KUN. KAZIMIERAS VAIČIONIS
Šv. Kazimiero motina Elzbieta Habsburgaitė, ankstyvoje vaikystėje tapusi našlaite, su savo broliu Vladislovu visą savo vaikystę ir jaunystę praleidusi Vengrijoje, prie to pietų krašto labai prisirišo ir jį pamilo, Vengriją laikydama savo tikrąja tėvyne. Lenkiją laikė lyg ir ištrėmimu, o dar labiau nemėgo šaltažiemės Lietuvos, tačiau, be galo mylėdama savo vyrą, važiuodavo su juo ir į Lietuvą.
Ir štai Vengrijoje miršta jos nepilnametis brolis Vladislovas, Vengrijos karalius. Teisėtu sosto paveldėtoju tapo Elzbieta ir jos sūnūs. Vyriausias sūnus, 15-metis Vladislovas, jau buvo gavęs Čekijos sostą, todėl Vengrija turėjo tekti antrajam sūnui — Kazimierui. Motina, visa širdimi mylėdama Vengriją, rūpinosi, kad jos sūnus kuo greičiau užimtų Vengrijos sostą, kurį buvo pasisavinęs regentas Motiejus Korvinas. Jis buvo paprasto žemdirbio Jono Hunijado sūnus, labai gabus, sumanus ir narsus, pagarsėjęs kovose su turkais, kurie, 1453 metais užkariavę Bizantijos imperiją, užėmė Balkanus ir, nuolat puldinėdami Vengriją, rimtai grėsė visai Europai. Korvinas, spausdamas didikus ir remdamasis žemesniais luomais, sustiprino karaliaus valdžią, reiškėsi kaip patyręs politikas bei geras administratorius, mokslo ir meno globėjas, Vengrijos universiteto ir karališkosios bibliotekos įsteigėjas. Popiežiai jį rėmė, matydami jame suvienytos Europos vadą prieš mahometonų turkų grėsmę. Su tokiu galingu konkurentu šv. Kazimieras, vos 13 metų jaunuolis, turėjo varžytis dėl tradiciškai jam priklausančio Vengrijos sosto.
Korvino prispausti ir eksproprijuoti Vengrijos magnatai, pabėgę į Krokuvą, karaliui Kazimierui nedavė ramybės. Jie siūlė: "Padengsime išlaidas, tik siųsk savo sūnų žygiui prieš uzurpatorių, kitaip kreipsimės į turkus”. Motina Elzbieta, prisiminusi vaikystę prie saulėto Dunojaus krantų, net ašarodama skubina karalių. Pats karalius Kazimieras, praktiškas vyras, atsiklausia lietuvių, kurie yra jo karalystės pagrindinė militarinė galia. Vilniaus didikai su Goštautais priešakyje griežtai atsisako: "Mums patiems, o ne vengrams reikia didžiojo kunigaikščio, juo labiau neprotinga tokį gabų jaunuolį, kaip Kazimieras, atiduoti svetimiems!”
Tačiau ir karalių masina karinga Vengrija. Kariškai tai būtų lyg antra Lietuva. Ją laimėjus, su čekais, kuriuos jau valdo jo vyriausias sūnus Vladislovas, su prikalbėtais lietuviais ir lenkais galima būtų turkams suduoti ne mažesnį smūgį, kaip kadaise kryžiuočiams prie Žalgirio. Juk už šitą idealą jo paties brolis Vladislovas žuvo ties Varna 1444 metais! Taigi, nepaisant popiežiaus Siksto IV per legatus įspėjimų bei atkalbinėjimų, praktiškasis, niekad nesikarščiuojantis karalius Kazimieras nepraktiškai surizikavo, galbūt daugiau paveiktas savo žmonos ir sūnaus romantikos.
Šv. Kazimieras, vos pradėjęs keturioliktus metus jaunuolis, kada prisiskaitytais ir išsvajotais žygdarbiais net ir sapnuojama, visu rimtumu, tiesiog tirpdamas iš dievobaimingos laimės, ruošėsi ne tiek šitam žygiui, kiek tolesniems — prieš turkus. Juk eis tais pačiais keliais, kaip jo idealizuojamas dėdė Vladislovas, žuvęs už amžinojo Valdovo — Karaliaus Kristaus garbę: "Gal žūsiu kankinio mirtimi. . . Persmeigtas ieties, sušuksiu savo pulkams: 'Pirmyn už Karalių Kristų, erškėčiais vainikuotą ir ietimi pervertą!’ — sušuksiu ir mirsiu, o turkai bus nugalėti...”
Dažnai mūsų romantiškos svajonės ir šventi užmojai sudūžta, atsimušę į neromantišką, brutalią tikrovę.
Vargais negalais iš dažnomis vaišėmis ištuštintos kasos tėvas Kazimieras, lietuvių neremiamas, nusamdė 12 tūkstančių kareivių, įvairių tautybių bastūnų, ir 1471 metų rudenį, spalio 2 d., žygiui netinkamu lietingu laiku, vadovaujant Petrui Duninui ir kitiems nusigyvenusiems vengrų ponams, neturintis nė 14 metų, ne tiek prie kardo, kiek prie maldos ir eilių pratintas berniukas Kazimieras skelbia karą Korvino Vengrijai tokiu atsišaukimu:
"Ne trokšdamas atimti kam kitam priklausantį sostą, ne ketindamas siaurinti Vengrijos piliečių teises; norėdamas ne prislėgti juos, o apginti visą tautą nuo priešų priespaudos, stiprinti laisvės papročius ir saugumą Vengrijos karalių, kurių kraują paveldėjome, pasiryžę pašalinti tironiją, įvesti teisingumą, tautą padaryti laimingą, kad ji išlaisvinta ir Jogailaičių jėgomis paremta, galėtų apsiginti nuo turkų, — skelbiu karą, kaltindamas uzurpatorių Motiejų Korviną, kad jis:
1) atidaro vartus didžiajam vengrų priešui, kuris kėsinasi į Vengrijos kraštą ir išvaro piliečius į Turkijos nelaisvę;
2) lengva širdimi menkai gina valstybę, su kuria jo nejungia joks prigimties ryšys”.
Kazimierui atžygiuojant į Vengriją, sumanus ir patyręs Korvinas pirmiausia nusiaubė pakraštinių sričių dvarus ir gyventojus, palikdamas Kazimiero kariuomenę be galimybės apsirūpinti maistu. Per savo agentus su kai kuriais Kazimierą lydinčiais vengrų ponais jis susitaikino, kiti poniukai emigrantai patys nuo Kazimiero pabėgo. Išalkusius ir be algos murmančius samdytuosius kareivius bei jų vadus Korvinas demoralizavo papirkimais ar juos už didesnę algą pats nusisamdę. Galop, atsiuntęs savo pasiuntinius pas lenkus, pašaipiai pareiškė: "Su vaikais aš nekariausiu!” Tuo pačiu metu Europos sostinėse per savo pasiuntinius bei agentus skleidė paskalas ir pašaipas apie abu Kazimierus — tėvą ir sūnų, taip kad jų dar nebaigtas žygis jau tapo karalių bei didikų dvaruose pajuokos objektu, linksmų anekdotų tema. Visi juokėsi, kaip vienas vengrų vyskupas su 200 raitelių atjojęs pasveikinti naujojo karaliaus, bet apsidairęs, susipratęs ir, nebaigęs sveikinimo Kazimierui, su likučiais dar nepabėgusių kareivių grįžęs pas Korviną, kur atradęs ir anuos kareivius jau Korvino rikiuotėj.
Kazimieras nežygiuoja į Korvino sostinę, bet į Nitros pilį, kuri be karo atidarė vartus į miestą su ištuštintais aruodais. Laikomasi Korvino taktikos: "Su vaikais nekariaujama”.
Jaunasis Kazimieras, pajutęs, kad gausi Korvino kariuomenė jau supa Nitrą, palieka ten 4000 kareivių Povilo Jasinskio vadovybėje, o pats su kitais pulkais traukiasi į Rozenbergą, į galingą Komarovskio pilį. Tasai, jau prieš dvejus metus perėjęs į Korvino tarnybą, suvedžiojo Kazimierą, žadėdamas jam Olovos, Liptavos ir Grodeko pilis. Bet Kazimieras suprato klastą ir pasitraukė į Lenkijos pasienį. Vos ne vos prasimušęs iš apsupimo, grįžo į Lenkiją iš Nitros ir Povilas Jasinskis. Karalaitis su ištirpusios samdinių kariuomenės likučiais gėdijosi grįžti į Krokuvą, tad apsistojo Dobšicuose, iš kur rašinėjo laiškus į Europos karalių dvarus savo giminaičiams, atšaukinėdamas Korvino platinamus pašaipius gandus apie jo "zuikišką bailumą”. Pavyzdžiui, 1472 m. sausio 30 d, iš Dobšicų jis savo nepilnamečiam pusbroliui imperatoriui Frydrichui III rašė: "Stojus žiemai, teko sustabdyti karą ir su kariuomene sustoti Nitros pilyje. Bet čia dėl gresiančio maro ilgiau būti negalėjau, buvau priverstas pasitraukti. Priešo nebijojau ir norėjau su juo susigrumti.
Bijodamas Dievo, pasitikėdamas savo reikalo teisingumu, ilgesnį laiką lūkuriavau. Kadangi nebuvo galima kariuomenės palikti vienoje pilyje, kurioje ir maisto būtų pritrūkę tokiam dideliam būriui, kariuomenę išskirsčiau ir ją apgyvendinau kitose pilyse. Sustiprinę įgula Nitrą, nuvykome į Petro Komarovskio pilis, Liptavos ir Grovos grafystes, kurios stovėjo mano pusėje. .. O kadangi ir Liptavos apskritis nebūtų galėjusi tiekti reikalingų atsargų, o man, likusiam čia su maža kariuomene, būtų grėsęs pavojus, buvau priverstas keltis į derlingesnes apylinkes. Dievo padedamas neketinu čia ilgai pasilikti. Šiek tiek saulei pakilus ir atėjus karo veiksmams palankesniam pavasario metui, grįšiu į Vengriją baigti pradėto reikalo”.
Bet ir vaikui galop atsivėrė akys. Jis suprato visą savo padėtį. Į Dobšicus atvykus tėvui, keturiolikos metų karo vadas, pralaimėjęs karą be karo, apkabina tėvą ir graudžiai pravirksta. Pravirksta ir tėvas, kuris dėl savo klaidos padarė tiek skausmo savo mylimiausiam sūnui.
— Niekis, sūneli, vėl surinksim gausesnę kariuomenę, suteiksim lietuvių pulkus, matysi, kaip. . .
— Ne, brangusis tėveli, aš nebenoriu karaliaus vainiko. . . Nebežygiuosiu į Vengriją. ..
— Nenori Vengrijos, gerai. Ten pasiųsiu Joną Olbrachtą, o tu būsi mano pavaduotojas; kai numirsiu, tu būsi Lenkijos ir Lietuvos karalius.
— Ne, tėveli. .. aš gal pirmas numirsiu, aš nenoriu matyti tamstos mirties, brangusis mano tėveli.
— Gerai, jau gerai. . . tiktai nusiramink, nebeverk...
— Tėveli, nuvykime į Čenstakavą, aš noriu prisiekti Dievo Motinai.
— Gerai, sūneli, nors ir ryt važiuosim, tiktai nusiramink. . .
Atvyksta į Čenstakavą du kilmingieji piligrimai visai ne laiku, nelauktai, žiemos metu. Miestelis ir vienuolynas sunerimo, nustebo. Kas tai? Karalius ir princas pėsti, tokiu metu. Bet nelaimingasis princas nieko nemato ir negirdi, tiktai žvelgia į pajuodusį nuo rūpesčio ir skausmo, nuo meilės ir kančios Meilingosios Motinos veidą; mato tiktai jos Kūdikėlio žvilgsnį, smingantį į jo, jaunuolio, verkiančią širdį, iš kurios išsilieja malda:
— Meilingiausioji Madona, mano Karaliaus ir mano Viešpaties Jėzaus Kristaus Motina! Prie Tavo kojų aš sudedu Vengrijos, Lenkijos, Lietuvos ir kiekvienos Jogailaičių karūnai priklausančios šalies vainiką. Aš, erškėčiais vainikuotojo mano Sinjoro nevertas tarnas, niekad nebeliesiu žemiškos valdžios vainiko. Padaryk mane, Meilingoji Madona, karaliumi mano paties kūno ir mano minčių karalystėje. Apvainikuok mane vainiku amžinos skaistybės, kurią Jūsų ir
Jūsų Sūnaus akivaizdoje prižadu ir prisiekiu. Amen.
Po priesaikos princas Kazimieras atsikėlė ramus, nušvitęs, suvyriškėjęs. Atsiklaupė prieš altorių pravirkdytas vaikas, o atsistojo pilnas naujų pasiryžimų jaunuolis, lieknas, kaip lelija, dvasiniu šypsniu pražydęs, tartum angelo sparnų keliamas aukštyn.
Nustebino tėvą jo pasikeitimas, staigus, nuostabus, vyriškas rimtumas.
— Tai kur dabar, sūnau, gal į Krokuvą grįšime?
— Ne, tėve, grįšiu į Dobšicus ir su jaunesniaisiais broliais toliau tęsiu mokslą.
Ir, pats sau pritaikęs griežtą vienuolišką režimą, nenukrypdamas nuo dienotvarkės, mokosi dar trejus metus iki 1475 metų, t.y. iki 18-tųjų savo amžiaus metų.
Kasdien anksti keltis, pačiam sutvarkyti patalynę, praustis, rengtis, melstis dalyvaujant kasdieninėse Mišiose, Paskui pusryčiai, pamokos iki pietų. Pietūs, popietinis muzikos bei dainų klausymasis arba dainavimas, giedojimas, grojimas instrumentais, ir vėl pamokos iki vakaro. Prieš vakarienę praktinė iškalbos pamoka, vakarienė, poilsis.
Trejus metus su jaunesniaisiais broliukais drausmingai studijuodamas, mokosi karaliauti sau, valdyti savo anksti subrendusį kūną, maištaujančius jausmus ir mintis. Iki 18 amžiaus metų visiškai subręsta ir dvasia, skleisdamasis visomis dorybėmis. Suklestėjo tyrumas, savitvarda, neturto meilė, meilumas, antgamtiškai šventas mandagumas, darbštumas, jautrumas vargingiems žmonėms — žodžiu, visa ta naujoji, paties atrastoji karalystė, pilna dvasinių kovų, gausi džiaugsmingų pergalių.
(Iš Lietuvoje išleisto 1984 m. katalikų kalendoriaus).
• Popiežius Jonas Paulius II, skrisdamas į Aziją, Fairbanks mieste, Aliaskoje, susitiko su prez. Rea-ganu, grįžtančiu iš Kinijos. Prezidentas pažadėjo pasiųsti savo atstovus į Vatikaną pasitarti dėl teikiamos paramos, siekiant palengvinti skurdą ir alkį pasaulyje. Fairbanks mieste popiežius atvirame automobily aplankė minią žmonių. Šia proga pagyrė Aliaskoje veikusius misionierius.