JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kanda liūtas, ir kanda gyvatė, bet koks skirtumas! Liūtas, galingas džiunglių karalius, puldamas savo auką, garsiai sustaugia ir sumauroja, kad net visos džiunglės sudreba. Jis savo planus ir norus visiems paskelbia — nepuola aukos iš pasalų. Visai priešingai elgiasi gyvatė. Tas bjaurus, silpnas purvinos žemės šliužas bijosi su kuo nors akis į akį susitikti. Gyvatė tūno susisukusi kur nors prie kelmo tarp apipuvusių lapų ir dreba, kad kas nors jai ant galvos neužmintų. Ji griebia praeivį iš pasalų ir vėl greitai pasislepia nukritusiuose lapuose ar samanose. Liūtas ką nors užpuola, norėdamas numalšinti alkį, bet gyvatės tikslai kitokie. Ji kanda praeivį iš baimės, arba kažkokio neaiškaus keršto ir neapykantos instinkto vedama. Tai žemas, visų paniekintas šliužas, bet jo nuodai daugeliui skausmus ir mirtį neša.
Ir tarp žmonių tokių šliužų pasitaiko, kurių širdyje yra prisisunkusių gyvatės nuodų. Jie spjaudo tuos nuodus į praeivius kerštu ir neapykanta persunktais šmeižtais, liežuvavimais, apkalbėjimais ir visokiais tuščiais tauškalais. Jie nedrįsta tam šmeižiamam žmogui į akis pažvelgti, jie bijo jį veidas į veidą susitikti. Apie jo tariamas klaidas ir išsigalvotus nusikaltimus jie plepa su gandų ištroškusiomis kūmutėmis tik už akių. Pradedama nuo gandų, įtarinėjimų, įsivaizdavimų, bet pagaliau jie eina iš lūpų į lūpas kaip "tikri faktai”. Tokie "faktai” paprastai maždaug taip pradedami: "Mano bobutės draugės viena gera pažįstama sakė mano draugės pusseserei, jog ji girdėjusi iš vienos patikimos kaimynės, kad...Tai yra juokinga, bet drauge labai keista, kad tokių keistų plepalų rimtai klausosi, jais tiki ir juos už gryną pinigą ima didelė mūsų visuomenės dalis, net aukštus mokslus baigę inteligentai, ir vyrai, ir moterys.
Liūdna, kad ir jaunimas šiais nuodais pradeda užsikrėsti. Teko girdėti, kad viename universitete, kur studijuoja nemaža lietuvių, apkalbos ir šmeižtai pasireiškia labai negarbinga ir grubia forma. Berniukas tyčia prisiplaka prie kokios nors rimtos mergaitės, su ja padraugauja ir pasikalba tik dėl to, kad paskui turėtų daugiau medžiagos prieš tą mergaitę visokius tuščius tauškalus skleisti. Tai yra tikrai labai žemas, negarbingas veiksmas.
Kiti tokių šmeižtų noriai klausosi, juos kitiems perduoda, bet labai vengia apie tai kalbėti su tuo asmeniu, prieš kurį tie šmeižtai sklinda. Tai yra didžiausia blogybė ir labai neišmintingas elgesys, kurs padeda šmeižtams sklisti. Jeigu, ką nors išgirdus, būtų stengiamasi tuoj suinteresuotą asmenį kontaktuoti, apie tai išsikalbėti, išsiaiškinti, išgirsti jo nuomonę, leisti jam pasiaiškinti, tada tos apkalbos greičiau pasibaigtų. Beveik visuomet apie kokio nors asmens "klaidas” ir "nusikaltimus” kalbama su visais, išskiriant su juo pačiu. Tokiu būdu tos kalbos greitai išsiplečia kaip gaisras, nieko apie tai apkalbamajam asmeniui nežinant. Jis tik pastebi, kad visi nuo jo šalinasi, keistu žvilgsniu jį palydi; jį sutikę, į kitą pusę akis nukreipia, su juo vengia kalbėti. Ir geriausių draugų elgesys yra kažkas, ko iki šiol nebuvo. Bet kas? Kokios to pasikeitimo priežastys? Kas čia įvyko? Visa tai jam yra paslaptis. Jis yra visų slaptai puolamas, iš pasalų kandamas, jam neduodama progos apsiginti. Kitiems iš to gali būti juoko ir malonumo, bet apkalbamajam asmeniui yra tikra tragedija.
ŽEMI TIKSLAI IR LIGUISTOS PRIEŽASTYS
Filosofai sako, kad žmogaus prigimtis siekia gėrio, o vis dėlto atrodo, kad žmogui daug mieliau kalbėti ne apie gėrį, bet apie blogį. Užtenka tik pažvelgti į laikraščius ir pamatysime, kiek ten yra rašoma apie visokius nusikaltimus, vagystes, prievartavimus, žmogžudystes. Bet kaip mažai yra rašoma apie gerus darbus, apie kilnius asmenis, apie pavyzdingumą ir kartais net heroišką kai kurių žmonių elgesį. Atrodo, lyg žmogaus prigimtyje būtų kažkoks instinktas, kurs jį traukia į blogį. Žinoma, blogis jį vilioja dėl to, kad jis prisistato, apsisiautęs gėrio skraistę. Čia kaip tik būtų gera proga pasirodyti žmogaus kilnumui ir protingumui — atskirti gėrį nuo gėriu apsimetusio blogio.
Iš nesugebėjimo atskirti gėrį nuo blogio gal ir kyla tos priežastys, lenkiančios žmogaus prigimtį kituose greičiau pastebėti blogį negu gėrį. Štai keletas tų priežasčių: egoizmas, pavydas, kerštas, menkavertiškumo jausmas (inferiority complex).
1. Egoizmas, Žmogaus puikybė neperneša. kad jis būtų žemesnis už kitus. Tis nori būti visa ko centras. Jei kitas kurioje nors srityje aukščiau už jį iškyla- stengiamasi ji sugniuždyti, suniekinti, pažeminti. Daug tikrai nemalonių pavyzdžių galima pastebėti ir tarp mūsų inteligentų: menininkų, daktarų, visuomenės veikėjų.
2. Pavydas giminiuojasi su puikybe ir egoizmu. Žmogus nori visko turėti daugiau už kitus; jis negali pakęsti, jei kiti už jį kuo nors pranašesni. Jeigu jis negali kito žmogaus turimų dvasinių ar materialinių turtų įsigyti, tai bent stengiasi kitų akivaizdoje nuo jo tuos turtus nuplėšti išsigalvotais šmeižtais ir liežuvavimais. Teigu kitas yra visuomenėje branginamas ir vertinamas, jeigu jis turi daug draugų ir gerbėjų, tai pavyduolis pasiryžta jį draugų ir gerbėjų akyse nupiešti labai juodomis spalvomis, pasistengia jį su draugais sukiršinti, o gerbėjams jį parodo tokiame šešėlyje, kuris daugiau ar mažiau užtemdo žmogaus garbę.
Jeigu žmonės ką nors smarkiai apkalba, gali būti ženklas, kad tas apkalbamasis kuo nors yra žymus, nes nežymių asmenų paprastai neapkalba, neturėdami jiems ko pavydėti. Todėl dažniausiai šmeižtų ir apkalbų priežastis yra ne tų apkalbamųjų asmenų klaidos ar blogas elgesys, bet jų garsumas, populiarumas, pasisekimai, grožis, gabumai, turtingumas ir kitos savybės, kurių kiti jiems pavydi.
Toks žmogus, kuris neturi charakterio nei savo aiškios nuomonės, kurs visiems nori būti geras, kurs visiems šunuodegiauja — neturi priešų nei šmeižikų. Bet jeigu žmogus yra veiklus, turįs aiškią liniją ir tvirtą charakterį, jeigu jis kovoja prieš blogį ir skleidžia gėrį, dažniausiai jis susilauks daug priešų. Todėl visai teisingai Mussolini sakydavo: "Daug priešų — daug garbės”. Galima sakyti, kad priešų neturi tik tas, kuris neturi principų. Žmonės turi keistą instinktą — nustumti nuo sostų vadus. Visiškai nekreipia dėmesio į jų gerus darbus ir geras savybes, bet knisinėjasi, kad tik atrastų kokią nors klaidelę, kurią paskui išpučia, padidina, pakeičia ir leidžia iš lūpų į lūpas, iki iš mažutės adatos priskaldomas didelis vežimas.
Jeigu žmonės, girdėdami tokius plepalus, būtų protingi ir mokėtų atskirti pelus nuo grūdų, tai suprastų, kad tos šmeižikų strėlės, svaidomos į kitus, grįžta, kaip bumerangas, į tuos, kurie jas sviedžia. Jeigu žmogus prikiša kuriam kokią nors ydą, galima spėti, kad jis pats yra tos ydos vergas. Jis nori nukreipti žmonių dėmesį nuo savo klaidų, priskirdamas jas kitiems. Todėl, stebint tokius plepalus, galima tuoj suprasti, kad jeigu jie kitus kaltina gašlumu — patys juo dega; jeigu jie kitiems primeta pavydą — patys jo pilni; jeigu jie kitus įtaria nesąžiningumu — patys nėra sąžiningi.
3. Kerštas. Neretai pasitaikanti šmeižtų priežastis yra kerštas. Liūdnų šios rūšies pavyzdžių mūsų aplinkoje yra pilna. Vienoje apylinkėje buvo paskleista bjauriausių gandų prieš vietinį kunigą, kurį pirmiau visi gerbė. Ištyrus tų gandų priežastis, buvo rasta, kad juos pradėjo skleisti toje apylinkėje gyvenanti našlė, kurios nesutiko tas kunigas lankyti ir su ja flirtuoti. Viename universitete sklido tiesiog netikėtini gandai prieš labai rimtą mergaitę. Pasirodė, kad juos skleidė to paties universiteto studentas iš keršto, kad ji nesutinkanti kartu su juo važiuoti į kiną.
4. Menkavertiškumo jausmas. Kai kurie žmonės yra geri ir gailestingi su mažesniais ir silpnesniais už save, bet juodina ir niekina tuos, kurie kokioje nors srityje yra už juos didesni. Jeigu jie negali atkreipti į save kitų dėmesio savo protu ar kitais kokiais nors sugebėjimais, tai stengiasi to pasiekti, apkalbėdami kitus. Kartais tam tikrose draugijose, prie arbatėlių ar kavučių, dėmesio centru tampa ta, kuri moka visokių išsigalvotų istorijų ir plepalų paskleisti. Viena moteriškė buvo per mažo protelio, kad galėtų pasikalbėjimuose su kitomis ką nors naujo ir išmintingo pasakyti. Į ją niekas nekreipdavo dėmesio. Kai ji pradėdavo kalbėti, visos nuo jos šalindavosi, nes ji visuomet "nukalbėdavo”. Tada ji griebėsi kitokių metodų. Norėdama "pasireikšti”, užvesdavo, pavyzdžiui, tokias kalbas: "Ar jūs girdėjote, ką pradėjo kombinuoti ponia X su daktaru Y? Dar niekas to nežino — yra didžiausia paslaptis, bet jums, savo geroms draugėms, aš papasakosiu...” Na, ir pradeda visokias išsigalvotas istorijas. Kitos išsižiojusios klausosi ir trauko pečiais: "Na, žiūrėk, tai man staigmena. . . Visi manė, kad tas daktaras padorus žmogus, kad ta ponia garbinga moteris, o dabar... Ir tokiu būdu ta liežuvautoja, kurios protelis yra daug silpnesnis už liežuvį, vis dėlto tampa toje kompanijoje susidomėjimo centru. Pagaliau ir vyrai, iš savo žmonų tų sensacijų prisiklausę, pradeda tą ponią ir daktarą liežuviais vanoti. Ar tai ne gėda? Štai kas dažnai mūsų pokalbiams duoda toną — vienos neišsiauklėjusios, menko proto moterėlės liežuvis!
Jeigu žmogus jaučia savo menkavertiškumą, jeigu jo sąžinė dėl ko nors yra nerami, jeigu jis pastebi savyje įvairių klaidų ir silpnybių, jis stengiasi ir kitus tokioje šviesoje parodyti, kad jaustųsi ne vienas. . . Jis kalba apie kitų nuodėmes, kad užtušuotų savąsias. Jis, lyg ta gyvatė, kanda kitus, kad jie neužmintų jam ant galvos, kad jie pirmutiniai nepradėtų kalbėti apie jo nusikaltimus ir klaidas, kad neiškeltų viešumon jo silpnumo, menkavertiškumo, nesugebėjimų.
Protingi ir išsilavinę žmonės randa naudingesnių temų, kuriomis gali kitus sudominti. Jeigu žmogus yra už kitą tikrai daugiau išsilavinęs, jis paprastai nekalbės apie kito neišsilavinimą. Jeigu moteris yra tikrai graži, ji nekalbės apie kitą, kad ji esanti negraži. Jeigu žmogus yra tikrai šventas ir tobulas, jis nekalbės apie kitų ydas ir netobulumus. Taigi šmeižtai ir apkalbos visuomet parodo, kad žmonių juodintojas yra juodesnis už tuos, kuriuos jis juodina.
Prie apkalbėjimo priežasčių dar galima pridėti ir tinginiavimą. Jeigu žmogus neturi ko veikti, jis tada bent savo liežuvį paleidžia į darbą. Apkalbos labiausiai plinta ne ten, kur žmonės susirenka kokiam nors rimtam darbui, bet ten, kur susirenkama tik laiką praleisti.
SKAUDŽIOS PASEKMĖS
Šmeižtai ir apkalbos tikrai yra žemas, negarbingas, rimto žmogaus nevertas dalykas. Bet būtų klaidinga, jeigu į tai nekreiptume jokio dėmesio. Pasyvaus laikymosi čia neužtenka. Tiesa, kad tokie neišmintingi menkaverčių žmonių plepalai neverti rimto žmogaus dėmesio, tačiau būtų nusikaltimas pasyviai jų atžvilgiu laikytis, prisiminus kartais labai skaudžias ir tragiškas tokių plepalų pasekmes.
Yra tokių gyvačių, kurios vienu įkandimu padaro tris žaizdas. Taip pat ir apkalbėdamas žmogų, padarai tris žaizdas: tam, kurį apkalbi; tam, kuris klausosi; ir sau pačiam. Apkalbamajam nuplėši garbę, papiktini besiklausantįjį, o pats kartais gali padaryti labai sunkią nuodėmę, gal ne mažesnę už žmogžudystę, nes žmogui garbė kartais gali būti dar brangesnė už gyvybę. Kai žmogui nuplėši garbę, sugadini jo vardą, sukompromituoji jį visuomenėje — bet kokia veikla, bet koks darbas, net ir pats gyvenimas toje apylinkėje jam yra neįmanomas. Kartais toks žmogus turi palikti net savo gimtąją vietelę ir keltis kitur, kur tie paleisti gyvatės nuodai jo nepasieks.
Gal sakysi, kad apie kitus trupučiuką pakalbi tik iš lengvapėdiškumo, be jokios blogos intencijos? Bet ar nebus nusikaltimas, ar nebaus tavęs teismas už tai, jei tik iš lengvapėdiškumo, iš neatsargumo suvažinėsi žmogų gatvėje? Žaizda, kurią padarai kito žmogaus širdyje, jam kartais yra skaudesnė už fizinę žaizdą.
Krikščioniškosios moralės mokslas čia yra labai aiškus. Sunki nuodėmė yra tada, jei nekaltam žmogui padaroma didelė skriauda, vis tiek ar fizinė, ar dvasinė. Jeigu kitą savo elgesiu įstumi į tokią padėtį, kad jis turės daug kentėti, rūpintis, verkti, naktimis nemiegoti, ar toks tavo elgesys nebus rimtas nusikaltimas? Ar nebus žmogui didelė žala, jeigu savo išgalvotais šmeižtais nuplėši jam garbę ir gerą vardą, ypač tokiam, kuriam geras vardas yra būtina sąlyga jo pareigoms atlikti, pvz., kunigui, daktarui, advokatui, organizacijos vadovui? Aišku, kad tokiam žmogui bus padaryta labai didelė žala, galbūt bus visiškai suardytas jo gyvenimas, todėl šmeižikui, be abejo, bus didelis nusikaltimas — sunki nuodėmė.
Net ir apie tikrai įvykusius kito žmogaus nusikaltimus negalima kalbėti, jeigu jie yra slapti, kitiems nežinomi. Jeigu kas nors viešumon iškelia kito slaptą sunkią nuodėmę, tai jis pats sunkiai nusideda. Žinoma, yra atvejų, kada ne tik galima, bet ir reikia kam nors pranešti apie kito nusikaltimus, kai to reikalauja artimo meilė. Reikia policijai pranešti apie piktadarių nusikaltimus; reikia tėvams ir auklėtojams pranešti apie blogą vaikų elgesį; reikia kokios nors organizacijos vadovybei pranešti apie norimo atsakingoms pareigoms paskirti asmens klaidas ir ydas, jeigu žinoma, kad jos kenks toms pareigoms ir pačiai organizacijai; reikia mergaitei pranešti apie to vyro ydas, už kurio ji rengiasi tekėti, jeigu tos ydos, po vestuvių pastebėtos, gali suardyti jų šeimos laimę.
Iš artimo meilės apie tai su tam tikrais asmenimis kalbėti nėra jokio nusikaltimo, toks elgesys nėra išdavikiškas. Priešingai, būtų nusikaltimas tylėti. Kartais apie tai kalbėti gali būti labai sunku, bet tai yra ženklas, kad toks kalbėjimas nebus šmeižtas, o tik artimo meilės darbas. Savaime aišku, kad apie tai pranešti galima tik suinteresuotiems asmenims. Būtų nusikaltimas apie tai kalbėti su bet kuo, su pašaliniais asmenimis. Kas daroma iš artimo meilės — yra gera, bet jei kas daroma, norint kitą apjuodinti, pažeminti, sukompromituoti — yra bloga ir nuodėminga.
Jeigu pagalvosime, rasime šimtus pavyzdžių, kur šmeižtai ir apkalbos supjudo draugus, suardo žmogaus charakterį ir visą gyvenimą, išskiria šeimas, sukuria tarp žmonių neapykantą, užgesina meilę, įstumia kitus į nusiminimą ir nepasitikėjimą žmonėmis, Jeigu pasaulyje nebūtų tokių kandžiojimų iš pasalų, jeigu nebūtų tų bjaurių gyvatės nuodų, tai gyvenimas būtų daug gražesnis ir šviesesnis.
Apkalbos, lyg miško gaisras, vis labiau plinta ir plinta. Jas sustabdyti yra be galo sunku. Nors prieš jas turėsi labai gerų ir aiškių argumentų, kova bus vis tiek sunki. Žmonės tų argumentų neklausys. Jau minėjome, kad žmogus yra labiau linkęs klausyti to, kas bloga, o ne to, kas gera. Jeigu apie žmogų kitiems papasakosi gražiausių dalykų, jie tuoj bus užmiršti. Bet tik paminėk ką nors bloga — tuoj visi tai labai gerai įsidėmės ir pasakos kitiems su dideliu malonumu. Šmeižtas yra kaip mažas akmenukas, nusviestas nuo kalno viršūnės. Krisdamas jis išjudina kitus akmenis, tie akmenys krisdami išjudina dideles uolas, sniegynus, kurie kartais pakalnėje palaidoja ištisus kaimus. Kartais prieš artimą pasakytas mažas žodelis, eidamas vis didėja ir didėja, kol virsta tikra pabaisa.
VAISTAI
Nuodingos gyvatės įkandimas mirtį neša, be vis dėlto, laiku suskubus ir tinkamus vaistus pavartojus, tie nuodai gali būti nugalėti. Panašiai yra ir su šmeižtų nuodais. Jeigu laiku pradėsi ir kovosi rimtai, tiesa turės laimėti. Kiekvienas žmogus, kuris tik gali į šią kovą stoti, artimo meilės įsakymu yra įpareigotas kovoti. Kovos metodai yra tie patys, kaip ir prieš kiekvienos nuodingos gyvatės įkandimą. Pirmiausia reikia sulaikyti, kad nuodai toliau neplistų, paskui reikia stengtis juos ištraukti iš kūno ir pagaliau įleisti atitinkamų vaistų.
Išgirdus kokį nors gandą, reikia stengtis tuoj jį sustabdyti, niekam jo daugiau nepasakoti. Jei galima, reikia stengtis surasti tų gandų priežastis ir jas iš šaknų pakirsti. Tiems, kurie tuos gandus iš kitų yra išgirdę, paaiškinti, kad visa tai galima visai kitaip interpretuoti. Kartais mėgstama kalbėti, kad tas ar kitas asmuo labai laisvai elgiasi su kitos lyties asmenimis ir turi blogas intencijas. Bet, tas intencijas labiau pažinus, paaiškėja, kad tai yra tik draugiškumo ir nuoširdumo parodymas. Panašiai yra ir su kitais įtarinėjimais ir klaidingais žmogaus intencijų aiškinimais. Gal Dievo akivaizdoje tie žmogaus veiksmai, kuriuos mes laikome nuodėmingais, blizga kaip gražiausi perlai. Ne mums spręsti apie žmogaus intencijas, ne mums jį teisti. Palikime tai Teisėjui, kurio sprendimas bus teisingesnis negu mūsų, kartais taip silpnų trumparegių. Jeigu mes geriau pažintume to žmogaus charakterį, jeigu suprastume jo intencijas ir motyvus, tai gal turėtume ant kelių prieš ji pulti dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jį purvais drabstėme.
Žmogus yra Dievo kūrinys. Reikia sugebėti įžiūrėti kiekviename žmoguje vienokį ar kitokį dieviškosios išminties pasireiškimą. Niekindami kūrinį, mes niekiname ir patį Kūrėją. Įžeisdami žmogų, mes įžeidžiame ir Dievą, nes jis pats yra pasakęs: "Ką padarėte vienam iš šių mažutėlių, man padarėte”.
Ar mes tarp aukso ir perlų būtinai turime surasti dulkių ir purvo, ar tarp dulkių ir purvo ieškosime aukso ir perlų? Matai, kad tas žmogus gašlus, bet nežinai, kiek jis su savimi kovoja, nematai, kiek jis turi artimo meilės. Štai kitas tau atrodo labai piktas, nemandagus, bet jeigu tu turėtum jo charakterį ir jo išsiauklėjimą, kažin kaip su tavimi būtų?
Jeigu mes galim pakilti į baltas kalnų viršūnes, į tyrą dangaus mėlynę, dėl ko terliotis purve? Jeigu mes galime savo artimo dulkes nuplauti tyru vandeniu ir žaizdas patepti gydančiu balzamu, dėl ko ant jo galvos pilti pamazgas ir jį svaidyti akmenimis? Mūsų tikslas ir uždavinys — atnešti pasauliui šiek tiek grožio, bet ne bjaurumo. Neaptemdykime pasaulio, kaip juodi debesys, bet nušvieskime gražesnėmis spalvomis, kaip skaistūs saulės spinduliai.