JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Atostogų ir olimpinių metų proga gal bus naudinga trupučiuką pažvelgti į sportą ir jo santykį su religija. Yra žmonių, kurie ir sportą, ir atostogas laiko tinginių ir dykaduonių prasimanymu. Bet tai grubi klaida ir didelis nesusipratimas. Žmogus turi rūpintis ne tik savo dvasia, bet ir kūnu, kuris yra dvasios buveinė. Buvo, yra ir bus teisingas sportininkų posakis: "Mens sana ir corpore sano” (Sveikame kūne sveika siela).

     Šv. Tomas Akvinietis, rašydamas apie žmogaus tobulumą, šventumą ir įvairias dorybes, neužmiršta ir pasilinksminimų dorybės, graikiškai vadinamos eutrapelia. Prie šios dorybės priklauso sugebėjimas tinkamai naudotis įvairiais pasilinksminimais, atostogomis, žaidimais, sportu. Krikščioniškoji asketika ir moralė pasilinksminimų ir malonumų nelaiko blogais, jeigu tik jų siekiama tinkamu būdu. Krikščioniškoji moralė jokiu būdu kūno nelaiko blogio šaltiniu. Taip skelbė tik pirmųjų amžių eretikai — manichejai. Kūną jie laikė blogu ir liepė prieš jį visokiais būdais kovoti, jį varginti ir niekinti. Krikščionybė, skelbdama kūno atgailą, visiškai nenori kūno nei varginti, nei niekinti, bet pasiekti harmoniją tarp kūno ir dvasios. Jeigu šv. Pranciškus Asyžietis kūną vadino "broliu asilu”, tai čia nebuvo joks kūno paniekinimas. Argi gali būti paniekinimas ką nors vadinti broliu? O jeigu prie jo pridėjo dar ir asilo vardą, tai tik norėjo pabrėžti, kad pats kūnas negali tvarkytis, jis turi būti proto tvarkomas.

     Kristus savo elgesiu aiškiai parodė, kad kūnas yra labai vertinga Dievo dovana, kurią reikia saugoti. Argi daugelis jo stebuklų nebuvo daromi kūno ligoms gydyti? Kristaus stebukluose dažnai pastebimas sąryšis tarp kūno ir dvasios ligų. Kartais jis, pagydęs kūną nuo kokios nors ligos, pasakydavo: "Eik ramybėje ir daugiau nebenusidėk — tavo nuodėmės tau atleistos”.

DOMICĖLĖ TARABILDIENĖ.        Vilniaus Motina.

     Kristaus pasakymą "Kas ciesoriaus — ciesoriui, kas Dievo — Dievui” galima pritaikyti ir žmogaus prigimčiai: kas kūno — kūnui, kas dvasios — dvasiai. Tai yra visų priimtas teisingumo principas: kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso. Aukštesnis ir kilnesnis principas žmogaus prigimtyje yra ne kūnas, bet siela, užtat kūnas turi sielos klausyti. Jeigu sportas tarnauja šiam tikslui, t.y. stengiasi kūną palenkti dvasiai, jis yra viena geriausių priemonių žmogaus tobulumui. Tai tokia yra Bažnyčiois nuomonė apie sportą.

     Popiežius Pijus XII kartą audiencijoje sportininkams kalbėjo: "Tinkamai vykdomas sportas lavina charakterį ir ugdo žmogaus drąsumą, nesvarbu, ar jis vyriškai pralaimėtų, ar džiaugsmingai laimėtų. Sportas tobulina jausmus, suteikia protui aštrumo, stiprina valią. Tad sportas nėra vien tik fizinis lavinimas. Teisingai suprastas sportas lavina visą žmogų. Tobulindamas dvasios įrankį — kūną, taip pat ir dvasią padaro tobulesniu įrankiu ieškoti tiesos bei skleisti ją kitiems ir padėti žmogui pasiekti savo tikslą, kuriam turi tarnauti visos kitos priemonės, t.y. garbinti savo Kūrėją ir jam tarnauti”.

     Nors Šv. Rašte neminima, kad Kristus su savo mokiniais būtų ėję kur nors specialiai pasportuoti, bet jie tikrai daug sportuodavo, kartu siekdami ir kokio nors kito tikslo. Jie labai daug pėsti keliaudavo iš vienos vietos į kitą, lipdavo į kalnus, irkluodavo Genezareto ežere. Šv. Paulius savo laiškuose ne kartą yra pavartojęs sportinius terminus ar palyginimus.

     Nors griežtųjų vienuolynų nariai, kurie daugiausia užsiima malda ir kontempliacija, turi pakankamai progų ir savo kūną lavinti, dirbdami įvairius rankų darbus namuose ar sode, bet vis dėlto dar specialiai jie turi paskirto laiko ir sportui. Pvz., kartūzams yra įsakyta kas savaitę eiti tris valandas pasivaikščioti. Šie pasivaikščiojimai yra taip organizuojami, kad tikrai galėtų būti kūnui naudos, kad reikėtų šiek tiek pastangų, kad būtų jaučiamas tam tikras fizinis nuovargis.

     Didieji jaunimo auklėtojai, pvz., šv. Pilypas Neri ir šv. Jonas Bosco, labai daug dėmesio kreipė į sportą. Visais laikais, ypač dabartiniais, katalikiškose mokyklose yra uoliai kultyvuojamas sportas. Užtenka tik pažvelgti į praėjusių olimpiadų statistikas, ir ten rasime daug katalikiškųjų mokyklų auklėtinių, laimėjusių medalius įvairiose sporto šakose.

     Bažnyčia į sportą žiūri, kaip į naudingą priemonę, bet nesutinka su tais, kurie sportą nori padaryti tikslu. Aklas rekordų troškulys nėra suderinamas nei su Bažnyčios nusistatymu, nei su tikrąja sporto dvasia. Rekordas neturi būti tikslas, bet tik priemonė paskatinti žmones daugiau sportuoti ir daugiau parodyti pastangų. Sportiškesnė yra ne ta tauta, kurioje yra daugiau rekordininkų, bet ta, kurioje yra daugiau sportininkų. Nors, žinoma, praktiškai beveik visuomet bus taip, kad juo didesnis žmonių skaičius sportuos, juo daugiau bus galimybių pasiekti naujų rekordų. Jeigu 1898 m. oficialus 100 m bėgimo rekordas buvo 12,3 sek., o dabar ši distancija jau vieno kito nubėgama per 10 sekundžių, tai dar nereiškia, kad dabar žmonės būtų greitesni negu pirmiau. Reiškia tik tai, kad dabar yra daugiau sportininkų, daugiau yra lavinamasi, todėl pasiekiama ir geresnių pasekmių.

     Kai kas prikiša, kad sportas kartais gali pažeisti dorovę, ypač kai berniukai ir mergaitės sportuoja kartu, kai jų apsirengimas būna šiek tiek provokuojantis. Atrodo, kad čia yra tik senų puritanistinių pažiūrų įtaka. Kiekvienam aišku, kad į sporto aikštę niekas neina taip apsirengęs, kaip einant į bažnyčią ar į svečius, bet sportininkai į vienas kito apsirengimą turbūt mažiausiai žiūri — jiems svarbu tik sportuoti, laimėti, nugalėti.

     Merginoms, žinoma, ne visos sporto šakos tinka, kurios tinka vyrams. Moters kūnas yra jautresnis, skirtas kitokioms funkcijoms, negu vyro, užtat ir sportas turi būti toks, kad padėtų, o ne kenktų.

     Sakoma, kad, kas dainuoja ir sportuoja, paprastai stovi toliau nuo visokių nusikaltimų. Tai tiesa. Statistikos aiškiai rodo, kad įvairūs nusikaltėliai bei kriminalistai dažniausiai būna tie jaunuoliai, kurie nemėgsta sporto, meno, muzikos, bet slampinėja smuklėse ir tamsiuose skersgatviuose. Todėl ir katalikiškos mokyklos, tai gerai suprasdamos, daug reikšmės skiria sportui. Nuosaikiai ir protingai stiprinant kūną, stiprėja ir dvasia. Visokie nusikaltėliai dažniausiai būna įdubusių krūtinių, išblyškusių veidų, nesportiškos išvaizdos jaunuoliai.

     Dažniausiai sportuojama gamtoje. Gyvenimas arti gamtos žmogų kilnina, nes gamta yra Dievo pėdsakas, ji rodo žmogui kelią prie Tvėrėjo. Jeigu neišeisi j gamtą, nežaisi, nesportuosi, tai, nors ir ilgiausias atostogas turėsi — nepailsėsi. Žmogui poilsis yra būtinai reikalingas, nes jis nėra mašina, nėra koks nors perpetuum mobile, kurs galėtų dirbti be atvangos.

     Nereikia manyti, kad poilsis, ypač protinį darbą dirbančiam žmogui, turi būti tik gulėjimas, sėdėjimas, nieko neveikimas. Geriausias poilsis yra protinio darbo pakeitimas fiziniu darbu arba sportu. Būtų beprasmis įsikalbėjimas, kad "man yra neįmanoma imti atostogų, neįmanoma pasportuoti, nes yra užgriuvę tūkstančiai neatidėliojamų darbų”. Vienas Amerikos prezidentas labai išmintingai sakydavo, jog jis taip apsikrovęs darbais, kad per dvylika mėnesių jų jokiu būdu negalėtų atlikti, bet per vienuolika mėnesių (t.y. pasiėmęs vieną mėnesį atostogų) juos atliekąs be didelio vargo.

     Pažinojau vieną labai darbštų jėzuitą, kuris turėjo tiek visokių pareigų, kad kiti stebėjosi, kaip jis gali tiek daug dirbti. Jis labai paprastai paaiškindavo: "Kai mane apipuola tiek darbų, kad nežinau, už kurio griebtis, paimu vieną dieną atostogų. Griebiu teniso raketę arba golfo lazdas ir einu pasportuoti. Kitą dieną tie darbai atrodo daug lengvesni ir paprastesni — juos atlieku be didelių pastangų”.

     Atostogos dirbančiam žmogui nėra prabanga, o būtinybė. Visą laiką sėdint prie to paties darbo, susilpnėja ir fizinės, ir dvasinės žmogaus jėgos. Pailsėjus ir tą darbą kelioms dienoms ar savaitėms užmiršus, bus galima prie jo grįžti su didesne energija ir tikslesniais sprendimais.

     Žinoma, ir atostogose, ir sporto aikštėse yra reikalingas saikas. Nesilaikant saiko, po atostogų gali prireikti kitų atostogų. Kai vienas toks asmuo buvo paklaustas, ar šiais metais važiuosiąs atostogų, atsakė: "Ne, šiais metais aš norėčiau pailsėti”.

     Ne tik sąmojaus, bet ir tiesos yra ir šiame patarime: atostogos turi būti tokio ilgumo, kad viršininkas tavęs pasigęstų, bet neturi būti taip ilgos, kad jis pamatytų, jog gali apsieiti ir be tavęs...