JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Pasikalbėjimuose ir spaudoje kartais keliamas klausimas, ar mes dabar savo veikloje turėtume daugiau dėmesio skirti politikai ar kultūrai. Kai kurie tuoj atsako, kad jeigu mes norime išlaisvinti savo tėvynę, tai, be abejo, svarbiau politika. Juk jeigu nedalyvausime politiniame gyvenime, nuolat nesibelsime į kitų valstybių vyriausybių duris, jeigu nekelsime mūsų teisės į laisvą, nepriklausomą gyvenimą, jei patys neprašysime, tai niekas mums ir nepasiūlys. O kiti pastebi, kad jeigu nesirūpinsime kultūra, tai ilgainiui pateksime į tokią padėtį, kad nebus nei kam laisvinti, nei ką laisvinti.
Kuri nuomonė teisingesnė? Žinoma, reikia rūpintis ir politika, ir kultūra, bet jeigu jau būtinai reikėtų nuspręsti, kam duoti pirmenybę, tai atsakymas gali priklausyti nuo kai kurių aplinkybių. Jeigu būtų galimybė labai greitai atgauti nepriklausomybę, tai, žinoma, visas jėgas turėtume sukoncentruoti į politiką — kultūra per tą palyginti trumpą laiką daug nenukentės. Bet jeigu tas tėvynės laisvinimo darbas turės tęstis gana ilgai, tai ypatingą dėmesį turime kreipti į savo kultūrinių vertybių išlaikymą, nes tikrai nebus nei kam laisvinti, nei ką laisvinti, jeigu užmiršime savo kalbą, papročius, tradicijas ir pagaliau visiškai prarasime lietuvišką dvasią. Tai, žinoma, tinka ir tiems, kurie gyvena Lietuvoje. Ir ten yra labai didelė svetima įtaka, gresianti lietuvių kultūrai.
“Kronika” ir kiti pogrindžio leidiniai duoda labai gražių pavyzdžių, kaip lietuviai ten kovoja už savo religines bei tautines vertybes, bet nemaža turime ir priešingų pavyzdžių. Nuvažiavus į Lietuvą arba susitikus čia, išeivijoje, su atvažiavusiais iš Lietuvos, taip pat galima pastebėti ir vienokių, ir kitokių tų žmonių nusiteikimų. Daug yra nepatenkintų ten esama tvarka, ypač įvairiais laisvės varžymais, bet pasitaiko nemaža ir tokių, kurie šoka
Lietuviški kryžiai. Jurgio Prapuolenio nuotr.
visomis jėgomis ginti tenykščią santvarką, turi savotiškas tautinės sąmonės idėjas, o religiniu atžvilgiu yra visiški agnostikai. Tad jeigu Lietuva kada nors atsikels ir taps nepriklausoma, jai reikės labai daug įvairių sričių "misionierių”. O iš kur jų gausi, jeigu ne iš čia, iš išeivijoje gyvenančių lietuvių? Tai yra labai svarbus motyvas mums išsaugoti savo dvasines vertybes, savo tautinę ir religinę kultūrą.
Mes dažnai pakritikuojame savo lituanistines mokyklas, suvažiavimus, dainų bei šokių šventes ir kitus kultūrinius renginius. Žinoma, gera, pozityvi kritika niekam nekenkia, o tik padeda, tačiau būtų blogai, jeigu mes į visus tuos tautinius pasireiškimus numotume ranka ir manytume, kad jie visai nereikalingi. Ne! Jie yra būtini! Jie gali ne tik gyvus lietuvius išlaikyti, bet ir merdėjančius prikelti.
Prisimenu vieną gražų ir įdomų pavyzdėlį. Tai buvo maždaug prieš dvidešimt ar trisdešimt metų Čikagoje. Vienai čia gimusiai ir nuo lietuvybės labai nutolusiai merginai jos draugė pasiūlė bilietą į Šokių šventę. Iš pradžių ji nenorėjo apie tai nė girdėti. "Ką man gali tie 'luganai’ parodyti?— paniekinančiai atsakė, — tai būtų tik bereikalingas laiko eikvojimas”. Vis dėlto pagaliau nusileido ir sutiko tik dėl to, kad nenorėjo įžeisti savo draugės. Pamačiusi tūkstančius susirinkusių lietuvių, stebėdama šimtus tautiniais drabužiais pasipuošusių šokėjų, suvažiavusių iš įvairių laisvojo pasaulio kraštų, ji buvo be galo nustebinta. Šokių švente ji buvo taip sužavėta, kad nuo tos dienos visiškai pasikeitė jos pažiūra į lietuvius ir lietuvybę. Tuoj pradėjo domėtis lietuviška spauda, lietuviška veikla, į tą veiklą pati įsijungė ir joje tebedirba iki šiol.
Tai prisiminę bei laukdami šių metų Šokių šventės, ir šį "Laiškų lietuviams” numerį iliustravome mūsų tautinių šokių vaizdais bei lietuviškais kryžiais. Tautiniai šokiai, dainos ir lietuviškas menas yra nepakeičiamos priemonės išlaikyti mūsų lietuviškajai kultūrai, o ši kultūra gali būti efektyvi parama ir mūsų politinei veiklai.