai kurias įeina "Akimirkų kronikos” — radijo paskaitėlės. "Raibos agavos” savo tematika artimesnės "Laumių juostai” ir "Paguodai” (abi irgi Nidos išleistos). Knygos pavadinimas simbolinis: kaliforniškos agavos, kartą pražydusios, miršta, užleisdamos vietą kitoms, tad ir autorius turi vilties, kad kiti "plačiau aprašys lietuvių kultūros ūgius”.
Šioj knygoj panagrinėti pirmiausia keli mūsų literatūros autoriai: Jurgis Savickis, Juozas Švaistas, Stasys Santvaras, Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Romualdas Spalis. Iš užsieniečių kiek plačiau aprašytas prancūzų autoriaus Georges Matorė romanas "La muselière” (Antsnukis), kur pavaizduoti pergyvenimai bolševikmečio kalėjimuose Lietuvoj. Visi tie rašiniai buvo perleisti per periodinę spaudą 1953-1980 metų laikotarpiu. Spausdinti jie buvo "Drauge”, "Dirvoj”, "Akiračiuose”, "Keleivyje”, "Vienybėje”, "Nepriklausomoj Lietuvoj”.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS TAISYMAI
formoje— nevartotina kokiam nors būviui nusakyti, pvz.: Sportininkas buvo geroje formoje ( = geros formos). Šiandien aš ne formoje (= nekaip jaučiuosi, prastai nusiteikęs, silpnas).
gabus kame— gabus kam: Mokinys gabus matematikoje, lietuvių kalboje, sporte (= matematikai, lietuvių kalbai, sportui').
galvotiir manyti. Šie du žodžiai yra taip artimi, kad net žodynuose juodu yra aiškinami vienas kitu. Dėl tokio jų artumo yra linkstama, ypač šnekamojoje kalboje, žodi manyti stumti iš vartosenos ir keisti žodžiu galvoti. Pvz.: Galvoju ( = Manau), kad rytoj lis. Galvoju ( =Manau), kad jis dar negrįžo. Pagrindinė žodžio galvoti reikšmė yra: svarstyti, stengtis suprasti, stengtis surasti sprendimą ar išeitį. Pvz.: Galvok, ką daryti. Jei pagalvosi, tai suprasi. Sugalvojau, kaip tą uždavinį išspręsti.
Galvojimaslabiau reiškia minties pastangas surasti kokį nors sprendimą, susidaryti nuomonę apie vieną ar kitą dalyką. Kas galvoja, tas sprendžia, to mintis yra įtempta, siekdama vienokio ar kitokio tikslo, o manančiajam nereikia nei darbo, nei įtampos, nei tikslo. Manymas yra nuomonė apie kokį nors dalyką ar reiškinį, be pastangų ką nors suprasti ar išsiaiškinti. Pagrindinė žodžio manyti reikšmė yra: turėti kokią nors nuomonę, būti įsitikinusiam. Pvz.: Ką negirtas mano, girtas pasako. Tegul visi mano, kad jų šeima darni. Maniau, kad rytą saulė tekėjo, rūtų šakelė rankoj žydėjo (liaudies daina).
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
SENOSIOS LIETUVOS VAISTINĖS
Rašytiniuose šaltiniuose užtinkama, kad jau 13 amžiuje Lietuvos valdovai ir aukštieji dvasininkai savo rūmuose turėjo asmeniškus vaistininkus. Lenkijos karaliaus Jogailos dvaro dokumentuose minimas vaistininkas Andžejus. Jam buvo išduodama cukraus, muskato riešutų, cinamono, "rojaus grūdų” ir anyžiaus, kad šis pagamintų jo didenybei "dėl sveikatos” saldainių. Savo gerbiamą vaistininką Nikalojų turėjo Vilniaus kapitula, Vilniaus vyskupas ir bajorai. Šie vaistininkai aprūpindavo tik savuosius valdovus ir jų dvarus. Paprasti žmonės gydėsi, kaip kas išmanė, vadovaudamiesi paprastų žmonių medicinos patirtimi. Rinko įvairias žoleles, užkalbinėjo ligas ir pan.
16-17 amžiuje pradėta steigti pirmosios viešos vaistinės. Jas, pagal valstybės valdovų privilegijas, steigė vienuoliai — jėzuitai ir dominikonai. Seniausios iki šiandien išlikusios vaistinės yra: "Gulbės” vaistinė Vilniuje, "Žalioji” vaistinė Klaipėdoje ir "Teatro” vaistinė Kaune, Laisvės alėjoje.
Ilgainiui 18-19 amžiais ir kituose Lietuvos miestuose — Kėdainiuose, Panevėžy, Šiauliuose, Palangoje, Ukmergėje, Telšiuose, Varniuose, Viekšniuose, Anykščiuose ir kitur — steigė vaistines pagal privilegijas, dažniausiai svetimšaliai — vokiečiai ir žydai.
■ Prezidentas Reaganas pasirašė naują įstatymą prieš nepilnamečių panaudojimą pornografijos pramonėje. Nepilnamečiais čia laikomi, nesulaukę 18 m. amžiaus. Įstatymas leidžia panaudoti telefoną sekimui, ar į pornografinę spekuliaciją neįtraukiami nepilnamečiai. Skleidžiantieji pornografinę medžiagą, kurioje panaudoti nepilnamečiai, gali būti baudžiami net iki 100.000 dol.
■ Havajų sostinėje Honolulu gyvena lietuvaitė seselė Marija Serafina Maziliauskaitė, Švč. Jėzaus ir Švč. Marijos Širdžių vienuolijos narė. Ji gimė 1907 m. Mergtrakių kaime, netoli Punsko. Prieš I pasaulinį karą apsigyveno Kalvarijoje, o karo metą pra
leido Rusijoje. Po karo grįžusi į Lietuvą, 1932 m. įstojo į minėtą vienuoliją Olandijoje. Noviciatą atliko Prancūzijoje. Įžadus padarė 1935 m., taigi ateinančiais metais švęs auksinį savo vienuoliškojo gyvenimo jubiliejų. Havajuose gyvena nuo 1937 m. Čia jai visą laiką teko mokytojauti, bet dabar dėl savo amžiaus jau mokytojos pareigų nebeina. Skaito lietuviškus laikraščius, domisi Lietuvos reikalais. Jos adresas: S. Marija Seraphine, SSCC, Sacred Hearts Convent, 21 Bates St., Honolulu, Hawaii.
Alė Rūta. PIRMIEJI SVETUR. Išstumtųjų dalia. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Viršelį piešė dail. Rasa Arbaitė. Išleido Liet. knygos klubas 1984 m. 387 psl., kaina 12 dol. Romaną praėjusiame numeryje recenzavo rašytojas Jurgis Gliauda.
Vytė Nemunėlis. MAŽŲJŲ DIENOS. Vaikų poezijos rinktinė, sudaryta iš 9 autoriaus rinkinių: Mažųjų pasaulis, Drugeliai, Kiškio kopūstai, Vyrai ir pipirai, Purienos, Dėdė rudenėlis, Gintaro kregždutė, Tėvų nameliai ir Pietų vėjelis. Gausiai iliustruota V. Stan-čikaitės, D. Tarabildienės ir kitų dailininkų piešiniais. Knygą meniškai apipavidalino P. Jurkus. Išleido Los Angeles ateitininkai sendraugiai 1984 m. Leidimą parėmė Lietuvių Fondas, JAV LB Švietimo taryba ir kitos organizacijos bei pavieniai asmenys. 208 psl., kaina 7,50 dol. Platinimui gaunama pas leidėjus šiuo adresu: P. Grušas, 5559 Modena PI., Agoura, CA 91301.
Kaip jau buvo kelis kartus pranešta, ruošiame ekskursiją į Australiją Lietuvių dienų proga jų sostinėje Camberroje. Išskrendame Pan American linijos lėktuvu gruodžio 16 d. Pakeliui tris dienas praleisime Naujoje Zelandijoje. Aplankysime garsiąją geizerių vietovę Rotorua, susipažinsime su maorų folkloru ir papročiais. Gruodžio 22 d. atskrendame į Sydney. Čia, kas norės, galės pasilikti ilgiau, o kiti galės vykti pas savo gimines ar pažįstamus į kitus miestus. Lietuvių dienos bus Camberroje nuo Kalėdų iki Naujųjų metų. Kas nemano apsistoti pas gimines ar pažįstamus, bet nori viešbučių Sydney, Camberroje ar kur nors kitur, tegul tuoj mums praneša, nes vėliau gali nebūti vietos. Iš Sydney išskrendame atgal sausio 3 d. Pakeliui sustojame trims dienoms Havajuose. Grįžtame į Čikagą sausio 7 d. anksti iš ryto.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS
Skelbiame dvidešimt šeštąjį straipsnio konkursą suaugusiems ir jaunimui.
Suaugusiems yra siūlomos šios temos: 1. Mūsų išeivijos religinio ir tautinio gyvenimo skersinis pjūvis (angį. cross-section). 2. Dėl ko šeimos skiriasi. 3. Pavyzdžio reikšmė ir galia.
Suaugusiųjų straipsniai turi būti ne ilgesni kaip 10 mašinėle rašytų puslapių, o jaunimo — ne mažiau kaip 2 mašinėle rašyti puslapiai (bet pageidaujama ir ilgesnių). Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu ir kartu su straipsniu į voką įdedamas uždaras vokelis su tikrąja autoriaus pavarde, adresu ir telefonu. Straipsniai turi pasiekti redakciją iki vasario mėn. 1 dienos. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” renginyje kovo mėn.10 d.
Suaugusiųjų konkurse numatytos tokios premijos: I — 150 dol., II — 100 dol., III — 80 dol., IV — 70 dol. Jaunimo konkurse: I — 100 dol., II — 80 dol., III — 70 dol., IV — 50 dol. Vertinimo komisija, reikalui esant, gali ir kitaip paskirstyti premijas.
Premijų mecenatai: Juozas Vembrė — 200 dol., Jonas Veselka — 150 dol., Elena Antanaitienė — 100 dol., Ona Požarniukaitė — 100 dol., Stefanija Rudokienė — 50 dol. Taigi dar trūksta 100 dol.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
100 dol. aukojo kun. J. Gutauskas.
18 dol. aukojo R. Čemarka.
Po 12 dol. aukojo I. Rimkūnienė, T. Vildžius.