religinės ir tautinės kultūros žurnalas
1984 / LIEPA - RUGP. / JULY - AUGUST / VOL. XXXV, NO. 7
|
217 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
220 |
Chiara Lubich |
|
|
222 |
J. Eichendorff |
|
|
223 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
227 |
J. Kidykas, S.J. |
|
|
232 |
Kun. Jonas |
|
|
238 |
Kun. Kazimieras Vaičionis |
|
|
241 |
Vytautas Kasniūnas |
|
|
242 |
Ramona Steponavičiūtė |
|
|
244 |
Gediminas Vakaris |
|
|
246 |
Jurgis Gliauda |
|
|
248 |
Juozas Vaišnys, S.J. |
|
|
250 |
Red. |
|
|
251 |
J. Pr. |
Iliustracijos: Viršelio piešinys — Linos Didžbalytės, 218 psl. piešinys — Domicėlės Tarabildienės, 230 psl. nuotrauka — Z. Žilevičienės, 234 ir 235 psl. nuotraukos — Stasio Žilevičiaus. Užsklandos: Algirdo Kurausko, Rasos Krokytės, Juditos Patraitės, Linos Didžbalytės.
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July and August, when bimonthly, for $8.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, IL 60636. Second class postage paid at Chicago, IL and additional mailing offices. Postmaster: Send address changes to “Laiškai Lietuviams”, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Atostogų ir olimpinių metų proga gal bus naudinga trupučiuką pažvelgti į sportą ir jo santykį su religija. Yra žmonių, kurie ir sportą, ir atostogas laiko tinginių ir dykaduonių prasimanymu. Bet tai grubi klaida ir didelis nesusipratimas. Žmogus turi rūpintis ne tik savo dvasia, bet ir kūnu, kuris yra dvasios buveinė. Buvo, yra ir bus teisingas sportininkų posakis: "Mens sana ir corpore sano” (Sveikame kūne sveika siela).
Šv. Tomas Akvinietis, rašydamas apie žmogaus tobulumą, šventumą ir įvairias dorybes, neužmiršta ir pasilinksminimų dorybės, graikiškai vadinamos eutrapelia. Prie šios dorybės priklauso sugebėjimas tinkamai naudotis įvairiais pasilinksminimais, atostogomis, žaidimais, sportu. Krikščioniškoji asketika ir moralė pasilinksminimų ir malonumų nelaiko blogais, jeigu tik jų siekiama tinkamu būdu. Krikščioniškoji moralė jokiu būdu kūno nelaiko blogio šaltiniu. Taip skelbė tik pirmųjų amžių eretikai — manichejai. Kūną jie laikė blogu ir liepė prieš jį visokiais būdais kovoti, jį varginti ir niekinti. Krikščionybė, skelbdama kūno atgailą, visiškai nenori kūno nei varginti, nei niekinti, bet pasiekti harmoniją tarp kūno ir dvasios. Jeigu šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu”, tai čia nebuvo joks kūno paniekinimas. Argi gali būti paniekinimas ką nors vadinti broliu? O jeigu prie jo pridėjo dar ir asilo vardą, tai tik norėjo pabrėžti, kad pats kūnas negali tvarkytis, jis turi būti proto tvarkomas.
Kristus savo elgesiu aiškiai parodė, kad kūnas yra labai vertinga Dievo dovana, kurią reikia saugoti. Argi daugelis jo stebuklų nebuvo daromi kūno ligoms gydyti? Kristaus stebukluose dažnai pastebimas sąryšis tarp kūno ir dvasios ligų. Kartais jis, pagydęs kūną nuo kokios nors ligos, pasakydavo: "Eik ramybėje ir daugiau nebenusidėk — tavo nuodėmės tau atleistos”.
DOMICĖLĖ TARABILDIENĖ. Vilniaus Motina.
CHIARA LUBICH
"Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą” (Jn 14,12).
Tai yra vienas iš labiau nelauktų Jėzaus pareiškimų. Kaip tai gali būti, kad Jo mokiniai galėtų daryti tokius darbus, kaip ir Jis, ir net didesnių? Argi neskaitome Evangelijoje, kad jis savo gyvenime darė stebuklą po stebuklo? Argi Jis neprikėlė mirusiųjų? Gal mes geriau suprasime žodžius "dar už juos didesnių” ir tai, ką Jis jais norėjo pasakyti, jeigu juos atidžiau pasvarstysime. Tad pabandykime tai padaryti pagal eilės tvarką.
Tai buvo vakare prieš Jo kančią, paskutinės vakarienės metu. Jis ruošė savo mokinius ligi paskutinės valandėlės, sakydamas ir darydamas didelius dalykus. Jis kalbėjo apie savo su Tėvu vienybę, kuri buvo matoma Jo darbuose. Tada Jis pareiškė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums. ..” Tuo Jis norėjo pabrėžti, kad tai, ką sakys toliau, turi didelę prasmę. Tuoj po tos įžangos Jis kreipėsi į "kas mane tiki” — tai ne tik į tuos mokinius, kurie tuo metu Jo klausė, ar į kokius privilegijuotus žmones, bet į kiekvieną krikščionį. Kas tiki Kristų, yra vienybėje su Juo ir gauna iš Jo gyvenimą, gali daryti darbus, kokius jis darė, ir net didesnius.
Žinoma, mes suprantame, kad Jėzus neminėjo tik bet kokius darbus, bet tuos, kuriuos Jis darė ir kurie tęs viską, ką Jis vykdė, kad grąžintų visus žmones prie Tėvo ir skelbtų jiems išganymą. Taip pat tai nereiškia, kad mokiniai bus pranašesni už savo Mokytoją. Jėzus, net ir grįžęs pas Tėvą, veiks pasaulyje savo mokinių darbuose, tęsdamas tai, ką jau buvo daręs.
(Iš Eichendorffo poezijos)
TĖVIŠKĖS SODAS
Bijūnai, jurginai žydi,
Lyg užbūrė kas gėles:
Tėvas, motina jau mirę,
Kas dar žydėti verčia jas?
Ir šaltinis ten dar šnera, mena
Jis senus, gražius laikus;
Moteris ten sėdi, miega,
Jos kasos dengia drabužius.
Ji laiko rankoje kankles,
Lyg kalba per sapnus;
Man rodos, ją esu pažinęs—
Tyliau, tyliau, tenepabus.
Bet kai slėny sutemsta,
Paliečia švelniai ji stygas;
Girdžiu po sodą visą naktį
Jos nuostabias dainas.
JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kanda liūtas, ir kanda gyvatė, bet koks skirtumas! Liūtas, galingas džiunglių karalius, puldamas savo auką, garsiai sustaugia ir sumauroja, kad net visos džiunglės sudreba. Jis savo planus ir norus visiems paskelbia — nepuola aukos iš pasalų. Visai priešingai elgiasi gyvatė. Tas bjaurus, silpnas purvinos žemės šliužas bijosi su kuo nors akis į akį susitikti. Gyvatė tūno susisukusi kur nors prie kelmo tarp apipuvusių lapų ir dreba, kad kas nors jai ant galvos neužmintų. Ji griebia praeivį iš pasalų ir vėl greitai pasislepia nukritusiuose lapuose ar samanose. Liūtas ką nors užpuola, norėdamas numalšinti alkį, bet gyvatės tikslai kitokie. Ji kanda praeivį iš baimės, arba kažkokio neaiškaus keršto ir neapykantos instinkto vedama. Tai žemas, visų paniekintas šliužas, bet jo nuodai daugeliui skausmus ir mirtį neša.
Ir tarp žmonių tokių šliužų pasitaiko, kurių širdyje yra prisisunkusių gyvatės nuodų. Jie spjaudo tuos nuodus į praeivius kerštu ir neapykanta persunktais šmeižtais, liežuvavimais, apkalbėjimais ir visokiais tuščiais tauškalais. Jie nedrįsta tam šmeižiamam žmogui į akis pažvelgti, jie bijo jį veidas į veidą susitikti. Apie jo tariamas klaidas ir išsigalvotus nusikaltimus jie plepa su gandų ištroškusiomis kūmutėmis tik už akių. Pradedama nuo gandų, įtarinėjimų, įsivaizdavimų, bet pagaliau jie eina iš lūpų į lūpas kaip "tikri faktai”. Tokie "faktai” paprastai maždaug taip pradedami: "Mano bobutės draugės viena gera pažįstama sakė mano draugės pusseserei, jog ji girdėjusi iš vienos patikimos kaimynės, kad...Tai yra juokinga, bet drauge labai keista, kad tokių keistų plepalų rimtai klausosi, jais tiki ir juos už gryną pinigą ima didelė mūsų visuomenės dalis, net aukštus mokslus baigę inteligentai, ir vyrai, ir moterys.
Liūdna, kad ir jaunimas šiais nuodais pradeda užsikrėsti. Teko girdėti, kad viename universitete, kur studijuoja nemaža lietuvių, apkalbos ir šmeižtai pasireiškia labai negarbinga ir grubia forma. Berniukas tyčia prisiplaka prie kokios nors rimtos mergaitės, su ja padraugauja ir pasikalba tik dėl to, kad paskui turėtų daugiau medžiagos prieš tą mergaitę visokius tuščius tauškalus skleisti. Tai yra tikrai labai žemas, negarbingas veiksmas.
J. KIDYKAS, S.J.
Mielasis Vytautai!
Pačiam rūpi sužinoti, ar iš tiesų Katalikų Bažnyčia nori, kad visi tikintieji būtų "konservatyvūs”, ar negali būti "katalikiškų liberalų”.
Atsakydamas į Jūsų klausimą, pasinaudoju dr. Thumas P. Neill paskaita jėzuitams, St. Mary’s College, St. Marys Kansas.
Kadangi yra visokių "liberalizmų”, tai iš pat pradžių pabrėžiu, jog čia apsiriboju nagrinėti tiktai "katalikiškąjį liberalą”. O jis, mano supratimu, yra toks: jis pripažįsta ir priima popiežiaus bei vyskupų autoritetą religijos bei dorovės srityse. Socialinėje, ekonominėje ir politinėje plotmėje jis paprastai prisilaiko "kairiosios nuo vidurio pusės”. Jis yra linkęs į pakaitas, į reformas, o paskutiniais laikais nori, kad valdžia turėtų stipresnį ir lemiamą žodį, socialines ir ekonomines problemas sprendžiant. Religijos plotmėje liberališkasis katalikas labiau negu konservatyvusis yra linkęs bendradarbiauti su kitais tikėjimais, palankiai sutinka modernųjį meną bažnyčiose, labiau pabrėžia liturginį pamaldų momentą ir yra įsitikinęs, jog, ir teologiškus klausimus gvildenant, naudinga ir sveika būtų leistis į drąsesnes spekuliacijas. Kaip matote, "liberališkojo kataliko” definicija išėjo ilgoka ir gana sudėtinga. Ką padarysi, kad jis tikrai yra komplikuotas sutvėrimas!
Pati "liberališko kataliko” sąvoka yra gana sujaukta. Sujaukta dėl to, kad tas pats žodis "liberalas” taip vartojamas politinėje, sociologinėje ir teologinėje kalboje, tartum visur tą patį reikštų. Deja, taip nėra. Kardinolas Newman nėra laikomas konservatyviu teologijoje, o jis savo paties biografijoje prisipažįsta, kad jo intelektualinis gyvenimas ilgą laką buvęs kova su liberalizmu. Panašiai ir kardinolas Billot yra laikomas geru, liberališku teologu, nors jis parašė veikalą: "Liberalizmas — šėtoniškas socialinis tirpytojas”. Yra žinoma, kad jis simpatizavo priešliberališkai nacionalistiškai "Action française”.
Stasys Žilevičius.
Šio numerio234 ir235 psl, iliustruoti Stasio Žilevičiaus nuotraukomis iš Utah valstybinio parko. Tai yra nuostabios gamtos sukurtos "skulptūros”. S. 'Žilevičius mėgsta keliauti ir fotografuoti. Jis yra pagrindinis Foto archyvo parodų organizatorius Čikagoje.
Gerbiamas kunige Jonai,
Beskaitydamas Jūsų laiškus Juozui su Elenute, gavau drąsos ir aš pabrėžti Jums keletą eilučių man rūpimu klausimu. Man vis knietė išsiaiškinti mūsų laikų moderniojo pasaulio tiesiog beviltišką susimaišymą kasdieninio gyvenimo reikaluose. Ar ne kiekvienas, ar ne visi norime laimės? Ar ne visi tautų ir partijų vadovai, pagaliau ar ne visi ir šeimų tėvai bei motinos nori kitas kitam gero? Tad kas ir kaip užkrėtė milijonus vyrų ir moterų, kad visa visuomenė atrodo serganti kažkokia blogybe, kuri gresia ir atominiu karu, ir kaip įsimetęs į obuolį kirminas iš vidaus graužia tiek šeimas, tiek paskirų asmenų širdį ir daro jas nelaimingas? Kame glūdi giliausia visa to priežastis? Ar yra koks nors išmintingas į tai atsakymas?
Jus gerbiąs
J. Zylys
Malonusis p. Zily,
Per didelis man komplimentas, kad laukiate iš manęs "išmintingo” atsakymo Jums rūpimu klausimu. Didesni pasaulinio masto protai grumiasi su tomis problemomis ir vis, atrodo, neranda visiems patenkinamo atsakymo. Todėl būčiau labai naivus ar labai išdidus, jei drįsčiau galvoti, kad turiu Jums aiškiausią atsakymą, kurį perskaitęs pasijustum, kad Jūsų iškeltos problemos išnyko, tartum juodas debesis, saulutei stiprokai pakaitinus. Bet kadangi su manimi dalijatės savo abejonėmis, tai ir aš, prisiskaitęs įvairių autorių raštų ir pats pagalvodamas, pasidalinu su Jumis, kaip man atrodo, "moderniosios maišalienės” priežastimis. Nesiūlau jų, kaip neklaidingų tikėjimo dogmų. Gal kas galėtų nurodyti Jums ir geresnių priežasčių. ..
KUN. KAZIMIERAS VAIČIONIS
Šv. Kazimiero motina Elzbieta Habsburgaitė, ankstyvoje vaikystėje tapusi našlaite, su savo broliu Vladislovu visą savo vaikystę ir jaunystę praleidusi Vengrijoje, prie to pietų krašto labai prisirišo ir jį pamilo, Vengriją laikydama savo tikrąja tėvyne. Lenkiją laikė lyg ir ištrėmimu, o dar labiau nemėgo šaltažiemės Lietuvos, tačiau, be galo mylėdama savo vyrą, važiuodavo su juo ir į Lietuvą.
Ir štai Vengrijoje miršta jos nepilnametis brolis Vladislovas, Vengrijos karalius. Teisėtu sosto paveldėtoju tapo Elzbieta ir jos sūnūs. Vyriausias sūnus, 15-metis Vladislovas, jau buvo gavęs Čekijos sostą, todėl Vengrija turėjo tekti antrajam sūnui — Kazimierui. Motina, visa širdimi mylėdama Vengriją, rūpinosi, kad jos sūnus kuo greičiau užimtų Vengrijos sostą, kurį buvo pasisavinęs regentas Motiejus Korvinas. Jis buvo paprasto žemdirbio Jono Hunijado sūnus, labai gabus, sumanus ir narsus, pagarsėjęs kovose su turkais, kurie, 1453 metais užkariavę Bizantijos imperiją, užėmė Balkanus ir, nuolat puldinėdami Vengriją, rimtai grėsė visai Europai. Korvinas, spausdamas didikus ir remdamasis žemesniais luomais, sustiprino karaliaus valdžią, reiškėsi kaip patyręs politikas bei geras administratorius, mokslo ir meno globėjas, Vengrijos universiteto ir karališkosios bibliotekos įsteigėjas. Popiežiai jį rėmė, matydami jame suvienytos Europos vadą prieš mahometonų turkų grėsmę. Su tokiu galingu konkurentu šv. Kazimieras, vos 13 metų jaunuolis, turėjo varžytis dėl tradiciškai jam priklausančio Vengrijos sosto.
Korvino prispausti ir eksproprijuoti Vengrijos magnatai, pabėgę į Krokuvą, karaliui Kazimierui nedavė ramybės. Jie siūlė: "Padengsime išlaidas, tik siųsk savo sūnų žygiui prieš uzurpatorių, kitaip kreipsimės į turkus”. Motina Elzbieta, prisiminusi vaikystę prie saulėto Dunojaus krantų, net ašarodama skubina karalių. Pats karalius Kazimieras, praktiškas vyras, atsiklausia lietuvių, kurie yra jo karalystės pagrindinė militarinė galia. Vilniaus didikai su Goštautais priešakyje griežtai atsisako: "Mums patiems, o ne vengrams reikia didžiojo kunigaikščio, juo labiau neprotinga tokį gabų jaunuolį, kaip Kazimieras, atiduoti svetimiems!”
Vytautas Kasniūnas
Valgant naktipiečius, kalbos apie ligas tęsėsi toliau.
— Šį vakarą aš norėčiau pavadinti "Žmogaus gyvenimo seminaru”, — įsiterpė į kalbas dainininkė Paštukaitienė, — ir norėčiau. ..
— Matote, kaip moterys greitai keičia savo nuomonę, — neleidęs jai baigti sakinio, pertraukė Juozaitis. — Prieš kelias valandas protestuodama sakei, jog mūsų kalbos tave nuvedė į mirusiųjų koplyčią, o dabar atrodo, lyg rengies tostą pakelti.
— Jei moterys nekeistų savo nuomonių, pasaulyje nebūtų pažangos, — pusiau dainuodama atkirto solistė. — Kas gi valdo pasaulį, jei ne moterys? Pradžioje aš maniau, kad pokalbis vyks "sakė-pasakė” plepėjimo rėmuose, bet dabar išgirdau visai ką kita. Ačiū Ninai, seminaro vedėjai, ir lektoriams. Geresnių kalbėtojų nesurasi: kunigas, gydytojas, advokatas, žurnalistas, sociologas, inžinierius, mokytojas ir dar.. . ir dar kiti, — dairydamasi aplink, skaičiavo svečių profesijas. — Tad ir siūlau už seminaro vedėją Niną bei lektorius pakelti tostą.
— Ačiū už tarnybinį pakėlimą, — šypsodamasi padėkojo Nina. — Paaukštinta pareigose, noriu pakartoti Kazėnienės klausimą daktarui: ar verta ligonį hemoterapijomis gydyti toliau, jei operacijos metu randamas vėžys, kuris vadinamas termininiu?
— Aš pirmiausia pasakysiu, ką aš darau savo praktikoje. Jei vėžys yra išsiplėtęs, užėmęs daugelį vidaus organų, jei, kaip įprasta sakyti, "atidarė ir uždarė”, padarius, ką galima tuo atveju daryti, patariu ligonio šeimai nedaryti ligoniui hemoterapijos. Žinoma, tokį sprendimą darydamas, pasitariu su dviem ar trimis chirurgais, vėžio ligų specialistais.
Skaityti daugiau: Vėžys, širdis, meilė, gydytojas, ligoninė ir... antroji vienatvė (III)
(Jaunimo konkurse premijuotas rašinys) Ramona Steponavičiūtė
Vyrams gyventi dvidešimtojo amžiaus Amerikoje nėra lengva. Jie dažnai yra priversti labai atsargiai apsvarstyti kiekvieną žodelį, ištartą išbalusiomis lūpomis, ir kiekvieną veiksmą, atliekamą drebančia ranka. Kas yra tas baisus sutvėrimas, kurs yra pajėgus taip stipriai paveikti kitais atvejais stipraus proto ir tvirtos širdies žmogų? Tas pavojingas žvėris — tai moteris. Tik padarykite vieną klaidą kalboje ar elgesyje, ir būrys moterų, mosuodamos iškabomis ir reikalaudamos "Lygių teisių moterims!”, jus apsups. Taigi yra tiesiog nesaugu nei vyrui, nei moteriai viešai išreikšti savo nuomonę apie šitokią temą: "Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje”. Tačiau aš, jausdamasi šiek tiek drąsi ir dar trupučiuką kvailoka, apsiėmiau nagrinėti šį klausimą. Mano atsakymą bus galima daug lengviau suprasti, jeigu jį padalinsiu į dvi lengvai išskiriamas dalis ir jeigu šias dvi dalis atskirai išaiškinsiu.
Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų. Kam rūpintis karjera, kai didelis vyro "ego” jam dažnai neleidžia pritarti žmonos darbui arba pripažinti, kad ji uždirba daugiau negu jis. Dėl to vyrai moka dideles sumas universitetuose, nervinasi, prakaituoja, nemiega naktimis kokius šešerius ar aštuonerius metus, kad įsigytų magistro laipsnį ar doktoratą. Kuo aukštesnis mokslas, dažniausiai būna ir didesnis atlyginimas. Vyrai dirba nuo aštuonių iki penkiolikos valandų kasdien, penkias ar šešias dienas per savaite, apie penkiasdešimt savaičių per metus. Ir senesnės, ir naujesnės statistikos rodo, kad tokiomis įtemptomis darbo ir namų sąlygomis vyrų kraujo spaudimas būna aukštesnis negu moterų, yra didesnė galimybė vyrams negu moterims gauti širdies priepuolį ir anksčiau mirti. Ar protingą moterį gali patraukti toks likimas? Kam kentėti? Žmonos gali ramiai sėdėti namie, važiuoti į miesto centrą pirktis, pasikviesti draugių arbatėlei, pasakyti šoferiui nuvežti Marytę ar Jonuką į mokyklą, į skautus ar ateitininkus, susipykti su virėja arba tarnaite, išskristi į Jamaiką, Šveicariją ar Prancūziją atostogų, vykti su vyru į kompanijos balių su nauju juodu brangių kailių paltu ir trijų tūkstančių dolerių originalia suknele — tai gyvenimas!
Ramona Steponavičiūtė.
Skaityti daugiau: Mergaitėms neapsimoka siekti profesijų, nes jų vieta vis tiek bus šeimoje
Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
LIETUVOS LAZDYNAI — PAVASARIO PRANAŠAI
Geltoni žirginiai, kaip maži varpeliai, supasi ant lazdynų. Sunku yra išgirsti jų skambesį, tačiau pamatyti pavasarinių lazdynų spalvotumą gali kiekvienas. Kai tirpstant sniegui oro temperatūra šiek tiek atšyla, lazdynų geltoni varpeliai, tarsi sujudinti nematomos rankos, ima žerti aukso dulkes.
Lazdynas—ne vienintelis pavasario pranašas Lietuvoje. Beveik vienu metu žydi šalpusnis ir baltalksnis. Organinės gamtos reiškinių tyrinėtojas, Lietuvoje pradininkas, prof. Stasys Nacevičius nustatė: jei pirmas pražysta lazdynas, o vėliau baltalksnis ir šalpusnis, reikia laukti šilto pavasario ir palankaus šėmės darbams rudens. Jeigu pirmasis pražysta baltalksnis — pavasaris bus nepastovus, o vasara vėsi ir lietinga.
Girios, kaip rašė Simonas Daukantas, lietuviui buvo ne tik pirmąja pastoge ir užuovėja nuo žiauraus oro, bet ir klėtimi visų turtų. Jaunimas, per petį persimetęs drobės maišelį, rankoje kartį šakoms lenkti, per ražienas, gelstančius atolus, eidavo į lazdynų kalnelius. Jie eidavo ne šiaip sau pasmaguriauti, bet eidavo pasirinkti riešutų žiemai. Kokios gi šventės be riešutų?
Prieš Naujuosius metus išdžiovintus riešutus savaitę palaikydavo tarp samanų arba rūsyje tarp bulvių ir riešutų. Branduoliai vėl išbrinkdavo, o lukštas pasidarydavo minkštas ir trapus. Jaunimas, prisipylęs kišenes tokių riešutų, eidavo "likuoti”. Tai senas paprotys, teikdavęs daug džiaugsmo. Reikėdavo įspėti saujoje laikomų riešutų skaičių — porinis ar ne: lika ar čėta.
Šiandien didžiausias Lietuvoje kultūrinių lazdynų rinkinys auga Vytėnuose, Nevėžio slėnyje. Lazdynai yra parkų puošmena. Nemažai lazdynų aplink savo sodą buvo pasodinęs Petras Taresenka, žinomas istorikas. Jo lazdynų rinkinyje buvo 28 veislės.
Jurgis Gliauda
Trisdešimt trečiajame "Draugo” dienraščio romano konkurse premijavus Alės Rūtos romaną "Pirmieji svetur — Išstumtųjų dalia”, šauni, produktyvi rašytoja sugrįžta į romano laureatės poziciją. Tame pat konkurse 1955 metais buvo premijuotas jos stambus romanas "Trumpa diena”. Tasai buitinis romanas buvo belestristinė šviežiena dėl kalbos tarmiškumo, dėl siužeto ir idėjiškumo.
Literatūriniame išeivijos gyvenime "Draugo” dienraščio romano konkursas jau turi solidžią savo veiklos istoriją. Kaip tiktai šiais metais konkursui sukanka trisdešimt treji metai. Tai visas šimtmečio trečdalis! Susidarė šio konkurso laimėtojų dinastija, kurioje vėl Alė Rūta su literatūrinio maratono laurais.
Iš tikrųjų Alė Rūta, aštuonių romanų autorė, yra triguba romano konkurso laimėtoja: vienkartiniame "Dirvos” romano konkurse 1962 metais ji buvo laimėjusi premiją už neblėstančio aktualumo romaną "Kelias į kairę”.
Pirmoji pažintis su knyga diktuojama knygos viršelio. "Pirmieji svetur” sutinka skaitytoją didmiesčio dangoraižių siluetais perspektyvos tolumoje. Iš matymo taško į didmiestį skuba šimtai žmonių pėdsakų. Tai minių antplūdžio pėdsakai! Alegorinis viršelio (ir aplanko) piešinys, kurį nupiešė dailininkė Rasa Arbaitė, sintetizuoja amžiną migracijos ciklą. Šis šiuolaikinis siužetas savas bet kurio ateivio sąmonei. Veržimasis į laisvių kraštą būdingas ir lietuviams. Romano pavadinimo potekstė "Išstumtųjų dalia” graudžiai rodo idėjinę romano prigimtį su didaktine precizija. Sąskambyje su viršelio piešiniu suderinta anotacija knygos aplanke: "Pirmieji svetur” — tai 19-tojo šimtmečio pabaigos ir 20-tojo pradžios lietuvių ateivių Amerikoje iškarpa.
Skaityti daugiau: Premijuotasis A. Rūtos romanas "Pirmieji svetur— Išstumtųjų dalia”
Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas—PROF. PETRAS JONIKAS
KALBOS TAISYMAI
Dievujeyra netaisyklinga vietininko forma. Reikia sakyti Dieve. Juk Dievas yra pirmosios linksniuotės daiktavardis, kaip laukas, vaikas, plaukas ir pan. Kaip galėjo taip įsigalėti kasdieninėje vartosenoje toji klaidinga forma? Turbūt iš analogijos, vartojant kitus panašius (bet ketvirtosios linksniuotės) žodžius: žmoguje, Kristuje ir pan.
dirbtinas— nevartotinas reikšme "nenatūralus, padirbtas, dirbtinis”. Savo kalboje mes turime būdvardį dirbtinis (padirbtas, netikras, nenatūralus) ir reikiamybės dalyvį dirbtinas (kurį reikia dirbti). Neretai šie du žodžiai vienas su kitu painiojami, pavartojant dalyvį vietoje būdvardžio, pvz.: Ta jo šypsena yra dirbtina (= dirbtinė). Jis tai atliko labai dirbtinu (= dirbtiniu) būdu. Nepakenčiu to jos dirbtino (=dirbtinio) švelnumo. Ji buvo apsivilkusi dirbtino (= dirbtinio ) šilko suknele. Tas jo juokas buvo dirbtinas (=dirbtinis). Bet būtų visai taisyklingas pasakymas: Šis darbas yra dirbtinas (t.y. jį reikia dabar dirbti, atlikti). Lygiai tą pat galima pasakyti ir apie kai kuriuos kitus panašios rūšies žodžius: išimtinis ir išimtinas, išskirtinis ir išskirtinas, rinktinis ir rinktinas (žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. 2, psl. 323).
Reikia įsidėmėti, kad iš šių būdvardžių padaryti prieveiksmiai turi galūnę -ai, pvz.: Jis dirbtinai (nenatūraliai) nusišypsojo. Ta užuojauta buvo pareikšta visai nedirbtinai ( natūraliai, nuoširdžiai).
Vienas klebonas pasikvietė dailininką atnaujinti bažnyčios vidaus tapybą. Dailininkas, atlikęs darbą, pasiuntė klebonui sąskaitą — 460 dol. Turbūt klebonui atrodė ta sąskaita per didelė, todėl jis pareikalavo, kad būtų pristatyta smulkesnė visų darbų apyskaita — kiek už kokį darbą dailininkas reikalauja. Galimas dalykas, kad dailininkas truputį užsigavo ir klebonui pasiuntė tokią apyskaitą:
1. Aiškiau sustačiau Įsakymus ............ 30 dol.
2. Padailinau Pilotą ..............................45 dol.
3. Sustačiau naujas plunksnas gaidžiui šv. Petro paveiksle ir pataisiau gaidžio skiauterę ........ 20 dol.
4. Paauksavau Angelo Sargo kairįjį sparną 12 dol.
5. Numazgojau Erodui veidą ............ 15 dol.
6. Atnaujinau dangų, nuvaliau mėnulį ir kiton vieton nukėliau kelias žvaigždes ... 45 dol.
7. Atgaivinau skaistyklos ugnį ir iš po dulkių iškrapščiau dvi sielas ............. 90 dol.
8. Išvaliau pragarą, uždėjau naują uodegą Liucipieriui ir pailginau jo dešinį ragą 95 dol.
9. Papuošiau Nojaus arką ................ 50 dol.
10. Įdėjau didesnį akmenuką į Dovydo kilpinę ir padidinau Galioto galvą ........ 35 dol.
11. Pakeičiau sūnaus palaidūno marškinius ir išmazgojau jo ausis ................ 23 dol.
Iš viso 460 dol.
■ Motina Teresė daro pastangų gauti leidimą atidaryti varguomenės globos namus Kinijoje, įsteigiant ten savo vienuolijos padalinį. Tuo reikalu ji veda pasitarimus su Kinijos ambasada New Delhi mieste, Indijoje.
■ Lenkijoje išleistos dvi knygos apie naują šventąjį — kun. Maksimilijoną Kolbę, kuris mirė nacių koncentracijos stovykloje, pasiaukodamas už kitą kalinį. Viena knyga Liublino univ. docento L. Duszewskio, išleista 25.000 tiražu, antroje knygoje R. Parol surinkęs Maksimilijono Kolbės garbei sukurtas giesmes ir eilėraščius.
■ Vengrijoje, Budapešte, įkurti rekolekcijų namai, vadovaujami dviejų jėzuitų. Penkių dvasinio susikaupimo dienų kursus lankė 1200 suaugusių ir jaunimo.
■ Vatikano nuncijus nepaprastiems reikalams arkiv. Poggi lankėsi Vengrijoje ir tenai tarėsi su vyriausybės nariais ir su vyskupais.
■ Pekine per Velykas veikė dvi atidarytos bažnyčios, kuriose pamaldose dalyvavo daugiau negu 10.000 žmonių.
■ Iš Aliaskos į Korėją popiežius Jonas Paulius II skrido tuo pačiu ruožu, kaip ir Korėjos lėktuvas, kurį numušė Sovietų Sąjunga. Pakeliui popiežius meldėsi už tuos Maskvos nužudytuosius žmones. Korėjoje popiežius kanonizavo 103 kankinius, kurie buvo nužudyti vidury devynioliktojo šimtmečio. Popiežiaus kelionė į Azijos kraštus tęsėsi 11 dienų. Grįžo į Romą gegužės 12 d.
■ Solomon salyno Guadalcanalo saloje popiežius Jonas Paulius II lankėsi gegužės 9 d. Savo pamoksle prisiminė II pasaulinio karo metu ten žuvusius karius. Ten krito 28.000 japonų ir apie 2.000 amerikiečių. Solomon salynas tapo nepriklausomu 1878 m. Čia yra apie 240.000 gyventojų. Katalikų — 19%.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Antanas Salys. RAŠTAI. II tomas. Tikriniai vardai. Išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje 1983 metais. Redagavo Petras Jonikas. 696 psl. ir XIII amžiaus lietuvių bei prūsų žemių žemėlapis. Šiame tome surinkti A. Salio raštai, kurių pagrindinė tema yra tikriniai vardai: įvairūs svetimieji tikriniai vardai, asmenvardžiai, vietovardžiai. Gale pridėtas vardų sąrašas ir įdomus Lietuvos vardo kilmės aiškinimas.
LIETUVIŲ FONDAS. Redagavo A. P. Bagdonas. Meninė priežiūra — Petras Aleksa. Išleido Lietuvių fondas, 3001 W. 59th St., Chicago, IL 60629. Didelis formatas, kieti viršeliai, daug iliustracijų, 448 psl., kaina 20 dol.
Dr. Wilhelm Storost-Vydūnas. SIEBEN HUNDERT JAHRE DEUTSCH-LITAUISCHER BEZIEHUNGEN. Antroji laida. Išleido Akademinė skautuos leidykla 1982 m. Kieti viršeliai, 500 psl.
DVIDEŠIMT PENKERI METAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų sukaktuvinis leidinys (1959-1984). Didelis formatas, 288 psl. Daug iliustracijų. Sukaktuvinio leidinio redaktorė Danutė Bindokienė. Metraščio redaktorė Regina Kučienė. Viršelis Jono Maleiškos. Nuotraukos Jono Ta-mulaičio. Metraštį iliustravo VIII kl. mokinės Andrea Mackevičiūtė ir Asta Kižytė.
Į LAISVĘ. Nr. 90/127. Lietuvių politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių fronto bičiuliai. Redaguoja Vacys Rociūnas, 7328 Midland Rd., Independence, OH 44131.
TĖVYNĖS SARGAS. Nr. 1/57. Redaguoja Algirdas J. Kasiulaitis, 894 E. 223rd St., Euclid, OH 44123.