Gerbiamas kunige Jonai,
Beskaitydamas Jūsų laiškus Juozui su Elenute, gavau drąsos ir aš pabrėžti Jums keletą eilučių man rūpimu klausimu. Man vis knietė išsiaiškinti mūsų laikų moderniojo pasaulio tiesiog beviltišką susimaišymą kasdieninio gyvenimo reikaluose. Ar ne kiekvienas, ar ne visi norime laimės? Ar ne visi tautų ir partijų vadovai, pagaliau ar ne visi ir šeimų tėvai bei motinos nori kitas kitam gero? Tad kas ir kaip užkrėtė milijonus vyrų ir moterų, kad visa visuomenė atrodo serganti kažkokia blogybe, kuri gresia ir atominiu karu, ir kaip įsimetęs į obuolį kirminas iš vidaus graužia tiek šeimas, tiek paskirų asmenų širdį ir daro jas nelaimingas? Kame glūdi giliausia visa to priežastis? Ar yra koks nors išmintingas į tai atsakymas?
Jus gerbiąs
J. Zylys
Malonusis p. Zily,
Per didelis man komplimentas, kad laukiate iš manęs "išmintingo” atsakymo Jums rūpimu klausimu. Didesni pasaulinio masto protai grumiasi su tomis problemomis ir vis, atrodo, neranda visiems patenkinamo atsakymo. Todėl būčiau labai naivus ar labai išdidus, jei drįsčiau galvoti, kad turiu Jums aiškiausią atsakymą, kurį perskaitęs pasijustum, kad Jūsų iškeltos problemos išnyko, tartum juodas debesis, saulutei stiprokai pakaitinus. Bet kadangi su manimi dalijatės savo abejonėmis, tai ir aš, prisiskaitęs įvairių autorių raštų ir pats pagalvodamas, pasidalinu su Jumis, kaip man atrodo, "moderniosios maišalienės” priežastimis. Nesiūlau jų, kaip neklaidingų tikėjimo dogmų. Gal kas galėtų nurodyti Jums ir geresnių priežasčių. ..
Sprendžiant moderniųjų laikų negalavimus ir ieškant priežasčių, tenka grįžti į mūsų kultūros istorijos devynioliktąjį ar net aštuonioliktąjį šimtmetį. Per tą porą šimtmečių iškilo ir išsivystė mūsų laikų aistringo siekimo svarbiausias pagrindas, t.y. visiška, absoliuti kiekvieno žmogaus laisvė ir nepriklausomybė nuo bet kokių fizinių ir dvasinių suvaržymų bei susivaržymų. Modernusis žmogus nori būti visiškas, absoliutus pats savęs valdovas. Jis nenori pasiduoti niekam, kas nepriklauso nuo jo paties valios. Modernusis pasaulis yra persisunkęs absoliutaus humanizmo filosofiniu bei religiniu įsitikinimu. O tas pagrindinis įsitikinimas yra tas, kad nereikia ir negalima žmogui pripažinti jokio kito aukštesnio už save asmens. Tokiu jis laiko tik pats save, nors tik nedaugelis tai aiškiai ir nuoširdžiai pasako. Žmogus šiandien nori būti pats savo gyvenimo ir visų savo veiksmų vyriausias valdovas ir už juos niekam kitam neatsakyti, niekam neduoti jokios apyskaitos. Jis tiki neribota pažanga, vis didesniu tobulumu ir neribotais savo laisvės ir laimės ištekliais, kad tik kiti nekliudytų jam visais savo humaniškumo lobiais naudotis.
Toks beveik religinis tikėjimas žmogumi pirmiausia pasireiškia mintijimo laisve. Žmogus nebesutinka, kad yra kokia nors nuo jo proto nepriklausanti tiesa, kurios jis negalėtų laisvai pasirinkti ar ją atmesti. Netiki, kad gali būti kokia nors tiesa, kuri galėtų taip jam prisimesti, kad jis turėtų jai pasiduoti, ar tokia tikrovė, su kuria susidūręs jo protas turėtų nusilenkti, ją pripažinti, kad ji nepriklauso nuo jo galvosenos ir kad žmogui reikia su ja skaitytis. Pakartoju — modernus žmogus yra linkęs ir sakosi esąs laisvas mąstyti, ką tik panorėdamas, pripažinti tik tai, kas jam patinka, ir atmesti tai, kas jam nepatinka, nė kiek nesukdamas sau galvos, ar tai tiesa, ar klaida. Jo mintijimas ir visas gyvenimas turįs eiti tik jo paties keliu.
Šitokios laisvos minties ir iš jos nuosekliai plaukiančio elgesio šaltinis yra filosofinis idealizmas. Filosofinio idealizmo įtaka mūsų laikų gyvenimui yra be galo svarbi, todėl reikia gerai į jį įsižiūrėti ir jį suprasti.
Kas yra filosofinis idealizmas? Tai yra pažiūra, jog visa tikrovė, visa, kas yra, kas egzistuoja, yra tiktai idėjos, mintys. Visas pasaulis esąs tik idėjų ir minčių spiečius; jokios kitos šalia idėjų ir minčių tikrovės nesą. Nėra jokios kitos tikrovės, prie kurios protas ir mintys turėtų derintis, jei norėtų būti teisingos ir neklaidingos. Save kurianti mintis tik nuo savęs ir tepriklauso.
Iš tokios filosofinės galvosenos išsivystė moderniojo žmogaus psichologija. Ji nebesiskaito su tikrove, nuo jo nepriklausančia. Jis tepripažįsta tik savo pažiūras, savo dvasios padarus. O tačiau žmogaus išdidumas neįstengia sukliudyti tikrovei būti tokia, kokia ji yra — nepriklausoma nuo žmogaus galvosenos. Žmogus kartkartėmis stačia galva atsimuša į kokią kitą tikrovę, kurios jis visai nenori, apie kurią nė nesvajoja, kuri sutriuškina gražiausias jo svajones. Ir tai yra pirmasis moderniosios maišalienės viso blogio šaltinis.
Modernusis žmogus vis vaikosi idealios teoriškai išsigalvotos santvarkos, nepaisydamas esamos tikrovės. Jis nuolat sukalinėja dirbtinius rėmus, egzistuojančius tik popieriuje. Tipiškiausias čia yra gyvos žmonių bendruomenės socialinio gyvenimo tikrovės pakeitimas į dirbtinius, administracijų ir biurų išgalvotus mechanizmus — institucijas.
Kita idealizmo laisvos galvosenos išdava yra dingimas bet ko, kas būtų vieningai visų žmonių priimama, kaip visiems tikras dalykas, ir galėtų būti bendras civilizuoto gyvenimo pagrindas. Šita intelektualinė ir doktrinalinė krizė niekam nepripažįsta visiško tikrumo. O ar tai nėra raktas į visą dabartinės civilizacijos krizę? Žmonės susiskaldę į vienas kitam priešingas sistemas, mokyklas, partijas, ideologijas. Nebeturi jokio visiems bendro principo, jokios bendros kalbos, kuri įgalintų rasti tvirtą gruntą suprasti vienas kitą ir susitarti. Kai nėra to, žmonija virsta "Babelio bokštu”, prie kurio statybos kiekvienas gieda savo giesmelę, nesuprasdamas kito. Jeigu jau nėra nuo žmogaus galvosenos nepriklausomos tikros, visiems tos pačios galiojančios tiesos, jei kiekvienas gali galvoti, kaip jam patinka, tai žmonių mintys neišvengiamai taps vienos kitoms svetimos, dažnai nesuderinamos. Nebelieka jokios bendros bazės ką nors drauge nuveikti. Šitaip žmonija atsiduria idealoginiuose karuose, kurie dažnai pasibaigia kruvinais karais.
Yra dar ir kitokių filosofinio idealizmo realių atžalų, turinčių labai realių pasekmių žmonijos gyvenimui. Jei nuo žmogaus proto nepriklausoma tiesa nebepripažįstama galvojimo taisykle (kad protas turi prie jos derintis), tai kiekvienas galvos, kaip jam, jo interesams, įgeidžiams, instinktams, sentimentams ir aistroms bus naudinga, ar trumpiau tariant, kaip veiks jo nervai ir liaukos. Tai parodo, kaip filosofinis idealizmas mintį paverčia paprastu kūno organizmo padaru. O tai jau yra grubusis materializmas. Neva "dvasios” priimtos ideologijos bus tik interesų, įsigeidimų, aistrų rezultatas, o neva ideologiniai karai bus tiktai kaukės užmaskuoti priešiškus egoistinius interesus ar aistras. Šitaip yra gimdomas pasaulis, kuriame įnirtusios kovos ir valios pamažu sunaikina žmogų ir jo civilizaciją.
Ir tai dar ne galas! Prie minties laisvės jungiasi antra modernaus pasaulio apraiška — atsisakymas paklusti dorovės įstatymui, jei tai nėra jo paties sąžinės vaisius, jeigu tai nepriklausytų nuo jo, bet būtų jam kieno nors kito uždedamas. Kiekvienas nori būti savo moralės autorius ir ponas ir pasirinkti tai, kas patinka.
Bet šitokiam nusistatymui įsigalėjus visuomenėje, ar nedingsta visos visų vienbalsiai priimamos moralinės taisyklės bei įstatymai, kurie vienodai tvarkytų visų žmonių bendruomeninį gyvenimą ir elgesį? Įsigali viską apimanti dorovės krizė. Pateisinami visokie iškrypimai, pasileidimai, net žudynės. Pateisinami visokie kriminalai ir net išgalvojamos naujos moralės jiems pateisinti. Jei kiekvienas turi teisę būti savo moralės autorius, kūrėjas ir ponas, tai kiekvienas susikurs tokią moralę, kokia jam, jo godumui ar aistroms bus parankiausia. Iš to kyla visuotinis doros sugedimas ir dingsta net blogio pajutimo sąmonė. Interesų ir aistrų priešingumai pagaliau sukurs tokį pasaulį, kuriame žmogus žmogui bus vilkas, nors ir labiausiai civilizuotas.
Reikalavimas absoliučios neribotos laisvės žmogui galvoti ir elgtis, kaip jis pats nori, paliečia ir religiją. Žmogus nebenori sutikti, jog tiek jo egzistavimas, tiek visos jo galios bei tobulumai ateina iš Dievo, kad žmogus pats iš savęs neturi nieko. Todėl žmogus ima galvoti esąs laisvas neturėti religijos, o jei kokios dar ir laikosi, tai tik todėl, kad jis pats pasirinko ar susikūrė tokią religiją, kokia jam patinka, o ne kad kas nors jam būtų davęs iš aukšto. Ir religija jokiu būdu nebėra tiesos reikalas. Geriausiu atveju ji yra žmogui savotiškas sentimentas, jausmas, emocija ar iš tėvų paveldėtas nemalonus bagažas, kuriuo jis jaučiasi galjs bet kada nusikratyti. Ar jis religingas, ar nereligingas, priklauso nuo to, ar turi "religinį jausmą”, panašiai, kaip, ar kam patinka ar nepatinka muzika.
Dievas nebelaikomas pirmuoju tikrovės ir visa to, kas yra, net paties žmogaus, būties šaltiniu, ir kad nieko realaus nebūtų, jei Dievas nekurtų ir nepalaikytų. Dievas tampa, geriausiu atveju, kažkoks "idealas”, kurį žmogiškoji dvasia susikurianti savo "religiniam sentimentui” patenkinti, jeigu jis tokį turi. Ne Dievas kuria žmogų, o žmogus susikuria sau Dievą.
Šitokia pažiūra į religiją yra pagrindinis raktas visoms žmonių pažiūroms suprasti.
Absoliučios laisvės reikalavimas žmogui kyla atmetant savo, kaip kūrinio, padėtį. Žmogaus-kūrinio būklė yra esminė, nes jis egzistuoja tik priklausomai nuo Dievo. Kodėl, pavyzdžiui, yra nuo mūsų nepriklausančių tiesų ir kurios mums prisistato, norim ar ne? (Tai gyvenimo faktas!). Todėl, kad ne mes daiktus sukūrėm. Daiktai yra tokie, kokius juos sukūrė kūrėjas Dievas, ir mums tenka juos pripažinti tokius, kokie jie yra (tai taip pat tiesa!). Šitokiu pažinimu ir pripažinimu nuo mūsų nepriklausančios tikrovės mes praturtinam savo inteligenciją. Pripažindami kad ir menkiausią vabalėlį tokį, koks jis yra, mes jau pripažįstame Dievą -Kūrėją, t.y. pasiduodame Dievui. Atsisakymas priklausyti nuo Dievo, mūsų Kūrėjo, logiškai verčia atmesti tiesą ir konsekventiškai atmesti absoliučią proto autonomiją, net ir patį idealizmą bei minties laisvę!
O kodėl turi būti nuo mūsų nepriklausomas ir mums užkraunamas moralinis įstatymas? Todėl, kad mes ne patys save sukūrėme. Mes esame tokie, kokius mus sukūrė Dievas. Jis davė mums žmogišką prigimtį, kuri gali visiškai išsiskleisti ir pasiekti savo tobulumą, tiktai eidama pagal Kūrėjo nubrėžtus planus. Negalime pasiekti savo prigimties laimės, klaidžiodami šunkeliais, o tik pasiduodami moraliniam įstatymui, jo autoriui Dievui. Atsisakymas priklausyti Dievui logiškai veda atsisakyti ir bet kokios absoliučios, visiems galiojančios moralės įstatymų.
Modernusis pasaulis savo esme dabar ir yra pasaulis be Dievo. Jis nesitvarko Dievo įstatymais. Visa šiandieninė krizė yra ne kas kita, kaip šitokio, be Dievo išsiversti besistengiančio pasaulio griuvimas. Toks mūsų pasaulis yra žmogiško pasipūtimo, bandančio apsieiti be Dievo ir jo įstatymų, padaras. Tai puikybės užsimojimas tapti tobulu ir laimingu, nepriklausomai nuo jokio Dievo. Atsisakęs pripažinti ir pasiduoti Dievo sukurtai tikrovei ir jos įstatymams, žmogus skaudžiai atsimušė į Dievo tikrovę ir tvarką, nes tik ji viena tėra tikroji tvarka, užtikrinanti pasauliui sklandžią eigą, harmoniją ir laimę. Štai ir turime, p. Zily, mūsų moderniojo pasaulio tiek minčių, tiek santvarkos maišalienę, kuria nei patys jo kūrėjai, visokie filosofai, sociologai, nėra patenkinti. Jie vis žada gerovę ir laimę kada nors ateityje.
Sutinku, kad žmogaus puikybė ir gedimas bei išsigimimas nėra tik moderniųjų laikų monopolis. Tai randame visais žmonijos istorijos laikotarpiais, nes jie buvo jau pačioje žmonijos pradžioje, buvo pirmoji žmonijos nuodėmė nepasiduoti savo Kūrėjui. Čia demaskuotos blogybės randamos visose žmonių civilizacijose ir net krikščioniškuose viduriniuose amžiuose. Moderniųjų laikų pasauliui yra būdinga tai, kad jis tą išdidumą, tą savo reikalavimą absoliučios nepriklausomybės nuo savo Kūrėjo padarė savo civilizacijos viską valdančiu dėsniu-principu. Todėl ir moderniosios blogybės pasiekė aukščiausią laipsnį, nepaisant nuoširdžių žmogiškų pastangų su jomis susidoroti, nepaisant visų turimų moderniausių mokslinių žinių ir technikos bei komunikacijos priemonių.
Norim ar nenorim, tenka pripažinti, kad pirmasis ir pagrindinis civilizuotam pasauliui fundamentas yra Dievo-Kūrėjo įstatymai. Jeigu žmogus nori vaidinti aukščiausią valdovą, jeigu jam nėra nei absoliučios tiesos, nei aukščiausios dorovės įstatymo, tai jis tampa savo aistrų, savo išdidumo, savo įgeidžių auka, o tai ir yra civilizacijos tižimas ir žmonijos išsigimams. Nepakanka kalbėti ir rašyti knygas apie "moralines jėgas” ar "dvasines pajėgas”, jeigu jų šaltiniu laikysime tik žmogų. Tada lieka pagrindinė moderniojo pasaulio klaida — "aš galiu apsieiti be Dievo; žmogus yra visų, net ir dvasinių bei moralinių jėgų šaltinis”.
Nepakanka kalbėti nei apie "žmogaus asmenybę”, nes tas žmogus gali atsisakyti priklausyti nuo Dievo, nuo to vienintelio visų civilizacijų autoriaus, kurs yra ir žmogaus, ir visos visatos Kūrėjas, nustatęs jų labui būtinai reikalingus įstatymus bei reikalavimus. Visos pasisekusios civilizacijos savo pagrindu turėjo Dievą ir jo įstatymus, ir žmogus jautėsi nuo jų priklausomas, o ne nuo kitų žmonių išsigalvojimų ir kaprizų ar jų brutalios jėgos.
Absoliutinis moderniojo pasaulio humanizmas gali įsikūnyti dvejopu pavidalu. Vienas būtų panašus į XVIII ir XIX šimtmečio humanizmą, pareikalavusį žmogui absoliučios nepriklausomybės ir suverenumo. Bendruomenė tada yra galima, tik visiems žmonėms laisvai susitariant. Tada turime visuomenę, tampomą, plėšomą į įvairiausias, net priešingas, puses, žiūrint, kur kokių žmonių interesai vyrauja. Tada dingsta "visuomenės labo” supratimas.
Šitokioje santvarkoje žmonės greitai pajunta negalį visur pasiekti ir laikytis savo suverenumo. Tenka jungtis į kolektyvus. Neilgai truks, kol stipriau apsirūpinusieji pinigais ar ginklais primes savo valią silpnesniesiems ir ims jiems dominuoti. Ir taip iš neriboto laisvo individualizmo pereinama į kolektyvizmo diktatūrą. Geriausi čia pavyzdžiai — komunistiniai kraštai.
Galėtų ir turėtų būti visiems aišku, kad yra būtinai reikalingas už paskirus žmones ir už valstybių valdžias aukštesnis autoritetas, kurs nustatytų ir vienų, ir kitų teises bei pareigas. Kai to nėra, tai keli asmenys viską paima į savo rankas, prievartaudami kitus, arba valstybė tampa suvereni, absoliuti galybė ir savo piliečius išnaudoja, kaip paprastus savo galybės įrankius. Toks šiandien ir yra modernusis pasaulis. Jeigu juo esame nepatenkinti, tai reikia susirūpinti kurti naują civilizaciją ant kitokių pagrindų, o ne ant absoliučios idealizmo filosofinės laisvės — ką noriu, tai galvoju; kaip noriu, taip elgiuosi; kas man ką uždraus? Čia matau tik dvi galimybes: grįžti prie krikščionybės, kurią save moderniais vadinantieji atmetė, bet kuri visada yra jauna, visada pajėgi iškelti žmogų ir žmoniją i naujas kultūros bei civilizacijos aukštumas. Šiandien galima pajusti, kad ta kryptimi žmonija pradeda pamažėle orientuotis.
Kita galybė belieka marksizmas, kurs komunizmo pagalba žada ir stengiasi sukurti naują pasaulį. Dabartinio momento esminė problema ir yra atsistoti priešais šias dvi naujojo pasaulio galimybes ir apsispręsti, kurios visa širdimi griebsimės. Tos problemos neišsprendus, visos kitos problemos lieka beprasmės, tuščios, tikri akligatviai.
Matot, p. Zyly, koks ilgas išėjo mano atsakymas į gana trumpą Jūsų laišką. Bet nematau, kaip būčiau galėjęs tai padaryti trumpesniu laišku.
Jeigu Jūs skaitote prancūziškai, tai labai rekomenduoju perskaityti rimtą veikalą šiais ir kitais panašiais klausimais: Jean Daujat. "Le Christianisme et l’homme contemporain”. Išleido Marne leidykla.
Ačiū Jums už pasitikėjimą!
kun. Jonas