religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1984 / VASARIS - FEBRUARY / VOLUME XXXV, NO. 2
|
37 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
39 |
Vincentas Liulevičius |
|
|
42 |
Anicetas Tamošaitis, S.J. |
|
|
45 |
Sibiro Tremtinė |
|
|
46 |
Chiara Lubich |
|
|
47 |
Antanas Saulaitis, S.J. |
|
|
52 |
A. S. |
|
|
53 |
Aleksandras Mauragis |
|
|
57 |
Zenta Tenisonaitė |
|
|
58 |
Juozas Kriaučiūnas |
|
|
59 |
Kun. Jonas |
|
|
62 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
65 |
Gediminas Vakaris |
|
|
69 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
70 |
Redakcija |
|
|
71 |
J. Pr. |
|
|
72 |
Red. |
Viršelio piešinys — Rasos Krokytės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Pasikalbėjimuose ir spaudoje kartais keliamas klausimas, ar mes dabar savo veikloje turėtume daugiau dėmesio skirti politikai ar kultūrai. Kai kurie tuoj atsako, kad jeigu mes norime išlaisvinti savo tėvynę, tai, be abejo, svarbiau politika. Juk jeigu nedalyvausime politiniame gyvenime, nuolat nesibelsime į kitų valstybių vyriausybių duris, jeigu nekelsime mūsų teisės į laisvą, nepriklausomą gyvenimą, jei patys neprašysime, tai niekas mums ir nepasiūlys. O kiti pastebi, kad jeigu nesirūpinsime kultūra, tai ilgainiui pateksime į tokią padėtį, kad nebus nei kam laisvinti, nei ką laisvinti.
Kuri nuomonė teisingesnė? Žinoma, reikia rūpintis ir politika, ir kultūra, bet jeigu jau būtinai reikėtų nuspręsti, kam duoti pirmenybę, tai atsakymas gali priklausyti nuo kai kurių aplinkybių. Jeigu būtų galimybė labai greitai atgauti nepriklausomybę, tai, žinoma, visas jėgas turėtume sukoncentruoti į politiką — kultūra per tą palyginti trumpą laiką daug nenukentės. Bet jeigu tas tėvynės laisvinimo darbas turės tęstis gana ilgai, tai ypatingą dėmesį turime kreipti į savo kultūrinių vertybių išlaikymą, nes tikrai nebus nei kam laisvinti, nei ką laisvinti, jeigu užmiršime savo kalbą, papročius, tradicijas ir pagaliau visiškai prarasime lietuvišką dvasią. Tai, žinoma, tinka ir tiems, kurie gyvena Lietuvoje. Ir ten yra labai didelė svetima įtaka, gresianti lietuvių kultūrai.
“Kronika” ir kiti pogrindžio leidiniai duoda labai gražių pavyzdžių, kaip lietuviai ten kovoja už savo religines bei tautines vertybes, bet nemaža turime ir priešingų pavyzdžių. Nuvažiavus į Lietuvą arba susitikus čia, išeivijoje, su atvažiavusiais iš Lietuvos, taip pat galima pastebėti ir vienokių, ir kitokių tų žmonių nusiteikimų. Daug yra nepatenkintų ten esama tvarka, ypač įvairiais laisvės varžymais, bet pasitaiko nemaža ir tokių, kurie šoka
Lietuviški kryžiai. Jurgio Prapuolenio nuotr.
visomis jėgomis ginti tenykščią santvarką, turi savotiškas tautinės sąmonės idėjas, o religiniu atžvilgiu yra visiški agnostikai. Tad jeigu Lietuva kada nors atsikels ir taps nepriklausoma, jai reikės labai daug įvairių sričių "misionierių”. O iš kur jų gausi, jeigu ne iš čia, iš išeivijoje gyvenančių lietuvių? Tai yra labai svarbus motyvas mums išsaugoti savo dvasines vertybes, savo tautinę ir religinę kultūrą.
VINCENTAS LIULEVIČIUS
4. KARALAITIS KAZIMIERAS LIETUVOJE
Valdovas Kazimieras, užimtas visokiais sosto reikalais, retai Lietuvon atvykdavo. Bijodamas, kad Lietuva neatsiskirtų nuo Lenkijos, negalėjo leisti ir savo sūnaus. Mat lietuviai, nieko nepaisydami, galėjo karalaitį paskelbti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip kad buvo su juo pačiu padarę. Pagal tiksliai ištirtą jo kelionių maršrutą, jis Lietuvoje buvo devynis kartus, kurių metu net šešis kartus vežėsi ir karalaitį Kazimierą, dažnai paimdamas ir sūnų Joną Albrechtą.
1474 m. septynioliktus metus einantį karalaitį tėvas išvežė į Lietuvą. Karalaitis pirmą kartą išvydo savo tėvų žemę, Lietuvos sostinę — Vilnių. Kaip ilgai čia buvo ir ką karalaitis čia veikė — nežinia. 1476 m. Kalėdoms vėl abu Kazimierai Vilniuje, kur užtrunka keletą mėnesių. 1477 m. gavėnios metu buvo Trakuose ir priiminėjo pasiuntinius. Venecijos pasiuntinys aprašė, kaip šalia tėvo sėdėjo du sūnūs (antrasis sūnus Jonas Albrechtas), apsivilkę tamsiai raudono satino drabužiais ir tokie jauni ir gražūs, kaip angelėliai. Kitais metais kovo viduryje vėl abu Kazimierai (su Jonu Albrechtu) Lietuvos Brastoje. O 1479 m. Kalėdų metu karalaitis buvo Gardine. Paskui atvyko į Vilnių ir čia su tėvu pasiliko ilgiau, kur juos ištiko ir 1481 m. sąmokslas. Jei sąmokslas būtų pavykęs prieš karalių Kazimierą, gal būtų žuvęs ir karalaitis. Taip jis atvažiuodamas Lietuvoje išgyveno tik kelerius metus, tačiau jis sutampa su Lietuva, gaudamas josios dvasinį sostą iš dangaus Tėvo, kuris politinių sąlygų nepaiso, valdinių pritarimo nesiteirauja ir savo žodžio nemaino.
5. KARALAITIS PASKELBIAMAS ŠVENTUOJU
Karalaitis Kazimieras dėl griežto savo gyvenimo režimo susirgo džiova ir 1484 m. pradžioje, sustojęs Gardine, buvo galutinai jos palaužtas. Čia jį slaugė motina. Atskubėjęs tėvas sūnų rado mirties patale. Jis mirė kovo 4 d. Mirė tame pačiame mieste, kuriame po aštuonių metų mirs ir karalaičio tėvas. Dievas jį atvedė į mūsų šalį ir nuskynė karališkąją leliją pačiame žydėjime — 25 metų 5 mėnesių ir 1 dienos. Palaidotas Vilniuje, katedroje.
ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Mums įgimta sagioti vaizdingus vardus, ir gana taiklius, išreiškiančius to ar kito žmogaus charakterį. Juk pats Viešpats Kristus suktą Erodą pavadino lape, ūmaus būdo apaštalus Jokūbą ir Joną — griaustinio vaikais, savo įpėdinį Petrą — uola. Mes irgi nepašykštime tokių spalvingų vardų kaip širdutė, balandėlis, ąžuolas, milžinas, lepšė, meška, avingalvis, pagyrų puodas. . . Nuo seno įvairiais vardais, dar geriau pasakius — vaizdais, buvo reiškiama ir Bažnyčios esmė. Šalia kitų, ji taikliai pavadinta keliarode, nes, pati Dievo diriguojama, rodo tikrąją kryptį per gyvenimą keliaujančiam žmogui.
Svariausiai tą kryptį Bažnyčia mums rodo savo visuotinių susirinkimų dokumentais. Vienas iš paskutinio — Vatikano II — susirinkimo dokumentų yra pareiškimas apie mūsų santykius su nekrikščionių religijomis. Ten, tarpe kitko, nurodoma, jog Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas tose religijose yra teisinga ir šventa; ji ragina savo vaikus, kad, bendradarbiaudami su kitų religijų sekėjais ir šviesdami krikščioniškojo tikėjimo bei gyvenimo pavyzdžiu, pripažintų, išsaugotų ir ugdytų juose esantį dvasinį ir dorinį gėrį.
Sekdami šiuo keliarodės Bažnyčios nurodymu, pasisavinkime dvasinio gėrio savo religijai reikšti iš rytiečių išminties lobyno: pasimokykime iš jų melstis mažiau galva, o daugiau širdimi. Kas tai praktikuoja, pajunta, kad malda darosi nebe varginanti pastanga, o viliojanti atgaiva.
Buvusi SIBIRO TREMTINĖ
Naktis, pilna ramios mėnesienos. Mokytojas miega. Rankoms nesunku valdyti irklus ir vairą, nes jų daug.
Broliai galilėjiečiai, norėčiau būti jūsų valtyje ir paklausyti, apie ką jūs kalbate, kuo rūpinatės dabar, kai vėjai tyli ir bangos ramios. Ar nekyla noras suvesti senas sąskaitas, pasiginčyti dėl pirmavimo, pasiskirstyti geresnes vietas būsimoje Viešpaties karalystėje? Ar neatrodo svarbiau už viską būsimo valksmo gausumas, suskilusių valčių remontas?
Nežinia, iš kur atlekia vėjas, sukyla bangos, ežeras maitintojas lieka žūties grėsme. Dabar niekas nesvarbu, išskiriant šitą mirtiną pavojų. Jums nieko kito nelieka, kaip šauktis Viešpaties.
Buvo laikas, kai ir mūsų tėviškės dangus buvo giedras. Buvome ramūs ir beveik laimingi. Tik labai užimti — nedaug tegalėjome Tau skirti laiko. Išmėginti naujus jaučių jungus, ręsti erdvesnius svirnus ir klėtis, bučiuoti mylimas lūpas — Dieve, nebuvo kada, netgi nesinorėjo išgirsti Tavo kvieslių šauksmo. Palauk, vėliau, kai būsime patogiai sutvarkę pasaulį, kai mūsų klėtys bus pilnos... O dabar — na, skamba varpai, dega žvakės. Teisuolių veidais mes ėjome į Tavo namus ir grįžome iš jų. Juk nevagiame, juk neužmušinėjame, dargi beveik kas sekmadienį nueiname į bažnyčią...
CHIARA LUBICH
Jonas Krikštytojas buvo Dievo siųstas paruošti Izraelio žmones Mesijo atėjimui. Prie Jordano upės skelbdamas Mesijo atėjimą, jis reikalavo tikro atsivertimo. Žmonėms jis teikė krikštą, lyg jų atsivertimo ženklą naujam gyvenimui, kuriuo Izraelis turėjo pasiruošti sutikti Mesiją. Daug žmonių ėjo jo klausyti ir norėjo būti pakrikštyti. Tarp jų buvo taip pat nemažai fariziejų ir sadukiejų, kurie patys sau manė, kad Jono reikalavimai atsiversti naujam gyvenimui jiems negali būti taikomi. Jie juk buvo išrinktieji žmonės, tobulai užlaikantys Mozės įstatymo išorinę praktiką. Taigi jiems turėtų užtekti tik krikšto. Bet iš tikrųjų jie žiūrėjo pro pirštus į Įstatymo dvasią.
Tad jiems Jonas buvo ypatingai griežtas. Jis juos stipriai barė: "Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Parodykite tikrų atsivertimo vaisių” (Mt 3,8). Tie jo žodžiai reiškia, kad tikras atsivertimas savaime matomas žmogaus pakeistame ir naujame gyvenime.
Tokio visiško atsivertimo, į kurį Jonas Krikštytojas šaukė, vėliau pats Jėzus reikalavo. Tai reiškia, kad gyvenime turime teikti pirmenybę Dievui, o ne savo egoizmui ar žemiškiems dalykams. Tas reikalavimas turi būti mūsų galvojimo ir veiksmų vadovas.
33-iasis pasaulinis Jėzaus Draugijos seimas (II)
ANTANAS SAULAITIS, S.J.
Daug kam žinomas anekdotas apie krikščionių vardą, pirmą kartą panaudotą Antiochijoje (Apaštalų darbai 11,26). Pagal Jėzaus Kristaus vardą jie galėję pasirinkti savo grupei arba jėzuitų, arba krikščionių vardą. Nubalsavę už antrąjį. Jeigu būtų antraip nusprendę, šiandien jėzuitai būtų krikščionys. Kiekvienu atveju, šv. Ignacas ir jo pirmieji draugai nusprendė pasirinkti Jėzaus Draugijos vardą. Kai šiandien "draugija” mums labiau reiškia organizaciją, gal geresnis atitikmuo būtų Jėzaus bendrai, ar palyda, ar draugų būrelis. Lotyniškai ir kitose panašiose kalbose "compania” reikštų būrelį, kuris laužo ir dalinasi ta pačia duona.
Jėzuitų kongregacijoje 1983 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais 220 atstovų iš viso pasaulio tikrai laužė kartu duoną Draugijos centre Romoje, dalindamiesi visa tuo, ką savo patirtimi ir siekiais turėjo. Žinoma, reikėtų ir susikalbėti. Tad prie vardo korteles buvo prilipinti spalvoti lipinukai, nurodantys, kuria iš pagrindinių kalbų dalyvis kalba (angliškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai, portugališkai). Nežiūrint šios drausmingos tvarkos, prie valgių kartais būdavo pereinama iš vienos kalbos į kitą arba kalbamasi keliomis, kurias kai kurie tik supranta, nemokėdami ta pačia kalba atsakyti. Senovėje visi mokėjo pakankamai lotyniškai; šiais laikais pirmauja anglų kalba, antroj vietoj — ispanų, o paties centro naminė kalba — italų. Retai kada prie stalo laisvai susėdę būdavo iš to paties krašto, dažnai visi šeši iš skirtingų žemynų.
A. S.
* Vos spėjo tolimo autobuso ratai prie Šv. Petro bazilikos sustoti, pro prasiveriančias duris puola maldininkas ir, neapžiūrėjęs palankesnės nuotraukai vietos, fotografuoja pirmąjį savo ilgy metų svajonės įspūdį. Ko tūkstančiai čia ieško, o čia buvusieji ką parsiveža namo, Viešpatie?
* Virtinė maldininkų lipa keliais aukštyn neva iš Šventosios Žemės į Romą atvežtaisiais laiptais. Praeini stačias, kaip turistas, istorinių miesto vietų apžiūrėti, bet taip trokšti, kad šioje jiems svarbioje vietoje jų širdį suramintum ir kiekvienam paguodos suteiktum, Viešpatie.
* Paslaptinga išraiška puošia iš toli atvykusią šeimą, tamsioje bažnytėlėje degančią žvakutę prie senovinės mozaikos. Meno vertybės, architektūros paminklai, romėniški akmenys, istorinės vietos — už visa tai vertingesnė šio jaukaus žmonių būrelio dabartis Tavo akivaizdoje, Viešpatie.
* Karštą sekmadienio popietę eilės maldininkų veržiasi į Šventųjų Metų susitaikymui skirtą baziliką, ieškodami dvasią varžančiom įtampom atvangos. Nekreipdamos dėmesio į praplaukiančiuosius, šventovės mūrų pavėsyje ant nuvaikščiotų akmenų susėdęs mažų mergaičių ratelis šnekučiuoja joms taip įdomiomis temomis. Judrios rankos, atviri šypsniai, pakilūs balsai, žibančios akutės Tavo globoje, Viešpatie, liudija, ko naštomis nešini suaugusieji taip graudžiai siekia.
ALEKSANDRAS MAURAGIS
Kai kurie mūsų laikų filosofai ir kitų sričių mokslo žmonės skelbia, kad pasaulis atsirado atsitiktinai, tad jis egzistuoja be jokios prasmės. Kokia gi galėtų būti prasmė atsitiktinai atsiradusio dalyko? Jeigu prileidžiame, kad visa ko pradžia yra atsitiktinumas, tai, žinoma, prasmės pasaulyje negali būti. Tačiau sveikas žmogaus protas, pažinęs pasaulį ir jo dėsnius, negali su tokia nuomone sutikti. Štai dėl ko.
Atsitiktinumas nesuponuoja logiškumo, protingumo, tikslingumo, prasmės, tvarkos, įstatymų, principų. Šie visi dalykai tvirtai egzistuoja mūsų pasaulyje, ir niekas nemėgina jų paneigti. Pavyzdžiu paimkime Einšteino reliatyvinės teorijos formulę: E = MC2 (E — energija, M — masė, C — greitis). Šita formulė nėra Einšteino sukurta, o tik jo suprasta ir užrašyta. Šia formule remiasi visatos struktūra. Visata yra masės ir energijos junginys, iš kurio gimsta erdvė ir laikas. Masė, energija, erdvė ir laikas atskirai negali egzistuoti, vadinasi, chaoso negali būti, viskas vyksta pagal formulę, t.y. pagal Kūrėjo valią. Juk tik tyrinėjamų objektų logiškumas bei tikslingumas įgalina mokslinių tyrinėjimų pasisekimą. Jeigu tyrinėjamas objektas neturėtų tų visų loginių dėsnių bei savybių, tai mokslas nebūtų įmanomas, nes kas gi yra mokslas, jei ne tų savybių, dėsnių, principų suradimas ir nustatymas, jų surūšiavimas, kvalifikavimas ir t.t. Taigi to dėka, kad visi daiktai yra paremti logika, matematika, tvarka, įstatymais, mokslai yra galimi.
Zenta Tenisonaitė
AUTOPORTRETAS
(aliejus 40x50)
Akiratis ir du taškai.
Dvi linijos. Šimtas linijų.
Už stiklo sienos
perdegė vasaros ugnys.
Medžiai klaidžioja migloje.
˜ ˜ ˜
Nemirtingos žalumos senajame name
po šimto metų žydi papartis.
Mano širdies kraujas
laša ant drobės—
mano sielą žaliai dažydamas.
˜ ˜ ˜
Be pėdsakų dingo vėjas.
Žodžiai nutilo, klausydami
mano pulso plakimo—
aš vis dar ieškau
Ž m o g a u s..
JUOZAS KRIAUČIŪNAS
Daugelis žmonių vartoja alkoholinius (stipriuosius) gėrimus. Daro tai dėl daugybės priežasčių, kurias išskaičiuoti būtų tikrai sunku, bet gal daugiausiai dėl vaišingumo — "pamylėti kaimyną”.
Alkoholių yra įvairių rūšių: etilinis, metilinis, propilinis, amilinis ir kt. Gryni ar beveik gryni alkoholiai vadinami spiritais. Vieni tų alkoholių yra nuodingi ir žmogaus sveikatai nepaprastai kenksmingi, kiti sveikatai kenkia mažiau, nors nėra alkoholio, kuris sveikatai nekenktų. Žmonės vartoja tik etilinį alkoholį — etanolį, kuris sveikatai mažiausiai kenksmingas. Beveik niekad nevartoja jį gryną (spiritą), bet maišytą gėrimuose. Grynas alkoholis turi nemalonų kvapą, blogą skonį ir sukelia degenimo jausmą paliestose gleivinėse, nes, staigiai traukdamas iš gleivinės audinių skysčius, gleivinę džiovina, sutraukia ir net sukrešina.
Etilinio alkoholio mažesnes ar didesnes koncentracijas turi: degtinė, vynas, alus, konjakas, džinas, romas ir daugelis kitų gėrimų, vadinamų stipriaisiais. Alkoholio kiekis ar koncentracija gėrime šiame krašte žymima "prufais”, o daugelyje kitų kraštų — nuošimčiais. Du "prufai” yra lygūs vienam nuošimčiui.
Etilinis alkoholis gaminamas iš grūdų, šakniavaisių, vaisių ir cukraus. Alkoholis, nors gaminamas iš maistui naudojamų produktų, bet kaip maistas jau nevartojamas, nes kenkia sveikatai, ypač kai naudojamas didesniais kiekiais, bet ir mažais, kai naudojamas dažnai arba nuolat.
Kunigas Jonas
Mielasis Juozai,
Pirmajame laiške Jums rašiau apie tradicinio tikėjimo ir moderniojo pasaulio pažiūras į Dievą, žmogų, gyvenimą, tiesą ir kitus svarbius klausimus. Tikiuos, kad pastebėjote, koks didelis tų pažiūrų skirtumas. Tiesiog prieštaraujančios vienos kitoms. Jums tenka rinktis: ar vieną, ar kitą pusę. Vidurio kelio — kompromisų nėra. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip sąmoningai apsispręstumėte, yra be galo svarbu žinoti, kodėltaip, o ne priešingai apsisprendžiu. Savo laiške pasisakėte esąs tikintis. Pasitikiu Jūsų rimtu žodžiu. Tačiau vis tiek negaliu susilaikyti nepaklausęs: kodėlJūs tikite? Ir štai dėl ko.
Vienas mano pažįstamas kunigas profesorius mokslo metų pradžioje visada klausiąs pirmamečius studentus kaip tik to klausimo. Jis gaunąs nuostabių atsakymų. Studentams jis sakąs: "Aš noriu žinoti, kas yra meilė ir tikėjimas. Kas belieka, išdistiliavus meilės ir tikėjimo esmę? Gal koks savotiškas jausmas ar kas kita? Kas ištinka meilę ir tikėjimą, kai nieko nejaučiama? Ar nepasitaiko dienų be jokio šiltesnio jausmo Dievui ir meilei? O gal Dievas atrodo toks tolimas, tartum tirštam rūke paskendęs, tiktai žodis, tik lūpose, ir nieko kita? Ar gali meilė ir tikėjimas kilti ir dingti, kaip visi kiti jausmai? Ar jūs visada jaučiate jaukią jausmo šilimą, galvodami apie Dievą, į jį melsdamiesi? Aš noriu būti kaip erkė, giliai įsisiurbti į pačius meilės ir tikėjimo vidurius ir patirti, kas jie yra”.
Iš įvairių profesoriaus girdimų atsakymų paminėsiu Jums, Juozai, kai kuriuos charakteringiausius. Vienas atsako: "Savaime suprantama — tikiu Dievą”. Ir jis niekada nejaučia esant reikalinga, todėl ir nebando giliau tai panagrinėti. Aš tai negaliu sakyti Dievui jį tikįs ir mylįs, jei nežinau, ką reiškia tikėti ir mylėti, jei tikėjimas turi duoti man išmintingą pagrindą prasmingai gyventi ir prasmingai mirti. Jei ant tokio tikėjimo rizikuoju statyti savo gyvenimą, tai tikrai turiu gerai žinoti, ką darąs, kodėl tikiu ir myliu.
Vytautas Kasniūnas
Praėjusiame "Laiškų lietuviams” numeryje rašėme apie pasikalbėjimą su buvusia vienuole, kai ji, būdama aštuntoje gimnazijos klasėje, jausdama didelį religingumą, ėmė ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės.
˜ ˜ ˜
Janinai ruošiant sumuštinius ir kavą, aš sunešiau iš valgomojo kambario po vakarienės paliktus indus, paruošiau stalą. "Paryčiais lapus rasotus šluosto saulės spinduliai” — ji, virtuvėje dirbdama, deklamavo Tilvyčio eilėraštį.
— Vis paryčiais, trečius gaidžius išgirdęs, patvoriais šlitinėdamas namo pareisiu, ankstyvuosius pusryčius pavalgysiu, — atsakiau, prisiminęs kažkur skaitytus žodžius.
— Aš tau sakiau, o dabar kartoju, jog man atrodo, kad aš tave seniai pažįstu, tartum būtum mano nuoširdus ilgų metų draugas, — kalbėjo Janina, nešdama į stalą ankstyvuosius pusryčius.
— Ir kad vienas kitą labai draugiškai mylime...
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
GROK JURGELI!
Profsąjungų ir Statybininkų kultūros rūmuose Kaune gruodžio mėnesį vyko įprastinės Lietuvos kaimo kapelų šventės "Grok, Jurgeli”, renginiai.
Konkursuose dėl šventės laureatų vardo dalyvavo 26 kaimo kapelos ir tiek pat liaudies muzikantų iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Alytaus, Palangos miestų, Joniškio, Ukmergės, Jurbarko ir kitų Lietuvos rajonų. Geriausi meno saviveiklos vienetai surengė koncertus sporto halėje.
ŠOKĖJŲ KONKURSAS
Latvijos sostinėje surengtas įprastinis pramoginių šokių konkursas "Rygos ruduo — 83”. Čia šoko aukščiausios klasės šokėjų poros iš Maskvos, Kijevo, Leningrado, Talino ir Kauno.
Absoliučiai geriausia pripažinta kauniečių pora — "Sūkurio” šokių vieneto atstovai E. Milušauskaitė ir A. Madzeliauskas. Prizines vietas taip pat iškovojo sūkuriečiai I. Oksaitė ir J. Aleksandravičius. Parodomuosius šokius pašoko konkurso garbės svečiai — Jūratė ir Česlovas Norvaišos.
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PET RAS JONIKAS
KELETAS KALBOS TAISYMŲ
abuojas — nevartotinas reikšme "abejingas”. Kai kurie mūsų rašytojai ir žurnalistai mano, kad abuojas reiškia tą pat, ką abejingas, o abuojumas reiškia abejingumą, bet tai yra didelis nesusipratimas. Būdvardis abuojas yra senas lietuvių ir baltų kalbų žodis. K. Būgos nuomone, jis yra sėliškos kilmės. Dabar šitas žodis užtinkamas rytų aukštaičių ir kai kurių dzūkų tarmėse, artimesnėse buvusių sėlių teritorijai. Šiose tarmėse žodis abuojas reiškia "piktą, įžūlų, įkyrų, nedorą, nepakenčiamą, bjaurų”. Štai keli pavyzdžiai, paimti iš rytų aukštaičių šnekamosios kalbos: Mūsų jautis abuojas — saugokis (Rokiškis). Jo pati labai abuoja — keikiasi, vaikus muša (Svėdasai). Toks abuojas vaikas pasidarė — visą dieną burzgia ir burzgia (Utena). Koks abuojas kelias rudenį (Labanoras).
Tokia pat reikšme šį žodį vartoja ir Tumas-Vaižgantas (rytų aukštaitis). Minėtose tarmėse tą pačią reikšmę turi ir bevardė būdvardžio giminė, pvz.: Čia man abuoja — negaliu gyventi (Alanta). Šiandien lyja, purvas — keliauti abuoja (Palūšė). Ši reikšmė būdinga ir iš minėtojo būdvardžio išvestiems daiktavardžiams — abuojybė, abuojystė, abuojumas, pvz.: Abuojybė, ne darbas, kai šalta miške (Tauragnai).
ĮVEDANT NAUJĄ SKYRIŲ
Skaitytojams pageidaujant, įvedame juokų ir humoro skyrių. Mat kartais nusijuokti ar nusišypsoti yra labai sveika. Victor Hugo sakydavo, kad “juokas yra saulė, išvaranti žiemą iš žmogaus gyvenimo”. O Šekspyras tvirtino, kad “linksma širdis gyvena ilgiausiai”.
Pirmiausia galvojome, kaip šį skyrių pavadinti. Mūsų spaudoje tokie skyriai įvairiai vadinami: Juokai, Šypsenos, Šypsniai ir pan. Pažvelgę į “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną”, radome žodį šypsulys. Jis tą pat reiškia, ką ir šypsena ar šypsnys. Pasirinkome šį žodį, nes jis yra rečiau vartojamas, užtat įdomesnis. Žodyne taip pat nurodoma, kad šypsulys gali būti meilus, žavingas, gudrus, ironiškas. Taigi šiame skyriuje ir stengsimės pateikti medžiagos, kuri skaitytojams sukeltų meilius, žavingus, gudrius, o kartais ir ironiškus šypsulius.
Laukiame visų skaitytojų talkos. “Šypsulių” skyriuje bendradarbiauti bus labai lengva, nes čia nereikės ilgų, gerai paruoštų ir apgalvotų straipsnių, užteks atsiųsti kad ir tik vieną kur nugirstą juokelį ar anekdotą. Nepageidaujam per daug “riebių” anekdotų, nes dabar, kai visi stengiasi išlaikyti grakščias kūno linijas, reikia vengti visko, kas per daug riebu.
Norėtume į šį skyrių dėti tik tokius juokus ir anekdotus, kurie tikrai sukeltų bent mažą šypsuliuką. Deja, mūsų laikraščių juokų skyriuose kartais perskaitai visą puslapį ir negali prisiversti nė karto nusišypsoti. Tą pat galima pasakyti ir apie Lietuvoje einantį juokų laikraštį “Šluotą”. Žinoma, tai gali priklausyti ir nuo skaitytojo: vienam tas pats dalykas gali sukelti didelį juoką, o kitas — nė nenusišypsos. Vis dėlto reikia pripažinti, kad sugalvoti gerą juoką nėra jau taip lengva. Tačiau jau yra sugalvotų tikrai gerų juokų ir anekdotų, reikia tik juos prisiminti.
Taigi drąsiai siųskite redakcijai visus juokus ir anekdotus, kuriuos tik prisiminsite, o mes nuspręsime, ar jie į šį skyrių tiks. Visiems bendradarbiams jau iš anksto dėkojame.
Redakcija
* Moteriškė važiavo iš darbo namo ir sustojo prie raudonų šviesų. Kadangi tuo metu iš darbo važiavo daug žmonių, tai už jos sustojo virtinė automobilių. Kai raudona šviesa pasikeitė, ji norėjo važiuoti, bet jokiu būdu negalėjo užvesti motoro. Tada, žinoma, visi pradėjo garsiai triūbyti. Moteriškė išlipa, prieina prie pirmojo už jos esančio automobilio, ir ten triūbyjančiam vyrui sako: “Aš negaliu užvesti motoro. Gal jūs, ponas, įliptumėte į mano automobilį ir pažiūrėtumėte, kas ten yra, o aš įlipsiu į jūsiški ir už jus patriūbysiu...
* Jaunas, dar neseniai įšventintas kunigėlis nuėjo pas pažįstamus kaimynus į svečius. Vakare penkerių metų mergytė, prieš eidama gulti, pabučiavo mamytę, tėveli ir, priėjusi prie kunigėlio, norėjo ir jį pabučiuoti, bet kuklus kunigėlis sumišęs sako: “Palauk, mažyte, — kai būsi didesnė. . .”
■ Čekoslovakijos užsienio reikalų ministeris Bo-huslav Chnoupek privačioje audiencijoje gruodžio 2 d. aplankė popiežių. Spaudoje spėjama, kad gal jis buvo užinteresuotas popiežiaus pasiūlymu sudaryti “moralinį tarpininkavimą” išlyginti santykiams tarp Maskvos ir Vašingtono. Chnoupek yra pirmas Čekoslovakijos ministeris, aplankęs popiežių po 1948 m., kai ten įsistiprino komunistinis režimas.
■" Vatikano Katalikiško auklėjimo kongregacija gruodžio 1 d. paskelbė pagrindines seksualinio auklėjimo gaires, tėvus laikydama pirmaeiliais auklėtojais šioje srityje. Skatinama priaugančią kartą auklėti skaistumo dvasia, kad būtų nusistatę prieš priešvedybinius lytinius santykius, prieš onanizmą, homoseksualumą, prieš narkotikų vartojimą.
■ Vatikano Sikstino koplyčioje bus pagrindinai atnaujinami Michelangelo kūriniai. Lėšos finansavimui gaunamos iš japonų, kurie už išimtinę teisę reprodukuoti tuos meno kūrinius filmuose, knygose, nuotraukose, atvirukuose dabar sumokės 3 mil. dol., o paskui per 12 metų dar 14,4 mil. dol.
■ Popiežius Jonas Paulius II 1984 m. gegužės 3 -7 dienomis lankysis Pietų Korėjoje. Bus sostinėje ir kai kuriuose kituose miestuose. Lankymosi metu paskelbs šventaisiais 103 Korėjos kankinius, dėl tikėjimo nužudytus tarp 1839 ir 1869 metų.
■ Ringling Bros. ir Barnum & Baily cirkai turi savo kapelioną, kuriuo yra kun. Jack Toner, 68 metų, La Salette vienuolis. Jis keliauja su cirkais, aukoja Mišias jų nariams, ruošia vaikus pirmai komunijai, sutuokia poras. Aptarnaudamas abi tas cirko šeimas, jis per metus nukeliauja apie 12.000 mylių, kelionėse išbūdamas 49 savaites per metus, gyvendamas traukinio vagone. Abiejuose tų cirkų padaliniuose yra apie 300 žmonių, kurių trečdalis yra katalikai, vedantieji rūpestingą šeimų gyvenimą.
Kazys Bradūnas. PRIERAŠAI. Prierašai prie Genezės. Eilėraščiai. Išleido “Ateitis”, 1768 Goldwin Dr., Southfield, MI 48075. 79 psl., kaina 6 dol.
Eglė Juodvalkė. PAS KĄ ŽIEDAS ŽYDI. Eilėraščiai. Išleido “Ateitis” 1983 m. Viršelis Uosio Juodvalkio. 96 psl., kaina 6 dol.
Stasys Santvaras. BUVIMO PĖDSAKAI. Aštuntoji lyrikos knyga. Viršelį ir portretą darė V. K. Jonynas. Portreto nuotraukos autorius — inž. K. Daugėla. Leidinio mecenatė — Alė Valiukaitė-Santvarienė. Išleido “Viltis” 1983 Aušros metais. Adresas: 6116 St. Clair Ave., Cleveland, Ohio 44103. Kieti viršeliai, 107 psl., kaina 8 dol.
Vytautas J. Bagdanavičius. KULTŪRINĖS GELMĖS PASAKOSE. Keturių dalių tautosakinė - teologinė studija. III knyga. Juodosios globėjos variantai. Viršelis Vytauto Virkau. Išleido Liet. knygos klubas 1983 m. 282 psl., kaina 9 dol.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINĖ ŠVENTĖ
Konkursas baigiasi šio mėn. 16 d. Laimėtojams premijos bus ¡teiktos metinėje šventėje kovo mėn. 18 d. Jaunimo Centre. Bus vakarienė ir įdomi meninė programa.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” EKSKURSIJOS
Ekskursija į Meksiką (35 dalyviai) labai gerai pavyko. Visi grįžo laimingi ir patenkinti. Kaip jau buvo pranešta, organizuojame ekskursiją į Australiją Lietuvių dienų proga maždaug nuo gruodžio 15 iki sausio 5 d. Daugiau informacijų duosime vėliau.
Nuoširdi padėka “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” rėmėjams
37 dol. aukojo A. Aviža.
34 dol. aukojo kun. V. Radvina.
24 dol. aukojo V. Karoblis.
22 dol. aukojo J. Butikas.
Po 17 dol. aukojo: V. Valantinas, V. Petkienė, R. Borris, kun. V. Pavalkis, J. Klimaitienė.