P. DAUGINTIS, S.J.
Pateiksime porą straipsnių Jėzaus istoriškumo ir dieviškumo klausimu. Norėtume, kad šie rašiniai padėtų netikinčiam ir atšalusiam nuo tikėjimo pažinti, kad krikščionių skelbiamas Jėzus Kristus yra istorinis asmuo: tikrai gyveno toks žmogus, vadinamas Jėzumi, tikinčiųjų pripažintas Mesiju, Kristumi, žmonijos Išganytoju, Dievo Sūnumi. Taip pat manome, kad ir tikintiesiems šie rašiniai gal padės išsklaidyti abejones ir geriau pažinti Jėzaus Kristaus istoriją. Apie tai pagarsėjęs mūsų dienų teologas kun. Edward Schillebeeckx taip rašo: "Aiškūs moksliški įrodymai (scientific evidences) tikėjimo neužgožtini, nors jie ir ginčytų ar neigtų kai kurias tikėjimo palaikomas nuomones. Be abejo, mes dabar, istoriškai kalbant, mažiau žinome, negu mūsų protėviai, apie Jėzų iš Nazareto. Tačiau tai, ką žinome, yra moksliškai užtikrinta ir yra daugiau, negu reikia geram istoriškam pamatui suprasti krikščionišką Jėzaus interpretaciją”.1
Tad pirmiausia susipažinkime su Jėzaus istoriškumo klausimu. Kurio nors asmens, gyvenusio praėjusiais šimtmečiais, istoriškumas remiasi jo ir kitų liudijimais, vienu ar kitu būdu užsilikusiais iki mūsų dienų. Tie liudijimai apie mums nepažįstamus asmenis ir jų darbus bei įvykius yra perduodami rašytu ar gyvu žodžiu iš kartos į kartą, arba yra įdaiktinti istoriniuose paminkluose ar liekanose. Mes tą liudijimą priimame už tiesą ir tikime, kad tie asmenys tikrai gyveno ir tie įvykiai tikrai buvo. Kitaip sakant, dėl istoriniuose šaltiniuose esančių liudijimų mes istoriniu tikėjimu tikime, kad tie žmonės, jų darbai ir įvykiai yra istoriniai faktai.
Jėzaus istoriškumą patvirtina įvairių šaltinių liudijimai. Vieni jų yra krikščionių liudijimai, kiti — nekrikščionių. Krikščionių liudijimų turime labai ankstyvų, nekrikščionių — kiek vėlesnių.
Tarp jų paminėtini, kilusieji iš judaizmo. Žydai, jų mokytieji fariziejai, I - III šimtm. sudarė savo religinės tradicijos aiškinimus arba Mišnos kodeksą. Tik V - VI šimtm. tas kodeksas su paaiškinimais surašytas į Talmudą. Dabar Talmudas ir Biblija yra oficialiosios judaizmo knygos. "Iš šių oficialiųjų judaizmo knygų matyti, kad Jėzaus asmuo ir darbai jiems tikrai yra žinomi, nors dažnai jie aptariami netiesiogiai ir prislėptu būdu, visiškai neminint jo vardo”, — rašo Giuseppe Ricciotti savo knygoje "Kristaus gyvenimas”.2
Kitas žydų kilmės šaltinis yra Juozapo Flafijaus (37-100 m.) raštai. Jis buvo tikras žydas, dalyvavęs 66 m. žydų sukilime prieš Romą. Po Jeruzalės sunaikinimo jis perėjo romėnų pusėn ir gyveno Romos imperatoriaus rūmuose. Savo istoriniuose raštuose: "Žydų karas” (išleista 75-79 m.), "Žydų senovė” (apie 93 m.), "Prieš Apijoną” (95 m.) ir "Gyvenimas” (100 m.) jis rašo apie žydų ir romėnų pasaulio žmones, minimus taip pat ir Evangelijose. Tačiau apie Jėzų ir krikščionis tekalba tik tris kartus. Su didele pagarba jis mini Joną Krikštytoją ir jo mirtį ("Žydų senovė”, XVIII, 116-119), žiaurų nužudymą "Kristumi vadinamo Jėzaus brolio Jokūbo”.
Dėl šių abiejų vietų autentiškumo nėra pagrįstų abejojimų. Tačiau XVI šimtmetyje pradėti kelti abejojimai dėl trečios vietos, kur labai palankiai kalbama apie Jėzų: "Taigi apie tą laiką buvo toks Jėzus, išmintingas žmogus, jei iš tiesų jis vadintinas žmogumi. Jis darė nepaprastus darbus, buvo mokytojas žmonių, kurie su džiaugsmu priima tiesą. Prie savęs patraukė daugelį žydų, o taip pat ir daugelį graikų. Tai buvo Kristus. Pilotas, įskundus iš mūsų tarpo žmonėms, nubaudė jį kryžiaus mirtimi. Bet nenurimo tie, kurie nuo pat pradžios jį buvo mylėję. Trečią dieną jis iš tiesų dar pasirodė jiems gyvas... Ir dabar nemažėja ta padermė, kuri pagal jį vadinama krikščionimis” (Žydų senovė”, XVIII, 63-64).3
Šis vadinamasis "testimonium flavia-num” (Flavijaus liudijimas) dar ir dabar kelia ginčų, Kai kurie sako, kad žydas ir dar fariziejus Juozapas Flavijus negalėjęs apie Jėzų kalbėti su tokia pagarba, tai esąs intarpas, krikščionio ranka įrašytas. Tačiau daugelio kitų jis yra visiškai priimamas. Jis randamas visuose "Žydų senovės” rankraščiuose. Ir IV šimtmetyje jį cituoja krikščionių rašytojas Euzebijus.
Kristų ir krikščionis mini įvairūs romėnų rašytojai savo raštuose: Jaunasis Plini-jus, valdęs Bitiniją, savo laiške 112 m. imperatoriui Trajanui; Tacitas savo "Metraščiuose — Annales” (XV, 44), rašytuose prieš 117-uosius metus. O Svetonijus apie 120-uosius metus rašo, kad Nerono laikais buvo kankinami krikščionys, "naujų ir žalingų prietarų besilaikanti žmonių giminė” (Nero, 16); taip pat jis rašo, kad imperatorius Klaudijus "išvarė iš Romos žydus, kurie, piktindamiesi Kristumi, dažnai keldavo riaušes” (Claudius, 25). Čia kalbama apie žydų išvarymą 49-50 m., apie kurį rašo ir "Apaštalų darbai” (18,2).
Dar yra Romos imperatoriaus Hadrijono laiškas, rašytas apie 125 metus Azijos prokonsului Municijui Fundanui, mums išlaikytas Euzebijaus (Histor. Eccl., IV, 9). Jame nustatomos bylų prieš krikščionis taisyklės. Galbūt to paties imperatoriaus yra 133 m. rašytas laiškas konsului Servijonui, kuriame paminėta Kristus ir krikščionys.
Iš neromėnų rašytojų, minėjusių Kristaus, krikščionių, Jėzaus vardus, rašiusių II šimtmetyje, paminėtinas sugraikėjęs žydas Serapijonas ir kitas semitas Serepijono sūnus Maras.4
Jėzaus istoriškumą daugiausia liudija duomenys iš krikščionių raštų arba, kaip sakoma, iš krikščioniškų šaltinių. Jie yra įvairūs. Jų istorinė vertė labai nevienoda. Tai apaštalų laiškai, evangelijos, apokrifai, pirmųjų krikščionybės amžių rašytojai. Plačiau rašysime tik apie reikšmingesnius šaltinius.
Turime aiškių liudijimų apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą iš I-II šimtmečiais rašiusių rašytojų raštų. Pavyzdžiui, šv. Polikarpo, gyvenusio apie 69-155 metus, "Laiškas Pilypiečiams”. Jis dar pažinojo kai kuriuos apaštalus ir jų mokinius. Papijas iš Hieropolio (miręs 125 m.) dar girdėjo apaštalą Joną mokant ir pažinojo šv. Polikarpą. Papijas parašė "Viešpaties posakių išdėstymą” (s knygos). Taip pat yra išlikęs "Pirmasis laiškas Korintiečiams”, parašytas šv. Klemenso, buvusio popiežiaus apie 92 -101 metus. Daug yra rašęs šv. Irenėjus, gyvenęs apie 140-202 metus, buvęs Polikarpo mokinys. Yra gerai išsilaikiusi jo knyga "Adversus haereses” (prieš gnostikus), rašyta apie 200 metus.
Iš to pat laikotarpio yra krikščionių bendruomenių plačiai naudoti raštai: "Didachė” (Apaštalų mokymas), "Hermes” (Ganytojas), "Barnabo laiškas” ir kiti.
Labai svarbūs šaltiniai yra vadinamieji kanoniškieji Naujojo Testamento raštai. Tai yra tie raštai, kurie Bažnyčios yra priskirti Naujojo Testamento knygų kanonui, sąrašui. Jį sudaro keturios Evangelijos, Apaštalų darbai, apaštalų laiškai ir Šv. Jono apreiškimas.
Dėl savo ankstyvumo labai reikšmingi yra apaštalų laiškai ir "Apaštalų darbų” knyga. Daugumas jų rašyti prieš pasirodant Evangelijoms. Pagal dabartinius istorikų tyrinėjimus, Jokūbo laiškas rašytas apie 50-60 metus, I Petro laiškas bent prieš 64 metus, neabejotinai autentiški šv. Pauliaus laiškai: I Tesalonikiečiams, I ir II Korintiečiams, Galatams, Romėnams, Pilypiečiams (bent pirmoji dalis), Pilomenui. Jie yra rašyti apie 52-65 metus. Taip pat Luko surašyti "Apaštalų darbai” bent prieš 65 metus. Tad visi šie raštai yra rašyti tik po 20-3o metų po Jėzaus mirties. Jie rašyti pastoraciniais tikslais jau tikintiems žmonėms. Tačiau juose yra šiek tiek ir biografinių žinių. Iš jų jau galima susidaryti, kad ir nepilną, Jėzaus vaizdą. Panaudojus žinias iš kitų apaštališkų laiškų, tas vaizdas pilnėja. Juose trūksta tik Jėzaus stebuklų ir pamokslų aprašymų, bet apie juos turime kitą istorinį šaltinį — keturias Evangelijas. Tačiau ir jos nėra išsamios Jėzaus biografijos. Jos yra parašytos daugiausia praktiškais pirmųjų krikščionių bendruomenių tikslais: turėti po ranka raštu pateiktą Jėzaus gimimo, kančios ir kitų svarbesnių įvykių pasakojimą, kad būtų lengviau vykdyti Gerosios Naujienos skelbimą (kerygma) ir mokymą (didachė).
Šios keturios kanoniškosios Evangelijos (Mato, Morkaus, Luko ir Jono) yra parašytos dviejų apaštalų (Mato ir Jono) ir dviejų artimų apaštalų bendradarbių: Morkus buvo šv. Petro bendradarbis, o Lukas — šv. Pauliaus palydovas. Jos parašytos apie 62-95 metus, t.y. tik praėjus 30-60 metų nuo Jėzaus mirties.
Tiek Evangelijų ir Apaštalų darbų, tiek apaštalų laiškų rankraščių turime gerai išsilaikiusių. Žinoma, tai nėra originalai, tačiau tų rankraščių, rašytų originalia graikų kalba, ir vertimų lotynų, koptų ir kitomis kalbomis turime išlikusių net iš ketvirto šimtmečio. Tokie rankraščių rinkiniai, kai jie apima visas Senojo ir Naujojo Testamento knygas, vadinami kodeksais. Žinomesni ir aiškesni yra šie kodeksai: Codex Vaticanus, žymimas raide B; Codex Sinaiticus, žymimas raide S. (abu iš ketvirtojo šimtmečio); Codex Beaze, žymimas raide D (iš penktojo šimtmečio).
Juose yra šiek tiek skirtingų to paties dalyko išreiškimų, bet jie yra neesminiai ir nereikšmingi. "Palyginus su tradicinėmis žiniomis apie daugelį senosios istorijos figūrų, Jėzaus gyvenimas yra aiškiai pranašesnis (definitely superior) savo kokybe ir kiekybe”, — rašo "Encyclopedia Americana”.8
Užtat istorinį faktą, kad Jėzus iš Nazareto tikrai gyveno, kad jis yra istorinis asmuo, priėmė seniau ir dabar priima visi rimti istorikai ir apsišvietę, sąžiningi žmonės.
AR PATIKIMI ŠALTINIAI?
Tačiau ne visi laiko autentiškais kai kuriuos pasakojimus apie Jėzų, apie jo gyvenimo įvykius, jo padarytus stebuklus ir ypač apie jo kalbas ir posakius. Kitais žodžiais tariant, kai kurie neigia ar kelia abejonių, ar iš Evangelijų ir apaštalų laiškų galima susidaryti istorinį Jėzaus asmenybės vaizdą.
Jų abejones ir neigimus kartoja daugelis netikinčiųjų, bet kai kuriuos klausimus kelia ir tikintieji. Tad apie juos pamėginsime trumpai parašyti ir paaiškinti.
Pirmiausia paminėtinas H. S. Reimarus. Po jo mirties išleista (1778) dalis jo veikalo "Von dem Zweck Jesu und seinen Juen-ger” (Apie Jėzaus ir jo mokinių tikslą). Šiame veikale Reimarus daro skirtumą tarp istorinio Jėzaus ir Kristaus, randamo Evangelijose ir Bažnyčios moksle. Tas Kristus — tai mokinių apgavystė. Jie išvogė Jėzaus kūną iš kapo ir sugalvojo Jėzaus prisikėlimo ir garbingo sugrįžimo pasakojimą.
Kitas buvo prof. H. E. Gottlob (miręs 1851). Jis, naudodamasis istorinio kriticizmo metodu, aiškino Jėzaus stebuklų ir prisikėlusiojo apsireiškimų pasakojimus dideliu apaštalų susižavėjimu, tartum kokiomis haliucinacijomis. Tad Evangelijos neatvaizduoia istorinio Jėzaus.
Tačiau neįmanoma, kad šimtai Kristaus sekėjų (plg. iKori5,5) būtų buvę taip susižavėję, taip egzaltuoti, jog nebūtų blaiviai vertinę tikrovės, pvz., tūkstančių žmonių pasisotinimą stebuklingai padauginta duona, matę Tomą, liečiantį jo žaizdas ir t.t. Tokie stebuklai įvyko daug kartų.
Devynioliktame šimtmetyje toliau buvo ieškoma istorinio Jėzaus. Tuebingeno universiteto profesorius D. Strauss savo knygoje "Jėzaus gyvenimas” (1835) aiškino jį mitu. Evangelijos duodančios mums istorinio fakto bazę. Jis, Bažnyčios tikėjimo pagražintas ir perkeistas, palengva tampa mitu. Panašiai rašė bei skelbė ir kiti Tuebingeno universiteto profesoriai, pvz., F. C. Baur, vadinamosios Tuebingeno mokyklos svarbiausias kūrėjas. Šiaip jis savo studijomis istorinį Naujojo Testamento kriticizmą pakėlė į mokslinį lygį.
Anglų Cambridge universiteto profesoriai J. B. Lightfoot, B. F. Westcott ir F. J. Hort savo literatūrinėmis ir istorinėmis studijomis įrodė, kad popiežiaus Klemenso I "Laiškai Korintiečiams” buvo parašyti I šimtmečio gale, o šv. Ignaco Antijochiečio laiškai — II šimtmečio pradžioje. Tie laiškai dažnai cituoja šv. Pauliaus laiškus ir Evangelijas. Tad Naujojo Testamento knygos yra parašytos ne II, bet I šimtmetyje. Iš tikrųjų šv. Pauliaus laiškai yra parašyti 52-64 metais. Užtat nebuvo laiko susidaryti tariamiems mitams apie Jėzų, jo stebuklus ir prisikėlimą.
XX amžiaus pradžioje Naujasis Testamentas studijuotas kalbų ir istorinės aplinkos požiūriais. N.T. knygos ir krikščionybė mėginta aiškinti kaip įvairių sektų junginys ar sintezė. Ypač toji sintezė sudaryta iš šių sektų bei grupių: iš žydų, ypač esenų sektos, mesianizmo; iš gnostikų mokymo apie gilesnį pažinimą ir dualizmą; iš rytų tautų ir graikų misterijų bei religijų. Taip aiškino vadinamoji Religionsgeschichtliche Schule (Religijų istorijos mokykla), pvz., R. Reit-zinstein savo knygoje "Die helenistischen Mysterienreligionen” (1910).
Tačiau tie teiginiai apie sintezę nepasitvirtino. 1947 m. prie Negyvosios jūros rasta ištisa esenų raštų biblioteka — Kumrano ritiniai. Esenai, žydų religijos atskala, gyveno apie 135 m. pr. Kr. — 70 m. po Kr. Ištyrus tuos jų raštus, paaiškėjo, kad esenų labai aukštinamas, iš kunigiškos Zadoko šeimos kilęs sektos kūrėjas Teisėtasis mokytojas buvo laikomas tik Paskutiniųjų dienų ir Mesijinio amžiaus šaukliu. Jų turėję būti du: kunigiškasis Mesijas ir antraeilis karališkasis Mesijas. Tačiau, kaip rašo A. Rubšys savo knygoje "Raktas į Naująjį Testamentą”, "norint suprasti N.T., reikia pažinti esenų eschatologinę galvoseną. Ji yra būdinga ir Jėzui, ir N. T. knygų autoriams”.6
Taip pat pripažinta gnosticizmo įtaka. Šv. Pauliaus išsireiškimai kai kada primena gnostikų žodyną. Laiškai Efeziečiams ir II laiškas Timotiejui rodo net daugiau panašumo.
Atradus 1945 m. Nag Hamadi (Cheno-boskion) vietovėje, Egipte, nemažą gnostikų raštijos biblioteką (50 raštų), panašumo klausimas paaiškėjo. "Ankstyvasis gnosticizmas augo stiprioje N.T. ir ankstyvosios krikščionybės įtakoje. Jis naudojo žydų ir krikščionių žodyną bei išraišką, nors savo pažiūromis ir skyrėsi. Peršasi išvada, kad organizuotas gnosticizmas iškilo krikščionybės dirvoje”, — rašo prof. A. Rubšys.7 Gnosticizmas — tai dualistinė ir mitologinė atpirkimo religija, žmogaus išsigelbėjimas per dvasinį, gilesnį pažinimą (gr. gnosis) ir jo grįžimas dabartyje į savo pirmykštę dvasinę būtį iš įkalinimo į medžiaginį kūną. Tai visiškai svetima krikščionybės minčiai.
Toliau besistengiant išsiaiškinti, kaip buvo surašytos Evangelijos, ypač sinoptinės (Mato, Morkaus, Luko) ir kokia jose pasakojamų dalykų istorinė vertė, plačiai įsigalėjo formų kriticizmo arba formų istorijos studijos. Pirmykštėje krikščionių bendruomenėje buvo žodžiu perduodami pasakojimai, kokie jie buvo gyvenimo tikrovėje (vokiškai — Sitz im Leben — pagrindas gyvenime). Jų literatūrinės formos (iš čia ir pavadinimas "Formų istorija”) buvo įvairios: kokio nors pareiškimo pasakojimai (po susitikimo su kokiu asmeniu ar grupe Jėzus pareiškia kokį nors trumpą pamokymą ar posakį, pvz., pasakojimas apie mokesčio mokėjimą ciesoriui, Mk 12,13); stebuklų pasakojimai, posakiai, palyginimai, sugretinimai, pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą, ypač jo kančią.
Bažnyčios vadovai visa tai panaudodavo skelbimui (gr. kerygma), mokymui (gr. didachė), kultui ar atsikirtimui prieš žydus ir pagonis, tačiau jau parinkdami, pritaikydami klausytojams (Sitz in Kirche — pagrindas Bažnyčioje).
Ne kartą tie pasakojimai, Jėzaus posakiai buvo tai vieno, tai kito surašyti, ir tie raštai net sujungiami. Tokie raštai ir jų junginiai tapo Evangelijų surašymo šaltiniais. Atrodo, kad evangelistai Matas ir Lukas (be Morkaus Evangelijos) naudojosi kokiu nors tokiu bendru junginiu, šaltiniu, kurį tyrinėtojai pavadino raide Q (pagal vokišką žodį Quelle — šaltinis) Tačiau evangelistai juos parinko ir pritaikė savo siekiamam Evangelijoje tikslui (Sitz im Evangelien — Pagrindas Evangelijoje). Taip aiškino žymieji formų istorijos kūrėjai: K. L. Schmidt knygoje "Die Rahmen der Ge-schichte Jesu — Jėzaus istorijos rėmai”, 1919; M. Dibelius knygoje "Die Formge-schichte der Evangelien — Evangelijų formų istorija”, 1934; R. Bultman knygoje "Sinoptinės tradicijos istorija”, 1921.8
Todėl, pagal juos, Evangelijos nėra biografijos, duodančios išsamų istorinį Jėzaus gyvenimo vaizdą, bet refleksijos apie pirmykščių krikščionių bendruomenių tikėjimą ir gyvenimą. Su arti esančio Jėzaus pagalba pirmykštė Bažnyčia gali laisvai tradiciją pritaikyti ar net kūrybiškai ką nors pridėti, jeigu jai buvo tai reikalinga. Taigi tokios užrašytos tradicijos turi mažą istorinę vertę.9
Tačiau kiti žymūs Šv. Rašto tyrinėtojai reagavo į formų istorijos šalininkų perdėjimus. Pvz., B. Gerhardson savo knygoje "Memory and Manuscript: Oral Tradition and Written Transmission” (1961) tvirtina, kad Evangelijų pasakojimai nėra kūrybos vaisius, bet ankstyvosios Bažnyčios pastangų vaisius ištikimai perduoti Evangelijos tradiciją. Taip pat ir V. Taylor savo puikiame veikale "The Formation of the Gospel Tradition” 0933) meistriškai parodė formų kriticizmo teigiamybes, bet ir perdėjimus. Jis stipriai gina istorišką Evangelijų patikimumą — tai yra šaltinis pažinti autentiškus Jėzaus žodžius ir darbus.10
Dabar N.T. tyrinėtojai, vesdami pokalbį su daugelio sričių specialistais, remdamiesi naujai sutelktomis žiniomis, kritiškai, bet labai teigiamai pripažįsta Jėzaus palyginimų istoriškumą. Mat Jėzaus palyginimai nušviečia jo mokslo turinį ir veiklos pobūdį konkrečiose aplinkybėse. Yra ir nauja, kritiška stebuklų pasakojimų samprata. Taip pat atidžiai studijuojamas Jėzaus doros mokslo turinys jo viešosios veiklos rėmuose.11
Po Pijaus XII enciklikos "Divino afflante Spiritu” (1943) Šv. Rašto žinovai, gavę daugiau laisvės, bet ir atsakomybės, taip pat yra atlikę gerų istorinių ir kritinių studijų. Jie laikosi vidurio kelio tarp konservatyvizmo ir naujausių teorijų.
Žinomas teologas Edward Schillebeeckx savo knygoje "Jesus” išaiškino, kad formų kriticizmo ir N.T. rašymo istorijos šalininkai gerai aiškina, kaip ir kokiais šaltiniais remiantis buvo surašytos Evangelijos. Tačiau tai mažai tepadeda suvokti ir nustatyti autentiškus paties Jėzaus žodžius, mokymus ir darbus.
Pagal Schillebeeckx, jiems nustatyti reikia kritiškai panaudoti jų siūlomus metodus ir būdus, papildyti juos kitais ir, jais pasinaudojant, ieškoti istoriškumo, t.y. autentiškų, tikrų Jėzaus žodžių, darbų ir ankstyvosios Bažnyčios mokymo (kerygma). Jis nurodo tokius penkis metodus.
1. Evangelijų sustatymo ir redagavimo vyksme istoriškumo kriterijus yra tradicijos priėmimas, nors kartais ir nepalankios, pvz., Morkaus Evangelijoje Kristaus mokiniai ir apaštalai vaizduojami kaip bailiai, sumišėliai, pilni keistų minčių.
2. Panaudojimas formų istorikų priimto dvigubo nesuvedamumo dėsnio (dual irreductibility): autentiška, kas nėra iš žydi jos galvojimo ir nesiderina su to laiko bažnytinės bendruomenės požiūriais; sakysim, krikščionija buvo nusistačiusi prieš judaizmą, o vis tiek aprašoma, kad Jėzus priima Jono krikštą; Jonas Krikštytojas parodomas kaip naujosios eros kūrėjas; Jėzus Mesijas yra velnio gundomas...
3. Istoriškumo kriterijus yra per visas literalines formas einanti tradicija. Tokie yra Kristaus žodžiai randami ir posakiuose, ir palyginimuose, ir katekezėje, ir liturginiuose tekstuose, kartais net stebuklų pasakojimuose. Esama 30 tokių Kristaus pasakymų, kurie yra ir Morkaus, ir krikščionių bendruomenės tradicijoje, t.y. Mato ir Luko Evangelijose.
4. Kriterijus yra dalykų derinimasis. Svarbu sudaryti galutinį Jėzaus vaizdą, iškylantį palaipsniui iš smulkių ir vis naujų analizių ir studijų. Jeigu jų nustatyti dalykai derinasi su bendru vaizdu — dalykas tikras. Jis papildo žemiškojo Jėzaus vaizdą ir padeda nustatyti labai ankstyvą Christologiją.
5. Atmetimas Jėzaus elgesio, mokymo ir jo paties nužudymas yra taip pat istorinis kriterijus. Mat jis buvo labai skirtingas, įžeidžiantis anų laikų tikėjimą ir jo praktiką. Tad tikrai galėjo iššaukti ir iššaukė atmetimą, persekiojimą, nukryžiavimą.12
Noriu baigti šį rašinį to paties Schillebeeckx išvadomis. "Pozityvaus šiųkriterijų drauge panaudojimo dėka galima pasakojimuose apie Jėzaus žemiškąjį gyvenimą atskirti:
a. Evangelijoje paduodamus Jėzaus posakius ir veiksmus, kurie maždaug taip ir įvyko;
b. Jėzaus gyvenimo elementus ar duomenis, taip susijusius su įprastiniu Bažnyčios požiūriu, kad aplamai apie juos galima sakyti, jog esmė kilo iš Jėzaus; todėl istoriškai tikri prisiminimai aiškiai yra turėję vaidinti tam tikrą vaidmenį juose;
c. Nepasakyti posakiai ir nepadaryti žemiškojo Jėzaus veiksmai, kuriuos vis dėlto jam priskirdama bendruomenė pasako, ką Viešpats, gyvas jos tarpe, konkrečiai jai reiškia; kitais žodžiais tariant, tokie posakiai tarnauja parodyti, kad žemiškasis Jėzus iš tikrųjų yra jos matas ir kriterijus. Taigi posakis, nors iš tikrųjų Jėzaus ištartas, gali būti pirmykštės Bažnyčios pasisakymas, pagrįstas Jėzaus inspiracija ir nurodymu. Čia, anot G. Schille, ne kurio nors posakio forma, bet substancija sujungia jį su jo kilme, su istoriniu Jėzumi iš Nazareto.13
Tad aiškiai galima sakyti, kad turimi labai ankstyvi ir labai gausūs istoriniai šaltiniai, patvirtina, jog Jėzus yra istorinis asmuo, o pasakojimai apie jo gyvenimą, darbus, posakius ir kalbas Evangelijose yra patikima, tikra, istorinė medžiaga.
IŠNAŠOS
1. Edward Schillebeeckx. “Jesus, An Experiment in Christology”. Olandiškas originalas 1974 m., angliškas Hubert Hoskins vertimas, Vintage Books, New York, 1981, 66 psl.
2. Giuseppe Ricciotti. “Jėzaus gyvenimas” su kritiniu įvadu. Vertė kun. P. Dauknys. Londonas, 1962, 110 psl.
3. Ricciotti, t.p. 114 psl.
4. Ricciotti, t.p. 117-118 psl.
5. Frederick C. Grant rašinyje “Jesus Christ”. Encyclopedia Americana. Danbury, CT, 1978, 45 psl.
6. Antanas Rubšys. “Raktas į Naująjį Testamentą”. I dalis. Putnam, CT, 1978, 102 psl.
7. Rubšys, t.p. 250 psl.
8. Plačiau žiūr. A. Rubšys, t.p. 128-136 psl.
9. “The Jerome Biblical Commentary”. Prentice Hall, New Jersey, 1968, vol. II, 14 psl.
10. Plačiau apie B. Gerhardson ir V. Taylor žiūr. “The Jerome Biblical Commentary”, 16-17 psl.
11. Plg. A. Rubšys, t.p. 144-145 psl.
12. Plg. E. Schillebeeckx, t.p. 88-97 psl.
13. Žiūr. E. Schillebeeckx, t.p. 97 psl.