CHIARA LUBICH
"Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą” (Jn 14,12).
Tai yra vienas iš labiau nelauktų Jėzaus pareiškimų. Kaip tai gali būti, kad Jo mokiniai galėtų daryti tokius darbus, kaip ir Jis, ir net didesnių? Argi neskaitome Evangelijoje, kad jis savo gyvenime darė stebuklą po stebuklo? Argi Jis neprikėlė mirusiųjų? Gal mes geriau suprasime žodžius "dar už juos didesnių” ir tai, ką Jis jais norėjo pasakyti, jeigu juos atidžiau pasvarstysime. Tad pabandykime tai padaryti pagal eilės tvarką.
Tai buvo vakare prieš Jo kančią, paskutinės vakarienės metu. Jis ruošė savo mokinius ligi paskutinės valandėlės, sakydamas ir darydamas didelius dalykus. Jis kalbėjo apie savo su Tėvu vienybę, kuri buvo matoma Jo darbuose. Tada Jis pareiškė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums. ..” Tuo Jis norėjo pabrėžti, kad tai, ką sakys toliau, turi didelę prasmę. Tuoj po tos įžangos Jis kreipėsi į "kas mane tiki” — tai ne tik į tuos mokinius, kurie tuo metu Jo klausė, ar į kokius privilegijuotus žmones, bet į kiekvieną krikščionį. Kas tiki Kristų, yra vienybėje su Juo ir gauna iš Jo gyvenimą, gali daryti darbus, kokius jis darė, ir net didesnius.
Žinoma, mes suprantame, kad Jėzus neminėjo tik bet kokius darbus, bet tuos, kuriuos Jis darė ir kurie tęs viską, ką Jis vykdė, kad grąžintų visus žmones prie Tėvo ir skelbtų jiems išganymą. Taip pat tai nereiškia, kad mokiniai bus pranašesni už savo Mokytoją. Jėzus, net ir grįžęs pas Tėvą, veiks pasaulyje savo mokinių darbuose, tęsdamas tai, ką jau buvo daręs.
Svarstant tuos "dar už juos didesnius darbus”, kuriuos Jėzus atliks darbuose tų, kurie Jį tiki, mūsų dėmesys gali nukrypti į stebuklus, kuriuos Jo mokiniai darė, gausius atsivertimus, įvykstančius po Jo mokymo, taip pat ir krikščionių skelbiamą Evangeliją visame pasaulyje, tuo tarpu kai Jėzus buvo pasilikęs tik Palestinos ribose. Bet, žinoma, tų darbų didingumas pirmiausia glūdi ne išorinėje charakteristikoje, t.y. skaičiuose ar geografiniame išsiplėtime.
"Didesnių darbų” esmė reiškiasi tuo, kad kitiems yra duodamas dieviškas gyvenimas, dvasios stiprybė ir drauge teisė tapti Dievo vaikais. Jėzus visa tai mums užpelnė savo mirtimi ir prisikėlimu. Pasiekęs savo garbę, Jis perdavė mums tą Gyvenimą savo mokinių darbais.
Baigdamas tai, Jėzus dar pridėjo: "Nes aš keliauju pas Tėvą”. Bet tas Jo iškeliavimas nesutrukdysiąs pasaulio išganymo darbo. Veikiau jis užtikrinsiąs to darbo augimą ir išsiplėtimą. Taip pat tas Jo iškeliavimas nereiškiąs atsiskyrimo nuo savo mokinių, bet rodąs Jo realų, nors nematomą, buvimą juose. Tik vienybėje su prisikėlusiu Viešpačiu jie galės daryti "dar didesnių darbų”, jungdami visus su Tėvu ir vienas su kitu.
Kaip mes galime pagal šį Jėzaus žodį gyventi? Tai pareina nuo mūsų, jei norime sekti Jėzumi ir vykdyti Jo darbą dabar. Iš tikrųjų Jis pats tęs tą savo darbą mūsų darbuose, jei tik mes Jam leisim. Jau prieš savo pirmąjį atėjimą Dievas kreipėsi į vieną iš mūsų, į Mariją, laukdamas jos sutikimo. Marija tikėjo ir visiškai atsidavė Tėvo planui. Ir kokį darbą atliko jos tikėjimas? Josios "taip” dėka "Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14), joje ir žmonijos išganymas buvo galimas.
Mums taip pat duota didžiulė atsakomybė. Mes turime tikėti Jėzų, gyvenantį mumyse ir darantį savo darbus. Mes turime priimti Jo žodžius ir pagal juos gyventi. Jie visi susumuoti Jo meilės įsakyme. Tad užmirškime save pačius ir pradėkime mylėti, kaip Jis mylėjo — beribe meile.
Tada, mūsų egoizmui mirus, prisikėlęs Viešpats kiekvieną dieną vis pilniau gyvens kiekviename mūsų ir mūsų visų tarpe savo jėga, šviesa ir džiaugsmu.
Pasaulis Jo buvimo yra labai reikalingas. Tad pradėkime mūsų "darbą”, mūsų net "didesnį darbą”, gyvendami tokiu būdu, kad prisikėlęs Viešpats galėtų būti mumyse ir mūsų tarpe, ir mes Jį galėtume nešti kiekvienam, kurį tik sutinkame. Tada daugybė žmonių suras Jame tai, ko niekur negali rasti — viltį, gėrį, tiesą, vienybę, taiką. Tada kartu su Juo mes tęsime tikrą pasaulio pakeitimo darbą.
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius
